Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės (pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. S. prašymą atnaujinti procesą A. S. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N1–1447/2005.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus rajono agentūros (toliau – ir Institucija) vyresnysis valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius 2005 m. balandžio 6 d. A. S. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, kuriame nurodė, kad jis Vilniaus rajone, Skirgiškių kaime, 429 miško kvartale, neteisėtai sandėliuoja statybines medžiagas (perdangų plokštes, pamatų blokus, silikato blokelius, lentas) ir taip daro neigiamą poveikį miško augmenijai, paklotei, miško atkūrimui, pažeisdamas Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies reikalavimai. Ši veika kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 60 straipsnį.

Institucijos 2005 m. balandžio 15 d. nutarime konstatuota, kad A. S. protokole nurodyta veika padarė ATPK 60 straipsnyje numatytą pažeidimą, už kurį jam skirta 375 Lt bauda.

A. S. Institucijos 2005 m. balandžio 15 d. nutarimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, prašė jį panaikinti ir bylą nutraukti. Teigė, kad pažeidimo nepadarė. Jam nuosavybės teise priklausančiame sklype esančios statybinės medžiagos negali kelti pavojaus miškų gaisringumui, ligų ir kenkėjų platinimui.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. birželio 10 d. nutartimi A. S. skundą atmetė. Teismas nustatė, kad jis yra 1,49 ha miško Skirgiškių kaime Vilniaus rajone savininkas. Lietuvos Respublikos miškų įstatymas, Vyriausybės 1997 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 799 patvirtinti Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatai privačių miškų savininkams nustato pareigą saugoti jiems nuosavybės teise priklausantį mišką nuo visų neigiamų veiksnių ir jį naudoti tokia teisės aktuose nustatyta tvarka bei būdais, kad tai nedarytų neigiamo poveikio miško žemei bei Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 1 straipsnio 7 dalyje nurodytiems miško ištekliams (nenukirstam miškui, grybams, uogoms, vaistažolėms, miško paklotei, miško augalijai ir kt.). Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo išduotame pažymėjime (b. 1. 28 - 29) nurodyta, kad A. S. priklausančios miško valdos paskirtis yra miškų ūkio paskirties žemė, pažymėjimo 8 punkte nustatyta, jog miško žemės savininkui galioja privačių miškų tvarkymo ir naudojimo bei vandens telkinių apsaugos zonos apribojimai. 2005 m. kovo 21 d. aplinkos apsaugos įstatymų vykdymo patikrinimo akte (b. 1. 17) konstatuota, jog A. S. privačioje miško valdoje 30 - 40 cm atstumu nuo augančių pušų ir beržų sandėliuoja įvairias statybines medžiagas. Faktinė padėtis užfiksuota fotonuotraukose (b. 1. 20 - 21). Teismas pažymėjo, kad A. S. skunde neneigia agentūros nustatyto fakto, jog nuosavybės teise valdomame sklype jis sandėliuoja statybines medžiagas. Liudytojas V. K. teismo posėdyje patvirtino, kad miško teritorijoje, kurioje A. S. sandėliuoja statybines medžiagas, nebeauga žolė, samanos, kita augmenija. Remdamasis minėtais byloje ištirtais įrodymais teismas padarė išvadą, kad A. S. veiksmai sandėliuojant statybines medžiagas daro neigiamą poveikį miško augmenijai, paklotei, miško atkūrimui ir pažeidžia Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies reikalavimą saugoti mišką nuo neigiamų veiksnių ir naudoti tokiais būdais, kurie padėtų mažinti neigiamą poveikį aplinkai, racionaliai ūkininkauti miško žemėje (miške), saugoti biologinę įvairovę, laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų.

II.

A. S. apeliaciniame skunde ir jo papildyme nurodė, kad jam nuobauda paskirta nepagrįstai. Teigė, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjo bylą jam nedalyvaujant, nors jis norėjo dalyvauti, tik negalėjo dėl ligos. Teismas nenurodė motyvų, kodėl atsisakė iškviesti ekspertą. Bandymas jį nubausti yra inspektorių asmeninio keršto pasekmė. Jis valdo 1,49 ha miško, tačiau taip pat yra ir 0,17 ha žemės ūkio naudmenų, kuriose yra aikštelė ir ūkio pastato vieta. Toje vietoje ir buvo sandėliuojamos statybinės medžiagos. Miško savininkui teisės aktai leidžia naudoti miško paklotę, augmeniją. Nutarime skirti nuobaudą ir teismo nutartyje nurodyta, kad statybinės medžiagos sandėliuojamos 30 - 40 cm nuo medžių, tačiau nenurodyta, koks teisės aktas draudžia tai daryti.

