Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Benedikto Stakausko, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. Š. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2006 m. birželio 8 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiu priimtą sprendimą L. Š. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 38 straipsnį, ji pripažinta kalta pagal BK 284 straipsnio 2 dalį ir baudžiamasis procesas nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, pagal BK 286 straipsnį nuteista 20 MGL (2500 Lt) dydžio bauda, pagal BK 233 straipsnio 2 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2004 m. balandžio 15 d.) nuteista areštu trisdešimčiai parų, pagal BK 148 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2004 m. liepos 13 d.) nuteista 30 MGL (3750 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos jas visiškai sudedant ir paskirta subendrinta bausmė areštas trisdešimčiai parų ir 50 MGL (6250 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos su bausme, paskirta Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžiu pagal BK 227 straipsnio 1 dalį, ir paskirta galutinė bausmė areštas keturiasdešimt penkioms paroms ir 50 MGL ( 6250 Lt) dydžio bauda. Į bausmės laiką įskaityta bausmė, atlikta pagal Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 15 d. nuosprendį. Tenkintas civilinis ieškinys ir iš L. Š. priteista 8600 Lt nukentėjusiajam V. P.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 26 d. nutartis, kuria nuteistosios apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir prokuroro, prašiusio kasacinį skundą iš dalies tenkinant įskaityti į arešto bausmės laiką 17 dienų, kurias kasatorė yra išbuvusi Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertiniame skyriuje, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. Š. pripažinta kalta ir baudžiamasis procesas nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui už tai, kad nuo 2003 m. rugsėjo 3 d. iki 2004 m. gegužės mėnesio, naudodama psichinę prievartą prieš V. P., jo tėvą bei žmoną perduodama raštelius, laiškus, atvirukus, nuotraukas, skambindama bei siųsdama trumpąsias žinutes mobiliuoju telefonu ir panašiais veiksmais, pjaustydama, braižydama nukentėjusiojo buto duris, braudamasi į jo butą ir jį persekiodama, reikalaudama nutraukti santykius su žmona ir bendrauti su ja, varžė žmogaus veiksmų laisvę;

L. Š. nuteista už tai, kad 2003 m. lapkričio 13 d. apie 15 val. Vilniuje namo Paberžės g. 30 laiptinėje kalbėdama necenzūrinius žodžius ir garsiai šaukdama, spardydama ir daužydama kumščiu į nukentėjusiojo buto duris, taip mėgindama prieš jo valią įsibrauti į jo butą, trikdė visuomenės rimtį ir tvarką; taip pat, pasiūlius važiuoti į policijos komisariatą išsiaiškinti dėl viešosios tvarkos pažeidimo, mosuodama rankomis, kalbėdama necenzūrinius žodžius, nukreipdama į A. K. dujinį pistoletą „Perfecta“ Nr. 35492, kelis kartus nuspausdama gaiduką ir grasindama tuoj pat panaudoti prieš šį policijos pareigūną fizinį smurtą, o kai jis bandė sulaikyti už rankos, sudavusi pistoletu A. K. į veidą, sukeldama fizinį skausmą, pasipriešino atliekantiems pavestas viešojo administravimo funkcijas į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams A. K. ir E. V.; taip pat, pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl minėto viešosios tvarkos pažeidimo bei pasipriešinimo policijos pareigūnams, 2004 m. nuo sausio iki gegužės mėnesio siuntė laiškus ir trumpąsias žinutes mobiliuoju telefonu liudytojui bei nukentėjusiajam V. P., grasindama ir reikalaudama pakeisti parodymus baudžiamojoje byloje jos naudai ir atsiimti pareiškimus, vasario 11 d. apie 21 val. Vilniuje prie Operos ir baleto teatro per prievartą įsikibusi į parankę reikalaudama eiti kartu su ja, vasario 13 d. mokyklos, kurioje dirba nukentėjusysis, direktoriui pateikusi pareiškimą, kad V. P. dėl tam tikrų asmenybės bruožų negali dėstyti mokiniams, taip pat SMS žinutėmis, panaudodama psichinę prievartą siekė paveikti liudytoją ir nukentėjusįjį V. P., kad jis duotų melagingus parodymus, paneigtų L. Š. padarytą viešosios tvarkos pažeidimą, pasipriešinimą policijos pareigūnams ir pateiktų pareiškimą nutraukti baudžiamąją bylą.

