- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-26
- Bylos Nr.
- 2A-789-464/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-00264-2010-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė, Andrutė Kalinauskienė, Virginijus Kairevičius
- Ieškovas
- L. R.
- Atsakovas
- L. D.
- Kategorijos
- 30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijaus Kairevičiaus ir Andrutės Kalinauskienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės L. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. R. ieškinį atsakovei L. D. dėl įpareigojimo nugriauti statinį, bei pagal atsakovės L. D. priešieškinį ieškovei L. R. dėl atidalijimo iš bendros nuosavybės, priteisiant kompensaciją pinigais, išvadą duodanti institucija byloje -Valstybinės teritorijų planavimo ar statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė L. R. 2010-01-13 su ieškiniu (t. 1, b.l. 2-3) kreipėsi į Vilniaus m. 3-ąjį apylinkės teismą ir prašė įpareigoti atsakovę L. D. per 2 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti savavališkai pastatytus gyvenamojo namo lAl/žp, esančio (duomenys neskelbtini) , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priestatus, pažymėtus indeksais lal/p, 2al/p, 3al/ž, 4al/p ir sutvarkyti statybvietę, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad gyvenamasis namas ieškovei ir atsakovei priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. Norėdama parduoti jai priklausančią statinių dalį, ieškovė kreipėsi į notarą, tačiau VĮ „Registrų centras“ atsisakė išduoti pažymą, reikalingą nekilnojamojo daikto sandoriui sudaryti, nurodydamas, kad dalis gyvenamojo namo lAl/žp, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), atlikus statybos darbus yra pertvarkytas: pastatyti priestatai lal/p, 2al/p, 3al/ž, 4al/p, dokumentai, kurių pagrindu būtų galima keisti duomenis aukščiau nurodyto nekilnojamojo daikto registro įraše, teritoriniam registratoriui nepateikti, duomenys Nekilnojamojo turto registre nepatikslinti. Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje buvo paaiškinta, kad priestatai pastatyti savavališkai, neturint projektinės dokumentacijos ir statybos leidimo.
Atsiliepimas
Atsakovė L. D. atsiliepimu (t. 1, b.l. 15-16) prašė ieškinį atmesti. Nurodė, jog prašomų nugriauti priestatų savavališkai nestatė. Iš gyvenamojo namo registro ir kadastro bylos matyti, kad pakeitimai buvo padaryti dar 1978 metais, t.y. iki palikimo priėmimo. Priestatai yra neatskiriama namo dalis, juose yra namo inžineriniai įrenginiai, todėl be jų naudotis namu būtų neįmanoma.
Šalies argumentai
Atsakovė L. D. priešieškiniu (t. 1, b.l. 56-58, 90-92) prašė atidalyti atsakovės dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės su ieškove: priteisti atsakovei natūra gyvenamąjį namą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus numeris(duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus numeris(duomenys neskelbtini), kiemo rūsį, unikalus numeris(duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini) ir kiemo statinius unikalus numeris, (duomenys neskelbtini), adresu(duomenys neskelbtini), o ieškovei už jos turimą 1/4 dalį bendrojoje nuosavybėje iš atsakovės priteisti 15 000 Lt dydžio piniginę kompensaciją. Nurodė, kad atidalijimas natūra būtų neracionalus, kadangi ieškovei priklausanti dalis yra maža, jai priklausytų tik 17,5 kv.m. namo gyvenamojo ploto, tuo tarpu tokio dydžio patalpos name nėra. Ieškovė neturi intereso naudotis daiktu natūra, kadangi gyvena Rusijoje. Be to, pastatai, dėl kurių kilęs ginčas, pastatyti ant atsakovei ir valstybei priklausančios žemės, kurios ieškovė, būdama ne Lietuvos Respublikos pilietė, privatizuoti negali, todėl kiltų naudojimosi žeme klausimas.
