Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės, Almanto Padvelskio ir Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Pagrindinis ėjimas“ apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2016-09-09 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios bendrovės „Pagrindinis ėjimas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Furesta“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad Kretingos rajono apylinkės teismas 2013-03-26 nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo ginčo turtą, uždrausdamas uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Pagrindinis ėjimas“ ir UAB „Danės baldai“ šį turtą naudoti komercinei ūkinei veiklai, subnuomoti, suteikti panaudai ar kitaip suvaržyti, siekiant užtikrinti AB „SEB lizingas“ reikalavimą ir iš šio reikalavimo kylančias mokestines prievoles. Nurodė, jog po turto arešto akto įregistravimo Turto areštų registre, kurio duomenys yra vieši, ieškovė pagal UAB „Danės baldai“ prašymą įvykdė prievolę už UAB „Danės baldai“ ir 2013-07-02 pervedė į atsakovės sąskaitą 4000,00 Lt. Ginčijamo sandorio metu ieškovė turėjo nesumokėtų galiojančių įsipareigojimų AB „SEB lizingas“ – 44 776,38 Lt skolos ir 160 850,24 Lt priskaičiuotų delspinigių. Taip pat turėjo galiojančių mokestinių prievolių, nesumokėtų į valstybės biudžetą laikotarpiu nuo 2013-04-02 iki 2013-09-30. Klaipėdos apygardos teismo 2015-03-31 nutartimi ieškovei buvo iškelta bankroto byla. Ieškovės atstovės nuomone, atliktas mokėjimo pavedimas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, turi būti pripažintas niekiniu ir negaliojančiu. Atsakovė gavusi mokėjimą už UAB „Danės baldai“ turėjo pasidomėti, ar ieškovė neturi kitų kreditorių, o toks atsakovės nerūpestingas elgesys įrodo jos nesąžiningumą. Prašė pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento mokėjimą, kuriuo UAB „Pagrindinis ėjimas“ sumokėjo už UAB „Danės baldai“ pastarosios kreditorei UAB „Furesta“ įsiskolinimą, o būtent: 2013-07-02 iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) įvykdytą mokėjimo nurodymą Nr. 16089 į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) – 4000,00 Lt. Šį sandorį pripažinus negaliojančiu, prašo taikyti restituciją: priteisti ieškovės naudai iš atsakovės 1158,48 Eur (4000,00 Lt), priteisti 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme pradžios iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovė nurodė, jog UAB „Pagrindinis ėjimas“ iškėlus bankroto bylą, AB SEB bankas pateikė 1 820 217,52 Eur sumos kreditinį reikalavimą, iš šios sumos 277 202,00 Eur yra PVM. Nuo pat lizingo sutarčių nutraukimo 2012-12-22 tapo aišku, kad grąžinus turtą, ieškovei kils prievolė sumokėti PVM. Taigi prievolėje, kuri buvo užtikrinta areštu, buvo ir AB SEB banko kreditinis reikalavimas ir Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) reikalavimas. Atsakovė ieškovės atsiskaitymo su kreditoriais eilėje netgi negalėjo būti, nes nėra ieškovės kreditorė, todėl po 2013-10-01 sudaryti ginčo mokėjimai yra niekiniai ir pagal Lietuvos Respublikos CK 6.930¹ straipsnį. Ieškovė taip pat pateikė UAB „Danės baldai“ 2013 metinių ataskaitų rinkinį, iš kurio matyti, jog UAB „Danės baldai“ nemoki buvo jau 2012 metais, atsakovė to negalėjo nežinoti. Iš taikytų laikinųjų apsaugos priemonių jau buvo aišku, jog UAB „Danės baldai“ veikla baigiasi, nes pastaroji būtent minėtose patalpose vykdė veiklą. Įsiteisėjusiame Klaipėdos apygardos teismo 2015-09-07 sprendime konstatuota, kad 2012 metais ieškovės veikla buvo nuostolinga.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kretingos rajono apylinkės teismas 2016-09-09 sprendimu ieškinį atmetė.Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ieškovė ieškinio reikalavimus grindžia Lietuvos Respublikos CK 1.78, 1.80 ir 1.81 straipsniais, kadangi ginčo mokėjimas yra niekinis, nes jis buvo atliktas po Kretingos rajono apylinkės teismo 2013-03-26 nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir jų įregistravimo VĮ Centrinėje hipotekos įstaigoje, ir Lietuvos Respublikos CK 6.930¹ straipsniu, kadangi ieškovė, neturėdama pakankamai lėšų atsiskaityti su kreditorėmis AB SEB banku ir VMI, atliko mokėjimą atsakovei ir taip pažeidė atsiskaitymų su kreditoriais eilę.Pirmosios instancijos teismas, pažymėjęs, jog ginčijamo mokėjimo atlikimo metu ieškovei nebuvo uždrausta disponuoti savo piniginėmis lėšomis atsiskaitant su kreditoriais, padarė išvadą, jog atliktas ginčo mokėjimo pavedimas atsakovei nepažeidė imperatyviųjų įstatymo normų ir neprieštaravo viešajai tvarkai.Lietuvos Respublikos CK 6.930¹ straipsnyje nustatyta, kad skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti įstatyme nustatyta tvarka. Minėto straipsnio 1 dalyje skolininkas apibrėžiamas kaip fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Teismas pažymėjo, jog iš 2012 ir 2013 metų finansinės atskaitomybės dokumentų, AB „Swedbank“ sąskaitų išrašų matyti, kad ieškovė gavo pelno, vykdė mokėjimus ir kitiems kreditoriams dar didesniu mastu, VMI priverstinai lėšų neišieškojo, bankroto byla ieškovei iškelta tik 2015-03-31, todėl vykdydama atsiskaitymus ieškovė neprivalėjo laikytis Lietuvos Respublikos CK 6.930¹ straipsnyje nustatyto atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo. Be to, Lietuvos Respublikos CK 6.930¹ straipsnis įsigaliojo tik 2013-10-01, o ginčo mokėjimo pavedimas buvo atliktas 2013-07-02, todėl pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad šis straipsnis negali būti taikomas sprendžiant klausimą dėl sandorio negaliojimo.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Teisme gautas ieškovės BUAB „Pagrindinis ėjimas“ (toliau – apeliantė) apeliacinis skundas. Apeliantė prašo Kretingos rajono apylinkės teismo 2016-09-09 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2013-07-02 iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) atliktą 3983,46 Lt mokėjimą, kuriuo UAB „Pagrindinis ėjimas“ sumokėjo už UAB „Danės baldai“ jos kreditorei atsakovei įsiskolinimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, ar ginčo sandoriu buvo pažeistos imperatyviosios teisės normos. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra dvejopa: siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, kartu nepažeisti civilinių teisinių santykių stabilumo ir teisinio tikrumo įgytų civilinių teisių atžvilgiu. Sandorio pripažinimas negaliojančiu pateisinamas, kai interesas, kurį siekiama apginti nuo neigiamų sandorio sudarymo pasekmių, yra svarbesnis už tą, kuris būtų apgintas sandorį išsaugojus. Pagal CK 1.80 str. 1 d. įtvirtintą teisės normą, sandorio negaliojimas yra siejamas su jo prieštaravimu imperatyviosioms teisės normoms, t. y. su vienareikšmiškai įstatymo įtvirtintomis nuostatomis, kuriomis siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką. Todėl įstatyme šių interesų apsaugai suteikiamas prioritetas civilinių teisinių santykių stabilumo ir privačių interesų atžvilgiu – imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja įstatymo pagrindu, jo negaliojimui neturi įtakos teismo sprendimas, šalys negali niekinio sandorio patvirtinti (CK 1.78 straipsnio 1 dalis) ir toks sandoris jokių teisinių padarinių, išskyrus jo negaliojimo padarinius, nesukelia ir negali sukelti.Atsakovę galima laikyti nesąžininga, nes ji žinojo (galėjo žinoti), kad apeliantė pati turi kreditorių. Kretingos rajono apylinkės teismo 2013-03-26 nutartis įregistruota Turto arešto aktų registre. Turto arešto duomenys yra žinomi kiekvienam asmeniui, jeigu turto arešto aktas yra įregistruotas Turto arešto aktų registre, šio registro duomenys yra vieši ir su jais gali susipažinti kiekvienas asmuo (Turto arešto aktų registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 201102-28 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2011).Dėl imperatyviųjų įstatymo normų pažeidimo – CK 1.5, 2.50 straipsniai. Ieškovė neturėjo pakankamai lėšų, kad atsiskaitytų su savo kreditoriais, o mokėjo dar už dukterinės įmonės – UAB „Danės baldai“ kreditorius. Todėl 2013-07-02 ginčo sandoriu buvo pažeistas CK 1.5 straipsnis. Atsakovė, nebūdama ieškovės kreditore, gavo savo reikalavimo patenkinimą iš ieškovės, o ieškovės kreditoriai, turintys galiojančias reikalavimo teises, negavo. UAB „Danės baldai“ jau 2012 metais buvo nemoki. Vadovaujantis CK 1.5 straipsniu, ieškovės vadovas negalėjo nežinoti, kad ieškovė, sumokėjusi už dukterinę įmonę atsakovei, pagal atgręžtinį reikalavimą iš UAB „Danės baldai“ pinigų neatgaus, todėl ieškovės vadovas ieškovės kreditorių atžvilgiu elgėsi nesąžiningai.Teisme taip pat gautas atsakovės atsiliepimas į apeliacinį skundą, atsakovė prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš apeliantės atsakovės naudai išlaidas, patirtas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:Nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra privaloma tik tokiu mastu ir apimtimi, koks jis nurodytas vykdomoje nutarties rezoliucinėje dalyje. Tais atvejais, kai skolininkui yra draudžiama disponuoti konkrečios vertės turtu, skolininkas neturi teisės disponuoti tik šiuo turtu, o kitu turtu turi teisę disponuoti savo nuožiūra. Kretingos rajono apylinkės teismo 2013-03-26 nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – draudimas UAB „Pagrindinis ėjimas“ ir UAB „Danės baldai“ naudoti pastatą komercinei ūkinei veiklai, subnuomoti, suteikti panaudai ar kitaip suvaržyti, siekiant užtikrinti AB „SEB lizingas“ reikalavimą ir iš šio reikalavimo kylančias mokestines prievoles. Apeliantei nebuvo uždrausta disponuoti piniginėmis lėšomis, esančiomis apeliantės sąskaitose, todėl atliktas ginčijamas sandoris nepažeidė nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, todėl nėra pagrindo šį sandorį pripažinti prieštaraujančiu imperatyviosioms teisės normoms. Dėl atsakovės sąžiningumo, gavus savo reikalavimo patenkinimą iš apeliantės. Sudarytas sandoris nebuvo neįprastas ar netikėtas, priešingai, šalys elgėsi taip, kaip įprasta sąžiningoje verslo praktikoje, o apeliantė neįrodė atsakovės nerūpestingų ar tyčinių veiksmų, kuriais buvo siekta sumažinti apeliantės mokumą, pakenkti kitiems kreditoriams iškeliant savo interesus ir pan. Kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai. Apeliantė nepateikė duomenų, jog atlikti mokėjimai atsakovei padarė įtaką apeliantės turtinei padėčiai taip, kad ji iš dalies ar visiškai negalėtų atsiskaityti su kreditoriais, ir kad būtent šių mokėjimų padariniai yra įmonės nemokumo ir bankroto bylos iškėlimo pagrindas. Apeliantė neįrodė aplinkybių, susijusių su atsakovės galimu nesąžiningumu, taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovė žinojo ar turėjo žinoti, jog sudaromas sandoris pažeidžia kreditorių teises. Atsakovė pažymi, jog pareiga domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi negali būti aiškinama pernelyg plačiai, t. y. negalima reikalauti, kad prieš sudarant sandorį viena šalis privalėtų nustatinėti kitos sandorio šalies mokumo lygį, reikalauti pateikti išsamius duomenis apie finansinę padėtį, tiekėjus, sandorių kainas ir vertę, turimus įsipareigojimus (tarp jų pradelstas skolas), turimą turtą, debitorius ir pan.Ginčijamu sandoriu kitiems kreditoriams nebuvo sutrukdyta gauti bent dalį atsiskaitymo, kuris susidarius nemokumo situacijai jiems priklausytų skolininkui vykdant su jais sutartį ir atsiskaitymus pagal įstatymo nustatytą tvarką ir reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys).CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas byloje turėjo nustatyti, ar ginčo sandoriais buvo pažeistos imperatyviosios normos. Teisėjų kolegija sutinka su šiuo apeliantės argumentu. Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą sandorio negaliojimas yra siejamas su jo prieštaravimu imperatyviosioms teisės normoms, t. y. su vienareikšmiškai įstatyme įtvirtintomis nuostatomis, kuriomis siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką. Imperatyvi įstatymo nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai nei esant dispozityviai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyviojoje teisės normoje (Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2009). Sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji, ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008). Apeliantė, ginčydama 2013-07-02 atliktą pavedimą, teigia, jog buvo pažeistos imperatyviosios įstatymo normos – CK 1.5 ir 2.50 straipsniai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės teiginiais. Atkreiptinas dėmesys, jog CK 1.5 straipsnyje įtvirtintas teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymas, o CK 2.50 straipsnyje – juridinių asmenų atsakomybė pagal savo prievoles. Pažymėtina, kad LR CK 2.50 straipsnis nereglamentuoja atsakovės nesąžiningumo ir atsakovei netaikytinas šios bylos kontekste, vertinant aplinkybes dėl apeliantės argumentų apie atsakovės nesąžiningumą. Apeliantė teigia, jog 2013-07-02 atliktas pavedimas turi būti pripažintas negaliojančiu kaip prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymo normos, viešajai tvarkai ir gerai moralei, nes atsakovė žinojo (turėjo žinoti) apie apeliantei Kretingos rajono apylinkės teismo 2013-03-26 nutartimi, įregistruota viešame Turto arešto aktų registre, kurio duomenys yra vieši ir su jais gali susipažinti kiekvienas asmuo, taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Tačiau pažymėtina, jog minėta nutartimi laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos tik gamybiniam pastatui ir mechaniniam cechui, esantiems Klaipėdos g. 127, Kretingoje, uždraudžiant UAB „Pagrindinis ėjimas“ ir UAB „Danės baldai“ šį turtą naudoti komercinei ūkinei veiklai, subnuomoti, suteikti panaudai ar kitaip suvaržyti. Teisėjų kolegija pažymi, jog laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos siekiant užtikrinti neturtinio pobūdžio reikalavimą, t. y. civilinėje byloje Nr. 2-501-474/2013 buvo išnagrinėtas ieškovės AB „SEB lizingas“ ieškinys atsakovėms UAB „Pagrindinis ėjimas“ ir UAB „Danės baldai“ dėl iškeldinimo iš ieškovei priklausančių patalpų. Įvertinusi minėtoje civilinėje byloje nagrinėtą reikalavimą bei šiam reikalavimui užtikrinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliante, jog atsakovė turėjo žinoti, kad apeliantė susiduria su finansiniais sunkumais, nes, kaip jau minėta, civilinėje byloje Nr. 2-501-474/2013 nagrinėtas reikalavimas nebuvo turtinio pobūdžio, Kretingos rajono apylinkės teismo 2013-03-26 nutartimi taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis apeliantei nebuvo apribota galimybė disponuoti jos turimomis lėšomis, todėl, net ir darant prielaidą, jog atsakovei buvo žinoma apie Kretingos rajono apylinkės teismo 2013-03-26 nutartimi apeliantei taikytas laikinąsias apsaugos priemones, nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovė turėjo žinoti, jog apeliantė susiduria su finansiniais sunkumais ar kad 2013-07-02 atliktas pavedimas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis) ar viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnio 1 dalis). Toks sandoris nebuvo draudžiamas ir neprieštaravo įstatymui, viešai tvarkai ir gerai moralei bei atitiko įprastai verslo praktikai. Dėl išdėstytų argumentų taip pat nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo pripažinti atsakovę nesąžininga. Pažymėtina, jog teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, jog negali būti sudaromos prielaidos bankroto administratoriui ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Toks aiškinimas ir taikymas sukeltų teisinį neapibrėžtumą, nepasitikėjimą finansinių problemų turinčiu skolininku ir nepagrįstai ribotų jo galimybes vykdyti veiklą bei siekti atsiskaitymo su visais kreditoriais išvengiant bankroto, o bankroto administratoriui sudarytų nepagrįstas prielaidas ginčyti visus be išimties iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius (žr., pvz., Panevėžio apygardos teismo 2016-12-01 sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2A-983-227/2016).

20. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, jog UAB „Pagrindinis ėjimas“ už UAB „Danės baldai“ G. G. komercinei firmai pervedė 7267,00 Lt; UAB „Furesta“ pervedė 4000,00 Lt, UAB „Lintera“ pervedė 10 854,29 Lt, UAB „Ciklonas“ pervedė 754,09 Lt, UAB „Instreita“ pervedė 1916,64 Lt, UAB „Airgona“ pervedė 2411,40 Lt. Vertinant šiuos duomenis konstatuotina, jog apeliantei mokėti UAB „Danės baldai“ kreditoriams buvo įprasta apeliantės verslo praktika. Taip pat pažymėtina, jog apeliantė, ginčydama atsakovei atliktą pavedimą, siekia bent iš dalies patenkinti kreditorių AB „SEB lizingas“ bei VMI kreditinius reikalavimus. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog kreditorės AB „SEB lizingas“ bei VMI nesiėmė jokių priemonių dėl įsiskolinimo priteisimo ar laikinųjų apsaugos priemonių apeliantės piniginėms lėšoms taikymo, bankroto bylos apeliantei iškėlimo. Pažymėtina, jog kreditorei VMI net nereikia teismo sprendimo dėl įsiskolinimo išieškojimo, ji susidariusį įsiskolinimą turi galimybę išsiieškoti išieškojimą tiesiogiai nukreipdama į skolininko sąskaitas kredito įstaigose, tačiau šių veiksmų VMI neatliko. Be to, pažymėtina, jog apeliantė laikotarpiu, kai buvo atliktas ginčijamas pavedimas, taip pat dengė ir kitų kreditorių, tarp jų ir VMI bei AB „SEB lizingas“, reikalavimus, šią teismo išvadą patvirtina byloje esantys sąskaitos išrašai (e. b. T. 1, b. l. 28–34). Kaip jau minėta, 2013-07-02 atliktas pavedimas jo atlikimo metu nebuvo draudžiamas bei atitiko įprastą verslo praktiką, todėl nėra jokio pagrindo šį pavedimą pripažinti negaliojančiu, todėl taip pat netenkintinas ir apeliantės reikalavimas taikyti restituciją bei grąžinti apeliantei 2013-07-02 pavedimu atsakovei UAB „Furesta“ pervestą 3983,46 Lt sumą.

Apeliantės argumentas, kad ginčo sandorio metu 2013-07-02 VMĮ turėjo 277 202,00 Eur reikalavimo teisę neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, jog bankroto byla UAB „Pagrindinis ėjimas“ buvo iškelta 2015-03-31, VMI priverstinai lėšų neišieškojo, todėl atmestinas apeliantės argumentas, jog VMI buvo apeliantės kreditorė atliekant 2013-07-02 pavedimą.Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo byloje pateiktus šalių argumentus, iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 straipsnis), o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti šį teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Šalys nepateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių dokumentų, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-09-09 sprendimą palikti nepakeistą.