Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-09-20 · Administracinė byla Nr. AS-858-602-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-09-20
Bylos Nr.
AS-858-602-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Irmantas Jarukaitis (pran.), Romanas Klišauskas
Pareiškėjas
Akcinės bendrovės „City Service“
Atsakovas
Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai
Administracinė byla Nr. AS858–602/2010Procesinio sprendimo kategorija 67.
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2010 m. rugsėjo 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Akcinės bendrovės „City Service“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarties administracinėje byloje pareiškėjo Akcinės bendrovės „City Service“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba 2010 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 2S-19 „Dėl AB „City Service“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies ir 11 straipsnio 2 dalies reikalavimams” (b. l. 25–31) (toliau – ir Nutarimas) pripažino, kad Akcinė bendrovė „City Service“ (toliau – ir AB „City Service“), įsigijusi 37,2 proc. UAB „Būsto administravimo agentūra“ akcijų, apie tai nepranešusi ir negavusi Konkurencijos tarybos leidimo koncentracijai, pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies ir 11 straipsnio 2 dalies reikalavimus; už Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą skyrė AB „City Service“ 10 000 litų baudą ir įpareigojo AB „City Service“ per 5 dienas nuo Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkte numatytos baudos sumokėjimo pranešti apie tai Konkurencijos tarybai ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Šalies argumentai

Pareiškėjas AB „City Service“ skundu (b. l. 1–20) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, be kita ko, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir iki galutinio teismo sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdyti Konkurencijos tarybos 2010 m. liepos 15 d. nutarimo Nr. 2S-19 19 „Dėl AB „City Service“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies ir 11 straipsnio 2 dalies reikalavimams” galiojimą.

Dėl prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo ginčijamo Nutarimo galiojimą pareiškėjas nurodė, kad skunde yra pateikta pakankamai prima facie teisinių pagrindų dėl ginčijamo Nutarimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Pareiškėjas pažymėjo, kad yra pagrįstų abejonių dėl konkrečių teisės normų, kurių pagrindu buvo priimtas Nutarimas, atitikties Konstitucijos reikalavimams (t. y. Konkurencijos įstatymo 42 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijai). Vienas iš Nutarimo galiojimo stabdymo motyvų yra galima žala teisėtiems pareiškėjo interesams, nes nesustabdžius Nutarimo galiojimo jis gali sukelti nepataisomas teisines pasekmes ir griežtesnę administracinę atsakomybę naujo tyrimo atveju. Dėl ginčijamo Nutarimo pareiškėjas jau patyrė žalą dėl dalykinės reputacijos pablogėjimo, nes Nutarimas aprašytas neigiamai įvairiose visuomenės informavimo priemonėse. Nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, bus pažeisti ir visos visuomenės interesai, t. y. viešasis interesas. Nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, bus ir toliau vadovaujamasi netinkamu teisės aktų aiškinimu, neteisėtai priimami Konkurencijos tarybos nutarimai ir taip pažeidžiamas viešasis interesas. Nutarimo galiojimas ir vykdymas, nesulaukus kol bus išspręsta byla, sukeltų didesnius neigiamus padarinius nei laikinas Konkurencijos tarybos nutarimo nevykdymas. Nesustabdžius Nutarimo galiojimo ir teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, pareiškėjas patirtų nuostolių, susijusių su jau sumokėtų baudų išieškojimu, kurių kompensavimas būtų susijęs su papildomais teisiniais ginčais.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi (b. l. 70–71) atmetė AB „City Service“ prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tuo atveju, jeigu pareiškėjo atžvilgiu atsakovas pradėtų naują tyrimą dėl AB „City Service“ veiksmų prieštaravimo Konkurencijos įstatymui, galiojant šioje administracinėje byloje skundžiamam administraciniam aktui, ir tai nulemtų atsakomybę griežtinančias aplinkybes, tai pareiškėjas turėtų teisę kreiptis į teismą ir reikalauti atitinkamą Konkurencijos tarybos nutarimą panaikinti. Taip pat pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad siekis ateityje išvengti galimų teisminių procesų nėra pagrindas daryti išvadą, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymas nagrinėjamu atveju yra adekvatus ir objektyviai pateisinamas. Reikalavimo užtikrinimo priemonė taikoma, siekiant garantuoti teismo sprendimo įvykdymą, o ne apsaugoti suinteresuotą asmenį nuo galimų neigiamų skundžiamo sprendimo (veiksmo) padarinių. Įvertinęs aplinkybes, kad pareiškėjas remiasi prielaidomis, apeliuoja į asmeninius nepatogumus, o byloje nesant įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, jog nesustabdžius Nutarimo galiojimo, iš esmės galėtų pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas teismo sprendimo vykdymas, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas būtų netikslingas.

III.

Pareiškėjas AB „City Service“ atskiruoju skundu (b. l. 75–80) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarties dalį, kuria netenkintas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo tenkinti – iki galutinio teismo sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdyti Konkurencijos tarybos 2010 m. liepos 15 d. nutarimo Nr. 2S-19 19 „Dėl AB „City Service“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies ir 11 straipsnio 2 dalies reikalavimams” galiojimą.

