Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-63-2677-11

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2011-09-08
Bylos Nr.: A-63-2677-11
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02861-2010-3
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Artūras Drigotas (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Pareiškėjas: valstybės įmonės „Turto bankas“
Atsakovas: Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai
Trečiasis asmuo: valstybės įmonei „Turto bankas“

Administracinė byla Nr. A63 – 2677/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02861-2010-3Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. rugsėjo 8 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės,

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovams Nedui Valiuliui, Dainiui Vinciūnui,atsakovo atstovui Irenai Mickevičiūtei,trečiojo suinteresuoto asmens atstovui Giedriui Pažūsiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo valstybės įmonės „Turto bankas“ darbuotojų profesinės sąjungos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo valstybės įmonės „Turto bankas“ darbuotojų profesinės sąjungos skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui valstybės įmonei „Turto bankas“ dėl sprendimo ir sprendimo dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas valstybės įmonės „Turto bankas“ (toliau – ir VĮ „Turto bankas“, Bankas, Bendrovė) darbuotojų profesinė sąjunga (toliau – ir pareiškėjas, Profesinė sąjunga) skundu (I tomas, b. l. 1 – 6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos (toliau – ir atsakovas, Valstybinė darbo inspekcija, Inspekcija) 2010 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. (15)SD‑15047 (toliau – ir 2010 m. rugpjūčio 11 d. sprendimas), kuriuo konstatuota, kad VĮ „Turto bankas“ atlikto patikrinimo metu darbo pažeidimų nenustatyta; panaikinti Inspekcijos 2010 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. (15)SD-17003 (toliau – ir 2010 m. rugsėjo 13 d. sprendimas) 1 punktą.

