- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-04-18
- Bylos Nr.
- I-1159-342/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-02193-2015-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Remigijus Arminas, Laimutė Jokubauskaitė, Aušrelė Mažrimienė
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
- Pareiškėjas
- V.R.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Aušrelės Mažrimienės, kolegijos teisėjų Remigijaus Armino ir Laimutės Jokubauskaitės,
dalyvaujant atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Virginijai Vermontaitei,
2016 m. kovo 29 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V.R. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas V.R. (toliau – ir pareiškėjas) patikslintu skundu prašo:
1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015-08-12 sprendimą Nr. 16SD-1309-(14.16.104.);
2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015-10-09 sprendimą Nr. 155-2762-(7.5.);
3) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo priimti sprendimą dėl sutikimo laisvoje valstybinėje žemėje parėškėjui atlikti jam nuosavybės teise priklausančių statinių: poilsio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto plane (duomenys neskelbtini) ir poilsio pastato, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto plane (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją.
Nurodo, jog Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos skyrius 2015-08-12 sprendimu atmetė jo prašymą dėl sutikimo laisvoje valstybinėje žemėje atlikti jam nuosavybės teise priklausančių statinių teisinę registraciją davimo. Akcentuoja, jog minėtą sprendimą apskundė ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, kuri 2015-10-09 sprendimu teritorinio padalinio sprendimą paliko nepakeistą. Prašo panaikinti sprendimus, kuriais jam buvo užkirsta teisė statinių teisinei registracijai ir valstybinės žemės nuomai šių statinių eksploatacijai užtikrinti. Pabrėžia, jog statiniai valstybinėje žemėje stovi daugiau kaip 10 metų, jis yra teisėtas statinių savininkas, o statinių teisinei registracijai yra būtinas žemės naudojimo teisę patvirtinantis dokumentas (atsakovės sutikimas). Mano, jog atsakovės sprendimuose nėra nurodytos priežastys, dėl kurių negali būti duodamas sutikimas statinių teisinei registracijai atlikti, sprendimai yra nemotyvuoti. Prašo panaikinti skundžiamus aktus ir įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti jo prašymą ir priimti sprendimą dėl sutikimo laisvoje valstybinėje žemėje duoti jam sutikimą atlikti statinių teisinę registraciją.
Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai, prašo bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, skundą patenkinti pilna apimtimi..
Atsiliepimas
Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu (b.l. 45-48) prašo pareiškėjo patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškina, kad Nacionalinė žemės tarnyba organizuoja ir vykdo žemės naudojimo valstybinę kontrolę vadovaudamasis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 32 straipsnio 3 dalies 9 punktu, 36 straipsniu bei Žemės naudojimo valstybinės kontrolės nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994-12-12 nutarimu Nr. 1244 (toliau – ir Nuostatai). Pagal Nuostatų 6.1 papunktį, žemės naudojimo valstybinę kontrolę vykdantys Nacionalinės žemės tarnybos teritorinių skyrių specialistai pagal kompetenciją nustatę šių nuostatų 4.1-4.7 papunkčiuose nurodytų valstybinės ir privačios žemės naudojimo reikalavimų pažeidimus, vadovaudamiesi Administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatyta tvarka, surašo administracinių teisės pažeidimų protokolus. Pažymi, jog Palangos skyriaus specialistai, vykdydami žemės naudojimo valstybinę kontrolę, 2015-03-30 atliko naudojimo patikrinimą dėl savavališkos valstybinės žemės užėmimo, esančios tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių ir surašė 2015-03-30 patikrinimo aktą Nr. 16ŽN-5-(14.16.73), kuriame nurodė, jog be teisinės registracijos įrengti 3 nameliai, prausykla, tualetas ir vagonėlis, priklausantys pareiškėjui. Akcentuoja, jog apie patikrinimo aktą pareiškėjas buvo informuotas ir kviečiamas 2015-05-25 atvykti į Palangos skyrių dėl galimo administracinio teisės pažeidimo aplinkybių nustatymo. Teigia, jog pareiškėjas nepateikė dokumentų, įrodančių, kad statiniai, įsigaliojus Nekilnojamojo turto registro įstatymui, buvo perrašyti į Nekilnojamojo turto registrą kaip nekilnojamasis turtas, todėl akivaizdu, jog statiniai nebuvo pripažinti nekilnojamuoju daiktu ir nebuvo inventorizuoti Klaipėdos tarpmiestiniame techninės inventorizacijos biure. Argumentuoja, jog pareiškėjas taip pat nepateikė statinių įsigijimą patvirtinančių dokumentų – rašytinės notariškai patvirtintos statinių pirkimo – pardavimo sutarties pagal Civilinio kodekso 255 straipsnį. Pabrėžia, jog Nacionalinės žemės tarnybos kompetencijai yra priskirta funkcija išduoti sutikimus laisvoje valstybinėje žemėje statyti, rekonstruoti statinius, nurodytus Statybos techninio reglamento STR 1.07:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 7 priede. Akcentuoja, jog pareiškėjo statiniai nepatenka į sąrašą statinių, išvardintų reglamento 7 priede, kuriuos galima statyti laisvoje valstybinėje žemėje, todėl atsakovė neturi jokio teisinio pagrindo išduoti sutikimą statyti (įteisinti) statinius valstybinė žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypai. Papildomai paaiškina, kad Nacionalinės žemės tarnybos Palangos skyriuje yra vykdoma nuosavybės teisių atkūrimo procedūra į buvusio savininko N.F. asmeninės nuosavybės teise valdytą žemę, buvusią (duomenys neskelbtini) (posesijos (duomenys neskelbtini)), o pareiškėjo statiniai patenka į buvusio savininko N.F. valdytą žemę (posesija (duomenys neskelbtini)). Akcentuoja, jog Palangos miesto savivaldybės administracija nepateikė prašomos informacijos apie laisvą (neužstatytą) žemę minėto savininko valdytos žemės posesijos 275 dalyje, galimai todėl, jog nėra išspręstas klausimas dėl valstybinėje žemėje esančių statinių teisinės registracijos. Teigia, jog šioje teritorijoje žemės sklypas nesuformuotas ir asmenims, turintiems teisę į buvusio savininko N.F. nuosavybės teisių atkūrimą. Mano, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas ir prašo jį atmesti.
Atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovė Virginija Vermontaitė teismo posėdžio metu prašė atmesti pareiškėjo patikslintą skundą atsiliepime išdėstytų motyvų pagrindu. Papildomai paaiškino, kad atsakovei jokie įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo nuosavybės teises į šiuos statinius nebuvo pateikti, nurodyti statiniai yra kilnojamieji daiktai, o ne nekilnojamasis turtas.
Kadangi byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina iš esmės pareiškėjui nedalyvaujant (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalis).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija kons tatuoja:
Byloje ginčas kilęs dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos skyriaus 2015-08-12 sprendimo Nr. 16SD-1309-(14.16.104.) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015-10-09 sprendimo Nr. 155-2762-(7.5.) teisėtumo ir pagrįstumo.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia jam priklausančių statinių teisinės registracijos, todėl kreipėsi į atsakovę dėl sutikimo atlikti statinių teisinę registraciją, tačiau NŽT priėmė 2015 08 12 sprendimą, kuriuo netenkino pareiškėjo prašymo, o 2015 10 09 paliko nepakeistą anksčiau priimtą sprendimą, kuriuos pareiškėjas prašo naikinti ir įpareigoti atsakovę atlikti tam tikrus veiksmus.
Administracinis ginčas kilo dėl viešojo administravimo subjektų sprendimų, todėl paprastai turi būti tikrinamas ginčijamų aktų teisėtumas ir pagrįstumas. Tačiau teismas taip pat visada privalo vertinti pareiškėjo materialinį teisinį suinteresuotumą dėl pareikštų reikalavimų bei ginčijamų aktų galimybę būti administracinio ginčo objektu.
Teismų praktika pripažįsta, kad teisę kreiptis į administracinį teismą nustato Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardytos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A143-443/2005, A502-906/2008, A502-304/2009; Administracinių teismų praktika Nr. 7, p. 124-131).
Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenis pareiškėjui nuosavybės teise nepriklauso poilsio statiniai (unik. Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys (duomenys neskelbtini) gatvių sankirtoje, Šventojoje, nes nei daiktinė teisė, nei nuosavybės teisė šių statinių nėra įregistruotos registre. Iš byloje esančių 2015 03 30 žemės naudojimo patikrinimo Nr. 16 ŽN-5-(14.16.73.) akto priedų bei Registrų centro duomenų matyti, kad ginčo statinių, esančių valstybinėje žemėje tarp (duomenys neskelbtini) gatvių, Šventojoje, nuosavybės teise priklausančių pareiškėjui, nėra. Pareiškėjas nei Nacionalinei žemės tarnybai, nei teismui šių statinių įsigijimo dokumentų nepateikė. Pareiškėjo 2016 03 29 pateiktą Palangos miesto apylinkės teismui prašymą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgijamąją senatį fakto nustatytmo laikyti įrodymu apie nuosavybės teises į pareiškėjo nurodytus statinius nėra teisinio pagrindo, nes dėl šio pareiškimo teisme nėra priimti jokie procesiniai sprendimai. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad teismas nagrinėja NŽT 2015 08 12 ir 2015 10 09 sprendimų pagrįstumą bei teisėtumą pagal tuo metu pateiktus pareiškėjo įrodymus institucijai. Atkreiptinas dėmesys, kad pasikeitus aplinkybėms pareiškėjas turi teisę iš naujo kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą su prašymu.