Kasaciniu skundu nuteistoji prašo panaikinti Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2006 m. birželio 8 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 26 d. nutartį ir bylą nutraukti dėl esminių BK bendrosios dalies normų pažeidimų, įstatymų garantuotų teisių suvaržymų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Kasatorė teigia nepadariusi jokios veikos, turinčios nusikaltimų ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nuteistoji nurodo, kad teisiamuosiuose posėdžiuose, įvykusiuose 2004 m. gruodžio 29–30 dienomis, 2005 m. spalio 4 d., 2006 m. birželio 8 d. ir spalio 26 d., kalta neprisipažino, bet neginčija, jog nepaneigė fakto, kad rašė meilės tematika laiškus V. P. Tokie jos parodymai užprotokoluoti teismo posėdžio protokoluose, tačiau pusė laiškų yra parašyta ne jos, o tariamos gynėjos V. Ž. komandos. Nuteistoji teigia, kad baudžiamoji atsakomybė už laiškų rašymą nenumatyta, priešingai, BPK 44 straipsnio 9 dalis užtikrina asmens teisių apsaugą. Patruliai užpuolė ją, kai atvyko pas V. P. pasiimti jos įmonei priklausančio 9500 Lt vertės kompiuterio su visa įranga. Nuteistoji akcentuoja nepadariusi V. P. jokios žalos, patruliai įsikišo į jų asmeninius santykius ir vos jos neužmušė. Ji susitarė su V. P. iš jo gautą 250 Lt avansą įskaityti į kompiuterio pardavimo kainą, įforminti ir atsiųsti PVM sąskaitą faktūrą pasirašyti, tai įvykdė 2005 m. sausio 19 d., o kodėl V. P. nepasirašė PVM sąskaitos faktūros ir negrąžino vieno egzemplioriaus, turėjo išsiaiškinti teismas. Ji parašė ne vieną laišką V. P. dėl kompiuterio dokumentų pasirašymo, kadangi kompiuteris buvo jos įmonės turtas, vietoj daikto ji privalo turėti dokumentus, ir tai nėra terorizavimas, kaip įvardina teisėjai, nes jie nesupranta buhalterinių dalykų.

V. P. 2005 m. gegužės 2 d. Vilniaus miesto pirmajam apylinkės teismui padavė prašymą, o teismo pirmininko pavaduotojas 2005 m. spalio 25 d. vizavo patvarkymą Nr. 113, jau seniai pasibaigus terminams, todėl V. P. prašymą teismas turėjo grąžinti. Pirmosios instancijos teismo teisėja privalėjo matyti bylos medžiagą ir parengimo nagrinėti teisme metu priimti nutartį perduoti bylą prokurorui pagal BPK 232 straipsnio 3 punktą, tačiau perdavė bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje pagal BPK 232 straipsnio 1 punktą, taip padarė esminį BPK 295 straipsnio reikalavimų pažeidimą, BK 38 straipsnio pažeidimą ir suklastojo 2005 m. spalio 27 d. nutartį, apie kurią nuteistoji sužinojo tik 2006 m. birželio 8 d. teismo posėdyje, kadangi ši nutartis neatitinka Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 30 d. priimto nuosprendžio, kuriame nėra įrašyta, kad ji susitarusi su V.P. iki 2005 m. balandžio 1 d. atlyginti 8000 Lt neturtinę žalą.

Nuteistoji teigia, kad 2006 m. birželio 8 d. teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teismo teisėja neturėjo teisės nagrinėti bylą, kadangi byla perduota nagrinėti po metų tam pačiam šališkam teismui, tuo suvaržant bei pažeidžiant įstatymais garantuotas kaltinamojo teises numatytas BPK 44 straipsnio 5–9 dalyse, 22 straipsnio 3 dalyje. Teismo posėdyje ji pareiškė nušalinimą teisėjai, kaip ir posėdyje vasario 1 d., vadovaudamasi BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktu, t.y. išsamiai pagrįsdama įstatymais, o ne savo nuožiūra, kaip rašo apeliacinėje nutartyje teisėjų kolegija. Teisėja nenusišalino nuo bylos nagrinėjimo, pagal BPK 59 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir 3 dalį dėl pareikšto nušalinimo pareiškimo nepadarė, teismo posėdžio neatidėjo, nors į posėdį ir neatvyko teismo šaukimais kviesti patruliai E.V. ir A. K. bei nebuvo atsakymo iš Vilniaus apygardos teismo dėl kardomosios priemonės paskyrimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nutartyje nurodė, kad patrulių E.V. ir A.K. nedalyvavimas teismo posėdyje 2006 m. birželio 8 d. nesukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, tačiau taip teigdama yra visiškai neteisi.

