Kauno apygardos teismo nutartis

2018-05-16 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-367-290/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-05-16
Bylos Nr.
1A-367-290/2018
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-13334-2015-5
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Rimas Švirinas, Algirdas Jaliniauskas, Jurgis Kiškis
Nuteistasis
A. S.
Nukentėjusysis
E. B.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-367-290/2018Teisminio proceso Nr. 1-01-1-13334-2015-5Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1. (S)
Kauno apygardos teismasNuT ARTiSLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gegužės 16 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Jurgio Kiškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rimo Švirino,

sekretoriaujant N. V.,dalyvaujant prokurorui Vytautui Turauskiuinuteistajam A. S. ir jo gynėjui advokatui D. G.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, pagal nuteistojo A. S. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2018 m. vasario 9 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 189 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 2 (dviems) mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžia skaičiuotina nuo A. S. sulaikymo dienos.

Nuspręsta nuteistajam paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus ir pradėjus vykdyti laisvės atėmimo bausmę - panaikinti.

Nukentėjusiojo E. B. civilinis ieškinys atmestas.

Iš nuteistojo A. S., nukentėjusiajam E. B., priteistos jo patirtos atstovo advokato išlaidos - 100 (šimtas) eurų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. S. 2018 m. vasario 9 d. Marijampolės apylinkės teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 189 straipsnio 1 dalį ir nuteistas už tai, kad nuo 2014 m. gruodžio 7 d. iki 2015 m. balandžio 30 d., tiksliai nenustatytu laiku, vietoje ir iš nenustatytų asmenų, įgijo 579,24 eurų vertės benzininį pjūklą „(duomenys neskelbtini)“, 231,70 eurų vertės elektrinį diskinį pjūklą „(duomenys neskelbtini)“, 2014 m. gruodžio 7 d. pagrobtus iš E. B., nuo 2014 m. gruodžio 11 d. iki 2015 m. balandžio 30 d., tiksliai nenustatytu laiku, vietoje ir iš nenustatytų asmenų, įgijo 249,07 eurų betono maišyklę, pagrobtą iš E. B., nuo 2015 m. kovo 5 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. tiksliai nenustatytu laiku, vietoje ir iš nenustatytų asmenų, įgijo 1800 eurų vertės metalinius dvivėrius vartus, pagrobtus 2015 m. kovo 5 d. iš E. B., žinodamas, kad šie visi jo įgyti daiktai yra įgyti nusikalstamu būdu, bei tarp 2015 m. kovo 30 d. ir 2015 m. gegužės 22 d., tiksliai nenustatytu laiku, 579,24 eurų vertės benzininį pjūklą „(duomenys neskelbtini)“, žinodamas, kad jis įgytas nusikalstamu būdu, (duomenys neskelbtini), realizavo - pardavė R. K., bei tarp 2015 m. balandžio 30 d. ir 2015 m. gegužės 22 d., tiksliai nenustatytu laiku, 1800 eurų vertės metalinius dvivėrius vartus, žinodamas, kad jie yra įsigyti nusikalstamu būdu, (duomenys neskelbtini), realizavo - perdavė saugoti T. Š., tokiu būdu įgijo 2860,01 eurų vertės turtą bei realizavo 2379,24 eurų vertės svetimą turtą, žinodamas, kad jis įgytas nusikalstamu būdu.Apeliaciniu skundu nuteistasis A. S. prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2018 m. vasario 9 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.Skunde apeliantas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį iš esmės grindė tik kaltinimui palankiais įrodymais, visiškai nevertino jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Be to netinkamai buvo įvertinti liudytojų parodymai, kadangi juos apylinkės teismas įvertino jam nepalankia linkme. Tokiu būdu pirmosios instancijos pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalyje numatytas įrodymų vertinimo taisykles. Pažymėtina, kad jis kaltu neprisipažino viso teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nurodė, jog nukentėjusiojo nepažįsta, o daiktų atsiradimo aplinkybes paaiškino pirmosios instancijos teisme, jo paaiškinimus patvirtino ir liudytojais apklausti V. G., A. K., R. L. ir A. S., šių liudytojų parodymai paneigti nebuvo. Tačiau jo parodymai nepagrįstai buvo vertinti tik kaip jo gynybinė versija, nors iš parodymų yra akivaizdu, kad turtas dėl kurio jis buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, buvo įgytas legaliai ir jis turėjo teisinį pagrindą šį turtą valdyti. Pirmosios instancijos teismas netinkamai ir neobjektyviai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, o jo prisipažinimą kaltu labiau sąlygojo jo praeities teistumai. Be to, nėra aišku dėl ko nukentėjusiojo naudai buvo priteisti 100 eurų proceso išlaidų, kadangi ne jo nusikalstamais veiksmais buvo sukelta žala nukentėjusiajam, kuri be kita ko pirmosios instancijos teismo skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajam netgi nebuvo priteista. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis A. S. bei jo gynėjas advokatas D. G. palaikė apeliacinio skundo argumentus ir prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo A. S. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas. BPK 320 straipsnio 3 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą, tiek kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.Bendrosios įrodymų vertinimo taisyklės ir principai įtvirtini BPK 20 straipsnyje. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įstatymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo priimančio baigiamąjį aktą prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Įrodymai laikytini tinkamais jei jie pagrindžia ar paneigia baudžiamojoje byloje nagrinėtinas aplinkybes. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017 m. sausio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-18-648/2017). Aptartos BPK nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją, nustatyti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę, bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Be to įrodymų visumos vertinimo reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).Nagrinėjant apeliacinio skundo argumentus matyti, jog nuteistasis nurodo, kad apylinkės teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė aukščiau aptarto teisinio reglamentavimo ir to pasekoje priėmė nepagrįstą bei neteisėtą baigiamąjį aktą. Apeliaciniame skunde nurodyta, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino atsietai, atsižvelgė tik į nuteistąjį kaltinančius įrodymus, neįvertinti liko jį teisinantys įrodymai, taip pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles. Tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo aspektu, su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas A. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, nevertindamas įrodymų atsietai ir jų pagrindu padarė pagrįstas išvadas, kurių išdavoje ir priėmė nuteistojo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį. Be to pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino tiek kaltę įrodančius, tiek teisinančius įrodymus, juos palygino tarpusavyje ir priėmė motyvuotą baigiamąjį aktą. O tai, kad teismo padarytos išvados netenkina nuteistojo, nėra pagrindas naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, juo labiau natūralu, kad priimtas apkaltinamasis nuosprendis neatitinka nuteistojo subjektyvių lūkesčių ir dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo priimti nuteistajam palankų sprendimą. Pažymėtina, kad pagal BK 189 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas įgijo, naudojosi arba realizavo turtą žinodamas, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu. Šios nusikalstamo veikos sudėties objektyvieji ir subjektyvieji požymiai pasireiškia iš anksto nepažadėtu svetimo žinomai nusikalstamu