Pareiškėjas nurodė, kad 2010 m. liepos 30 d. kreipėsi į atsakovą, nurodydamas eilę Banke vykdomos reorganizacijos metu padarytų pažeidimų. Atsakovas 2010 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu nurodė, kad darbo pažeidimų nenustatyta. 2010 m. rugpjūčio 16 d. pakartotiniu pareiškimu kreipėsi į atsakovą, teigdamas, kad atsakovas 2010 m. rugpjūčio 11 d. rašte visai nepasisakė dėl Banke reorganizacijos metu galimai padarytų pagrindinių pažeidimų, kuriuos pakartotiniame pareiškime išvardino. Atsakovas 2010 m. rugsėjo 13 d. sprendime nurodė, kad pakartotiniame pareiškime keliami klausimai dėl Banko sprendimo mažinti darbuotojams darbo užmokestį teisėtumo (pagrindo), dėl darbo užmokesčio bei būtinųjų darbo sutarties sąlygų pakeitimo pagrįstumo turi individualaus ginčo požymių, kurių Inspekcija pagal savo kompetenciją neturi teisės spręsti, nes šie ginčai sprendžiami Darbo kodekso XIX skyriuje nustatyta tvarka. Klausimai dėl Kolektyvinės sutarties 8.7 punkto nuostatų aiškinimo bei dėl Banko atsakymo į darbuotojų atstovų 2010 m. rugpjūčio 4 d. reikalavimus Darbo kodekso 69 straipsnio pagrindu (toliau – ir Reikalavimai), taip pat turi ginčo požymių, kurie spręstini Darbo kodekso 285 ir 68 straipsniuose nustatyta tvarka. Inspekcijos atsakymas yra grindžiamas pridedamomis Inspekcijos Teisės skyriaus 2010 m. rugsėjo 13 d. išvadomis Nr. TL-219 (toliau – ir Išvados), kurios yra neatskiriama 2010 m. rugsėjo 13 d. sprendimo dalis. Pažymėjo, jog 2010 m. rugsėjo 13 d. sprendimą vertinant kaip tęstinį atsakovo aktą, papildantį 2010 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą, skundžiamais sprendimais jam (jo atstovaujamiems darbuotojams) sukuriamos teisinės pasekmės, kad Banke vykstanti reorganizacija iš esmės teisėta. Pareiškėjo manymu, tiek 2010 m. rugpjūčio 11 d. sprendimas, tiek iš dalies 2010 m. rugsėjo 13 d. sprendimas bei Išvados naikintini, nes yra pagrindas teigti, kad Inspekcija vengia vykdyti Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 15 punktų, 8 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatas. Teigė, jog tokie atsakovo sprendimai apsunkina (suvaržo) Banko darbuotojų galimybes ginti savo teises ir interesus teisme, ginčijant neteisėtą atleidimą iš darbo, nes tikėtina, kad darbdavys remsis skundžiamais atsakovo sprendimais ir motyvuos, jog kompetentinga valstybinė institucija dėl vykdomos reorganizacijos jokių darbo tvarkos pažeidimų nenustatė. Dėl darbdavio struktūrinių pertvarkymų ir darbo sutarties sąlygų keitimo (Išvadų 1, 2 p.) paaiškino, kad neprašė atsakovo (priešingai, nei šis nurodo) spręsti darbuotojų pareiginių nuostatų (senų ir naujų) tapatumo klausimo. Atsakovas turėjo įvertinti tokią situaciją teisiškai ir pateikti darbdaviui rekomendacijas (siūlymus), tačiau atsakovas atsisakė vykdyti šią savo įstatyminę pareigą (Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 6 str. 1 d. 1 p., 8 str. 3 d. 2 p.). Dėl darbo užmokesčio dydžio nustatymo tvarkos (Išvadų 3 p.) paaiškino, kad atsakovas nurodė, jog darbdavio stebėtojų taryba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 1318 (toliau – ir Nutarimas) nuostatomis, 2010 m. gegužės 20 d. pakeitė darbo apmokėjimo sąlygas darbdavio vadovui bei vyriausiajam finansininkui, todėl darbdavys nusprendė sumažinti ir darbuotojų atlyginimą, kaip analogiją taikydamas Nutarimo nuostatas. Inspekcijos specialistų nuomone, dėl to turėjo būti priimtas atitinkamas rašytinis sprendimas, bet tikrinimo metu nebuvo pateiktas joks darbdavio rašytinis sprendimas dėl darbo užmokesčio koeficientų sumažinimo, apie tai nekalbama ir reorganizavimo plane (Išvadų 5 lapas, 1 pastraipa). Manė, jog išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą atsakovui, vadovaujantis Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 8 straipsnio 3 dalies 2 punktu, teikti darbdaviui konkrečius reikalavimus bei nurodyti pašalinti konstatuotus norminių teisės aktų pažeidimus, tačiau vietoje to atsakovas apsiribojo samprotavimais, kad Inspekcija, nebūdama darbo ginčus nagrinėjančiu organu, neturi įgalinimų iš esmės spręsti, ar toks pagrindas (priežastis) darbo užmokesčiui sumažinti atitinka Darbo kodekso 120 straipsnio 1 dalyje nurodytas priežastis, leidžiančias darbdaviui mažinti sulygtą darbo užmokestį (Išvadų 5 lapas, 1 pastraipa). Pažymėjo, jog nereikalauja, kad atsakovas išspręstų darbo ginčą. Atsakovo buvo prašoma įgalinimų ribose (Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 6 str. 1 d. 1 p., 15 p., 8 str. 3 d. 2 p.) atlikti tyrimą, ar Banke vykdomi darbo organizavimo pakeitimai atitinka teisės aktų reikalavimus bei imtis priemonių pažeidimams pašalinti. Pareiškėjo teigimu, atsakovo pozicija nėra nuosekli: 2010 m. rugsėjo 13 d. sprendimo 2 punktas patvirtina, jog atsakovas vis dėlto yra kompetentingas tiek pripažinti, tiek teikti darbdaviui reikalavimus dėl teisės aktų pažeidimų. Be to, atsakovas savo iniciatyva atliko nieko bendro su jo prašymuose nurodytomis aplinkybėmis neturintį tyrimą, formaliai konstatuodamas nereikšmingus pažeidimus, prie 2010 m. rugsėjo 13 d. sprendimo „prilipdė“ nieko bendro su jo nurodytais pažeidimais neturintį punktą, taip stengdamasis sudaryti įspūdį, kad tyrimas atliktas objektyviai ir nešališkai. Atsakovo 2010 m. rugpjūčio 11 d. sprendime Kolektyvinė sutartis net nepaminėta, o Išvadose padaryta išvada, kad tarp šalių kilo ginčas dėl Kolektyvinės sutarties 8.7 punkto nuostatos aiškinimo ir jos taikymo (Išvadų 6 lapas, 2 pastraipa). Pareiškėjo teigimu, Kolektyvinė sutartis nėra nei teismo sprendimu pripažinta negaliojančiu sandoriu, nei ginčijama teisme ar pakeista. Darbdavio nuomonė nesudaro pagrindo jam nesilaikyti galiojančios Kolektyvinės sutarties nuostatų, rinktis kurių šios sutarties nuostatų laikytis, kurių ne. Galiojančios Kolektyvinės sutarties nuostatomis, atlikdamas tyrimą, privalo vadovautis ir atsakovas, todėl neaišku, kokiu pagrindu atsisakyta tirti, pažeidžia ar ne reorganizacijos metu vykdomas darbo užmokesčio mažinimas Kolektyvinės sutarties nuostatas (Kolektyvinės sutarties 8.7 p.). Dėl darbdavio pareigos konsultuotis su darbuotojų atstovais (Išvadų 4 p.) pareiškėjas nurodė, kad atsakovas darbdavio 2010 m. rugpjūčio 13 d. raštą, kuris pavadintas „Informacija“, kuris yra niekam neadresuotas ir nepasirašytas, kuris elektroniniu paštu buvo išsiuntinėtas visiems Banko darbuotojams, taip pat ir ne Profesinės sąjungos nariams, traktuoja kaip atsakymą į jo 2010 m. rugpjūčio 4 d. Reikalavimus (vienam iš darbuotojų pridėtoje elektroninio laiško kopijoje nurodoma, kad tai yra atsakymas į Profesinės sąjungos 2010 m. liepos 26 d. susirinkime pateiktame reikalavime iškeltus klausimus). 2010 m. rugpjūčio 13 d. rašte į Reikalavime keltus klausimus neatsakyta, apsiribojant bendro pobūdžio pasvarstymais apie jo destruktyvius veiksmus. Reikalavimų 2 punkte buvo prašoma Banke vykdomos reorganizacijos sąlygų suderinimui tarp darbdavio ir darbuotojų atstovų paritetiniais pagrindais sudaryti komisiją (darbo grupę), kuriai būtų pavesta suderinti minėtas sąlygas. Tokiu atveju darbdavys Darbo kodekso 71 – 72 straipsnių pagrindu privalėjo, atsakydamas į Reikalavimą, sudaryti taikinimo komisiją Darbo kodekso nustatytais terminais (per 7 dienas), t. y. iki 2010 m. rugpjūčio 11 d. deleguoti į šią komisiją savo atstovus. Manė, kad atsakovas ne tik kad neįvykdė pareigos nurodyti darbdaviui jo padarytus pažeidimus, bet net neįpareigojo pastarojo sudaryti taikinimo komisiją. Dėl Inspekcijos 2010 m. birželio 7 d. rašto Nr. (15)SD‑11102 „Dėl sutikimo mažinti darbo užmokestį termino nustatymo“ ir Inspekcijos rašto Nr. (15)SD-1507 (Išvadų 5 p.) nurodė, kad abiem atvejais buvo atsakyta dėl toje pačioje įmonėje (VĮ „Turto bankas“) tos pačios reorganizacijos metu vykdomo darbo užmokesčio mažinimo teisėtumo – tik vienu atveju dėl teisėtumo mažinant darbo užmokestį 2010 m. gegužės 25 d. kreipėsi darbdavio valdybos pirmininkas J. B., o po dviejų mėnesių – 2010 m. liepos 30 d. – kreipėsi jis. Panašaus pareiškimo atveju atsakovas, atsakydamas J. B. į jo paklausimą dėl sutikimo mažinti darbo užmokestį teisėtumo (Inspekcijos 2010 m. birželio 7 d. raštas Nr. (15)SD-11102), labai nuodugniai ir plačiai išdėstė savo poziciją ir pasisakė, kas, Inspekcijos nuomone, turi būti nurodoma pranešime darbuotojui apie naujų darbo apmokėjimo sąlygų nustatymą. Tačiau kai to paties paprašė jis, atsakovas 2010 m. rugpjūčio 11 d. sprendime dėl to jau nepasisakė, motyvuodamas tuo, kad tai yra darbo ginčas, bei nurodydamas, jog „tiriant pareiškimą, darbo įstatymo pažeidimų nenustatyta“.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I tomas, b. l. 51 – 56) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad 2010 m. liepos 30 d. pareiškimu buvo prašoma patikrinti, ar Banke vykdomi darbo organizavimo pakeitimai atitinka teisės aktų reikalavimus ir Inspekcijos kompetencijos ribose imtis priemonių pažeidimams pašalinti. Kartu su 2010 m. liepos 30 d. pareiškimu pareiškėjas pateikė Banko valdybos 2010 m. gegužės 7 d. sprendimu patvirtinto Darbo organizavimo pakeitimų VĮ „Turto bankas“ plano (toliau – ir Planas) ir 2010 m. gegužės 14 d. visuotinio darbuotojų susirinkimo protokolo kopijas. Pažymėjo, jog pagal savo kompetenciją ištyrė pareiškime išdėstytas aplinkybes bei pateiktus dokumentus, apie tyrimo rezultatus pranešė 2010 m. rugpjūčio 11 d. raštu Nr. (15)SD-15047 „Dėl darbo sutarties sąlygų keitimo“, kuriame nurodė, kad darbo įstatymų pažeidimų nenustatyta ir kad darbo sutarties keitimo klausimas yra darbo ginčo objektas, kuris gali būti nagrinėjamas darbo ginčų nagrinėjimo tvarka. Pareiškėjas 2010 m. rugpjūčio 16 d. pateikė pakartotinį pareiškimą su papildomais klausimais, pridėjo Inspekcijos 2010 m. birželio 7 d. rašto Nr. (15)SD-11102, Kolektyvinės sutarties bei Reikalavimų kopijas. Ištyręs šį pareiškimą bei pateiktus dokumentus, 2010 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. (15)SD-17003 konstatavo, kad pakartotiniame pareiškime keliami klausimai dėl Banko sprendimo mažinti darbuotojams darbo užmokestį teisėtumo (pagrindo), dėl darbo užmokesčio bei būtinųjų darbo sutarties sąlygų pakeitimo pagrįstumo turi individualaus darbo ginčo požymių, šie ginčai sprendžiami Darbo kodekso XIX skyriuje nustatyta tvarka. Klausimai dėl Kolektyvinės sutarties 8.7 punkto nuostatų aiškinimo bei dėl Banko atsakymo į Reikalavimus taip pat turi ginčo pažymių, kurie spręstini Darbo kodekso 285 ir 68 straipsniuose nustatyta tvarka. Pažymėjo, jog Išvadomis buvo nustatyta, kad Banko lokaliniai teisės aktai, kurių pagrindu Bendrovė vykdė struktūrinius pertvarkymus, t. y. VĮ „Turto bankas“ valdybos 2010 m. gegužės 7 d. sprendimas ir Planas, buvo priimti vadovaujantis VĮ „Turto bankas“ įstatų (toliau – ir Įstatai) 33 punkto 1 ir 2 punktais. Atsakovo manymu, darbo įstatymai nereglamentuoja įmonės struktūrinių pertvarkymų ir jų vykdymo tvarkos, todėl Inspekcija pagal jai priskirtą kompetenciją neturi įgalinimų vertinti, ar VĮ „Turto bankas“ struktūros pertvarkymai bei juos grindžiantys Banko priimti lokaliniai teisės aktai atitinka įstatymų reikalavimus. Inspekcija turi teisę tikrinti, ar darbdavio vykdoma darbuotojų darbo sutarties sąlygų keitimo procedūra atitinka Darbo kodekse bei kituose darbo įstatymų teisės aktų nuostatuose įtvirtintą darbo sutarties sąlygų keitimo procedūrą, tačiau neturi įgalinimų vertinti darbdavio sprendimo keisti darbuotojų darbo sutarties sąlygas teisėtumo (pagrindo), nes minimas klausimas visada turi individualaus darbo ginčo požymių (Darbo kodekso 285 str.). Nurodė, jog patikrinimo metu taip pat buvo nustatyta, kad Bendrovė, remdamasi 2010 m. gegužės 7 d. sprendimu ir Darbo kodekso 120 straipsniu, įteikė darbuotojams rašytinį pranešimą apie darbo sutarties sąlygų keitimą dalyje dėl jų pareigų ir naujų darbo užmokesčio sąlygų. Manė, jog Bendrovė, pateikdama darbuotojams nurodytus pasiūlymus, nepažeidė Darbo kodekso 203 straipsnyje nustatyto minimalaus vieno mėnesio termino pranešti apie naujas apmokėjimo sąlygas. Pažymėjo, jog Darbo kodekso 120 straipsnyje yra nustatytas tik pavyzdinis sąrašas sąlygų, kurioms esant (joms atsirandant) darbdavys gali keisti darbuotojų darbo sutarčių sąlygas, t. y. kai keičiama gamyba, jos mastas, technologija arba darbo organizavimas, taip pat kitais gamybinio būtinumo atvejais. Darbo kodeksas nekonkretina minimų atvejų, tačiau nustato jų požymį, t. y. gamybinį būtinumą, bei suteikia teisę darbdaviui kiekvienu konkrečiu atveju, prieš priimant sprendimą keisti darbuotojų darbo sutarties sąlygas, pačiam įvertinti, ar yra gamybinis būtinumas jas keisti, ar ne. Taip pat šio straipsnio nuostatos nenumato, kokiu būdu ir forma (išskyrus atvejus, kai keičiama darbo užmokesčio sąlyga, t. y. apie tai yra pranešama raštu Darbo kodekso 203 straipsnyje nustatytais terminais) turi būti pateiktas pasiūlymas darbuotojams dėl naujų darbo sutarties sąlygų. Pažymėjo, jog Darbo kodeksas betarpiškai nereglamentuoja konkretaus momento, kada darbdavys, keisdamas darbuotojo pareigybę, privalo darbuotojui įteikti naujos pareigybės aprašymą. Atkreipė dėmesį, jog patikrinimo metu analizuojant pareiškėjo ir Bendrovės pateiktus dokumentus (Planą, pasiūlymus dėl darbo sutarties sąlygų keitimo, naujus ir senus darbuotojų pareigybinius nuostatus ir t. t.) buvo matyti, kad, pakeitus Banko struktūrą, darbuotojų, kurių pareigybės nepriklauso vadovaujančiam personalui, pareigybės bus perkeltos į naują skyrių, įsteigtą vietoje departamento, kuriame jie atliks tas pačias funkcijas, numatytas jų ankstesniuose pareiginiuose nuostatose. Pažymėjo, jog Inspekcija neturi įgalinimų spręsti darbuotojų pareiginių nuostatų (senų ir naujų) tapatumo klausimo, nes, kilus ginčui, lyginamuoju aspektu būtina įvertinti tų dviejų pareigų funkcijų tapatumą. Taigi, šis klausimas turi individualaus darbo ginčo požymių, kurio sprendimas nėra priskirtinas Inspekcijos kompetencijai. Taip pat pažymėjo, jog Inspekcija pagal savo kompetenciją turi teisę tikrinti, ar darbdavio vykdoma darbuotojų darbo užmokesčio mažinimo procedūra atitinka Darbo kodekse bei kituose darbo įstatymų teisės aktų nuostatuose įtvirtintą darbo sutarties sąlygų keitimo procedūrą, tačiau neturi įgalinimų vertinti darbdavio sprendimo mažinti darbuotojams darbo užmokesčio teisėtumo (pagrindo), nes minimas klausimas visada turi individualaus darbo ginčo požymių (Darbo kodekso 285 str.). Atkreipė dėmesį, jog Banko darbuotojų darbo užmokestį nustato valdybos pirmininkas (administracijos vadovas), o taip pat suteikta teisė, atsižvelgus į Banko veiklos rezultatus, nustatyti darbuotojams atlyginimų priedus (Įstatų 38.8 p.). Pastebėjo, jog valdybos pirmininkas savo paaiškinime teigė, kad darbuotojams darbo užmokestį nustato atsižvelgdamas į tai, kokiai kategorijai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1318 „Dėl valstybės įmonių ir valstybės kontroliuojamų akcinių bendrovių, uždarųjų akcinių bendrovių vadovų, jų pavaduotojų ir vyriausiųjų buhalterių darbo apmokėjimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 1318), priskirtinas darbdavys. Kategorija nustatoma darbdavio stebėtojų tarybos sprendimu pagal Nutarime Nr. 1318 įtvirtintus rodiklius bei disponuojamas lėšas. Darbuotojų darbo sutartyse darbo užmokestis yra nustatytas fiksuota pinigų suma. Darbdavio stebėtojų tarybos sprendimu darbdavys iš I kategorijos buvo priskirtas III kategorijai. Tuo pagrindu darbdavio stebėtojų taryba, vadovaudamasi Nutarimo Nr. 1318 nuostatomis, 2010 m. gegužės 20 d. pakeitė darbo apmokėjimo sąlygas darbdavio vadovui bei vyriausiajam finansininkui, tokiu būdu jų darbo užmokestis sumažėjo 40,95 procentais. Dėl minėtų priežasčių darbdavys nusprendė sumažinti ir darbuotojų atlyginimą, kaip analogiją taikydamas Nutarimą Nr. 1318. Valdybos pirmininko teigimu, darbo užmokestis darbuotojams yra mažinamas diferencijuotai, t. y. darbuotojų, kurių darbo užmokesčio koeficientas yra 5,58, jų darbo užmokestis yra mažinamas 40,95 procentais; darbuotojų, kurių darbo užmokesčio koeficientas 5,50 – mažinamas 38,89 procentais ir t. t. Darbuotojų, kurių darbo užmokesčio koeficientas yra mažesnis nei 4,20, t. y. mažiau nei 3 360 Lt, darbo užmokestis nebus mažinamas. Minimas aplinkybes patvirtina darbdavio pateikta darbdavio darbuotojų atlyginimų lyginamoji suvestinė. Atkreipė dėmesį, jog tikrinimo metu nebuvo pateiktas joks darbdavio rašytinis sprendimas dėl darbo užmokesčio koeficientų sumažinimo, apie tai nekalbama ir Plane. Nors Kolektyvinės sutarties VIII skyriuje „Darbo užmokestis. Garantijos ir kompensacijos“ yra aptarta darbo užmokesčio nustatymo tvarka, tačiau, atsakovo teigimu, šios nuostatos nenustato konkrečios darbo užmokesčio dydžio nustatymo tvarkos, o nustato tik bendro pobūdžio darbo užmokesčio nuostatas, t. y. kad konkretūs darbo užmokesčio dydžiai yra nustatomi darbo sutartyje ir kolektyvinėje sutartyje (8.1 p.); kiekvieno darbuotojo darbo užmokestį sudaro: darbo sutartyje fiksuotas pareigybinis atlyginimas ir darbo sutartyje nefiksuojama kintamoji atlyginimo dalis (8.2 p.), ir t. t. Taip pat darbdaviui yra nustatoma pareiga, esant finansinėms galimybėms, kasmet didinti įmonės darbuotojų darbo užmokestį ne mažesniu kaip Lietuvos banko (ar Statistikos departamento, ar kitos kompetentingos valstybinės institucijos) gegužės mėnesį prognozuojamu einamųjų metų infliacijos procentu (8.9 p.). Kolektyvinės sutarties 8.7 punkte yra nustatyta darbo užmokesčio keitimo tvarka, t. y. darbo užmokestis gali būti mažinamas tik kintamąja dalimi. Minima darbo užmokesčio dalis gali būti mažinama tik laikinai, t. y. „<...> iki valstybės (tuo pačiu ir įmonės) ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki, nurodant konkrečią datą (tačiau ne ilgiau kaip vienerius metus) iki kurios darbo užmokestis yra mažinamas <...>“. Mažinant darbo užmokestį minimu būdu, t. y. jo kintamąja dalimi, darbo sutartyje pakeitimai nėra daromi. Taip pat Kolektyvinės sutarties 8.7 punkte yra nustatyta, kad „darbo užmokestis gali būti mažinamas griežtai laikantis proporcingumo principo, t. y. jis negali būti sumažintas daugiau, negu vidutiniškai valstybėje yra sumažinamas darbo užmokestis (į darbo sąvoką įskaitant visas išmokas: ir pareigybinį atlyginimą, ir priedus, ir priemokas, ir kompensacijas ir visas kitas išmokas) viešajam sektoriui“. Atsakovo manymu, tarp šalių kilo ginčas dėl Kolektyvinės sutarties 8.7 punkto nuostatos aiškinimo ir jos taikymo (Darbo kodekso 285, 68 str.). Pažymėjo, jog ginčus, kilusius tarp profesinių sąjungų ir darbdavio dėl įstatymų ar sutartimis numatytų pareigų ir prievolių nevykdymo, nagrinėja teismas (Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 22 str. 1 d.). Dėl Reikalavimų paaiškino, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog 2010 m. rugpjūčio 4 d. pareiškėjas, remdamasis Darbo kodekso 69 straipsniu, įteikė Bendrovei reikalavimus, tačiau Bankas atsakė į juos ne per Darbo kodekso 70 straipsnyje nustatytus terminus (per septynias dienas), o pavėluotai, t. y. 2010 m rugpjūčio 13 d. (Banko valdybos pirmininkas laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 23 d. iki rugpjūčio 9 d. atostogavo). Banko valdybos pirmininkui grįžus iš atostogų, per keturias dienas buvo parengtas 2010 m. rugpjūčio 13 d. atsakymas į darbuotojų atstovų pateiktus klausimus, kuris tą pačią dieną buvo išsiųstas į kiekvieno darbuotojo darbinį elektroninį paštą. Pažymėjo, jog Inspekcija nėra įstatymų įpareigota revizuoti bei vertinti darbdavio atstovo atsakymo į Reikalavimus turinio, nes, vadovaujantis Darbo kodekso 70 straipsniu, jeigu darbuotojų atstovų netenkina darbdavio sprendimas (atsakymas) dėl darbuotojų iškeltų reikalavimų, jie gali inicijuoti kolektyvinio darbo ginčo nagrinėjimą Darbo kodekso nustatyta tvarka. Vadovaujantis Darbo kodekso 71 straipsnio nuostata, Inspekcija nėra kolektyvinių darbo ginčų nagrinėjimo organas. Pareiškėjas dėl savo reikalavimų kreipėsi į teismą, todėl atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjas atsisakė taikinimo procedūros ir nutarė ginčą spręsti ieškinio teisenos tvarka. Dėl Inspekcijos 2010 m. birželio 7 d. rašto Nr. (15)SD-11102 „Dėl sutikimo mažinti darbo užmokestį termino nustatymo“ paaiškino, kad Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2008 m. spalio 16 d. įsakymu Nr. V-312 yra patvirtintos Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinėje darbo inspekcijoje taisyklės (toliau – ir Taisyklės), kurių 103 – 104 punktuose yra nustatyta, kad individuali konsultacija yra skirta tik tam paklausėjui, kuris pateikė individualų paklausimą. Paklausėjui teikiama individuali konsultacija neturi teisės norminio akto galios, tai yra Inspekcijos nuomonė. Pažymėjo, jog 2010 m. birželio 7 d. raštu Nr. (15)SD-l 1102 Inspekcija yra atsakiusi iš esmės į individualų paklausimą, kuriame buvo išdėstytos aplinkybės, netapačios pakartotiniame pareiškime išdėstytoms aplinkybėms. Dėl minėtų priežasčių tapatinti jo atsakymo su 2010 m. rugpjūčio 11 d. raštu Nr. (15)SD-15047 nėra pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ „Turto bankas“ atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I tomas, b. l. 46 – 48) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