Skunde nuteistoji pažymi, kad pirmosios instancijos teismo teisėja neatnaujino įrodymų tyrimo ir nuosprendyje nurodė, kad teismas, išnagrinėjęs bylos įrodymus, nustatė, kad jos kaltė padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnio 2 dalyje, 286 straipsnyje, 233 straipsnio 2 dalyje ir 148 straipsnio 1 dalyje, įrodyta 2004 m. gruodžio 29-30 dienomis Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo posėdyje išnagrinėtais ir šio teismo 2004 m. gruodžio 30 d. nuosprendyje įvertintais įrodymais. Kaltės pagrįstumo ir veiksmų kvalifikacijos klausimo teismas šiame teismo posėdyje nenagrinėjo, nes šie klausimai išspręsti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Nuteistosios manymu, nagrinėjusi bylą teisėja ir teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, nematė esminio dalyko, kad 2004 m gruodžio 29–30 dienų teismo posėdžio protokolas visiškai neatitinka Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio. Iš teismo posėdžio protokolo akivaizdžiai matyti, kad liudytojai nebuvo apklausiami, ji neprisipažino kalta, prokurorės iškelti kaltinimai nenagrinėti, neįrodyta jos kaltė, o baudžiamoji byla nutraukta šalims susitaikius ir susitarus su V.P. dėl neturtinės žalos atlyginimo, bet teisėjui nuosprendyje net nenurodžius 8000 Lt sumos. Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 30 d. nuosprendis buvo apskųstas tik kasacine tvarka, nes teismas nedavė neįsiteisėjusio nuosprendžio dėl padarytų esminių BPK reikalavimų pažeidimų nutraukiant bylą pagal BK 38 straipsnį, kai baudžiamąją bylą teisėjas turėjo nutraukti pagal BPK 303 straipsnio 5 dalies l punktą, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija 2005 m. spalio 4 d. priėmė nutartį kasacinį skundą palikti nenagrinėtą ir teismo procesą nutraukė.

Apygardos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė BPK 295 straipsnio nuostatas ir pagrįstai iš naujo netyrė įrodymų, tačiau nuteistoji atkreipia dėmesį, kad pagal BPK 295 straipsnį, jeigu baigiamąsias kalbas pasakę asmenys arba kaltinamasis paskutiniu žodžiu pranešė apie naujas aplinkybes, turinčias esminės reikšmės bylai, teismas nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu arba savo iniciatyva gali atnaujinti įrodymų tyrimą, o pagal BPK 300 straipsnį teismas, nuosprendžio priėmimo metu nustatęs, kad neišsamiai ištirtos kai kurios bylos aplinkybės, gali atnaujinti įrodymų tyrimą BPK 295 straipsnyje nustatyta tvarka.

