Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. ir nuteistojo gynėjo advokato Artūro Balčiūno apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2007 m. balandžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo M. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 1 p. ir nuteistas laisvės atėmimu 16 (šešiolikai) metų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 2 p., 9 p., 65 str. paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su 2006 m. spalio 12 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta 60 parų arešto bausme ir M. M. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 16 (šešiolikai) metų.

Iš M. M. nukentėjusiosios I. B. naudai priteista 29000 litų neturtinei žalai atlyginti.

Paliktas laikinas nuosavybės teisių į M. M. priklausantį nekilnojamąjį turtą – butą, esantį Stuobrių g. 1 – 18, Lančiūnavos k., Kėdainių raj., apribojimas iki bus atlyginta I. B. priteista neturtinė žala.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. M. nuteistas už tai, kad 2006 m. rugsėjo 10 d., apie 21 val., Kėdainių rajone, Lančiūnavos kaime, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, iš pykčio, delnu užspausdamas mažametei K. B. , gimusiai 1998 m. birželio 23 d., kvėpavimo angas – nosį ir burną, sukėlė asfiksiją, nuo kurios nukentėjusioji mirė, t. y. tyčia nužudė mažametę K. B. .

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistojo gynėjas prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. M. ir jo gynėjo advokato A.Balčiūno apeliaciniai skundai atmetami.

M. M. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 1 p. ir nuteistas už tai, kad veikdamas tiesiogine tyčia nužudė mažametę K. B. . Nuteistasis M. M. apeliaciniame skunde nesutinka su teismo išvada, jog mažametę K. B. jis nužudė veikdamas tiesiogine tyčia, nurodo, jog K. B. nužudyti nenorėjo, nužudė ją netyčia. Iš tokio nuteistojo teiginio galima suprasti, jog jis teigia nužudęs K. B. dėl neatsargumo.

Baudžiamosios atsakomybės pagrindas pagal Lietuvos baudžiamąją teisę yra nusikaltimo sudėties – objektyvių ir subjektyvių požymių visumos buvimas asmens veikoje. Esminis nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymis yra kaltė – asmens psichinis santykis su daroma pavojinga veika ir padariniais. Kaltė apima tiek asmens intelekto, tiek valios procesus, tarp kurių egzistuoja glaudus ryšys – bet kuris valingas veiksmas neįmanomas be intelektinio asmens vertinimo bei būdų, kuriais gali būti pasiektas norimas rezultatas. Skirtingas intelektinio ir valinio elementų derinys nulemia dviejų kaltės formų – tyčios ir neatsargumo išskyrimą. Veika pripažįstama padaryta tyčia, kai asmuo suvokia savo veikos pavojingumą, numato šios veikos pavojingus padarinius ir tų padarinių siekia arba sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Tuo tarpu veika pripažintina padaryta dėl neatsargumo, kai asmuo numatė, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti pavojingus padarinius, bet lengvabūdiškai tikėjosi, kad jų bus išvengta, arba kai nenumatė, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti pavojingus padarinius, nors galėjo ir turėjo numatyti, kad jie atsiras. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog M. M. aktyvūs veiksmai - būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, delnu užspaudė mažametei K. B. kvėpavimo angas – nosį ir burną, sukėlė asfiksiją, nuo kurios nukentėjusioji mirė, rodo, jog nuteistasis suvokė, kad dėl tokių jo veiksmų neišvengiamai bus atimta mažametės gyvybė, tačiau vis tiek jos nepaleido, tai yra siekė jos mirties. Nuteistasis M. M. pripažino nusikalstamos veikos objektyviosios pusės esmines aplinkybes, t. y. jis prisipažino delnu užspaudęs nukentėjusiajai burną, bet teigia nepajutęs, jog užspaudė ir nosį, neigia norėjęs nužudyti K. B. , nurodo, kad taip pasielgė netyčia. Šis nuteistojo teiginys yra nepagrįstas, neatitinkantis faktinių bylos aplinkybių. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas ne tik į paties kaltininko parodymus, bet ir į kitas objektyvias bylos aplinkybes: nusikaltimo padarymo būdą, kaltininko asmenybę, jo santykius su nukentėjusiuoju, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo. Iš byloje esančios teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizės išvados matyti, jog nusikaltimo padarymo metu M. M. nesirgo lėtiniu psichikos sutrikimu, dėl jam diagnozuoto organinio asmenybės sutrikimo, jis galėjo visiškai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti (t. 2, b. l. 36 – 38). Normalaus protinio išsivystymo žmogus iš gyvenimo patirties žino, kokius padarinius gali sukelti kvėpavimo angų užspaudimas ir laikymas, be to, norėdamas tik priversti mažametę mergaitę tylėti, M. M. turėjo galimybę pasirinkti kitokį veikimo būdą, nei pasirinko. Tai, kad M. M. veikė suvokdamas savo veiksmų pavojingumą ir numatė galinčius kilti padarinius, patvirtina nusikaltimo padarymo mechanizmas. M. M. fiziškai silpną mažametę mergaitę kaire ranka nugara prispaudė prie savęs ir, uždėjęs dešinę ranką ant kvėpavimo angų, laikė pakankamai ilgai, kol ši mirė. M. M. suvokė, kad dėl tokių jo veiksmų bus neišvengiamai atimta mažametės gyvybė, tačiau vis tiek jos nepaleido, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad siekė jos mirties.