VĮ „Turto bankas“ nurodė, kad Inspekcija pagal jai priskirtą kompetenciją tikrina, ar darbdaviai laikosi darbuotojų saugą ir sveikatą bei darbo santykius reglamentuojančių įstatymų, kitų norminių teisės aktų bei kolektyvinių sutarčių normatyvinių nuostatų, teikia darbdaviams reikalavimus bei nurodymus. Inspekcijos specialistai, vadovaudamiesi Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1, 15 bei 20 punktais, išnagrinėjo pareiškimus, susipažino su VĮ „Turto bankas“ vykdomų darbuotojų darbo sutarčių sąlygų pakeitimais. Inspekcija, 2010 m. rugpjūčio 16 d. gavusi pareiškėjo pakartotinį pareiškimą dėl VĮ „Turto bankas“ vykdomų darbo organizavimo pakeitimų atitikimo teisės aktų reikalavimams, išnagrinėjo išdėstytas papildomas aplinkybes pagal savo kompetenciją, atliko tyrimą, išanalizavo pateiktą medžiagą ir pateikė savo išvadą. Pažymėjo, jog vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius, vadovaudamasis Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 5 punktu, konstatavo, kad pakartotiniame pareiškime keliami klausimai dėl VĮ „Turto bankas“ sprendimo mažinti darbuotojams darbo užmokestį teisėtumo, dėl darbo užmokesčio bei būtinųjų darbo sutarties sąlygų pakeitimo pagrįstumo turi individualaus darbo ginčo požymių, kurių Inspekcija pagal savo kompetenciją neturi teisės spręsti, nes šie ginčai sprendžiami Darbo kodekso XIX skyriuje nustatyta tvarka. Klausimai dėl Kolektyvinės sutarties 8.7 punkto nuostatų aiškinimo bei dėl VĮ „Turto bankas“ atsakymo į Reikalavimus taip pat turi ginčo požymių, kurie spręstini Darbo kodekso 285 ir 68 straipsniuose nustatyta tvarka. VĮ „Turto bankas“ manymu, Inspekcija savo darbą atliko gerai, pareiškimus išnagrinėjo tinkamai ir priėmė pagrįstas ir teisėtas išvadas bei sprendimą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimu (II tomas, b. l. 55 – 68) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2010 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. (15)SD-15047, kuriuo konstatuota, kad tiriant VĮ „Turto bankas“ darbuotojų profesinės sąjungos 2010 m. liepos 30 d. pareiškimą, darbo įstatymų pažeidimų nenustatyta, bei Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2010 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. (15)SD-17003 1 punkto dalį, kuria nėra konstatuota, jog darbdavys, Įstatymo ir Kolektyvinės sutarties nustatyta tvarka nepakeitęs Kolektyvinės sutarties 8.7 punkto, imdamasis mažinti darbuotojų darbo sutartyse fiksuotą pareiginį atlyginimą, pažeidė Kolektyvinės sutarties 8.7 punkto imperatyvų reikalavimą jokiomis sąlygomis darbo sutartyse fiksuoto pareiginio atlyginimo nemažinti, panaikino, likusios skundo dalies netenkino.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 4 straipsniu, 6 straipsniu, 8 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 9 straipsnio 2 dalimi. Pasisakydamas dėl reorganizacijos bei struktūrinių pertvarkymų, teismas atkreipė dėmesį į tai, jog šalys nesutaria, kokiu teisiniu pagrindu Banke buvo atliekami pertvarkymai. Pastebėjo, jog Profesinė sąjunga kai kuriuose dokumentuose mini Banko reorganizaciją, trečiasis suinteresuotas asmuo mano, kad Banko reorganizacija vykdoma nebuvo, buvo daromi jo struktūriniai pertvarkymai. Pažymėjo, jog tai, kas yra įmonės reorganizacija, galima spręsti iš Darbo kodekso 138 straipsnio turinio: tai yra 1) įmonės, įstaigos, organizacijos savininko, jų pavaldumo, steigėjo ar pavadinimo pasikeitimas; 2) įmonės, įstaigos ar organizacijos sujungimas, padalijimas, išdalijimas ar prijungimas prie kitos įmonės, įstaigos ar organizacijos, verslo ar jo dalies perdavimas. Teismo nuomone, iš to, kas ketinama atlikti Banke, darytina išvada, jog šiuo atveju Bankas nėra reorganizuojamas Darbo kodekso 138 straipsnio prasme. Kas teisiškai yra įmonės struktūriniai pertvarkymai (darbo organizavimo pakeitimai), kaip procedūriškai jie turi būti daromi, kokios garantijos juos atliekant taikomos darbuotojams, Darbo kodeksas nereglamentuoja. Todėl, teismas laikė, jog vertinant formaliai, Inspekcija neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti, ar Banke vykdomi darbo organizavimo pakeitimai atitinka teisės aktų reikalavimus, nes tokių reikalavimų Darbo kodekse nėra. Pasisakydamas dėl atsakymo į Reikalavimą, teismas vadovavosi Darbo kodekso 67 straipsnio 1 ir 2 dalimis (2008 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. X-1534 redakcija), Darbo kodekso X skyriaus ,,Kolektyvinių darbo ginčų reglamentavimas“ 69 straipsnio 1 dalimi, 70 straipsniu, 71 straipsniu, 73 straipsnio 1 dalimi, 74 straipsnio 2 dalimi, 75¹ straipsnio 4 dalimi (2008 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. X-1534 redakcija), 295 straipsnio 2 dalies 3 punktu, Profesinių sąjungų įstatymo 22 straipsnio 2 dalimi. Pastebėjo, kad į pareiškėjo 2010 m. rugpjūčio 4 d. reikalavimą jam atsakyta darbdavio 2010 m. rugpjūčio 13 d. Informacija, tad, teismo nuomone, Profesinė sąjunga, su šiuo atsakymu nesutikdama, privalėjo veikti taip, kaip numatyta Darbo kodekse – inicijuoti kolektyvinio darbo ginčo nagrinėjimą Darbo kodekso 71 straipsnyje nustatyta tvarka, bet to nepadarė. Vietoje to bendrosios kompetencijos teisme buvo iškelta civilinė byla Darbo kodekso 295 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu. Įvertinęs tai, teismas laikė, jog atsakovas šią skundų Inspekcijai dalį išnagrinėjo teisingai, pagal teisės aktus. Pasisakydamas dėl Kolektyvinės sutarties 8.7 punkto laikymosi, teismas vadovavosi Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 6 straipsniu, Darbo kodekso 61 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 64 straipsniu. Atkreipė dėmesį, jog Banko 2010 m. kovo 9 d. Kolektyvinės sutarties papildymo, pakeitimo tvarka yra numatyta jos 3.3, 3.4 punktuose, ir jis atliekamas ta pačia tvarka, kaip sudaroma pati Sutartis. Teismas rėmėsi VĮ „Turto bankas“ ir VĮ „Turto bankas“ darbuotojų kolektyvo, atstovaujamo Profesinės sąjungos, 2010 m. kovo 9 d. sudarytos kolektyvinės sutarties 8.2 punktu, 8.7 punktu, 11.1.10 punktu. Pažymėjo, jog Plane buvo tik numatyta nauja Banko administracijos struktūra, neaptariant, kaip pasikeis naujai įsteigtuose banko padaliniuose dirbsiančių darbuotojų inter alia darbo sutartyje fiksuotas pareiginis atlyginimas, jų pareigybių aprašymas. Pasisakydamas dėl darbo sutarčių sąlygų pakeitimo teismas rėmėsi 2002 m. birželio 4 d. įstatymu Nr. IX-926 patvirtinto Darbo kodekso 95 straipsnio 1 dalimi, 95 straipsnio 3 dalimi, 120 straipsnio 1 dalimi ir 3 dalimi, 203 straipsniu (2009 m. liepos 23 d. įstatymo Nr. XI-404 redakcija), 296 straipsniu, 293 straipsnio 1 dalimi (2005 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. X-188, 2010 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. XI-927 redakcija), 297 straipsnio 1 dalimi (2005 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. X-188 redakcija), 295 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 2001 m. birželio 26 d. įstatymu Nr. IX-405 patvirtintų Akcinės bendrovės Turto banko įstatų 38.8 punktu. Įvertinęs minėtas teisės normas, teismas padarė išvadas, kad: 1) Vyriausybės 2009 m. spalio 14 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1341 „Dėl valstybės įmonių ir valstybės kontroliuojamų akcinių bendrovių, uždarųjų akcinių bendrovių vadovų, jų pavaduotojų ir vyriausiųjų buhalterių darbo apmokėjimo“ pakeitimo“ Nr. 1318 nėra pakeistas valstybės kontroliuojamų akcinių bendrovių (inter alia ir AB „Turto bankas“) kitų darbuotojų kategorijų (išskyrus vadovus, jų pavaduotojus ir vyriausiuosius buhalterius) darbo apmokėjimas, todėl, keičiant darbo apmokėjimą Banke, tiesiogiai remtis šiuo teisės aktu pagrindo nebuvo; 2) Kolektyvinės sutarties 8.7 punktas iš esmės kategoriškai draudžia be darbuotojo sutikimo mažinti darbo sutartyje fiksuotą pareiginį atlyginimą, neatsižvelgiant į Darbo kodekso 120 straipsnio 1 dalyje, 129, 203 straipsniuose numatytas išimtis bei procedūras, todėl, teismo nuomone, Inspekcijos išvadose bei sprendimuose dėl pareiškėjo pareiškimų turėjo būti konstatuota, kad darbdavys, Įstatymo ir Kolektyvinės sutarties nustatyta tvarka nepakeitęs Kolektyvinės sutarties 8.7 punkto, imdamasis mažinti darbuotojų darbo sutartyse fiksuotą pareiginį atlyginimą, pažeidė Kolektyvinės sutarties 8.7 punkto imperatyvų reikalavimą jokiomis sąlygomis darbo sutartyse fiksuoto pareiginio atlyginimo nemažinti; 3) darbdavys įvykdė Kolektyvinės sutarties 11.1.10 punkto reikalavimą informuoti apie numatomus vykdyti svarbiausius organizacinius pakeitimus, bet darbo užmokestį banko darbuotojams (išskyrus vadovą, jo pavaduotoją (pavaduotojus) ir vyriausiąjį buhalterį) nustato ne banko valdyba, o valdybos pirmininkas (administracijos vadovas), todėl šiuo atveju Plane po pakeitimų naujai įsteigtoms pareigybėms darbo užmokesčio dydis (fiksuotas pareiginis atlyginimas) neprivalėjo būti nustatytas; 4) ginčas, ar, galiojant Kolektyvinės sutarties 8.7 punktui, darbo organizavimo pakeitimai konkretiems darbuotojams galėjo būti realizuojami inter alia taikant Darbo kodekso 120 straipsnio 1 dalies, 129, 203 straipsnių nuostatas, turi būti nagrinėjamas teisme. Dėl Inspekcijos 2010 m. birželio 7 d. rašto Nr. (15)SD-11102 „Dėl sutikimo mažinti darbo užmokestį termino nustatymo“ ir Inspekcijos rašto Nr. (15)SD-1507 (Išvadų 5 p.) teismas nurodė, jog pareiškėjo ir atsakovo argumentai dėl skirtingo turinio atsakymų išeina iš skundo reikalavimų ribų, todėl jų nenagrinėjo.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II tomas, b. l. 71 – 75) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimą dalyje, kuria netenkintas jo skundas, panaikinti, priteisti iš atsakovo jo naudai bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Kadangi Banko valdybos pirmininkas 2010 m. liepos 21 d. teikdamas pasiūlymus darbuotojams vadovavosi tuo pačiu valdybos 2010 m. gegužės 7 d. protokolu patvirtintu planu, kuriame nėra sprendimų, liečiančių darbuotojų pareiginių atlyginimų mažinimą, nėra pagrindimo, kodėl darbo užmokestis turėtų būti mažinamas, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Darbo kodekso 120 straipsnį, kuris aiškiai įtvirtinęs, jog keisti būtinąsias darbo sąlygas, šiuo atveju mažinti darbo užmokestį, galima pranešimuose apie darbo sąlygų pasikeitimą darbuotojams aiškiai įvardijant priežastis. Be to, teismas neteisingai aiškino ir taikė VĮ „Turto bankas“ įstatų 38.8 punktą – pareiškėjas neginčija darbdavio teisės nustatyti darbo užmokesčio dydį naujai įsteigtoms pareigybėms, naujai priimamiems darbuotojams, tačiau nagrinėjamu atveju pareiginiai nuostatai iš esmės nesikeitė, keitėsi tik padalinių ir pareiginių nuostatų pavadinimai, darbuotojų atliekamos funkcijos taip pat nesikeitė, todėl atsižvelgiant, kad darbuotojų darbo pobūdis nesikeitė, neaišku, kokiu pagrindu teismas konstatavo valdybos pirmininko kompetenciją vienašališkai keisti šalių iki darbo organizavimo pakeitimų sulygtą darbo užmokesčio dydį.