Nuteistoji skunde nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 26 d. teisiamajame posėdyje negalėjo dalyvauti, nes susirgo spalio 19 d. Teismui faksu iš Klaipėdos apie tai pranešė jos gynėjas A. A., nurodė visas aplinkybes, atsakė teisėjui į registruotą raštą Nr. 1A–658, pateikė dokumentus, ir prašė teismo atidėti numatytą posėdį. Ji nereiškė prašymo Vilniaus apygardos teismui BPK 50 straipsnio 3 dalies pagrindu pakviesti jai gynėją, nes jau 2006 m. rugsėjo 29 d. pati pasirinko sau tinkamą gynėją ir teismui tinkamai apie tai pranešė. Teismas netenkino gynėjo prašymo atidėti bylos nagrinėjimą ir pakvietė nuteistajai netinkamą gynėją, todėl pažeidė BPK 50 straipsnio 2 dalyje numatytą teisę jai pačiai pasirinkti sau tinkamą gynėją. Teismo pakviestas gynėjas Č. G. privalėjo susipažinti su jos gynėjo perduotais teismui dokumentais ir atsisakyti ją ginti, o teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 244 straipsnio l dalies, 322 straipsnio 2 dalies ir 324 straipsnio nuostatomis, atidėti bylos nagrinėjimą, nes teismo posėdyje nedalyvavo proceso dalyviai. Apeliacinė nutartis įsigaliojo jos paskelbimo dieną. Kartu įsiteisėjo ir Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2006 m. birželio 8 d. nuosprendis, bet gynėjas apie tai nepranešė, nepaėmė nutarties nuorašo, kaip turėtų pagal BPK 324 straipsnio 13 dalies nuostatas. Teismas apeliacinės nutarties nuorašą jai atsiuntė į Klaipėdą 2006 m. lapkričio 11 d. Nuteistoji teigia, kad teisėjų kolegija gavo gynėjo Č. G. advokato orderį byloje, tačiau jis gynybos veiksmų neatliko, apeliacinėje nutartyje įrašytas tik formalus sakinys, kad jis prašo apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistosios nuomone, taip apvagiami įtariamasis ir valstybės biudžetas, kai už orderį byloje gaunami pinigai. Apeliacinėje nutartyje teisėjų kolegija nurodė, kad nedalyvavusių teismo posėdžiuose advokatų įrašymas į nuosprendį nėra esminis BPK pažeidimas, nes nesukliudo teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Nuteistoji teigia priešingai, nes teisėjas, byloje esant orderiams, bet nedalyvaujant advokatams, priima sau parankų spendimą, o tokie teisėjo spendimai yra tik šališki. Nutartyje, nepateikiant motyvų, nurodyta, kad prokuroras P. V. prašo atmesti apeliacinį skundą, nors jis nedalyvavo teismo posėdyje. Įžanginėje apeliacinės nutarties dalyje teisėjų kolegija nurodė, kad teismo posėdyje dalyvavo ekspertės Z. P., A.G. iš Utenos ekspertinio skyriaus, bet aprašomojoje nutarties dalyje nenurodė, kas pakvietė ekspertes į teismo posėdį ir kokius veiksmus jos atliko.

Teisėjų kolegija visiškai nekreipė dėmesio, kad L. Š. nebuvo pripažinta kalta padariusi nusikalstamas veikas, kad V. P. nebuvo pripažintas nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu ir teismas nenagrinėjo V.P. civilinio ieškinio dėl 12 000 Lt, nepatvirtino advokatės V.Ž. parašytų susitaikymo protokolų ir sutikimo mokėti 8 000 Lt. Nuteistosios teigimu, toks tariamos gynėjos V.Ž. susitaikymo protokolas, pagal teismo posėdžių protokolą prašomas prijungti prie bylos, prieštarauja imperatyvioms CPK 42 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir negali būti vykdomas, nes nei teismas, nei V. P. neįgaliojo advokatės V.Ž. atlikti veiksmus už V. P. Pagal BPK 109 straipsnį tik asmuo, dėl nusikalstamos veikos padarymo patyręs turtinės ar neturtinės žalos, gali reikalauti jos atlyginimo, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam civilinį ieškinį, o V. P. nukentėjusiuoju įvardino tik prokurorės 2004 m. spalio 8 d. kaltinamasis aktas.

Teisėjų kolegija nepaneigė net to, kad nuosprendžiu L. Š. nuteista pagal BK 233 straipsnio 2 dalį, numatančią atsakomybę tam, kas bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, ekspertą, specialistą ar vertėją, kad šie apkaltos proceso metu Seimo specialiajai tyrimo komisijai ar Seimui duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų, arba trukdė jiems pagal šaukimus atvykti į Seimo specialiąją tyrimo komisiją ar Seimą, o Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo teisėjams ir Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegijai tokie asmenys yra patruliai E.V., A.K. bei V. P. Nuteistoji teigia, kad tai svarus įrodymas, kad teisėjai bylų nenagrinėjo, įrašė prokurorų išgalvotus kaltinimus į nuosprendžius, aukštesnės instancijos teismas nurašė tekstą iš nuosprendžių į nutartis ir už prokurorės išgalvotą kaltinimą pagal BK 233 straipsnio 2 dalį skyrė areštą.