būdu gauto turto įgijimu, naudojimusi juo arba realizavimu, t. y. būtina nustatyti, kad kaltininko įgyjamas turtas iki patekimo pas jį kito asmens yra gautas nusikalstamu būdu, o kaltininkas įgydamas, naudodamasis ar realizuodamas tokį turtą žino apie nusikalstamą jo gavimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-284/2014, 2K-362/2013, 2K-259/2008). Pagal BK 189 straipsnio 1 dalies prasmę nusikalstamu būdu gautas turtas yra toks, kuris iki patekimo pas kaltininką kito asmens yra gautas nusikalstamu būdu, pvz., padarius vagystę arba kitą savanaudišką nusikaltimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. vasario 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-79-895/2015).Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą padarė išvadas, kad A. S. įgijo vogtus metalinius vartus, kurie priklausė E. B. bei juos realizavo perduodamas T. Š., įgijo vogtą betono maišyklę, kuri priklausė E. B. taip pat įgijo benzininį pjūklą ,,(duomenys neskelbtini)“, kuris buvo vogtas ir priklausė E. B., šį pjūklą realizavo parduodamas, dviem ar trim kartais pigiau nei vidutinė rinkos vertė, R. K.. Teisėjų kolegija įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis pilnai sutinka, kadangi baudžiamojoje byloje esantys liudytojų parodymai bei kratos protokolai ir jų metu padarytos fotonuotraukos patvirtina vogtų daiktų įgijimo ir realizavimo faktą. Ir nors apeliantas savo kaltę neigė viso teisminio proceso metu ir apeliaciniame skunde nurodė, kad apylinkės teismas netinkamai vertino liudytojų V. G., A. K., R. L. ir A. S., tačiau su tokiais apeliacinio skundo argumentais aukštesnės instancijos teismas nesutinka.Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 276 straipsniu pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsinti liudytojos V. G. parodymai, kuriuose ji nurodė, kad A. S. yra jos brolis. Kažkada pavasarį (duomenys neskelbtini) turguje jos brolis iš prekeivio, kuris buvo atvažiavęs autobusiuku su lenkiškais numeriais nupirko vartus. Vartų nematė į juos net nežiūrėjo, prie jos brolis su pardavėju nešnekėjo. Pardavėjas padėjo atgabenti vartus į sodybą, vartai buvo aukštoki, tačiau jų nematavo, nes kai krovė vartus ji nuėjo į namą pasidaryti kavos. Analogiškas vartų įsigijimo aplinkybes nurodė ir nuteistasis apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad V. G. ir A. S. sieją giminystės ryšiai, šie parodymai vertintini kritiškai ir laikytini tik siekiu padėti šeimos nariui išvengti baudžiamosios atsakomybės. Juo labiau pirmosios instancijos teisme liudytoja apklausta V. G. vartų įsigijimo aplinkybes apibūdino labai aptakiai bei glaustai be to jos abejingumas įsigytai prekei, teismui kelia pagrįstų abejonių jos parodymų patikimumu, kadangi į turgų šeimos nariai važiavo ne su tikslu įsigyti vartus, o juo labiau jų pargabenimui neturėjo tam pritaikyto transporto. Spręstina, kad asmuo įsigydamas stambų pirkinį, kurio gabenimui reikalinga atitinkamos specifikacijos transporto priemonė, nesielgtų spontaniškai ir tokio daikto neįsigytų neapgalvojęs. Tuo labiau, kad kaip tinkamai apylinkės teismas konstatavo, A. S. finansinė padėtis daikto įsigijimo laikotarpiu nebuvo stabili ir vartų pirkimas už 260 eurų, už kuriuos kaip teigė A. S. įsigijo vartus, daikto pirkimo momentu būtų itin apsunkinęs nuteistojo finansinę padėtį. Tokiu būdu apylinkės teismas nuteistojo parodymus susijusius su vartų įgijimu pagrįstai laikė tik gynybine versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, be liudytojos V. G. parodymų nėra jokių duomenų patvirtinančių, kad būtent Lenkijos pilietis A. S. pardavė nusikalstamos veikos dalyką – vartus, dėl šių priežasčių negalima pripažinti, kad A. S. vartus įsigijo legaliai ir turėjo teisėtą pagrindą jais naudotis.