Atsiliepimas
Ieškovė L. R. atsiliepimu į priešieškinį (t. 1, b.l. 77-79, 157-159) prašė priešieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog ieškovei tenkanti namo dalis sudaro ne 17,5 kv. m., o 22,57 kv. m., nes namo plotas yra 90,27 kv.m ploto, o ne 70 kv.m. Įvertinant jai priklausantį namo plotą, jos asmeninėn nuosavybėn būtų galima skirti patalpas, pažymėtas indeksais 1-6 (11,26 kv. m), 1-7 (7,98 kv. m) ir 1-8 (3,52 kv.m.), kurių bendras plotas sudaro 22,76 kv.m. Skirtumas nuo jai priklausančios idealiosios dalies sudarytų 0,19 kv.m (22,76-22,57=0,19), už kurį atsakovei galėtų išmokėti kompensaciją. Toks atsidalinimo būdas būtų racionalus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus m. 3-asis apylinkės teismas 2010-10-28 sprendimu (t. 1, b.l. 174-181) ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino iš dalies: 1) priteisė atsakovei L. D. natūra gyvenamąjį namą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus numeris(duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus numeris(duomenys neskelbtini), kiemo rūsį, unikalus numeris(duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini) ir kiemo statinius unikalus numeris, (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini); 2) priteisė ieškovei L. R. (L. R.) iš atsakovės L. D. 34 338,58 Lt kompensaciją pinigais; 3) priteisė iš ieškovės L. R. (L. R.) atsakovės L. D. naudai 938 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 12,78 Lt dokumentų įteikimo išlaidų valstybės naudai; 4) priteisė iš atsakovės L. D. 4,97 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybės naudai.
Teismas nustatė, jog ieškovei ir atsakovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), bei tuo pačiu adresu esantys ūkiniai pastatai ir kiti kiemo statiniai. Ieškovė nuosavybės teise valdo 1/4 dalį minėtų pastatų, atsakovė – 3/4 dalis. Idealiosios šalims priklausančios nuosavybės dalys nėra atidalintos, naudojimosi nekilnojamuose daiktu tvarka nenustatyta. Žemės sklypas, ant kurio stovi minėti pastatai, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso atsakovei (3/4 dalys) ir Lietuvos Respublikai (1/4 dalis). Pastatais faktiškai naudojasi ir name gyvena atsakovė su savo šeima. Ieškovė yra Rusijos Federacijos pilietė, jos nuolatinė gyvenamoji vieta nėra Lietuvos Respublikoje. Priestatus, kuriuos ieškiniu prašoma įpareigoti atsakovę nugriauti, pastatė ieškovės ir atsakovės tėvai, apie tai, kad šie priestatai yra pastatyti, Vilniaus tarpmiestinis techninės inventorizacijos biuras pažymėjo dar 1976 m., pakitimai užregistruoti 1978 metais. Abi šalys priėmė palikimą, žinodamos, kad prie paveldimo nekilnojamojo turto pastatyti neįteisinti priestatai.
Teismas dėl ieškinio reikalavimų pažymėjo, jog kilus būtinybei pašalinti savavališkos statybos, atliktos šalių tėvų, padarinius, toks įpareigojimas kiltų abiems šalims, todėl įpareigoti statinius nugriauti būtent atsakovę pastarosios lėšomis yra neproporcingas ir nepagrįstas reikalavimas. Teismas nesutiko su ieškovės argumentais, jog statinių nugriovimas yra vienintelė priemonė ieškovei įgyvendinant savo, kaip turto savininkės, teisę turtą parduoti. Be to, šalys neginčijo aplinkybės, jog priestatų nugriovimas iš esmės pablogintų namo būklę bei sumažintų jo vertę, taip pat apsunkintų naudojimąsi namu, kadangi name neliktų šiuo metu jame esančių patogumų. Teismas pažymėjo, jog šalys nebuvo pakankamai aktyvios bei nepakankamai bendradarbiavo, siekdamos įteisinti namo priestatus, be to, ieškovei nėra jokio skirtumo, ar neįteisinti priestatai prie namo bus įteisinti, ar nugriauti. Pripažinęs, jog egzistuoja teisės aktuose nustatyta teorinė galimybė įteisinti dar 1976 metais, kad ir neturint statybos dokumentų pastatytus nesudėtingus statinius, namo priestatus, būtinus namo naudojimui pagal paskirtį, teismas konstatavo, jog jų nugriovimas būtų neproporcinga ieškovės interesų gynimo priemonė.