2. Nagrinėjamu atveju, priešingai negu nurodo teismas, darbo organizavimo pakeitimai bet kokiu atveju yra susiję su Darbo kodekso normų taikymu, t. y. darbo organizavimo pakeitimų metu vykdomas darbo užmokesčio mažinimas yra susijęs su bendro pobūdžio materialinės teisės normų, įtvirtintų Darbo kodekso 120 ir 203 straipsniuose, taikymu. Kriterijais, kuriais darbo organizavimo pakeitimai priskirtini atsakovo kompetencijai, yra vykdomų darbo organizavimo pakeitimų visuotinis pobūdis – tokie pakeitimai susiję su visais be išimties banko darbuotojais; po sąvoka „darbo organizavimo pakeitimai“ vykdomas darbo užmokesčio mažinimas tiesiogiai reglamentuotas Darbo kodekso 120, 203 straipsniuose.

3. Pareiškėjo 2010 m. rugpjūčio 4 d. reikalavimų darbdaviui 2 punkte prašoma VĮ „Turto bankas“ vykdomos reorganizacijos sąlygų suderinimui tarp darbdavio ir darbuotojų atstovų paritetiniais pagrindais sudaryti komisija (darbo grupę), kuriai būtu pavesta (deleguota) suderinti minėtas sąlygas, t. y. pareiškėjas inicijavo kolektyvinio ginčo nagrinėjimą Darbo kodekso 71 straipsnio tvarka. Todėl net ir laikant, kad darbdavio 2010 m. rugpjūčio 13 d. raštas („Informacija“) yra atsakymas (neigiamas) į pareikštus reikalavimus, tokiu atveju darbdavys Darbo kodekso 71 – 72 straipsnių pagrindu privalėjo atsakydamas į reikalavimą sudaryti taikinimo komisiją, Darbo kodekso nustatytais terminais (per 7 dienas), t. y. iki 2010 m. rugpjūčio 11 d. deleguoti į šią komisiją savo atstovus.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (II tomas, b. l. 92 – 96) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Nors atsakovas nekonstatavo, kad Kolektyvinės sutarties 8.7 punkte yra įtvirtintas draudimas be darbuotojo sutikimo mažinti darbo sutartyje nustatytą pareiginį atlyginimą, neatsižvelgiant į Darbo kodekso 120 straipsnio 1 dalyje, 129, 203 straipsniuose nustatytas išimtis bei procedūras, tačiau Inspekcija, ištyrusi pareiškėjo 2010 m. liepos 30 d. pareiškimą ir jo Pakartotinį pareiškimą, savo atsakymuose, t. y. 2010 m. rugpjūčio 11 d. rašte Nr. (15)SD-15047 ir 2010 m. rugsėjo 13 d. sprendime, informavo pareiškėją apie tai, kad ginčai dėl darbo užmokesčio mažinimo pagrįstumo yra sprendžiami Darbo kodekso XIX skyriuje nustatyta tvarka.