Nuteistoji skunde teigia, kad apeliacinėje nutartyje nurodyta, jog bausmės už neatliktas nusikalstamas veikas yra teisingai subendrintos, tačiau jeigu ji būtų padariusi baudžiamąsias veikas, bendrinant bausmes, jos manymu, turėjo būti taikoma ne BK 63 straipsnio 9 dalies, o 10 dalies nuostatos, pagal kurias nelaikoma, kad asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką.

Apygardos teismo teisėjų kolegija nenagrinėjo ir netinkamo bausmių bendrinimo su Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžiu. Pirmosios instancijos teismo teisėja, nurodžiusi, kad į bausmės laiką reikia įskaityti minėtu 2005 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžiu pagal BK 227 straipsnio l dalį paskirtą 15 parų arešto bausmę, kurią paskyrus buvo įskaitytas 15 parų suėmimas, šią atliktą bausmę ne atėmė, o pridėjo prie 30 parų arešto bausmės pagal BK 233 straipsnio l dalį ir iš viso paskyrė arešto keturiasdešimt penkioms paroms bausmę.

Nuteistoji taip nurodo, teismas, vadovaudamasis BPK 141 straipsnio l dalimi, šioje byloje turėjo įskaityti į jos bausmės laiką ekspertizės įstaigoje išbūtas 17 parų.

Kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl skundo nenagrinėtinų argumentų

Dalis kasaciniame skunde išdėstytų argumentų nesudaro bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko ir dėl to jie paliktini nenagrinėti. BPK 376 straipsnio 1 dalis nustato, kad nagrinėdamas kasacinę bylą teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas byloje, kurioje priimti skundžiami teismų sprendimai, naujų faktų nenustatinėja, faktinių aplinkybių netiria, įrodymų iš naujo nevertina. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribas, nenagrinėja tų skundo argumentų, kuriais remdamasi kasatorė atkreipia dėmesį ne į teisės taikymo klausimus, bet ginčija teismų nustatytus faktus, neigia kaltę teikdama savąją buvusių įvykių traktuotę. Tai argumentai, skirti kasatorės ir nukentėjusiojo V. P. santykių aprašymui bei vertinimui, laiškų turinio ir paskirties, jų tikrosios autorystės klausimams, policijos pareigūnų, atvykusių į įvykio vietą, elgesio apibūdinimui, pačios kasatorės elgesio motyvams ir kt.

Dėl BK 38 straipsnio 3 dalies taikymo

Kasatorė skunde nurodo, kad byloje pažeisti procesinių veiksmų terminai, dėl to V. P. prašymas turėjo būti jam grąžintas arba byla perduota prokurorui, o ne nagrinėti teisiamajame posėdyje. Pagal bylos dokumentų turinį matyti, kad nukentėjusysis V. P. prašymą atnaujinti baudžiamąją bylą dėl to, kad L. Š. nevykdo teismo sprendimo, iki 2005 m. balandžio 1 d. nėra atlyginusi 8000 Lt dydžio neturtinės žalos, toliau trikdo nukentėjusiojo ir jo šeimos gyvenimą, teismui pateikė 2005 m. gegužės 2 d. Teismo pirmininko pavaduotojas 2005 m. spalio 25 d. surašė patvarkymą skirti teisėją, kuri rengs bylą nagrinėti teisme, o po jos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje nagrinės šią bylą. Teisėjos nutartis perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje priimta 2005 m. spalio 27 d. Visi šie procesiniai veiksmai dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo atlikti nepasibaigus BK 38 straipsnio 3 dalyje numatytam vienerių metų terminui, per kurį galėjo būti panaikintas 2004 m. gruodžio 30 d. nuosprendyje esantis sprendimas dėl L. Š. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir sprendžiamas klausimas dėl jos baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. Vertinant šių sprendimų priėmimą terminų aspektu įstatymo taikymo klaidos byloje nėra.