Pasisakydamas dėl priešieškinio reikalavimų teismas pripažino, jog nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės lemia tai, kad daikto dalies iš bendraturčio paėmimas ir kompensacijos priteisimas ieškovei už jai priklausančią turto dalį nepažeistų jos interesų. Teismas nurodė, jog atidalijus gyvenamąjį namą pagal ieškovės nurodytą variantą, nebūtų objektyvios galimybės nei vienos iš atidalintų dalių naudoti pagal daikto tiesioginę paskirtį – gyvenimui. Teismas taip pat atmetė ieškovės argumentus apie tai, kad galima nustatyti ūkinių pastatų, kiemo rūsio ir kitų kiemo statinių naudojimosi tvarką. Ieškovė nenurodė, kokia konkreti naudojimosi šiais daiktais tvarka galėtų būti nustatyta, be to, byloje esant reikalavimams dėl turto atidalijimo ir naudojimosi juo tvarkos nustatymo, prioritetas turi būti teikiamas turto padalijimui natūra. Atidalinti natūra ūkinių pastatų, kiemo rūsio ir kitų kiemo statinių galimybės nėra, kadangi ieškovei priklausančios dalys šiuose objektuose yra ypač mažos, jos dalį atskirti be žalos tiesioginei šių statinių paskirčiai neįmanoma. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad ieškovė procesiniuose dokumentuose bei jos atstovui duodant paaiškinimus teismui nurodė, kad ji turi tikslą jai priklausančią turto dalį parduoti, kitu būdu disponuoti jai priklausančia turto dalimi poreikio ji neturi. Tuo tarpu atsakovė ginčo objektu esančiame name nuolat gyvena, tame pačiame name gyvena jos vaikai ir anūkai. Teismas konstatavo, kad ieškovės interesas naudotis bendru daiktu nėra esminis, todėl turto atidalijimas, priteisiant atsakovei turtą natūra, o ieškovei piniginę kompensaciją iš principo atitiktų šalių interesus ir siekius dėl disponavimo bendru turtu. Teismas laikė priimtinu, teisingu ir pagrįstu atsakovės reikalavimą atidalinti turtą, priteisiant jį atsakovei natūra, o ieškovei priteisiant piniginę kompensaciją. Tačiau atsižvelgiant į ieškovei tenkančio nekilnojamojo turto plotą, proporcingai jos turimai daliai bendrojoje nuosavybėje, taip pat įvertinus dalijamo turto vertę pagrindžiančius įrodymus, esančius byloje, teismas sprendė, jog ieškovei priteistina didesnė nei atsakovės siūloma piniginė kompensacija.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovė L. R. apeliaciniu skundu (t. 2, b.l. 11-14) prašo pakeisti Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2010-10-28 sprendimą ir iš bendrosios dalinės nuosavybės atidalinti tokia tvarka: nustačius atsakovės mokumą, priteisti už ieškovei priklausančio turto dalį kompensaciją, padidinat ją iki 150 000 Lt, priešingu atveju ginčo turtą atidalinti natūra, ieškovės naudai atidalinant gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) patalpas, pažymėtas indeksais 1-6 (11,25 kv.m.), 1-7 (7,98 kv. m.) ir 1-8 (3,52 kv. m.), o atsakovės naudai už 0,1925 kv. m. ploto skirtumą priteisti teismo nustatyto dydžio kompensaciją, gyvenamojo namo priklausinius, unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini) ir kiemo statinius unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) palikti bendram naudojimui, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino turtą bei nustatė turto atidalijimo būdą. Pirmosios instancijos teismo teiginiai apie neproporcingą žalą bei negalimumą daiktą naudoti pagal paskirtį yra nepagrįsti. Nebuvo svarstytos galimybės nustatyti kūrenimo tvarką ar tai, jog vienas bendraturtis, kurio dalyje yra šildymo katilas, rūpinasi centriniu šildymu, o kitas padengia proporcingai jam priklausančią dalį šildymo sezono išlaidų. Naujo sanitarinio mazgo ar virtuvės vietos pakeitimas nesudaro pagrindo konstatuoti neproporcingos žalos buvimo. Šios išlaidos būtų racionalios ir proporcingos, nereikalaujančios esminių daikto pertvarkymų.Teismo nustatytas kompensacijos dydis neatitinka ieškovei priklausančios turto dalies rinkos vertės, kadangi ši vertė buvo apskaičiuota