Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2009-03-24 · Administracinė byla Nr. A-143-364-09

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2009-03-24
Bylos Nr.
A-143-364-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dainius Raižys (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Skirgailė Žalimienė
Atsakovas
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Pareiškėjas
R. B.
Administracinė byla Nr. A143 – 364/2009Procesinio sprendimo kategorija 21 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. kovo 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,dalyvaujant atsakovo atstovei Eglei Balčienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas R. B. (toliau – pareiškėjas) skundu (b. l. 4), kurį patikslino (b. l. 2), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – atsakovas, Kalėjimų departamentas, apeliantas) 2007 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. 2S-3637 ir 2007 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 2S-3981.

Pareiškėjas nurodė, kad atlieka laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose. Pažymėjo, jog teikė prašymus Kalėjimų departamento direktoriaus pavaduotojui, nurodydamas, kad serga onkologine liga, jo veido oda yra dirgli, todėl prašė leisti nešioti barzdą. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Teisingumo ministerija) valstybės sekretoriaus 2007 m. rugpjūčio 23 d. raštu Nr. (1.23.)-7R-8071 jam buvo paaiškinta, kad įstatymas nenumato draudimo nuteistiesiems auginti arba nešioti barzdą, o vėlesniu Teisingumo ministerijos Baudžiamosios justicijos departamento direktoriaus raštu tai buvo patvirtinta. Teigė, kad Kalėjimų departamento direktoriaus pavaduotojo raštai, draudžiantys jam nešioti barzdą, yra nepagrįsti. Draudimas nešioti barzdą yra žmogaus teisių pažeidimas. Toks draudimas vertintinas kaip jo, onkologinio ligonio, psichiką traumuojantis veiksnys. Nustatant apribojimus, turi būti atsižvelgiama ir į Europos Sąjungos įkalinimo tvarkos reikalavimus.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 22 – 23) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas atlieka bausmę pataisos namuose, jo atžvilgiu taikomos Bausmių vykdymo kodekso normos. Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, o 2 dalyje – jog nuteistieji privalo vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos ar pareigūnų nurodymus ir įsakymus. Bausmių vykdymo kodekso 2 straipsnis suteikia įgalinimus šio kodekso numatytais atvejais valstybės institucijoms priimti teisės aktus bausmių vykdymo klausimais ir nustatyti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų nuteistųjų teisių ir laisvių apribojimo bei realizavimo tvarką. Todėl, atsakovo nuomone, Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2006 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. 4/07-87 patvirtintos Reglamentuotos Marijampolės pataisos namų vidaus tvarkos (toliau – Tvarka) 3.18 punkte įtvirtintas draudimas užsiauginti barzdą neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Ši tvarka galioja visiems Marijampolės pataisos namuose bausmę atliekantiems nuteistiesiems, nėra taikomos išimtys dėl atitinkamų minėtos tvarkos nuostatų, todėl ir neleista pareiškėjui užsiauginti barzdą. Pažymėjo, jog į pareiškėjo prašymus atsakė laiku, atsakymus pagrindė galiojančiais įstatymais, nurodė apskundimo tvarką, todėl skundžiamų sprendimų naikinti nėra pagrindo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. balandžio 21 d. sprendimu (b. l. 50 – 53) pareiškėjo skundą patenkino. Teismas panaikino atsakovo 2007 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. 2S-3697 ir 2007 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 2S-3981 bei įpareigojo atsakovą atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus ir pašalinti nustatytą pažeidimą – Tvarkos 3.18 punkto, numatančio draudimą nuteistiesiems užsiauginti barzdą, neatitikimą aukštesnės galios teisės aktams.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje turi būti sprendžiamas klausimas dėl atsakovo 2007 m. spalio 23 d. ir 2007 m. lapkričio 19 d. sprendimų Nr. 2S-3697 ir Nr. 2S-3981, kuriais neleista pareiškėjui užsiauginti barzdos, teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas nustatė, jog pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose. Tai reiškia, kad pareiškėjo teisinis statusas yra specifinis, reglamentuojamas specialių teisės aktų. Pažymėjo, jog Bausmių vykdymo kodekse nėra tiesiogiai reglamentuota, ar nuteistieji asmenys turi teisę auginti ir nešioti barzdas. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – Taisyklės) nėra numatyta nuteistųjų barzdos auginimo ir nešiojimo tvarka. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 ,,Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – Higienos norma) 13, 14 punktuose numatyta, kad nuteistieji pagal nustatytą grafiką turi praustis dušuose ne rečiau kaip vieną kartą per septynias dienas, periodiškai kirptis ir skustis. Tačiau koks laiko tarpas sudaro periodą, nėra numatyta, taip pat nėra įtvirtinta tiesioginio draudimo auginti barzdą. Tvarkos 3.18 punkte numatytas draudimas nuteistiesiems užsiauginti barzdą. Teismas, atsižvelgęs į Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 1, 2 dalis, 110 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nurodė, kad būtent šiose teisės normose nurodytų pareiškėjo, kaip asmens, atliekančio laisvės atėmimo bausmę, pareigų nevykdymu yra grindžiami skundžiami atsakovo sprendimai. Vadovaudamasis Bausmių vykdymo kodekso 5, 10 straipsniais, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju turi būti nustatyta, ar nustatytas apribojimas nuteistajam užsiauginti barzdą nepažeidžia jo įstatymo numatytų teisių ir ar toks apribojimas yra būtinas ir proporcingas. Teismas rėmėsi Europos kalinimo taisyklių (Europos Tarybos Ministrų komiteto 1987 m. vasario 12 d. rekomendacijos Nr. R(87) 3 priedas) 64 punktu, Konstitucijos 20 straipsniu, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 5 straipsniu. Pažymėjo, jog žmogaus laisvės atėmimas yra suprantamas tik kaip laisvės apribojimas įstatymo numatytais atvejais, laisvės apribojimas neapima ir nenumato galimybės kartu taikyti ir kitus draudimus. Neleistinumą apriboti fizinio asmens laisvę numato Civilinio kodekso (toliau – CK) 2.26 straipsnis. Ši įstatymo nuostata yra susijusi ne tik su asmens laisvės apribojimu įstatymų numatytais atvejais (kriminalinė bausmė ir kt.), bet ir su asmens teise elgtis jo pasirinktu būdu. Šiuo atveju, o būtent asmens, atliekančio laisvės atėmimo bausmę, atveju, jo teisė elgtis tam tikru būdu yra apribota jo pareigos laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, tačiau ši teisė negali būti visiškai paneigta. Nurodyta teisė yra susijusi su kitomis asmens neturtinėmis teisėmis bei jų apsauga (CK 1.114, 1.115 str.). Konstitucijos 21 straipsnyje ir CK 2.25 straipsnyje yra numatyta, kad žmogaus asmuo neliečiamas. Pastarojo įstatymo normos neturėtų būti aiškinamos vien lingvistiniu metodu, turėtų apimti ne vien draudimus ir veiksmus, išvardintus šioje normoje, bet turėtų apimti ir kitas asmens neturtines teises, susijusias su asmens neliečiamumu. Teismas nurodė, kad Europos kalinimo taisyklių 21 punkte numatyta, kad sveikatos sumetimais ir siekiant, kad kaliniai gerai atrodytų bei išsaugotų savigarbą, turi būti užtikrinamos galimybės tinkamai prižiūrėti plaukus ir barzdą bei vyrams reguliariai skustis. Šių taisyklių preambulėje yra numatyti jų tikslai, vienas iš tikslų yra nustatyti minimalių kalinimo įstaigų administravimo standartų, kurie yra būtini formuojant žmoniškas sąlygas ir teigiamą elgesį su kaliniais šiuolaikinėse ir progresyviose sistemose, sąrašą. Todėl taisyklėse numatytos teisės, o būtent šioje byloje nagrinėjama teisė, negali būti vertinama kaip išskirtinė asmens teisė, kuri turėtų ir galėtų būti apribota kartu su laisvės atėmimo bausmės taikymu. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad draudimas pareiškėjui auginti ir nešioti barzdą yra ribojimas, neatitinkantis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų, šis ribojimas pažeidžia asmens neturtines teises, nustatytas minėtuose tarptautiniuose ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose, todėl negali būti nustatomas. Ribojimo auginti ir nešioti barzdą uždraudimas nėra pagrindas apskritai nereglamentuoti šios pareiškėjo teisės įgyvendinimo. Pataisos įstaigų tvarkose gali būti nustatomi apribojimai, susiję su auginamos barzdos priežiūra, kiek tai yra susiję su asmens higiena, tvarkinga išvaizda. Teismas pažymėjo, kad atsakovo nurodytas būtinumas nustatyti tam tikrus apribojimus nėra ir negali būti susijęs su bausmės resocializacijos tikslo pasiekimu. Nustatytas apribojimas neatitinka paminėtų Europos kalinimo taisyklių 65 a punkto reikalavimų bei principų, todėl yra neteisėtas. Bausmės resocializacijos tikslas negali būti siejamas su papildomų apribojimų nustatymu. Teismas konstatavo, kad atsakovo sprendimai yra neteisėti iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl naikintini (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 89 str. 1 d. 1 p.). Teismas, vadovaudamasis Tarnybos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos statuto 2 straipsniu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2000 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. 184 patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos nuostatų (toliau – Nuostatai) 7.22, 8.2 punktais, nurodė, kad atsakovas privalo vykdyti jam pavestą funkciją bei pašalinti pareiškėjo skundo tyrimo metu nustatytą pažeidimą – Tvarkos 3.18 punkto, numatančio draudimą nuteistiesiems užsiauginti barzdą, neatitikimą aukštesnės galios teisės aktams.