Kaip jau buvo minėta, sprendžiant apie kaltininko tyčios turinį, svarbu atsižvelgti į jo elgesį ne tik nusikaltimo darymo metu, bet ir prieš nusikaltimą bei po jo padarymo. Iš bylos duomenų matyti, jog M. M. yra impulsyvaus būdo, dėl nepakankamos emocijų kontrolės yra teistas už tai, kad viešoje vietoje dėl chuliganiškų paskatų yra metęs akmenį į pravažiuojantį automobilį, pasipriešino policijos pareigūnams, keikdamas juos necenzūriniais žodžiais, yra sumušęs savo sugyventinę I. B. bei jos seserį.

M. M. elgesys po įvykio rodo, jog jis gerai orientavosi situacijoje, elgėsi tikslingai – paslėpė mergaitės kūną, tęsė sugyventinės paiešką, kartu su A. M. nuėjo į fermą. Fermoje neradęs sugyventinės, M. M. pavogė iš ten stovėjusio automobilio piniginę, už joje rastus pinigus nusipirko alaus, grįžęs namo, su A. M. išgėrė alų, o šiam išėjus, nuėjo miegoti. Vėliau, siekdamas aplinkiniams nesukelti įtarimo, M. M. dalyvavo K. B. paieškoje. Tokie nuteistojo veiksmai rodo, jog po nusikaltimo padarymo jis elgėsi šaltakraujiškai, nebuvo nei sutrikęs, nei išsigandęs. Kolegijos nuomone, byloje esančių įrodymų visetas leidžia daryti neginčytiną išvadą, jog M. M. , būdamas fiziškai stipresnis, delnu užspausdamas mažametei K. B. nosį ir burną, suvokė nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų neišvengiamai bus atimta mažametės gyvybė ir to norėjo, t. y. nužudė mažametę K. B. , veikdamas tiesiogine tyčia.

Tiek nuteistojo gynėjas, tiek pats nuteistasis M. M. apeliaciniuose skunduose nesutinka su jam paskirtos bausmės dydžiu. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Bausmės paskyrimas yra svarbiausia baigiamoji baudžiamosios bylos stadija, nes bausmės paskyrimu įvertinamas ne tik nusikaltimo pavojingumo laipsnis, nusikaltimo požymių turinys, jų pobūdis, bet ir kaltininko asmenybė, atsakomybę sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės.

Pirmosios instancijos teismas M. M. už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 1 p., padarymą paskyrė bausmę - laisvės atėmimą šešiolikai metų. Teismo nuosprendžiu M. M. motyvuotai parinktas tinkamas bausmės dydis. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų nepažeidė ir, individualizuodamas bausmę, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos BK 61 str. 1 d., atsižvelgė į visas Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes bei, įvertinęs šių aplinkybių visumą, parinko bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (Lietuvos Respublikos BK 61 str. 2 d.).

Nors M. M. atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą, t. y. pripažino nusikaltimo objektyviosios pusės esmines aplinkybes bei nuoširdžiai gailisi ir tai yra svarbios aplinkybės, į kurias turi būti atsižvelgiama skiriant bausmę, tačiau jos negali būti prioritetinės ir nulemti bausmės skyrimą. Visos baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, konkrečioje baudžiamojoje byloje yra vienodai svarbios, todėl kiekvienos iš jų reikalavimai turi būti nuosekliai vykdomi, įvertinant kiekvieną nustatytą aplinkybę atskirai, o taip pat ir bendrą jų visumą. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę M. M. , atsižvelgė į padarytos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę. M. M. padarė nusikaltimą, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai, veikdamas tiesiogine tyčia, nusikalstamos veikos pasekmės yra labai sunkios ir neatstatomos – atimta mažametei gyvybė. M. M. praeityje teistas, šią nusikalstamą veiką padarė neišnykus keturiems teistumams už tyčinius nusikaltimus nuosavybei ir viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklai, iki šio nusikaltimo padarymo sutrikdė viešąją tvarką (Kėdainių rajono apylinkės teismo 2006 m. spalio 12 d. nuosprendžiu nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.), baustas administracine tvarka, charakterizuojamas patenkinamai, legalaus pragyvenimo šaltinio neturėjo. Byloje nustatyta viena M. M. atsakomybę sunkinanti aplinkybė - nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Esant tokioms aplinkybėms, kolegija laiko, kad M. M. motyvuotai ir tinkamai paskirta didesnė už straipsnio, nustatančio atsakomybę už jo įvykdytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytos bausmės vidurkį laisvės atėmimo bausmė. Paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta, jos švelninti nėra teisinio pagrindo.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinių skundų ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. M. ir jo gynėjo advokato Artūro Balčiūno apeliacinius skundus atmesti.