Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 28 d. nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas netinkamai aiškino ir taikė baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies nuostatas, skirdamas bausmę už šią veiką netinkamai aiškino ir taikė baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies nuostatas. Taip pat teismas, tikrindamas bei vertindamas byloje surinktus įrodymus, padarė esminį BPK pažeidimą, nes juos vertino neišsamiai, pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus. Be to, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas nukentėjusiojo naudai atlyginti nusikalstama veika padarytą neturtinę, žalą pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) nuostatas dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų.

Dėl esminių Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų padarytų neišsamiai atliktus įrodymų tyrimą teisme, dėl ko teismas, įvertinąs surinktus įrodymus, padarė neteisingas išvadas dėl D. B. nusikalstamos veikos teisinio kvalifikavimo apeliantas nurodo, kad teismas neišsamiai išnagrinėjo bylą, dėl to padarė esminį baudžiamojo proceso pažeidimą. Nurodoma, kad teismas privalėjo išdėstyti ir aptarti įrodymus, kuriais jis grindžia savo išvadas, tačiau teismas nuosprendyje paliko daug abejonių, kurių gynyba šiame teisminiame procese nebegali kvestionuoti, todėl apeliacinio proceso metu reikalinga atlikti įrodymą tyrimą, kad būtų aišku, ar šioje baudžiamojoje byloje yra abejotinų teiginių ir įrodymų vertinimų, kurie visais atvejais aiškinami kaltininko naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barbera, Messeguė and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti). Pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų tyrimą ir juos vertindamas, nepašalino esminių prieštaravimų, netyrė ir nevertino aplinkybių, susijusių su nukentėjusiojo R. V. griuvimu, nepatikrino, kodėl D. B. bandant išprašyti nukentėjusįjį iš patalpos, po tokio ciniško nukentėjusiojo elgesio - spjūvio į veidą, nukentėjusysis griuvo. Be to, teismas atsisakė priimti papildomus įrodymus, tai yra kompaktinį diską su iš vaizdo įrašo darytomis nuotraukomis, iš kurių galima matyti, kad nukentėjusįjį išprašant iš patalpos, tai yra nugara stumiant, nukentėjusysis kliūva už įėjimo į patalpą durų slenksčio, kuris nebuvo apžiūrėtas ir fiksuotas procesiniu dokumentu - įvykio vietos apžiūros protokolu, ir krenta, dėl ko D. B. neišlaikius nukentėjusiojo, šis paleido jį ir nukentėjusysis galva trenkėsi į grindinį.

Skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apžiūrėta įvykio vieta, tai yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ naktinio klubo „(duomenys neskelbtini“), esančio (duomenys neskelbtini) pr. (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, įėjimas, taip pat tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu neištirtos visos būtinos aplinkybės susijusios su apelianto veiksmais. Pažymima, kad apeliantas UAB „(duomenys neskelbtini)“ naktiniame klube „(duomenys neskelbtini)“ dirbo pakankamai trumpą laiko tarpą, tai yra du mėnesius, ir ne visą darbo laiką, darbo sutartimi buvo nustatytas bandomasis laikotarpis. Apeliantas teigia, kad jis neturėjo pakankamos darbo patirties su baro lankytojais, kurie apsvaigę nuo alkoholio nekontroliuoja savo elgesio, piktybiškai provokuodami baro darbuotojus sukelia neigiamas emocijas, dėl ko efekto būsenoje, labai susijaudinus, negalima suprasti ir kontroliuoti savo veiksmų. Mano, kad natūralu, jog R. V. elgesys sukėlė neigiamas emocijas, emocinį šoką ir didelį susijaudinimą, dėl to apeliantas staiga išėjęs iš rūbinės patalpos paėmė nukentėjusįjį už palto atlapų ir nugarą stumdamas vedė iš patalpos. Apeliantas pažymi, kad tokioje šoko būsenoje, labai susijaudinus, negalėjo tinkamai įvertinti situacijos ir tikrai negalėjo numatyti, kad dėl jo veiksmų R. V. grius ir patirs tokius sunkius galvos sužalojimus. Be to, tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo metu nepripažino kaltės, nes buvo įsitikinęs, kad nukentėjusysis tokių sužalojimų dėl apelianto veiksmų negalėjo patirti, juolab, kad bylos aplinkybės rodė, jog dar prieš patenkant į barą R. V. buvo net du kartus griuvęs, išvedus iš patalpos po griuvimo atsikėlė, grįžo namo, o sužalojimo pasekmės pasirodė tik po 18 valandų, tai yra 2013 n. vasario 26 d. apie 17.00 val., kai nukentėjusiojo artimieji rado jį namuose iškritusį iš lovos ir gulintį ant žemės. Byloje nebuvo tirtos aplinkybės, susijusios su galimu sužalojimų patyrimu po įvykio ar prieš įvykį, nes matėsi, jog R. V. buvo patyręs sužalojimų dar prieš atvykstant į barą, jis jau buvo griuvęs. Tai patvirtino liudytojas taksi vairuotojas A. N., vežęs nukentėjusįjį į barą „(duomenys neskelbtini)“, kuris matė, kad prieš įeidamas į barą R. V. dar kartą griuvo veidu į betoninį grindinį.