Dėl BPK 232 straipsnio 1 punkto taikymo

Kasatorės argumentas, kad BPK 232 straipsnio 3 punkto pagrindu byla turėjo būti perduota prokurorui, o ne teismui, atmestinas. BPK 234 straipsnis numato, kad bylą kasatorės nurodomoje teismo proceso stadijoje teismas perduoda prokurorui tik jo prašymu ikiteisminiam tyrimui papildyti, arba tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo metu surašytas BPK 219 reikalavimų iš esmės neatitinkantis kaltinamasis aktas, šio pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir jis trukdo nagrinėti bylą. Nė vienos iš minėtų aplinkybių nesant, vadovautis kasatorės nurodomu BPK 232 straipsnio 3 punktu teismas šiuo konkrečiu atveju neturėjo pagrindo.

Dėl bylos išnagrinėjimo

Skunde nurodoma, kad byla nebuvo tinkamai išnagrinėta, nes nebuvo ištirti įrodymai. Priešingai negu teigia kasatorė, 2006 m. birželio 8 d. teismo posėdyje įrodymų tyrimas buvo atnaujintas. Proceso dalyviai, be kitų klausimų, išsakė savo pozicijas ir dėl 2004 m. gruodžio 20 d. pasiekto L. Š. ir V. P. susitaikymo bei jo sąlygų. Teismas tyrė ir vėlesnius bylai reikšmingus įvykius. Nuosprendžio motyvuose dėl jų pasisakyta, įrodymai įvertinti. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, taip pat atlikusi įrodymų dalinį tyrimą, bylos išnagrinėjimo aspektu atsakė į apeliantės L. Š. argumentus ir pripažino, kad jie nepagrįsti. Teismų sprendimuose išdėstytų motyvų visetas neduoda pagrindo manyti, kad šioje byloje reikšmingos faktinės aplinkybės nebuvo ištirtos ir įvertintos.

Dėl teismo nešališkumo

Kasaciniame skunde nuteistoji nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė jos teisę į nešališką teismą, nes byla perduota nagrinėti po metų tam pačiam šališkam teismui, taip suvaržant bei pažeidžiant įstatymais garantuotas asmens teises, numatytas BPK 44 straipsnio 5-9 dalyse, 22 straipsnio 3 dalyje. Pagal įstatymo prasmę ir esamą teismų praktiką teismo nešališkumo principo turinį sudaro garantijos, jog bylą nagrinėjantis teismas nėra suinteresuotas bylos baigtimi vienos iš šalių naudai ir dėl to nekyla pagrįstų abejonių. BPK 58 straipsnyje yra nustatyti teisėjo, prokuroro nušalinimo pagrindai. Iš bylos dokumentų turinio matyti, kad nuteistoji reiškė nušalinimus teisėjai bei prokurorei 2006 m. vasario 1 d. ir birželio 8 d. teisiamuosiuose posėdžiuose. Jie buvo motyvuotai atmesti BPK 59 straipsnyje numatyta tvarka. Teisėjos ir prokurorės nušalinimo pagrindų nuteistoji nenurodė nei reikšdama nušalinimus teismo posėdžiuose, nei apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad tokių pagrindų nėra. Kasaciniame skunde nuteistoji teiginio dėl bylą nagrinėjusio teismo šališkumo taip pat nepagrindžia. Sprendžiant iš nuorodos į tai, kad byla perduota nagrinėti tam pačiam teismui, kuris yra šališkas, matyti, jog kasatorė tapatina Vilniaus miesto pirmąjį apylinkės teismą su bylą nagrinėjusiais šio teismo konkrečiais teisėjais. Bylų teismingumą reglamentuojančios BPK nuostatos nepažeistos. Kasatorė nenurodo pagrindų, dėl kurių būtų reikėję taikyti BPK 229 straipsnį ir bylą perduoti kitam teismui. Šią bylą, kurioje priimti sprendimai skundžiami kasacine tvarka, 2004 m. ir 2006 m. išnagrinėjo skirtingi pirmosios instancijos teismo teisėjai. Dėl visų šių priežasčių nėra pagrindo teigti, kad bylą išnagrinėjo tas pats ir dėl to šališkas teismas.