Institucija atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartimi apeliacinį skundą atmetė, o 2005 m. birželio 10 d. nutartį paliko nepakeistą. Teismas, sistemiškai įvertinęs ATPK 60 straipsnio dispoziciją ir Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 9 straipsnio 2 dalį, padarė išvadą, kad ATPK 60 straipsnyje numatyto pažeidimo objektyviuosius požymius sudaro miško savininko veikla jam priklausančiame miško žemės sklype, kuria pažeidžiami įstatymo reikalavimai saugoti mišką, biologinę įvairovę, naudoti mišką tokiais būdais, kurie padėtų mažinti neigiamą poveikį aplinkai. A. S. administracinė atsakomybė pagal ATPK 60 straipsnį taikyta už tai, kad jis sandėliuodamas statybines medžiagas jam priklausančiame miške nevykdė pareigos saugoti mišką ir mažinti neigiamą poveikį aplinkai. Tokia veika atitinka ATPK 60 straipsnyje numatytos veikos požymius. Tačiau taikant atsakomybę už šią veiką būtina įrodyti ne tik statybinių medžiagų sandėliavimo A. S. priklausančiame miške faktą (jis įrodytas byloje surinkta medžiaga: aplinkos apsaugos įstatymų vykdymo patikrinimo aktu (b. l. 5), fotonuotraukomis, kuriose užfiksuota statybinių medžiagų laikymo vieta (b. l. 20 - 22), be to, šio fakto neneigia ir apeliantas), bet ir tai, kad ta veika (šiuo atveju statybinių medžiagų laikymas) daromas neigiamas poveikis aplinkai arba ja kliudoma užtikrinti miško apsaugą nuo gaisrų, kenkėjų, ligų ir kito neigiamo poveikio. Nagrinėjant A. S. bylą Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus rajono agentūroje (b. l. 14) aplinkos inspektorius Z. Pavalkis pažymėjo, kad po statybinėmis medžiagomis miško atsikūrimas neįmanomas, be to, daromas neigiamas poveikis miško paklotei ir augmenijai dėl šviesos trūkumo. Šią aplinkybę teismo posėdyje patvirtino ir liudytojas A. C. (aplinkos inspektorius). Pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytojas V. K. – sodininkų bendrijos, esančios šalia A. S. miško sklypo, pirmininkas – paaiškino, kad prieš statybinių medžiagų sandėliavimą aptariamame sklype augo žolė, samanos, dabar augmenija sunaikinta. Šių įrodymų pagrindu teismas konstatavo, kad A. S. pažeidė Lietuvos Respublikos miško įstatymo 9 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Apelianto argumentus, kad jam įstatymai leidžia naudoti miško paklotę ir augaliją savo nuožiūra, teismas vertino kaip nepagrįstus, nes Lietuvos Respublikos miškų įstatymas įtvirtina miško savininkų prievolę mišką naudoti ne bet kaip, o laikantis nustatytų reikalavimų. Teismas į apelianto argumentą, jog pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai atsisakė iškviesti ekspertus, nurodė, kad papildomų įrodymų rinkimas gali būti atliekamas arba neatliekamas teismo nuožiūra, priklausomai nuo teismo įsitikinimo dėl įrodymų pakankamumo (ATPK 256 ir 257 straipsniai). Teismas nusprendė, kad surinkta ir visapusiškai įvertinta įrodymų visuma neabejotinai patvirtina pažeidimo faktą ir A. S. kaltę dėl pažeidimo padarymo. Teismas taip pat nurodė, kad A. S. buvo informuotas apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą, jo prašymas atidėti bylos nagrinėjimą negautas, šią aplinkybę pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas posėdžio pradžioje nutardamas bylą nagrinėti A. S. nedalyvaujant (b. l. 43). Taigi, nagrinėjant bylą ATPK 272 straipsnio nuostatos pažeistos nebuvo. Teismas taip pat nurodė, kad apelianto iškelta pareigūnų keršto versija nepagrįsta jokiais objektyviais įrodymais.

III.

A. S. 2006 m. vasario 3 d. pateikė prašymą atnaujinti procesą jo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N1–1447/2005. Nurodo, kad teismas vadovavosi neegzistuojančia Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 1 straipsnio 7 dalimi. Šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalis, kuria taip pat vadovavosi teismas, nedraudžia sandėliuoti medžiagas, kurios nepažeidžia nei vieno šio straipsnio reikalavimo, o miško paklotė šiame straipsnyje neminima. Taip pat teigia, kad teismas vadovavosi tikrovės neatitinkančiais bylos dokumentais. Prašymo dėl proceso atnaujinimo pateikimo terminą prašo skaičiuoti nuo 2005 m. lapkričio 17 d. Tą dieną jį turėjo priimti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas, kuriam jis būtų išdėstęs savo prašymo argumentus, tačiau priėmimas neįvyko. Taip pat prašo sustabdyti 2005 m. rugsėjo 28 d. nutarties vykdymą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

A. S. prašymą atnaujinti procesą grindžia tuo, kad tiek pirmos instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, vadovavosi tikrovės neatitinkančiais bylos dokumentais. Objektyvi galimybė sužinoti apie šių pareiškėjo nurodytų aplinkybių egzistavimą sietina su diena, kada A. S. gavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartį, kuria jo apeliacinis skundas buvo atmestas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. birželio 10 d. nutartis palikta nepakeista. Iš byloje esančio rašto matyti, kad minėtos nutarties kopija A. S. buvo išsiųsta paštu jos priėmimo dieną - 2005 m. rugsėjo 28 d. (b. l. 69). Siųstą nutartį A. S. gavo – jos kopija pridėta prie prašymo atnaujinti procesą. Minėtą prašymą dėl proceso atnaujinimo A. S. pateikė 2006 m. vasario 3 d., tai yra akivaizdžiai praleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 1 dalyje numatytą terminą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalimi, terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti gali būti atnaujintas nustačius svarbias jo praleidimo priežastis, tačiau A. S. prašymo dėl termino atnaujinimo nepateikė, svarbių termino praleidimo priežasčių nenurodė.

Remiantis tuo, kas pasakyta, atnaujinti procesą A. S. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N1–1447/2005 atsisakytina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsisakyti atnaujinti procesą pagal A. S. prašymą dėl proceso atnaujinimo A. S. administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N1–1447/2005.

Nutartis neskundžiama.