III.

Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 57 – 59) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Tvarka priimta neperžengiant įstatymo suteiktos kompetencijos ribų. Nėra pagrindo manyti, jog Tvarkos 3.18 punktas, draudžiantis užsiauginti barzdą, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, saugantiems nuteistųjų teises. Bausmės vykdymo institucija yra įstatymo įgaliota nustatyti įstaigos vidaus tvarkos reikalavimus, tarp jų ir nuteistųjų elgesio taisykles, numatančias elgesio laisvės apribojimus (Bausmių vykdymo kodekso 2 str., 10 str. 1 d., 12, 116 str.).

2. Pareiškėjas turi specifinį teisinį statusą – atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Sprendžiant, ar konkretus elgesio laisvės apribojimas yra teisėtas, taikytinas bendrasis teisinis proporcingumo principas. Draudimas nuteistiesiems nešioti barzdą yra pagrįstas būtinumu tiksliai ir operatyviai identifikuoti asmenį, kontroliuojant nuteistųjų judėjimą ir elgesį įstaigos viduje, bei visuomenės interesu, kad po laisvės atėmimo bausmės atlikimo asmuo išeitų į laisvę, turėdamas tinkamus socialinius įgūdžius. Šis draudimas nepažeidžia proporcingumo principo. Paminėtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-1691/2005 (Teismų įstatymo 31 str. 2 d.).

Atsiliepimas

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 64 – 67) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, kad įstatymas nenumato draudimo nešioti nuteistiesiems barzdą. Nustatytas draudimas negali prieštarauti įstatymui. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą, leisdamas auginti ir nešioti barzdą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Iš pareiškėjo skundo matyti, kad skundžiami du atsakovo tarpusavyje susiję, tačiau nuorodomis į faktines aplinkybes skirtingi sprendimai: 2007 m. spalio 23 d. sprendimas, kuriuo buvo išspręstas pareiškėjo prašymas leisti auginti barzdą dėl veido odos patologinių pakitimų, ir 2007 m. lapkričio 19 d. sprendimas dėl pareiškėjo keliamo draudimo nuteistiesiems nešioti barzdą teisėtumo. Pasisakydama dėl pirmojo iš nurodytų atsakovo sprendimo, kolegija pažymi, kad byloje nėra ir pareiškėjas nenurodė įrodymų, patvirtinančių jo veido odos patologinių pakitimų, apsunkinančių ar darančių neįmanomą periodiškai skusti barzdą, buvimą. Iš byloje esančio 2007 m. spalio 17 d. išrašo iš ligonio (pareiškėjo) medicininės kortelės matyti, kad apžiūrėjus pareiškėjo veidą nebuvo pastebėta veido ligos požymių. Pažymėtina, kad antras iš paminėtų atsakovo sprendimas buvo priimtas pagal pareiškėjo 2007 m. spalio 29 d. (po to, kai pareiškėjas gavo pirmą iš nurodytų sprendimą) prašymą, kuriame jau nekalbama apie medicininius faktorius, o buvo keliamas tik Tvarkos nustatyto draudimo nuteistiesiems auginti barzdą teisėtumo klausimas (b. l. 29). Išvardintos aplinkybės leidžia kolegijai daryti išvadą ir konstatuoti, kad medicininių (pareiškėjui individualių) faktorių, pareiškėjui apsunkinančių reguliariai skustis nėra. Todėl nagrinėjamai bylai iš esmės yra aktualus ir dėl to nagrinėtinas klausimas dėl Tvarkos 3.18 punkte nustatyto draudimo užsiauginti barzdą teisėtumo.