Šioje vietoje, teisėjų kolegija pažymi ir tai, jog A. S. žinojo, jog būtent tokius vartus turi nukentėjusysis E. B., kadangi vadovaujantis BPK 276 straipsniu pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsinti liudytojo R. B. parodymai, kuriuose jis nurodė, kad A. S. pažįstą kadangi jis buvo jo buto nuomininkas, o nukentėjusysis E. B. yra jo pusbrolis. Tikslaus laiko neprisimena, tačiau dar prieš vagystes, E. B. jį pasikvietė į svečius, tačiau jis neturėjo kas jį nuvežtų. Todėl jo žmona A. S. parašė žinutę ir paprašė, kad jį nuvežtų į svečius pas pusbroli. A. S. jį nuvežė pas E. B. juodos spalvos ,,Golf“ automobiliu. Taip pat A. S. jį ir parvežė iš pusbrolio. Pirmą kartą A. S. sakė kur važiuoti o antrą kartą, jis jau pats žinojo kelią. A. S. juos paleido sodybos kieme iš mašinos privalėjo išlipti, kadangi automobilis dviejų durų, o važiavo keturi asmenys. Nežino ar A. S. pažinojo asmenis, kurie dirbo pas pusbrolį, tačiau vartai dingo po kiek laiko, kai A. S. jį vežė pas pusbrolį (b. t. 3 b. l. ). Šie liudytojo parodymai tik patvirtina aplinkybę apie tai, kad A. S. žinojo apie vartų priklausomumą E. B., kadangi lankėsi jo sodyboje ir buvo sodybos kieme. Tuo tarpu vadovaujantis BPK 276 straipsniu pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsinti liudytojo T. Š. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, kuriuose jis nurodė, kad A. S. paprašė pas jį, kuriam laikui, pasidėti vartus, o vėliau juos atvežė automobiliu ,,Golf“ su priekaba ir vartus padėjo ūkiniame pastate. Vėliau vartus rado ir paėmė policija. Kad vartai vogti nežinojo, kadangi A. S. jį tikino, jog vartai pirkti ir problemų nebus. Šioje vietoje, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad A. S. vartus pasaugoti pas T. Š. atvežė jau po to, kai policijos pareigūnai jo naudojamoje sodyboje 2015 m. balandžio 30 d. atliko patikrinimą ir padarė fotonuotraukas (b. t. 3, b. l. 95-100), kuriose ir buvo užfiksuoti minėti vartai. Šias aplinkybes patvirtina vadovaujantis BPK 276 straipsnio tvarka pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu pagarsinti liudytojų V. K., A. T., E. P., T. K. parodymai, kuriuose jie nurodė, kad forminant įvykį, kuomet (duomenys neskelbtini), buvo rastas naminės degtinės gaminimo aparatas ir atliekami įvykio forminimo veiksmai, buvo rasta ir daug įvairių įrankių bei vartai, kuriuos jie nufotografavo ir paliko įvykio vietoje, kadangi jie nebuvo susiję su naminės degtinės gamyba. Tai, kad fotonuotraukose yra užfiksuoti ir vartai buvę A. S. sodybos garaže patvirtina ir byloje esantis kompaktinis diskas su fotonuotraukomis iš 2015 m. balandžio 30 d. atliktos apžiūros (b. t. 3, b. l. 131), kuriose užfiksuoti rudos spalvos vartai, esantys garaže (duomenys neskelbtini), uždengti žalios spalvos polietileno uždangalu. Vėliau šie vartai buvo surasti ir apžiūrėti T. Š. priklausančioje sodyboje (duomenys neskelbtini) (b. t. 1, b. l. 49-51). Vartų pervežimo pas T. Š. faktą patvirtino ir pats nuteistasis apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, tačiau nurodė, kad vartus pas minėtąjį asmenį atvežė tik pasaugoti, nes jo sodyboje buvo išlaužta spyną ir jis bijojo, kad vartus gali pavogti.Aplinkybę, jog vartai buvę pas A. S., o vėliau rasti pas T. Š. iš tiesų priklauso E. B. patvirtina ir 2016 m. kovo 17 d. Marijampolės AVPK Vilkaviškio r. PK fiksuoti duomenys apžiūros protokole (b. t. 1, b. l. 53-60) bei jų pagrindu Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilkaviškio rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjos E. K. 2016 m. kovo 17 d., surašytas tarnybinis pranešimas. Jame nurodyta, jog atlikus papildomą įvykio vietos esančios (duomenys neskelbtini) (E. B. sodyba) ir vartų apžiūrą nustatyta, jog vartų spalva atitinka įvykio vietoje likusių stulpų spalvą bei vartų tvirtinimo detalių išmatavimai sutampa su stulpuose esančiais išmatavimais, o vartų ilgis atitinka išmatavimus tarp likusių vartų stulpų (b. t. 1, b. l. 61). Tokiu būdu šie