2. Pareiškėjas, būdamas savo narių atstovas, pagal įstatymus turi teisę ginti jų teises bei teisėtus interesus, tačiau šiuo atveju nėra aišku kokie teisiniai interesai yra ginami, nes tarp konkrečių darbuotojų ir VĮ „Turto bankas“ ginčo neliko. Taip pat nėra aišku, kodėl pareiškėjas pagal teisminę praktiką nebūdamas tinkamu ginčo dėl Darbo kodekso 120, 129 ir 203 straipsnio nuostatų ir VĮ „Turto bankas“ valdybos pirmininko (administracijos vadovo) teisės nustatyti darbuotojų darbo užmokestį taikymo, esant galiojančiai Kolektyvinės sutarties 8.7 punkto nuostatai, subjektu reiškia reikalavimus dėl darbo užmokesčio mažinimo pagrįstumo bei dėl pasiūlymo keisti darbo sutarties sąlygas turinio, kurių sprendimas pagal kompetenciją priskirtinas organams, nurodytiems Darbo kodekso XIX skyriuje, o konkretūs VĮ „Turto bankas“ darbuotojai šia tvarka iki šiol nėra pasinaudoję.

3. Inspekcija pagal savo kompetenciją turi teisę tikrinti, ar darbdavio vykdoma darbuotojų darbo užmokesčio mažinimo procedūra atitinka Darbo kodekse bei kituose darbo įstatymų teisės aktų nuostatuose įtvirtintą darbo sutarties sąlygų keitimo procedūrą, tačiau neturi įgalinimų vertinti darbdavio sprendimo mažinti darbuotojams darbo užmokesčio teisėtumo (pagrindo), nes minimas klausimas visada turi individualaus darbo ginčo požymių (Darbo kodekso 285 str.).

