Šiaulių apygardos teismo nutartis

2014-03-18 · Civilinė byla Nr. 2S-248-357/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-03-18
Bylos Nr.
2S-248-357/2014
Teisminio proceso Nr.
2-70-3-08162-2013-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Rasa Bartašienė
Atsakovas
UAB „Etovis“
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-248-357/2014Teisminio proceso Nr. 2-70-3-08162-2013-5Procesinio sprendimo kategorija 110.1.; 122.4. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. kovo 18 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Etovis“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1137-569/2014 pagal ieškovės bankrutuojančios UAB „Flegas“ ieškinį atsakovei UAB „Etovis“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Teismas, išnagrinėjęs skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė bankrutuojanti UAB „Flegas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo. Nurodė, kad 2011-10-21 ieškovė ir atsakovė sudarė negyvenamosios patalpos pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė atsakovei už 145000 Lt perleido nuosavybės teises į minėtą nekilnojamąjį turtą, kai šio turto reali vertė buvo žymiai didesnė, toks sandoris nebuvo naudingas ieškovei, todėl prašė jį pripažinti negaliojančiu ir taikyti restituciją, ieškovei grąžinant negyvenamąją patalpą – gamybines patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias adresu (duomenys neskelbtini), o atsakovei priteisiant iš ieškovės 145000 Lt. Ieškinio užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti negyvenamąją patalpą – gamybines patalpas, unikalus (duomenys neskelbtini), esančias adresu (duomenys neskelbtini), uždraudžiant atsakovei disponuoti nurodytu nekilnojamuoju turtu. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindu nurodė tai, kad atsakovė gali perleisti ar kitokiu būdu apsunkinti savo nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir taip išvengti teismo sprendimo įvykdymo.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apylinkės teismas skundžiama nutartimi ieškovės bankrutuojančios UAB „Flegas“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino – areštavo atsakovei UAB „Etovis“ priklausantį nekilnojamąjį turtą negyvenamąsias – gamybines patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias adresu (duomenys neskelbtini), uždraudžiant atsakovei disponuoti nurodytu nekilnojamuoju turtu. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ginčas vyksta dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo natūra, atsižvelgęs į ieškovės nurodytas aplinkybes ir pateiktus dokumentus, į tai, kad teismui nežinoma atsakovės tikroji turtinė padėtis, sprendė, jog yra pagrindo manyti, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu atsakovė UAB „Etovis“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013-12-12 nutartį bei 2013-12-13 nutartį dėl rašymo apsirikimo ištaisymo, priteisti iš ieškovės visas patirtas atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Atskirajame skunde nurodo, kad, pirmiausia, CPK aiškiai nustato, kad prašantis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo asmuo, šiuo atveju ieškovė turi tikėtinai pagrįsti savo ieškinio reikalavimą, o šio esminio įpareigojimo ieškovė nėra įvykdžiusi. Ieškovė tik nurodo, kad pagrindas sandorio negaliojimui yra jo realizacija už kainą, neatitinkančią rinkos kainų, tačiau nepateikia kokia kaina tokiu atveju turi būti laikoma tinkama rinkos kaina, ieškiniu tik iškeliama abejonė dėl sandorio vertės. Pažymi, kad ieškinio nepagrįstumą ar jo pagrįstumo tikėtinumą paneigia net pačios ieškovės teikiami į bylą duomenys, nes remiantis nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, turto vidutinė rinkos vertė 2011-10-17 sudarė 133000 Lt. Taip pat nurodo, kad atsakovė yra daug metų sėkmingai ir pelningai veikianti įmonė, turinti daug nekilnojamo turto, todėl nėra visiškai jokios rizikos galimam teismo sprendimo vykdymo apsunkinimui ar neįmanomumui. Nurodo, kad taikant laikinąsias apsaugos priemonės ir reiškiant ieškinį nebuvo įvertintas ir laikotarpis, kurį disponuoja ginčo patalpomis atsakovė, kad per tą laiką į jas buvo atlikta esminių investicijų, atlikta pagerinimų, kas didina jų vertę ir tampa neatsiejama jų dalimi, tokiu būdu ne tik laikinosios apsaugos priemonės, bet ir ieškinio reikalavimai savo pobūdžiu tampa negalimi. Be to, neįvertinta ir ta aplinkybė, kad atsakovė turi įsipareigojimų prieš nuomininkus minėtų patalpų atžvilgiu, kuri paneigia riziką, kad patalpos bus perleistos.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovės atskirąjį skundą ieškovė bankrutuojanti UAB „Flegas“ prašo palikti 2013-12-12 Šiaulių apylinkės teismo nutartį nepakeistą. Nurodo, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, neturi būti sprendžiama dėl ieškinio materialinio teisinio pagrįstumo, šiuo atveju – dėl tikslios pastato rinkos vertės. Taip pat nurodo, kad nors atsakovė atskirajame skunde pateikia jos turtinę padėtį įrodančius dokumentus, kaip pagrindą netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, šios aplinkybės būtų svarbios tik jei ieškovė savo ieškiniu reikalautų grąžinti perleisto turto ekvivalentą piniginėmis lėšomis. Kadangi ieškovės reikalavimas yra grąžinti turtą natūra, šioje situacijoje yra svarbu, kad prašomas grąžinti turtas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės nebūtų perleistas tretiesiems asmenims ir nebūtų apsunkintas ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria tenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės konkretaus nekilnojamojo turto areštą, teisėta ir pagrįsta. Byloje nustatyta, kad šiuo atveju ginčas kyla dėl nekilnojamojo turto – negyvenamosios patalpos – gamybinių patalpų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančias adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovė, pateikusi ieškinį, siekia, kad minėtas nekilnojamasis turtas, taikius restituciją, būtų grąžintas ieškovės nuosavybėn.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šios sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.

Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, jog iš teismui pateikto ieškinio ir jo priedų nėra galima spręsti apie ieškinio pagrįstumo galimybes, nes nėra nurodyta jokia nagrinėjamam atvejui aktualaus turto rinkos vertė, kad ieškovės ieškinio pagrįstumą paneigia pačios ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai ir kitos aplinkybės. Pažymėtina, kad preliminariai vertinant ieškinio pagrįstumą CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatos prasme, pats ieškinys (ginčas) (jo reikalavimų pagrįstumas) nėra nagrinėjamas iš esmės ir teismas netiria bei nevertina ieškinio teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo, nes jie tirtini ir vertintini tik nagrinėjant ginčą iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Šiuo atveju vertinamas tik tikėtinas ieškinio pagrįstumas. Taigi, taikant laikinąsias apsaugos priemones, yra reikšminga tik tai, ar ieškinio reikalavimas yra pagrįstas preliminariai tikėtinai, todėl nesant aplinkybių, iš kurių jau šioje stadijoje būtų akivaizdžiai matyti, kad ieškinys negalėtų būti tenkinamas, nėra pagrindo daryti išvadą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo negalimumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-82/2013). Apeliacinės instancijos teismo manymu, įvertinus ieškovės, kaip bankrutuojančios įmonės, siekiančios apginti tiek įmonės, tiek jos kreditorių interesus, ieškinio argumentus, teigti dėl akivaizdaus ieškovės pareikštų reikalavimų nepagrįstumo nėra pagrindo.

Apeliantė taip pat nesutinka su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, argumentuodama pastarųjų taikymo nepagrįstumą dėl atsakovės geros turtinės padėties. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą gali nulemti ir priežastys, susijusios su byloje pareikštų materialinių teisinių reikalavimų dalyku, jų pobūdžiu. Kai ieškiniu prašoma pripažinti negaliojančiais tam tikrus sandorius, kurių objektas nekilnojamasis turtas, laikoma, jog ieškovų materialiniai teisiniai reikalavimai tiesiogiai siejami su ginčo objektų teisiniu režimu, jo tolesnio statuso pasikeitimu. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ginčo turtui, yra jų perleidimo tretiesiems asmenims grėsmė ir dėl to būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas arba tokio sprendimo vykdymas pasidarytų nebeįmanomas. Todėl teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog vien aplinkybė, jog ginčo nekilnojamasis turtas, kuris palankaus ieškovui sprendimo atveju galėtų būti grąžintas natūra, yra pas atsakovą, turintį teisę disponuoti ginčo objektu, patvirtina teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1205/2011; 2011 m. spalio mėn. 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2056/2011). Nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, t. y., kaip jau minėta, ieškovė siekia, kad skundžiama nutartimi areštuotas turtas būtų grąžintas ieškovės nuosavybėn. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju ginčo objektas yra konkretus nekilnojamasis turtas, laikytina, jog egzistuoja ir antra sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – grėsmė būsimo teismo sprendimo neįvykdymui, o atsakovės argumentai dėl grėsmės sprendimo įvykdymui nebuvimo dėl atsakovės turimų įsipareigojimų prieš nuomininkus šiuo atveju nėra teisiškai reikšmingi.

Apeliantė taip pat nurodo, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka ekonomiškumo ir proporcingumo, šalių interesų pusiausvyros principų. Manytina, kad šiuo atveju taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas nepažeidžia laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo, sąžiningumo ir ekonomiškumo principų bei neprieštarauja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslui, kadangi skundžiama nutartimi apribotas tik disponavimas minėtu nekilnojamuoju turtu, atsakovei paliekant galimybę jį valdyti ir juo naudotis.

Pripažinus, kad skundžiama Šiaulių apylinkės teismo 2013-12-12 nutartis, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, yra teisėta ir pagrįsta, dėl 2013-12-13 nutarties, kuria ištaisytas rašymo apsirikimas, panaikinimo apeliacinės instancijos teismas nebepasisako. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepasisako ir dėl kitų apeliantės atskirojo skundo argumentų, susijusių su nekilnojamojo turto pagerinimu, disponavimo juo laikotarpiu, ieškovės, kaip bankrutuojančios įmonės, galimybėmis vykdyti sprendimą ir kt., nes šie argumentai bus įvertinti ginčą nagrinėjant iš esmės pirmosios instancijos teisme.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, todėl skundžiama nutartimi laikinąsias apsaugos priemones pritaikė pagrįstai, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Dėl to UAB „Etovis“ skundas atmetamas, o Šiaulių apylinkės teismo 2013-12-12 nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 str. 1 d. 1 p., teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Rasa Bartašienė