duomenys neabejotinai patvirtina, kad vartai priklausė būtent E. B., o vartų vieta esanti ties įvažiavimu į sodybą, tik patvirtina faktą, kad A. S. veždamas R. B. į svečius pas E. B., šviesiu paros metu, neabejotinai matė šiuos vartus. Visų šių duomenų visumą leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad A. S. žinojo, jog vartai yra vogti ir jis juos įsigijo bei realizavo – perdavė T. Š.. Tuo tarpu apelianto argumentai, kad jis bijojo dėl vartų saugumo, o juos buvo įsigijęs legaliai, laikytini tik gynybine nuteistojo versija, juo labiau, kad vartus pas T. Š. jis pergabeno po to, kai jo naudojamoje sodyboje lankėsi policijos pareigūnai ir atliko proceso veiksmus. Be to, vartų įgijimo fakto A. S. patvirtinti negali, kadangi neturi jokių įgijimo dokumentų, o galimai betarpiškai įsigijimą mačiusios liudytojos V. G. parodymai laikytini tendencingais ir nevertintini kaip turinti įrodomąją vertę. Policijos pareigūnų 2015 m. balandžio 30 d. atlikta apžiūra (b. t. 3, b. l. 131) patvirtina, kad (duomenys neskelbtini), esančioje sodyboje, kuria naudojosi A. S., be rastų rudos spalvos vartų buvo rasti ir įvairūs techniniai prietaisai, kurie užfiksuoti foto nuotraukose (b. t. 3, b. l. 131), tarp kurių buvo betono maišyklė ir benzininis pjūklas ,,(duomenys neskelbtini)“. Vadovaujantis BPK 276 straipsniu pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsinti liudytojo R. K. parodymai kuriuose jis nurodė, kad tikslaus laiko neatsimena, tačiau tai buvo 2015 m. gegužės arba balandžio mėnuo ir A. S. jam pasiūlė pigiai įsigyti benzininį pjūklą ,,(duomenys neskelbtini)“. Kodėl pjūklą A. S. pardavė pigiau nei rinkos kaina, jis nežino ir nesidomėjo, įgijimo dokumentų pateikti negali, kadangi pjūklą iš A. S. pirko be dokumentų (b. t. 3, b. l. 41). Teisėjų kolegija pažymi, kad akivaizdu, jog nuteistasis po policijos pareigūnų atliktos sodybos, kuria jis naudojosi, apžiūros, stengėsi realizuoti ir realizavo pjūklą ,,(duomenys neskelbtini)“, kurį pats buvo įgijęs kaip vogtą daiktą ir kuris nuosavybės teise priklausė E. B.. Nuteistojo siekį realizuoti įgytą žinomai vogtą daiktą atskleidžia tai, kad jis pjūklą pardavė ženkliai pigiau, nei rinkos kaina. Be to, 2015 m. gegužės 22 d. atliekant kratą A. S. priklausančios sodyboje (duomenys neskelbtini), pjūklas ,,(duomenys neskelbtini)“ rastas nebuvo (b. t. 1, b. l. 65-70), tokiu būdu aplinkybė, kad po apžiūros laikotarpyje iki kratos atlikimo A. S. realizavo benzininį pjūklą ,, (duomenys neskelbtini)“, neabejotinai patvirtina faktą, kad jis stengėsi nelegaliai įgytą daiktą paslėpti ir pardavė, tokiu būdu realizavo, kas neabejotinai atitinka BK 189 straipsnio 1 dalies dispozicijoje suformuluotą nusikalstamos veikos apibrėžimą. Nors apeliantas skunde apygardos teismui teigia, kad apylinkės teismas netinkamai vertino liudytojų A. K., R. L., A. S. parodymus, tačiau su šiais apeliacinio skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Juo labiau, kad vadovaujantis BPK 276 straipsniu nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, teisiamojo posėdžio metu buvo pagarsinti A. K. parodymai, kuriuose jis parodė, kad 2014 m. A. S. priklausančioje sodyboje statė tualetą ir rūkyklą, kad įrankius statyboms jam davė A. S., tačiau ar įrankiai priklausė jam ar tėvui nežino. Betoną maišė maišykle, tačiau jos neįsidėmėjo ir neatsimena išskirtinių požymių, pjūklu ,,(duomenys neskelbtini)“ pjovė lentas tualetui. Kad A. S. baudžiamojoje byloje yra įtariamasis sužinojo, kai A. S. paskambino ir prašė liudyti (b. t. 3, b. l. 58). Vertindamas šiuos liudytojo parodymus, teismas konstatuoja, kad jų įvertinti kaip paneigiančius A. S. kaltę negalima, kadangi A. K. tik bendrais bruožais apibūdino tiek betono maišyklę, tiek benzininį pjūklą ,, (duomenys neskelbtini)“. Tuo labiau pats A. S. paprašė šio asmens liudyti teisme, be to pažymėtina, kad A. S. ir A. K. sieją