Šalies argumentai

4. Pareiškėjas dėl savo reikalavimų kreipėsi į teismą, tokiu būdu siekdamas išspręsti iškilusį ginčą, todėl darytina išvada, kad jis atsisakė taikinimo procedūros ir nutarė ginčą spręsti ieškinio teisenos tvarka.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ „Turto bankas“ atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (II tomas, b. l. 84 – 86) prašo jį atmesti.

VĮ „Turto bankas“ nurodo, jog darbdavys net ir galiojant Kolektyvinės sutarties 8.7 punkto nuostatoms gali siūlyti atskiriems darbuotojams pakeisti jiems darbo apmokėjimo sąlygas, o šiems dėl to sutikus, pasirašyti su jais darbo sutarčių pakeitimus. Darbuotojams atsisakius dirbti pakeistomis darbo apmokėjimo sąlygomis, darbdavys, nepakeitęs Kolektyvinės sutarties 8.7 punkto, neturėtų jų dėl to atleisti iš darbo pagal Darbo kodekso 129 straipsnį. Pažymi, jog 2011 m. sausio 3 d. pradėjo kolektyvinio ginčo dėl Kolektyvinės sutarties 8.7 punkto atitikimo Darbo kodekso 61 straipsnio reikalavimams procedūras, iškėlė profsąjungai savo reikalavimus ir 2011 m. sausio 17 d. pasiūlė dėl to sudaryti taikinimo komisiją. Nurodo, jog šioje būtinoje kolektyvinio ginčo nagrinėjimo stadijoje šalims nesusitarus dėl minėtos lokalios teisės normos aiškinimo ir taikymo, ieškiniu kreipsis į darbo arbitražą, kuris ir spręs šį tarp šalių kilusį ginčą, ar Kolektyvinės sutarties 8.7 punktas prieštarauja imperatyvioms Darbo kodekso 61 straipsnio normoms bei dėl to gali būti pripažintas niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo dienos. Mano, jog Inspekcija ir teismas byloje yra padarę teisingas išvadas, kad profsąjunga arba atskiri bendrovės darbuotojai nesutarimus su darbdaviu turėtų spręsti teisme. Sutinka su pastebėjimu, kad sprendimai dėl darbo apmokėjimo sąlygų (darbo užmokesčio sistemos, darbo užmokesčio dydžio, mokėjimo tvarkos ir kt.) pakeitimus pagal Darbo kodekso 95 straipsnio reikalavimus turi būti priimti įmonės kolegialiame valdymo organe – valdyboje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Todėl teisėjų kolegija patikrins bylą laikydamasi šios įstatymo normos reikalavimų.

Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2010 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo Nr. (15)SD‑15047 ir Inspekcijos 2010 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. (15)SD-17003 1 punkto pagrįstumo ir teisėtumo.

Valstybinės darbo inspekcijos kompetencijai priskiriama nelaimingų atsitikimų darbe, profesinių ligų, darbuotojų saugos ir sveikatos, norminių darbo teisės aktų pažeidimų prevencija ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso, darbuotojų saugą ir sveikatą bei darbo santykius reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų kontrolė įmonėse, įstaigose, organizacijose ar kitose organizacinėse struktūrose, nepaisant jų nuosavybės formos, rūšies, veiklos pobūdžio, taip pat tais atvejais, kai darbdavys yra fizinis asmuo (Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 4 str.). Valstybinės darbo inspekcijos funkcijas reglamentuoja Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 6 straipsnis, kurio 15 punktas numato, kad Valstybinė darbo inspekcija tiria pareiškimus bei skundus Valstybinės darbo inspekcijos klausimais, užtikrina pareiškėjų konfidencialumą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad Valstybinei darbo inspekcijai Valstybinės darbo inspekcijos įstatymu priskirto uždavinio turinį sudaro prevencija ir kontrolė tų darbo įstatymo pažeidimų, kurie tiesiogiai atima ar apriboja įstatymų nustatytas darbuotojų teises turėti tam tikras darbo ir poilsio sąlygas, t. y. iš esmės bendro pobūdžio materialines teises, kurios skirtos užtikrinti visų darbuotojų teises ir kurių pažeidimas yra akivaizdus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N575-3295/2009, 2007 m. gegužės 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14–498/2007, 2003 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-727/2003).

Iš pareiškėjo 2010 m. liepos 30 d. prašymo bei 2010 m. rugpjūčio 16 d. pakartotinio prašymo matyti, jog jis kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją, prašydamas patikrinti, ar VĮ „Turto bankas“ vykdomi darbo organizavimo pakeitimai atitinka teisės aktų reikalavimus ir savo kompetencijos ribose imtis priemonių pažeidimams pašalinti (I tomas, b. l. 7, 9, 59 – 60, 91 – 92). 2010 m. rugpjūčio 16 d. prašyme pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog VĮ „Turto bankas“ buvo galimai padaryti šie pažeidimai: 1) reorganizacijos metu atliekama banko darbuotojų atlyginimų mažinimo procedūra ir dydžiai nėra numatyti jokiame teisiniame dokumente ir kiekvienam darbuotojui atlyginimas nustatomas (mažinamas) vienasmenišku valdybos pirmininko sprendimu; 2) siūlant darbuotojui atlyginimą, neaišku, kokius darbus jis turės atlikti naujoje banko struktūroje ir kokios bus jo pareigos, nėra pareiginių nuostatų, nesutikimas su sumažintu atlyginimu laikomas pagrindu atleisti darbuotoją iš darbo; 3) darbo užmokesčio mažinimas prieštarauja 2010 m. kovo 9 d. kolektyvinės sutarties 8.7 punktui, kuriame nustatyta, kad mažinti darbuotojų darbo užmokestį galima tik keičiant kintamąją, o ne pastoviąją atlyginimo dalį; 4) darbdavys per Darbo kodekso 70 straipsnyje nustatytus terminus neišnagrinėjo Profesinės sąjungos 2010 m. rugpjūčio 4 d. raštiškų reikalavimų (Darbo kodekso 69 str.) (I tomas, b. l. 109 – 112).

Atsižvelgus į pareiškėjo prašymų pobūdį, iš esmės matyti, jog pareiškėjas kelia klausimą dėl VĮ „Turto bankas“ vykdyto darbo organizavimo pakeitimo teisėtumo tuo aspektu, kiek tai susiję su darbo sutarties sąlygų keitimu, taip pat ir darbuotojų atlyginimo mažinimu.

Darbo kodekso 120 straipsnis reglamentuoja darbo sutarties būtinųjų sąlygų, taip pat darbo apmokėjimo ir kitų darbo sutarties sąlygų pakeitimą. Šio straipsnio 3 dalies nuostatos reglamentuoja darbo apmokėjimo sąlygų, sulygtų darbo sutartyje, pakeitimą. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, nesutarimas dėl darbo sutarties sąlygų pakeitimo yra individualių darbo ginčų dalykas (2005 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2005). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog Valstybinei darbo inspekcijai nėra suteikta teisė spręsti individualaus pobūdžio darbo ginčų ir priiminėti dėl jų sprendimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-878/2010, 2003 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-727/2003).