matematiškai, neatsižvelgiant į kartu su daiktu įgyjamas teises. Ieškovė savo teisės parduoti negalėjo realizuoti dėl neteisėtai pastatytų priestatų, dėl šios aplinkybės ginčų tarp šalių nebuvo. Atsiliepime į priešieškinį atsakovė buvo nurodžiusi turto kainą, pateikė preliminariąją turto pirkimo-pardavimo sutartį. Preliminarioje sutartyje nurodyta turto kaina atitiko jo realią rinkos vertę, nes įgydamas turtą pirkėjas įgytų ne tik nekilnojamąjį daiktą, bet ir teisę lengvatine tvarka privatizuoti sklypą, kas sutaupytų 180 272 Lt sumą. Atsakovės pateiktoje turto vertinimo ataskaitoje bei pirmosios instancijos teismo sprendime šios aplinkybės nebuvo įvertintos. Bendraturčiui realiai negalint sumokėti nustatyto dydžio kompensacijos, teismo sprendimo vykdymas taptų komplikuotas, kadangi išieškojimą nukreipus į atidalytą turtą buvusio bendro daikto netektų abu bendraturčiai. Atsakovė, pateikdama priešieškinį, nurodė, jog jos turtinė padėtis yra sunki. Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, jog teismo priteista 34 338,58 Lt kompensacija atsakovei yra didelė ir ši nebus pajėgi tokios sumos sumokėti. Tačiau pirmosios instancijos teismas netyrė, kokiu būdu atsakovė galėtų įvykdyti teismo sprendimą, todėl teisingiausia būtų turtą atidalinti natūra.
Atsiliepimas
Atsakovė L. D. atsiliepimu (t. 2, b.l. 18-20) nurodo tokius argumentus:
Nesutinka su ieškovės siūlymu atidalinti turtą natūra, toks pasiūlymas yra neracionalus ir pažeidžia atsakoves teises. Ieškovės siūlomas atidalijimo būdas, neišsprendžiant klausimo dėl namo apšildymo sistemos atidalijimo, būtų pagrindas konfliktams atsirasti. Be to, patalpos, pažymėtos indeksais 1-7, 1-8, negali būti atidalijimo objektu, kadangi yra neįregistruotos nekilnojamojo turto registre. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atidalijant gyvenamąjį namą natūra nebūtų objektyvios galimybės nei vienos iš atidalintų dalių naudoti pagal tiesioginę paskirtį – gyvenimui. Ieškovei žemės sklypo dalis nepriklauso ir nėra atidalijimo iš bendrosios nuosavybės objektas. Ieškovei priklausančios turto dalies vertę lemia jos dydis. Ieškovei priklausantį nekilnojamojo turto objektą parduoti būtų sudėtinga, kadangi tokio objekto naudojimas yra apsunkintas ir faktiškai reikalingas tik namo bendrasavininkui. Preliminarioje sutartyje numatyta turto dalies kaina – 150 000 Lt neatitinka jo realios vertės. Ieškovės išduotas įgaliojimas parduoti jei priklausantį turtą už ne mažesnę nei 40 000 Lt sumą, patvirtina, jog pati ieškovė supranta už kokią kainą realiai gali parduoti turtą. Ieškovės teiginys, jog atsakovė negali sumokėti 34 338,58 Lt kompensacijos, yra nepagrįstas. Atsakovė prašė atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, kadangi priešieškinio pateikimo metu ji nedirbo. Šiuo metu atsakovė dirba, be to, kompensaciją sumokėti padėtų jos sūnus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal bendrąją taisyklę apeliacinės instancijos teisme patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šiuo konkrečiu atveju sprendimo negaliojimo absoliutumo nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas yra saistomas apeliacinio skundo argumentacijos dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdo nustatymo bei turto dalies vertės ir kompensacijos už ją priteisimo.
Išnagrinėjusi bylą ir šalių apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstytus motyvus bei teisinius argumentus, teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas, spęsdamas, minėtus klausimus, atliko išsamų įrodymų tyrimą ir tinkamą jų, kaip visumos, įvertinimą, šių įrodymų pagrindu teisingai nustatė teisiškai reikšmingus faktus, susijusius su turto padalinimo bendraturčiams vieno iš varianto pasirinkimu, nepažeidė ginčo turto vertės nustatymo principų (CPK 185 str.). Apeliacinio skundo argumentai priešingai teisėjų kolegijos išvadai susiformuoti prielaidų nesudaro.