šeimyniniai santykiai. Tokiu būdu darytina išvada, kad liudytojas davė parodymus tokius, kurie būtų palankūs nuteistajam ir padėtų išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tačiau nepaisant aptartų aplinkybių, liudytojo A. K. parodymai laikytini ir neinformatyviais bei nepatvirtinančiais benzininio pjūklo ,, (duomenys neskelbtini)“ bei betono maišyklės naudojimo atliekant statybos darbus. Vadovaujantis BPK 276 straipsniu pirmosios instancijos teisme buvo pagarsinti liudytojos A. S. parodymai, tačiau liudytoja tik parodė, kad po vyro mirties (A. S.) savo sūnui A. S. leido pasiimti jos vyrui priklausančius įrankius, tačiau kokie tie įrankiai buvo, ji nežino ir nesidomėjo (b. t. 3, b. l. 78). Akivaizdu, kad šie liudytojos parodymai nepatvirtino fakto, kad benzininį pjūklą ,,(duomenys neskelbtini)“ A. S. įsigijo legaliai ir turėjo teisę juo disponuoti. Priešingai faktas, kad benzininį pjūklą ,,(duomenys neskelbtini)“ nuteistasis siekė kuo greičiau realizuoti, tik patvirtina aplinkybę, kad nuteistasis žinojo apie benzininio pjūklo ,, (duomenys neskelbtini)“ priklausymą nukentėjusiajam ir pats jį buvo nelegaliai įsigijęs. Be to, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu vadovaujantis BPK 276 straipsniu buvo pagarsinti ir liudytojo R. L. parodymai, kuriuose jis nurodė, kad A. S. padėjo iš Marijampolės policijos komisariato parvežti daiktus į garažą. Tarp daiktų buvo daug įvairių įrankių, tačiau kokių tiksliai įvardinti negali. Įrankius vežė į garažą (duomenys neskelbtini), kuris priklausė A. S. tėvui. Tarp daiktų betono maišyklės nebuvo, apskritai nebuvo tokių daiktų, kuriuos būtų reikėję nešti dviem asmenims. Šis įvykis buvo prieš maždaug tris ar keturis metus (b. t. 3, b. l. 67). Akivaizdu, kad šie liudytojo parodymai nepatvirtina, nuteistojo nurodytų aplinkybių, kad benzininis pjūklas ,,(duomenys neskelbtini)“ ir betono maišyklė nuosavybės teise priklausė būtent jam, tuo labiau liudytojas R. L. nurodė, kad jokios betono maišyklės nematė, o benzininio pjūklo apibūdinti negalėjo. Dėl šių priežasčių apylinkės teismas pagrįstai nevertino R. L. teisminio bylos nagrinėjimo metu, pagarsintų parodymų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklausiamas nukentėjusysis nurodė, kad A. S. pas jį namuose nėra buvęs (galimai nukentėjusysis nežinojo apie, tai, kad A. S. pas jį vežė buto nuomotoją), tačiau apklausiant nuteistąjį pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu jis nurodė, kad pas jį rasta maišyklė priklausė jo uošviui ir jis ja naudojosi, maišyklė buvo elektrinė. Taip pat parodė, kad pas nukentėjusįjį nelegaliai dirbę žmonės statė kluoną ir turėjo maišyklę, tačiau ta maišyklė buvo visiškai kitokia, sena, didelio rato traukiama maišyklė. Iš šių nuteistojo parodymų yra akivaizdu, kad apie betono maišyklę buvusią pas nukentėjusįjį jis žinojo, netgi žinojo jos veikimo mechanizmą. Pirmosios instancijos teisme buvo vadovaujantis BPK 276 straipsniu buvo pagarsinti liudytojo R. S. parodymai, kuriuose jis nurodė, kad pažįsta tiek nukentėjusįjį tiek ir A. S.. Pas E. B. kažkada dirbo. E. B. turėjo betono maišyklę, kuri buvo elektrinė savadarbė. Pas nukentėjusįjį dirbo maždaug 2014 metų rudenį (b. t. 3, b. l. 68). Akivaizdu, kad šio liudytojo parodymai paneigia nuteistojo A. S. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, susijusius su pas nukentėjusįjį buvusios betono maišyklės, veikimo mechanizmu. Pagrindžiant šią išvadą, pažymėtina ir tai, kad iš nuteistojo parodymų yra akivaizdu, kad nuteistajam buvo žinoma apie tai, kad E. B. turėjo betono maišyklę, nors pačio nukentėjusiojo jis ir nepažinojo, tačiau žinojo netgi aplinkybes, jog pas nuteistąjį statyboje dirbo žmonės. Neabejotina ir tai, kad kratos metu pas nuteistąjį rasta maišyklė buvo pavogta iš E. B., kadangi jis ją buvo pasiskolinęs iš kito asmens, kuris atpažino pas A. S. rastą