Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-10-26 · Administracinė byla Nr. I-8750-189/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-10-26
Bylos Nr.
I-8750-189/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02545-2015-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Bronius Januška
Pareiškėjas
V. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
Kategorijos
  • 1.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-8750-189/2015Proceso Nr. 3-61-3-02545-2015-7Procesinio sprendimo kategorija 1.21., 1.15.2.3.2. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. spalio 26 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1) prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) priteisti 4000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde teismui paaiškino, kad neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo sąlygų jis patyrė jam kalint Lukiškių TI-K. Nurodė, jog Lukiškių TI-K buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nes ginčo laikotarpiu buvo kalinamas kamerose, kurios neatitiko ploto vienam asmeniui reikalavimų, taip pat kameros neatitiko higienos reikalavimų. Kalint tokiomis sąlygomis pareiškėjas negalėjo pailsėti, pablogėjo sveikata, tapo dirglus, patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi. Patirtus neigiamus išgyvenimus prašė kompensuoti priteisiant žalos atlyginimą.

Atsakovę Lietuvos valstybę, atstovaujantis Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas atsiliepimo (b. l. 6–11) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Pateikdami pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafiką nurodė, jog neneigia aplinkybių, susijusių su nustatytu plotu higienos reikalavimuose, tačiau pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Todėl pasitaiko, kad, kai kurios kameros gali būti perpildytos. Taip pat pažymėjo, kad stengiasi, jog asmenys, kurie laikomi ploto reikalavimų neatitinkančiose kamerose, juose būtų kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į kitas laisvesnes kameras. Taip pat pažymėjo, kad už kamerų švarą ir tvarką atsakingi patys suimtieji, o reikalingas inventorius švarai palaikyti yra išduodamas. Taip pat pažymėjo, kad kamerų įrengimas (sanitarinė zona) atitinka teisės aktų reikalavimams.

Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos nurodė, kad pareiškėjas savo argumentus grindžia tik abstrakčiais argumentais, nusiskundimai bendro pobūdžio, nėra konkretūs. Pabrėžė, jog būtina įrodyti, kad gyvenimo sąlygos Lukiškių TI-K tiesiogiai pareiškėją įtakojo ir tokia įtaka jam sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes.

Proceso šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė ginčo laikotarpiu jam kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime. Iš skundo turinio suprastina, kad pareiškėjas žalos atlyginimą reikalauja priteisti už tai, kuomet jis iš Alytaus pataisos namų tam tikram laikui buvo etapuotas į Lukiškių TI-K (etapuotas 8 kartus) ir ten išbūdavo vidutiniškai daugiau nei savaitę.

Byloje pateiktas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafikas (b. l. 6–7) tvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2014-08-12 iki 2015-05-18.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 str. 2 d.). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso toliau – ir CK) 6.250 str. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Pabrėžtina, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes šios žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus kompensacijos dydžio, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK 6.250 str.). Teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 str. nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, todėl šiuo atveju taip pat yra aktualus ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė privalo garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000-10-26 sprendimas byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001-07-24 sprendimas V. prieš Lietuvą).

Atkreiptina, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas žalą kildina dėl neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, kurie pasireiškė tuo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas perpildytose kamerose, taip pat kameros neatitiko teisės aktais nustatytų higienos reikalavimų.

Pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatytus reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Bylos medžiaga nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas viso 83 paras. Iš jų 44 paras pareiškėjas išbuvo pažeidžiant teisės aktais nustatytą kameros plotą (3,6 kv. m.) vienam asmeniui.

Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, išdėstytas faktines aplinkybes, atsakovę atstovaujančios institucijos argumentus (atsiliepime nurodytas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafikas), be kita ko patvirtinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas būtent perpildytose kamerose, darytina išvada, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus administracija tam tikru laikotarpiu pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Todėl šiuo aspektu pareiškėjo dėstomi argumentai iš dalies yra pagrįsti.