Dėl veikos kvalifikacijos pagal BK 233 straipsnio 2 dalį

Kasatorė skunde cituoja BK 233 straipsnio 2 dalies redakciją, priimtą 2004 m. kovo 30 d. įstatymu Nr. IX–2093 ir įsigaliojusią 2004 m. balandžio 15 d. Jos manymu, šis įstatymo tekstas skirtas kitokių aplinkybių sunormintam aprašymui ir dėl to yra visiškai netinkamas šioje byloje konstatuotų įvykių vertinimui. Toks įstatymo taikymo traktavimas nėra tikslus. Kasatorės padarytai veikai taikyta ne skunde cituojama, bet ankstesnė BK 233 straipsnio redakcija, galiojusi iki 2004 m. balandžio 15 d., kuri yra iš esmės skirtinga ir numatė atsakomybę būtent už tokią veiką, kuri yra padaryta. Šioje ankstesniojoje BK 233 straipsnio 2 dalies redakcijoje esantys kvalifikuotos nusikaltimo sudėties požymiai 2004 m. kovo 30 d. įstatymu Nr. IX-2093 yra perkelti į BK 233 straipsnio 3 dalį. Kadangi šis BK pakeitimas nėra nei atsakomybę sunkinantis, nei ją lengvinantis, teismas visiškai pagrįstai vadovavosi BK 3 straipsnio 1 dalies nuostata, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Todėl teismas šiuo konkrečiu atveju kvalifikuodamas padarytą veiką parinko tinkamą baudžiamąjį įstatymą ir jo taikymo klaidos nepadarė.

Dėl teisės į gynybą

Kasatorė detaliai aprašo savo santykius su ją gynusiais advokatais ir nurodo, kad negalėjo įgyvendinti savo teisės gintis padedant pasirinktam gynėjui, o byloje dalyvavę gynėjai pilnavertės gynybos neužtikrino. Byloje esančių dokumentų turinys rodo, kad šiuo konkrečiu atveju, priešingai kasatorės tvirtinimui, teisė į gynybą nebuvo pažeista. Visose baudžiamojo proceso stadijose gynėjai dalyvavo. Galimybė derinti su jais gynybos pozicijas kaltinamajai nebuvo atimta ar apribota taip, kad būtų pažeistas įstatymas. BPK 44 straipsnio 8 dalies, kaip ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkto nuostatos nenumato, kad kaltinamojo teisė į pasirinkto gynėjo pagalbą yra absoliuti. Ji gali būti ribojama, kai teikiama nemokama teisinė pagalba ir kai tai būtina siekiant įgyvendinti teisingumo interesus. Apeliacinės instancijos teismo kritika dėl to, kad šis teismas pakvietė netinkamą gynėją, nepagrįsta. Byloje esantys dokumentai rodo, kad 2006 m. spalio 12 d. teismas išsiuntė priminimą, kad nuteistoji iki spalio 20 d. praneštų, su kokiu gynėju sudarė sutartį, nes dėl jos prašymo skirti laiko susirasti gynėją 2006 m. rugsėjo 28 d. buvo atidėtas teismo posėdis. Nuteistoji buvo įspėta, kad, negavus jos pranešimo, gynėjas, vadovaujantis BPK 50 straipsnio 3 dalimi, bus paskirtas teismo. 2006 m. spalio 23 d. teismas kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos koordinatorę, kuri parinko, kad šioje byloje teisinę pagalbą suteiks advokatas Č. G., kuris 2006 m. spalio 26 d. teismo posėdyje dalyvavo. Esant tokioms bylos aplinkybėms teigti, kad pažeista nuteistosios teisė į gynybą, nėra pagrindo.

Dėl bausmių subendrinimo

Kasatorė nesutinka su tuo, kaip išspręstas jai paskirtų bausmių subendrinimo klausimas. Savo poziciją ji grindžia iš esmės dviem argumentais: visų pirma padarytų veikų traktavimu kaip vienos tęstinės veikos, kuri numatyta BK 63 straipsnio 10 dalyje ir nereikalauja bausmių bendrinimo, o antra – teismo nelogišku sprendimu atliktos 15 parų arešto bausmės įskaitymą paversti šios bausmės pridėjimu.

Abu skundo argumentai nepagrįsti, nes kyla iš baudžiamojo įstatymo neteisingo aiškinimo.