Atsižvelgus į pareiškėjo prašymų Inspekcijai pobūdį, nurodytą teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija laiko, jog Valstybinei darbo inspekcijai nėra priskirti įgaliojimai spręsti individualius darbo ginčus dėl darbo sutarties sąlygų, inter alia darbo funkcijų bei darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimo pagal Darbo kodekso 120 straipsnį, todėl darytina išvada, jog Inspekcija pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymus toje dalyje, kiek tai susiję su darbo sutarties sąlygų pakeitimu Darbo kodekso 120 straipsnio prasme. Tuo pačiu teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Inspekcija 2010 m. rugpjūčio 11 d. sprendime Nr. (15)SD-15047 nepagrįstai konstatavo, kad atsižvelgiant į Darbo kodekso nuostatas, reglamentuojančias darbo sutarties sąlygų keitimą, bei įvertinus pareiškėjo atsiųstus, o taip pat patikrinimo metu surinktus dokumentus tiriant pareiškimą, darbo įstatymų pažeidimų nenustatyta, nes, kaip minėta, teisė pripažinti, ar darbo sutarties sąlygos pagal Darbo kodekso 120 straipsnį buvo pakeistos teisėtai ar neteisėtai, neįeina į Inspekcijos kompetenciją.

Taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados, jog Vyriausybės 2009 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1318 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo Nr. 1341 „Dėl valstybės įmonių ir valstybės kontroliuojamų akcinių bendrovių, uždarųjų akcinių bendrovių vadovų, jų pavaduotojų ir vyriausiųjų buhalterių darbo apmokėjimo“ pakeitimo“ nėra pakeistas valstybės kontroliuojamų akcinių bendrovių (inter alia ir AB „Turto bankas“) kitų darbuotojų kategorijų (išskyrus vadovus, jų pavaduotojus ir vyriausiuosius buhalterius) darbo apmokėjimas, todėl, keičiant darbo apmokėjimą Banke, tiesiogiai remtis šiuo teisės aktu pagrindo nebuvo, bei tai, kad darbdavys įvykdė Kolektyvinės sutarties 11.1.10 punkto reikalavimą informuoti apie numatomus vykdyti svarbiausius organizacinius pakeitimus, bet darbo užmokestį banko darbuotojams (išskyrus vadovą, jo pavaduotoją (pavaduotojus) ir vyriausiąjį buhalterį) nustato ne banko valdyba, o valdybos pirmininkas (administracijos vadovas), todėl šiuo atveju Plane po pakeitimų naujai įsteigtoms pareigybėms darbo užmokesčio dydis (fiksuotas pareiginis atlyginimas) neprivalėjo būti nustatytas, yra perteklinės, nes šioje byloje sprendžiamas ne individualus darbo ginčas, o klausimas dėl Inspekcijos kompetencijos sprendžiant ginčus dėl darbo sutarties sąlygų pakeitimo.

Pažymėtina, kad nesutarimas tarp darbuotojų ir jų atstovų bei darbdavio ir jo atstovų dėl kolektyvinės sutarties sudarymo, kolektyvinių sutarčių ir norminių darbo teisės aktų nevykdymo ar netinkamo vykdymo, dėl kurio yra pažeidžiami kolektyviniai darbuotojų interesai ir teisės, yra kolektyvinis darbo ginčas (Darbo kodekso 68 str.), spręstinas Darbo kodekso antrosios dalies dešimtojo skyriaus normų nustatyta tvarka. Pagal Darbo kodekso 71 straipsnį kolektyvinius darbo ginčus nagrinėja taikinimo komisija, darbo arbitražas ar trečiųjų teismas arba, vienos iš kolektyvinio darbo ginčo šalių reikalavimu, kolektyvinis darbo ginčas turi būti nagrinėjamas pasitelkiant tarpininką. Taigi kilus kolektyviniam ginčui pagal Darbo kodekso 69 straipsnį reikalavimus iškelia būtent profesinė sąjunga darbdaviui, perduodant jam šiuos reikalavimus svarstyti, ir jei darbdavio sprendimas netenkina darbuotojų atstovų, jie gali inicijuoti kolektyvinio ginčo nagrinėjimą šio Kodekso nustatyta tvarka (Darbo kodekso 70 str.).

Įvertinusi pareiškėjo argumentus dėl galimo Kolektyvinės sutarties 8.7 punkto pažeidimo bei aukščiau minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju iš esmės kilo kolektyvinis darbo ginčas, tačiau teisės aktais Inspekcijai nėra priskirta nagrinėti kolektyvinių darbo ginčų, todėl ji pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl galimo Kolektyvinės sutarties 8.7 punkto pažeidimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai plečiamai aiškino Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 6 straipsnio 1 punkto nuostatą dėl Valstybinės darbo inspekcijos kompetencijos tikrinti, ar darbdaviai laikosi kolektyvinių sutarčių normatyvinių nuostatų, ir priskyrė Inspekcijai kolektyvinių darbo ginčų nagrinėjimą. Tuo pačiu laikytina nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog Inspekcijos išvadose bei sprendimuose dėl pareiškėjo pareiškimų turėjo būti konstatuota, kad darbdavys, Įstatymo ir Kolektyvinės sutarties nustatyta tvarka nepakeitęs Kolektyvinės sutarties 8.7 punkto, imdamasis mažinti darbuotojų darbo sutartyse fiksuotą pareiginį atlyginimą, pažeidė Kolektyvinės sutarties 8.7 punkto imperatyvų reikalavimą jokiomis sąlygomis darbo sutartyse fiksuoto pareiginio atlyginimo nemažinti.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas, manydamas, jog Bankas neatsakė į 2010 m. rugpjūčio 4 d. reikalavimus ar nesutikdamas su 2010 m. rugpjūčio 13 d. atsakymu, būtų pasinaudojęs teise iniciuoti kolektyvinio ginčo nagrinėjimą taikinimo komisijoje ar pasitelkiant tarpininką, o darbdavys būtų atsisakęs spręsti kolektyvinį darbo ginčą Darbo kodekso nustatyta tvarka. Todėl pareiškėjui nepasinaudojus iniciatyvos teise kolektyvinį ginčą spręsti Darbo kodekso nustatyta tvarka, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad Bankas atsisakė spręsti šį ginčą, o Inspekcija nevykdė pareigos įpareigoti darbdavį sudaryti taikinimo komisiją.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į VĮ „Turto bankas“ darbuotojų profesinės sąjungos prašymų Valstybinei darbo inspekcijai pobūdį, sprendžia, kad atsakovas 2010 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. (15)SD-17003 1 punktu pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo 2010 m. rugpjūčio 16 d. prašymą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, tačiau nepagrįstai panaikino Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2010 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. (15)SD-17003 1 punkto dalį, kuria nėra konstatuota, jog darbdavys, Įstatymo ir Kolektyvinės sutarties nustatyta tvarka nepakeitęs Kolektyvinės sutarties 8.7 punkto, imdamasis mažinti darbuotojų darbo sutartyse fiksuotą pareiginį atlyginimą, pažeidė Kolektyvinės sutarties 8.7 punkto imperatyvų reikalavimą jokiomis sąlygomis darbo sutartyse fiksuoto pareiginio atlyginimo nemažinti, todėl sprendimas keistinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimą pakeisti – panaikinti sprendimą dalyje, kuria Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2010 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. (15)SD-17003 1 punkto dalis, kuria nėra konstatuota, jog darbdavys, Įstatymo ir Kolektyvinės sutarties nustatyta tvarka nepakeitęs Kolektyvinės sutarties 8.7 punkto, imdamasis mažinti darbuotojų darbo sutartyse fiksuotą pareiginį atlyginimą, pažeidė Kolektyvinės sutarties 8.7 punkto imperatyvų reikalavimą jokiomis sąlygomis darbo sutartyse fiksuoto pareiginio atlyginimo nemažinti, panaikinta. Kitoje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Roma Sabina AlimienėArtūras DrigotasVaida Urmonaitė – Maculevičienė