Kaip atsiliepime nurodė atsakovės atstovas, atsižvelgiant į tai, kad kamerų plotai ne visada atitikdavo vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus, todėl dėl vietos kameroje trūkumo nebūdavo galimybės įrengti kiekvienam asmeniui po atskirą taburetę. Atsižvelgiant į tai, šiuo aspektu pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai (dėl neturėjimo galimybės visiems kameroje esantiems asmenims valgyti prie stalo) taip pat vertintini jau konstatuoto ploto vienam asmeniui neužtikrinimo apimtyje.

Pareiškėjo teigimu, jam nepatogumų taip pat kėlė ir kamerose įrengti atviri tualetai. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 16.5 punktas numato, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Paminėta nuostata tvirtina, kad sanitarinio mazgo kabinos turi būti įrengtos tik naujai statomose patalpose, tuo tarpu jau pastatytuose pastatuose, kaip šiuo atveju Lukiškių TI-K, atvirų sanitarinių patalpų atitvėrimas tik 1,5 m. tvorele neprieštarauja teisės aktų nuostatoms.

Pažymėtina, jog nuteistieji, atliekantys bausmę pataisos namuose, buitiniu inventoriumi aprūpinami pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas ir Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas. Kaip atsiliepime nurodė atsakovės atstovas, už tvarką ir švarą kamerose atsakingi būtent patys nuteistieji bei suimtieji. Paminėtose normose nustatyta, kad patalpų valymo ir dezinfekavimo priemonių kiekį pagal šių priemonių naudojimo instrukcijose nurodytas normas įstaigos nustato atsižvelgdamos į laikomų asmenų skaičių ir patalpų būklę. Taigi inventoriaus švarai palaikyti išdavimas yra reglamentuotas teisės aktų nuostatomis, o vien tik pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, jog kameros būdavo nešvarios, o jam paprašius valymo inventoriaus ir priemonių, administraciją atsisakydavo išduoti, nepatvirtina Lukiškių TI-K administracijos teisės aktais reglamentuotos pareigos nevykdymo (pareiškėjas su skundu nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo kreipimąsi į Lukiškių TI-K dėl valymo priemonių išdavimo, ar atsisakymo jas išduoti).

Išnagrinėjus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinę žalą, susijusią su jo kalinimu pažeidžiant higienos normų reikalavimus, iš dalies yra pagrįstas. Pareiškėjas nepateikė realių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytus fizinius ir emocinius sveikatos sutrikimus, kurie, pareiškėjo teigimu būtų pagrindas neturtinei žalai priteisti, tačiau, įvertinus tai, kad pareiškėjas dalį laiko kalėjo kamerose, kuriose jam teko itin mažas plotas kas, be kita ko, galėjo pareiškėjui sukelti skunde nurodytus negatyvius jausmus ir sveikatos sutrikimus, sudaro pagrindą pripažinti, kad pareiškėjui buvo padaryta žala, o atsakovo veiksmų neteisėtumas yra konstatuojamas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas kalintas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pažymėtina, jog valstybė turi pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų kalinami nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo praktikoje yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybės nuteistojo apgyvendinti patalpoje atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 str. 1 d. nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-01-06 nutartis Nr. A-502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. A-756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A-756-122/2012).

Pareiškėjas skundo argumentais prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo priteisti 4000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo prašoma priteisti piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė, todėl mažintina atsižvelgiant į tai, kad: byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, į tai, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė negrįžtamą poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei, į tai, kad byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių apie pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai, o skunde teismui, būtent šiuo aspektu pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais, taip pat įvertinus tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K būdavo tik periodiškai ir atvykęs į Lukiškių TI-K vidutiniškai būdavo kiek daugiau nei savaitę, kas reikštų, jog patirti nepatogumai nebūdavo tokie intensyvūs ir užsitęsę, kartu įvertinus Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais prašoma priteisti suma mažintina ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 280 Eur kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 5 p., 127 str.,

nusprendė:

Pareiškėjo V. K. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti V. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo 280 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Bronius Januška