Dėl turto atidalijimo iš bendrosios nuosavybės
Nustatyta, kad šalys yra namų valdos adresu (duomenys neskelbtini) - namo su pagalbiniais ir ūkio paskirties statiniais bei kiemo įrenginiais, bendraturtės. Apeliantei nuosavybės teise priklauso ¼ gyvenamojo namo ir jo priklausinių dalis, atsakovei ¾ visų pastatų dalys. Abi jos ginčo statinių atitinkamų dalių savininkėmis tapo paveldėjimo būdu (t.1, b.l. 6-9, 68-69). Atsakovė taip pat yra ir 1156/1488 dalių žemės sklypo savininkė, kita dalis šio 0,1488 ha bendro ploto žemės sklypo - 372/1488 dalys yra valstybės nuosavybė (t.1, b.l. 8). Apeliantė su dėl jos pilietybės susijusių ribojimų savarankiškai teisės į žemės sklypo nuosavybės įgijimą įgyvendinti negali. Šioje byloje reikšminga dar ir tai, kad atsakovė asmeniškai naudojasi (gyvena) jai priklausančia namo dalimi, o apeliantė name negyvena ir tokių siekių net neturi, procesiniuose dokumentuose deklaruodama norą parduoti jai priklausančią namo dalį.
Įstatymų leidėjo valia kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti jam priklausančiuos dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 str.). Sprendžiant dėl atidalinimo būdo – patalpomis ar piniginiu ekvivalentu, tiek įstatymai, tiek teismų praktika visuomet pirmenybę teikia padalinimui natūra, t.y. daiktas padalinamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai, ir tik esant tokiam padalijimui negalimu, bendraturčiui kompensuojama pinigais (CK 4.80 str. 2 d.). Taigi daikto natūra padalijimas tiesiogiai yra siejamas su galimybe naudotis šiuo daiktu pagal jo funkcinę paskirtį. Atsakovė reikalavo priteisti ginčo statinius jai, kompensuojant apeliantei jos dalį piniginiu ekvivalentui, o apeliantei, kaipo matyti iš apeliacinio skundo, iš esmės yra priimtini abu atidalijimo būdai, iškeliant vienintelę sąlygą – piniginės kompensacijos dydį.
Bylos įrodymai patvirtina, kad iš viso name esama 66,33 kv.m. gyvenamojo ploto (t.1, b.l. 6, 132,139), kambarių indeksai 1-3, 1-4, 1-5 ir 1-6, todėl apeliantei tenkanti idealioji gyvenamojo ploto dalis yra 16,58 kv.m. ir bent į vieną izoliuotą gyvenamąją patalpą ji galėtų pretenduoti. Tačiau, kaip minėta, jos tikslas yra ne apsigyventi šiame name, o ji perleisti kitų asmenų nuosavybėn. Be to, kolegija atsižvelgia ir į šio namo funkcinę paskirtį - jis viešame registre užregistruotas kaip vienbutis namas, yra tik vienas jo aukštas. Taigi namo atidalinimas natūra dėl jo suplanavimo, dėl bendros komunikacijų įrangos buvimo be neproporcingos žalos namo paskirčiai padarymo iš esmės yra negalimas ir neatitiktų abiejų šalių interesų, nes pareikalautų brangios rekonstrukcijos, atskirų įėjimų įrengimo, visiško šildymo sistemos pertvarkymo. Į bylą pateiktos šio namo vertinimo ataskaitos duomenys leidžia susidaryti nuomonę ir apie šio namo bei pagalbinių statinių itin blogą techninę būklę (b.l. 124-126, 147-148), kas savaime jau suponuoja poreikį ją gerinti (remontuoti) ar net rekonstruoti. Esant tik vienam turto savininkui tokius klausimus nepalyginamai lengviau spręsti, nei esant keliems jo savininkams, nes kiekvieno jų interesai dėl tolimesnio naudojimosi, poreikiai, galiausiai ir finansines galimybės, yra skirtingi. Pastebėtina, kad teismas, vertindamas, kuris atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdas labiausiai atitinka nuosavybės teisių įgyvendinimą, taip pat teisės aktų reikalavimus, turi tam tikrą diskrecijos teisę, kurią įgyvendindamas taip pat vadovaujasi ir CK 1.5 str. įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Šiuos principus taikant kartu su jau įvardintais padalinimo būdo nustatymo kriterijais ir yra įvertinamos aplinkybės apie bendraturčio esminį interesą naudotis visu turtu ar jo dalimi, kaip yra susiklostę faktiniai naudojimo šiuo turtu santykiai. Šiame kontekste, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog atsakovės interesas į viso namo turėjimą yra svaresnis, nei apeliantės noras atidalinti dalį ir ją parduoti. Tokia teismo išvada teisinga, pagrįsta ir sąžininga (CK 1.5 str.). Priimtina domėn dar ir tokia aplinkybė, kad pardavimo atveju atsakovė, kaip namo dalies bendraturtė, pagal įstatymą turėtų ir pirmenybės teisę pirkti parduodamą šio namo dalį (CK 4.79 str.), o pardavėja (apeliantė) turėtų imperatyvią pareigą pirmiausiai pasiūlyti pirkti jai. Todėl dabartiniu padalijimu, iš karto paskiriant visą turtą didesnės dalies savininkei – atsakovei, toks tarpinis veiksmas eliminuojamas.