Tęstinės nusikalstamos veikos sąvoka vartojama BK 63 straipsnio 10 dalyje kaip tokia, kuri pabrėžia vienos veikos skirtumą nuo kelių nusikalstamų veikų, sudarančių realiąją sutaptį. Įstatymo tekste tęstinės nusikalstamos veikos sąvoka nėra detalizuojama. Tokiomis aplinkybėmis didelę reikšmę įgauna baudžiamojo įstatymo interpretavimas, atskleidžiantis tęstinės nusikalstamos veikos esmę, atkreipiantis dėmesį į tuos kriterijus, pagal kuriuos viena tęstinė veika atskiriama nuo realiosios nusikalstamų veikų sutapties. Teismų praktikoje šiais klausimais yra pasisakyta. Tęstine nusikalstama veika pripažįstami keli tapatūs, laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną kaltininko sumanymą, pažeidžiantys tą patį nusikalstamos veikos objektą, kvalifikuojami pagal vieną ir tą patį BK specialiosios dalies straipsnį ar jo dalį bei punktą ir pan. Šioje byloje konstatuotos faktinės aplinkybės rodo, kad nuteistosios veiksmai netapatūs, nukreipti prieš skirtingus asmenis, išsidėstę per ilgesnį laiką, nulemti ne vieno pradinio sumanymo, bet nuolat besikeičiančių motyvų, priklausančių nuo situacijų raidos, be to, jie atitinka BK specialiosios dalies skirtinguose straipsniuose numatytas skirtingas nusikalstamų veikų sudėtis. Todėl bylą išnagrinėję teismai L. Š. padarytų veikų pagrįstai negalėjo pripažinti ir nepripažino viena tęstine nusikalstama veika.

Už kiekvieną iš nusikalstamų veikų paskirtos bausmės tinkamai subendrintos pritaikius BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatas. Visos veikos padarytos dar iki priimant anksčiausią iš nuosprendžių, todėl, kaip nustatyta BK 63 straipsnio 9 dalyje, bausmės subendrinimas turėjo būti ir buvo atliktas būtent pagal šiame straipsnyje nustatytas taisykles. Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžiu pagal BK 227 straipsnio 1 dalį paskirtoji 15 parų arešto bausmė prie 30 parų arešto bausmės, pagal BK 233 straipsnio 2 dalį paskirtos Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2006 m. birželio 8 d. nuosprendžiu, pridėta nepažeidžiant įstatymo. Atliktos bausmės įskaitymo klausimas sprendžiamas tik po to, kai paskiriama subendrinta bausmė. Taigi, teismas negalėjo priimti tokio sprendimo, apie kurį rašo kasatorė, nurodydama, kad 15 parų areštas privalėjo būti įskaitytas į 30 parų arešto bausmę, nes ši pastaroji bausmė yra ne subendrinta, bet paskirta tik už vieną iš nusikaltimų.

Dėl laiko, išbūto ekspertizės įstaigoje, įskaitymo į bausmę

Kasatorė teisi, iškeldama teismų padarytą įstatymo taikymo klaidą, susijusią su tuo, kad į jai paskirtą arešto bausmę nebuvo įskaitytas laikas, išbūtas ekspertizės įstaigoje. Vykdant Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2004 m. birželio 9 d. nutartį paskirti stacionarią teismo psichiatrinę ekspertizę, pavedant ją atlikti Utenos teismo psichiatrijos ekspertinio skyriaus ekspertams, L. Š. šioje ekspertizės įstaigoje buvo tiriama nuo 2004 m. rugpjūčio 15 d. iki 2004 m. rugsėjo 1 d. Vadovaujantis BPK 141 straipsnio 1 dalimi, šis laikas įskaitomas į suėmimo laiką, todėl privalėjo būti įskaitytas ir į paskirtosios arešto bausmės laiką. Skundžiamuose teismų sprendimuose tai nepadaryta, todėl jie atitinkamai keistini ir į L. Š. paskirtos arešto bausmės laiką įskaitytinos 17 parų, kurias ji išbuvo minėtoje įstaigoje.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 6 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2006 m. birželio 8 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 26 d. nutartį pakeisti: į nuteistajai L. Š. paskirtos galutinės subendrintos 45 parų arešto bausmės laiką įskaityti 17 parų, kurios išbūtos Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos ekspertiniame skyriuje.

Kitas skundžiamo nuosprendžio ir nutarties dalis palikti nepakeistas.