betono maišyklę iš ant jos buvusių specifinių naudojimo žymių. Šie duomenys neginčytinai patvirtina byloje nagrinėjamą faktinę aplinkybę, kad nuteistasis įgijo turtą – betono maišyklę, žinodamas, kad šis turtas buvo gautas nusikalstamu būdu. Visų šių duomenų kontekste konstatuotina, kad A. S. įsigijo turtą – betono maišyklę ir benzininį pjūklą ,,(duomenys neskelbtini)“ žinodamas, kad šie daiktai buvo gauti nusikalstamu būdu, kadangi iš nuteistojo pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų yra akivaizdu, kad jam buvo žinoma apie daiktų priklausomumą E. B.. Tuo labiau nuteistojo A. S. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai ir kaltės neigimas, laikytini tik gynybine nuteistojo versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pagrindžiant šią išvadą, pažymima, kad A. S. siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, nepagrįstai nurodė, kad nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje aptariami daiktai legaliai priklausė jam ir jis turėjo teisę jais disponuoti, daiktų priklausomumą jam, grindė tuo, jog benzininį pjūklą ,,(duomenys neskelbtini)“ po tėvo mirties jam atidavė mama, o betono maišyklė priklausė jo uošviui, tačiau šie nuteistojo argumentai yra pilnai paneigti aukščiau aptartų duomenų visumos. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodė, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino liudytojų V. G., A. K., R. L. ir A. S. parodymus, tačiau teisėjų kolegija patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įrodymų vertinimo kontekste, bei įvertinusi minėtųjų liudytojų parodymus kartu su kitais baudžiamojoje byloje užfiksuotais duomenimis, daro pagrįstą išvadą, jog apylinkės teismas tinkamai įvertino visas nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybes, kurių pagrindų priėmė pagrįstą ir motyvuotą apkaltinamąjį nuosprendį. Iš aukščiau aptartų duomenų, akivaizdu, jog visi įrodymai buvo vertinami kompleksiškai, nesuteikiant prioriteto nuteistąjį kaltinantiems ar teisinantiems įrodymams. O aptariamų liudytojų parodymai buvo vertinti tiek kiek jie buvo reikšmingi nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, tuo labiau įrodymais laikytini tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Šiuo atveju nuteistojo noras, kad teismas vertintų įrodymus tik jam palankia linkme yra nepagrįstas, kadangi teismas priimdamas baigiamąjį aktą yra nešališkas ir bylos aplinkybes vertina vedinas vidinio įsitikinimo, kurį sąlygoje baudžiamoje byloje esantys duomenys, nepriklausomai nuo to ar šie duomenys yra palankūs nuteistajam ar ne. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šio teisinio reguliavimo plotmėje, pažymėtina, kad nukentėjusysis E. B. advokatui A. S. už atstovavimą nagrinėjant baudžiamąją bylą, sumokėjo 100 (vieną šimtą) eurų (b. t. 3, b. l. 75). Tokiu būdu, priešingai nei savo apeliaciniame skunde nurodė nuteistasis, apylinkės teismas pagrįstai iš A. S. E. B. naudai priteisė 100 (vieną šimtą) eurų, turėtų proceso išlaidų, o tai, kad pirmosios instancijose teisme nebuvo tenkintas E. B. civilinis ieškinys, aptariamo teisinio reguliavimo kontekste, neturi jokios reikšmės. Tuo labiau, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje A. S. pripažintas kaltu dėl padarytos nusikalstamos veikos numatytos BK 189 straipsnio 1 dalyje, o E. B., šioje baudžiamojoje byloje pripažintas nukentėjusiuoju. Teisėjų kolegija, įvertinusi visus aukščiau aptartus duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra motyvuotas ir pagrįstas, kad įrodymus apylinkės teismas įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir tokiu būdu priėmė teisiškai teisingą apkaltinamąjį nuosprendį. Dėl šių priežasčių nei keisti, nei tuo labiau naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo A. S. apeliacinį skunda atmesti.

Teisėjai : Algirdas JaliniauskasJurgis KiškisRimas Švirinas