Kolegija pažymi, kad teismas, atsižvelgdamas į bendraturčių interesų pusiausvyros principą ir nustatęs, kad geriausiai bendrus turto padalijimo principus atitiktų konkrečių turto objektų paskyrimas nuosavybėn tik vienam iš bendraturčių, kitam kompensuojant pinigais, prieš padarant tokią išvadą turi atsižvelgti ir į priežastis, kodėl bendraturčiai nesutaria ir kuris iš jų pažeidžia interesų derinimo principą. Taigi taikydamas interesų derinimo principą teismas turi pasisakyti, kokia turto padalijimo forma geriausiai atitiktų šalių interesų pusiausvyrą, nes įstatymas iš teismo reikalauja siekti ir galimų ginčų ir konfliktų pašalinimo ateityje. Pirmosios instancijos teismas savo pasirinkimo motyvus nurodė, juos siejo su būtinybe namą naudoti pagal jo paskirtį, su poreikiu išvengti neproporcingos žalos tokios blogos techninės būklės namui bei išvengti galimų namo bendraturčių ginčų dėl namo išlaikymo. Kolegija šiems argumentams pritaria, jų nekartodama. Skundo argumentas, kad apeliantei nežinomos atsakovės finansinės galimybės, jos gebėjimas sumokėti teismo sprendimu priteistą kompensacijos sumą, šioje faktinėje situacijoje nėra teisiškai reikšmingas ir nesuponuoja kitokios apeliacinio teismo pozicijos dėl atidalijimo būdo.
Dėl turto dalies vertės ir kompensacijos nustatymo
Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais svarstomu klausimu, pripažįsta, kad teismas tinkamai identifikavo turto dalies, priklausančios apeliantei, vertę, rėmėsi abiejų šalių pateiktais į bylą įrodymais, įskaitytinai ir apeliantės išduoto įgaliojimo parduoti namą turiniu, kuriame įvardinta namo dalies kaina 40 000 Lt. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvacija, kad apeliantės argumentai, jog namo dalies vertę sudaro ir jai tenkanti žemės sklypo dalis, nepagrįsti. Apeliantė neturi nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalies ir negali dėl jo turėti teisėtų lūkesčių, šio sklypo dalis priklauso valstybei. Todėl jo ekonominė vertė ir apeliantės pateikiami vieno aro žemės kainos šioje vietoje paskaičiavimai negali apspręsti paties nekilnojamojo daikto (¼ gyvenamojo namo ir jo priklausinių) materialiosios vertės, kuria remtinasi nustatant kompensacijos dydį atidalinimo atveju. Skundo argumentai, kad atsakovė negalėtų sumokėti teismo sprendimu priteistos kompensacijos ir sprendimas taptų neįvykdomas, neparemti jokiais įrodymais, išskyrus apeliantės subjektyvius samprotavimus, susijusius su atsakovės atleidimu nuo dalies žyminio mokesčio, todėl į juos kolegija neatsižvelgia.
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą (t.2, b.l. 23), todėl pagal CPK 92 str., 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos iš apeliantės šiuo atveju nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.