Pareiškėjas nurodo, kad skunde yra pateikta pakankamai prima facie teisinių pagrindų dėl ginčijamo Nutarimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Pareiškėjas pažymėjo, kad yra pagrįstų abejonių dėl konkrečių teisės normų, kurių pagrindu buvo priimtas Nutarimas, atitikties Konstitucijos reikalavimams (t. y. Konkurencijos įstatymo 42 straipsnio 3 dalies atitiktis Konstitucijai). Vienas iš Nutarimo galiojimo stabdymo motyvų yra galima žala teisėtiems pareiškėjo interesams, nes nesustabdžius Nutarimo galiojimo jis gali sukelti nepataisomas teisines pasekmes ir griežtesnę administracinę atsakomybę naujo tyrimo atveju. Taip pat pareiškėjas pažymi, kad Konkurencijos taryba priėmė neteisėtą ir nepagrįstą Nutarimą, netinkamai aiškino esamą teisinį reguliavimą, kuris yra svarbus ir aktualus ne tik pareiškėjui, bet ir visiems kitiems atitinkamų konkurencijos teisės normų adresatams. Todėl, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, bus pažeisti ne tik pareiškėjo, bet ir viešasis interesas. Pareiškėjas pabrėžia ir tai, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog Nutarimo galiojimo nesustabdymas gali sukelti neigiamas pasekmes pareiškėjui, bet nesiekė užkirsti kelio neigiamų padarinių pareiškėjui atsiradimui – teismas tarsi skatina pareiškėją bylinėtis dėl klausimų, kurie iš esmės yra šios administracinės bylos dalyku. Be to, pirmosios instancijos teismas iš esmės neįvertino pareiškėjo prašymo argumentų ir motyvų, skundžiamoje nutartyje iš esmės nepaaiškino, kodėl buvo netenkintas pareiškėjo prašymas. Taip pat pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismui pateikti argumentai, leidžia pagrįstai spręsti, kad nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas nuspręsti, jog pirmiausiai turi būti išspręstas ginčas iš esmės ir tik po to turi būti vykdomas Nutarimas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas atmestinas.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, jos netaikius, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 straipsnis). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63–277/2008).

Sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525–222/2010).

Europos Tarybos Ministrų Komitetas 1989 m. rugsėjo 13 d. Rekomendacijoje Nr. R (89) 8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“, atsižvelgdamas inter alia į tai, kad neatidėliotinas administracinio akto, kuris yra arba bus ginčijamas, vykdymas atitinkamomis aplinkybėmis gali neatitaisomai paveikti asmens interesus tokiu būdu, kurio dėl teisingumo interesų turi būti kiek įmanoma vengiama, rekomendavo Europos Tarybos valstybėms narėms suteikti pareiškėjams galimybę prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones administracinio akto atžvilgiu. Lietuvos administraciniuose teismuose laikinųjų apsaugos priemonių sampratą atitinka reikalavimo užtikrinimo priemonės, nustatytos ABTĮ 71 straipsnyje. Minėtoje Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje nurodyta, kad spręsdamas dėl laikinosios apsaugos skyrimo (reikalavimo užtikrinimo priemonės), teismas turi įvertinti visus reikšmingus veiksnius ir interesus. Laikinosios apsaugos priemonės (reikalavimo užtikrinimo priemonės) gali būti taikomos, jei administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios kompensavimas būtų sudėtingas, ir yra prima facie argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo.

Apibendrindama reikalavimo užtikrinimo priemonių instituto prasmę, teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės turi būti taikomos tuo atveju, jei yra reali grėsmė, jog, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, atsižvelgiant į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso.

Teisėjų kolegija nurodo, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556–174/2009), sprendžiant ginčijamo Nutarimo galiojimo laikino sustabdymo klausimą, būtina nustatyti išskirtines aplinkybes, kurios rodytų, jog, nepritaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prima facie argumentu laiko tai, jog Konkurencijos įstatyme esamas reguliavimas, nenustatant kiek laiko galioja Konkurencijos įstatymo pagrindu paskirtos sankcijos, galimai prieštarauja Konstitucijai. Teisėjų kolegijos vertinimu tikėtinas ir ateityje galimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas, galimai pakeisiantis byloje taikomą teisinį reguliavimą, negali būti laikomas prima facie argumentu, kadangi, pirmiausiai, toks argumentas yra neapibrėžtas, pagrįstas tik prielaidomis, antra, vadovaujantis ABTĮ 16 straipsnio 1 dalimi administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams. Todėl nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija negali spręsti klausimo, preziumuodama vienokią ar kitokią bylos, kuri priskirtina Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, bet ne administraciniams teismams, baigtį.

Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo argumentas dėl viešojo intereso, netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonių, yra atmestinas dėl to, jog teisinis reguliavimas, kuriuo vadovaujantis veikė Konkurencijos taryba, priimdama Nutarimą, bus nagrinėjamas sprendžiant bylą iš esmės, o tikimybė, kad teisinis reguliavimas bus pripažintas netinkamu, negali būti laikoma įrodymu, kurio pagrindu teismas konstatuotų viešojo intereso pažeidimą. Reikalavimo užtikrinimo priemonių tikslingumas nagrinėjamu atveju negali būti analizuojamas, kvestionuojant įstatymų nustatytą teisinį reguliavimą, kadangi tai nėra šios bylos dalykas.

Pažymėtina, kad pareiškėjo teiginiai, jog ginčijamo Nutarimo galiojimo laikinas sustabdymas padėtų išvengti perteklinio bylinėjimosi, kuris neabejotinai galėtų sukelti neigiamas pasekmes bei tai, kad pareiškėjas galimai patirs nuostolių, susijusių su papildomais teisiniais ginčais, negali būti vertinami kaip įrodymai, pagrindžiantys reikalavimo užtikrinimo priemonių būtinybę. Pažymėtina, kad galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822–103/2009). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė aiškiais ir neginčijamais įrodymais nei galimų nuostolių buvimo, nei kitų pasekmių, dėl kurių teismo sprendimo vykdymas taptų neįmanomas ar sunkiai įgyvendinamas, buvimo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, pareiškėjas neįrodė reikalavimo užtikrinimo priemonių būtinumo, todėl atskirasis skundas yra atmestinas, o pirmosios instancijos nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo AB „City Service“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius Irmantas Jarukaitis Romanas Klišauskas