Tvarka yra patvirtinta vykdant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 (kuriuo patvirtintos Taisyklės) 4 punkto nurodymą pataisos įstaigų direktoriams parengti ir patvirtinti reikiamus teisės aktus Taisyklėms įgyvendinti. Kolegija pažymi, kad nei Taisyklėse, nei Bausmių vykdymo kodekse nėra aptartas klausimas dėl leidimo ar draudimo laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems užsiauginti barzdą. Šiuose teisės aktuose (Taisyklių 1 p., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 2 d. ir 10 str. 1 d.) yra nurodyta, kad nuteistų asmenų teisių bei laisvių apribojimai gali būti nustatyti tik Lietuvos Respublikos įstatymų. Nurodytose teisės normose kalbama apie asmenų įstatymų nustatytų (saugomų) teisių bei laisvių apribojimus. Todėl nagrinėjamai bylai yra reikšminga išaiškinti, ar (šiuo atveju) barzdos užsiauginimas gali būti priskirtas prie įstatymo saugomų asmeninių teisių (vertybių). Pirmosios instancijos teismo nurodyto CK 1.114 straipsnio 1 dalyje civilinės teisės saugoma asmenine neturtine teise laikomi žmogaus orumas, teisė į privatų gyvenimą, o šios (civilinės) teisės saugomomis vertybėmis pripažįstamos vertybės, su kuriomis įstatymai sieja tam tikrų teisinių pasekmių atsiradimą. Kolegijos manymu, teisė nuteistajam nešioti (užsiauginti) barzdą žmogaus orumo požiūriu negali būti laikoma įstatymo ginama be reikšmingų tokiai teisei turėti faktorių, tiesiogiai susijusių su įstatymo saugomomis vertybėmis (pvz., žmogaus priklausymo tam tikrai religinei grupei ir pan.). Todėl, nesant tokiu faktorių, vien noras užsiauginti barzdą, kolegijos manymu, neturėtų būti laikomas įstatymo saugomo žmogaus orumo elementu. Šioje byloje nagrinėjama situacija neatitinka kitų paminėtų CK 1.114 straipsnio 1 dalyje nurodytų kriterijų, nes nuteistųjų asmenų laikymo laisvės atėmimo vietoje režimas atitinkamai suvaržo nuteistojo teisę į privatų gyvenimą, o aptariama nuteistojo teisė nešioti (užsiauginti) barzdą (be tam tikrų specialių aukščiau paminėtų sąlygų) nėra vertybė, su kuria įstatymai sieja tam tikrų teisinių pasekmių atsiradimą. Taigi CK bei paminėtų Taisyklių 1 punkto, Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu nėra pagrindo daryti išvadą, kad nuteistojo teisė nešioti (užsiauginti) barzdą gali būti apribota tik įstatymo lygmeniu.

Kolegija taip pat pažymi, kad vienas iš pagrindinių pataisos įstaigų režimo reikalavimų yra reikalavimas vykdyti nuolatinę nuteistųjų priežiūrą (Bausmių vykdymo kodekso 112 str. 1 ir 2 d.). Šio reikalavimo tinkamas realizavimas tarp kitų faktorių siejamas su būtinumu nuolat ir maksimaliai operatyviai identifikuoti nuteistąjį. Todėl tam tikri reikalavimai nuteistųjų išvaizdai, kolegijos manymu, yra galimi ir leistini kalinimo įstaigos režimo laikymosi aspektu, t. y. draudimas nuteistiesiems užsiauginti barzdą pripažintinas teisėta ir įstaigos režimo tikslams pasiekti proporcinga priemone. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nurodytų Europos kalinimo taisyklių 64 punkte yra kalbama apie kalinimo įstaigos režimo ypatumų, kuriuos pateisina izoliacija bei būtinumas palaikyti discipliną, leistinumą. Taip pat pažymėtina, kad būtent tokiais argumentais buvo remiamasi skundžiamame atsakovo 2007 m. lapkričio 19 d. sprendime (b. l. 10).

Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas. Todėl teismo priimtas sprendimas naikintinas, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 143 str., 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 21 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Anatolijus BaranovasDainius RaižysSkirgailė Žalimienė