Pagal Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymą Nr. D1-812 STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ pareiškėjo poilsio nameliai gali būti priskirtini prie I grupės nesudėtingų statinių, tačiau tam, kad statinys būtų objektu, jis turi būti suformuotas kaip atskiras nekilnojamasis daiktas, kurio sąvoka apibrėžta Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 1.98 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad daiktai, kaip civilinių teisių objektai, skirstomi į kilnojamuosius ir nekilnojamuosius. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nekilnojamieji daiktai yra žemė ir kiti daiktai, kurie susiję su žeme ir kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės (pastatai, įrenginiai, sodiniai ir kiti daiktai, kurie pagal paskirtį ir prigimtį yra nekilnojamieji), o 4 dalyje, kad kilnojamieji daiktai - tai daiktai, kuriuos galima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės, jeigu įstatymai nenustato ko kito. Šios sąvokos apibrėžtos CK 4.2 straipsnio 1 ir 4 dalyse. Iš teisinio reguliavimo seka, jog poilsio nameliai kaip nesudėtingi statiniai negali būti suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kadastro įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme, kadangi yra kilnojamieji daiktai.
Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad ginčo statiniai, įsigaliojus Nekilnojojo turto registro įstatymui, į Nekilnojamojo turto registrą kaip nekilnojamasis turtas įrašyti nebuvo, o tai suponuoja išvadą, jog šie ginčo statiniai nebuvo pripažinti nekilnojamaisiais daiktais ir įsigyti pareiškėjo nuosavybės teise. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.393 straipsnio 1 dalyje įvirtinta nuostata, kad nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notarinės formos. Iš žemės naudojimo patikrinimo akto bei priedų matyti, kad (duomenys neskelbtini) gatvių sankirtoje, Šventojoje, valstybinės teritorijos žemėje stovi 3 poilsio paskirties nameliai, vagonėlis, prausykla ir tualetas (įrodymų, kad šie statiniai prklauso pareiškėjui nėra) yra kilnojamieji daiktai, nes neatitinka Statybos įstatyme apibrėžto statinio ir Civiliniame kodekse nurodyto nekilnojamojo daikto sąvokų.
Pastatų, statinių ir kito nekilnojamojo turto teisinį registravimą reglamentuoja Nekilnojamo turto registro įstatymas. Šio įstatymo 9 straipsnyje nustato, kad visas nekilnojamasis turtas ir teisės į jį Nekilnojamojo turto registre registruojama tik tada, kai Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir jiems suteiktas unikalus numeris bei įrašyti į nekilnojamojo turto kadastrą. Teismas nustatė, kad ginčo statiniai kadastre nėra registruoti. Šios nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ginčo statiniai yra kilnojamieji daiktai, kurie pastatyti savavališkai, nes tarp žemės valdytojos patikėjimo teise Nacionalinės žemės tarnybos ir pareiškėjo nėra sudarytos jokios žemės nuomos, panaudos ar kitokio pobūdžio sutartys. NŽT nėra suteikta teisė išduoti sutikimą teisinei registracijai savavališkos statybos statiniams (Statybos įstatymo 28 straipsnio 4 dalis).
Pažymėtina, kad Nacionalinė žemės tarnyba vykdo nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą į buvusio savininko N.F. asmeninės nuosavybės teise valdytą žemę buvusiame Šventosios kaime, Palangos valsčiuje, Kretingos apskrityje, kurioje šiuo metu randasi pareiškėjo nurodyti poilsio statiniai, natūra. Šioje teritorijoje žemės sklypas nesuformuotas, nuosavybės teisės neatkurtos. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios šio straipsnio 10 dalyje nurodytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad žemė grąžinama natūra nedelsiant. Teismas laiko, kad pirmiausia turėtų būti išspręstas nuosavybės teisių atkūrimas asmenims, turintiems teisę į buvusio savininko N.F. turėtą nuosavybę.
Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis nustato bendruosius reikalavimus individualaus administracinio akto turiniui. Pagal šio straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis). Viešojo administravimo sistemai priklausančių kompetentingų institucijų sprendimai privalo būti tikslūs, suprantami, nedviprasmiški, jų motyvų išdėstymas – adekvatus ir pakankamas, leidžiantis suinteresuotam subjektui suvokti, kokios priežastys lėmė vienokį ar kitokį valdžios institucijos sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., LVAT 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009 ir kt.). Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr.LVAT 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008 ir kt.).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio nuostatomis, teismas nagrinėdamas bylą nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.
Įvertinus Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos skyriaus 2015-08-12 sprendimą Nr. 16SD-1309-(14.16.104.) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015-10-09 sprendimą Nr. 155-2762-(7.5.) pagrįstumo ir teisėtumo aspektu, pripažintina, jog jie priimti atsakovo kompetencijos ribose, minėtų aktų forma atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus, aktų turinys juridiškai pagrįstas, todėl naikinti ginčijamus administracinius aktus ir įpareigoti atsakovę duoti sutikimą teisinei statinių registracijai nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
pareiškėjo V.R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba apeliacinės instancijos teismui.