Apeliantas skunde atkreipia dėmesį į tai, kad R. V. savo įžūliu elgesiu pats išprovokavo tokį nuteistojo elgesį, nurodo, kad dėl nukentėjusiojo sistemingo, nepertraukiamo ir provokuojančio ciniško elgesio norėjo, kad nukentėjusysis paliktų patalpą, ir ne pykčio, o didelio susijaudinimo pasėkoje norėjo R. V. pašalinti iš patalpos. Teismų praktikoje pasisakoma, kad staigus didelis susijaudinimas reiškia fiziologinio afekto būseną, kai patirtas emocinis stresas labai susilpnina asmens gebėjimą suvokti ir kontroliuoti savo veiksmus. Kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo teismo Senato 2004-06-18 nutarimo Nr. 46 „ Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose" 24 p., staigų didelį susijaudinimą turi sukelti arba neteisėtas, arba itin įžeidžiantis nukentėjusiojo poelgis. Neteisėtas poelgis yra tada, kai daromas teisės (baudžiamosios ar administracinės) pažeidimas, kėsinantis į kaltininko ar jam artimo žmogaus sveikatą kitas teises ir teisėtus interesus. Itin įžeidžiantis nukentėjusiojo poelgis yra tyčiniai veiksmai, iš esmės prieštaraujantys moralės bei dorovės principams, pažeidžiantys žmogaus garbę ir orumą ir galintys taip paveikti kaltininką kad sukeltų jam labai didelį susijaudinimą fiziologinio afekto būseną, ši būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes.

Mano, kad teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodyta aplinkybė D. B. atžvilgiu negali būti taikoma. Byloje yra tik vaizdo įrašas, kuriame fiksuotas nukentėjusysis, apelianto veiksmai - išėjimas iš rūbinės ir nukentėjusiojo išvedimas iš patalpos, po to matyti, kad apeliantas ranka valosi veidą. Tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kokio pobūdžio įžeidžiantys žodžiai, sukėlę fiziologinio afekto būseną, buvo naudojami prieš nuteistąjį, todėl negalima vadovautis vien vaizdine medžiaga, nesant garso įrašo. Vaizdo medžiagoje užfiksuota, kad jis nukentėjusįjį iki pat lauko durų nugara vedė iš patalpos nepaleisdamas jo, ko pasėkoje nukentėjusiajam koja kliuvus už durų slenksčio ir krentant aukštielninkam, neišlaikęs jį paleido. Šios aplinkybės pagrindžia, kad būdamas susijaudinęs, apeliantas siekė, jog R. V. išeitų. Dėl R. V. išprovokuoto elgesio, nuteistasis, paėmęs už palto atlapų, stūmė nugara nukentėjusįjį iš patalpos, tai yra - jo fizinis poveikis į nukentėjusiojo kūną buvo spontaniškas, savo pobūdžiu jis nebuvo itin pavojingas, tai buvo tik išstūmimas asmens, kurio prieš tai buvo prašoma nutraukti neteisėtą, žeminantį elgesį prieš apeliantą ir išeiti iš patalpos. Todėl pagristai galima teigti, kad jis nenumatė, jog dėl jo veiksmų - nukentėjusiojo išstūmimo, siekiant jį išvesti iš patalpos, kils tokios sunkios pasekmės, t. y. nukentėjusysis kliūdamas už durų slenksčio ir krisdamas aukštielninkas trenksis galva į grindinį ir patirs sunkią galvos traumą (sunkų sveikatos sutrikdymą). Įvertinus visus apelianto psichinio santykio turinio elementus su padarytais veiksmais nukentėjusiajam ir tų veiksmų padariniais, galima teigti, kad R. V. sunkus sveikatos sutrikdymas yra neatsargaus ir nerūpestingo apelianto elgesio pasekmė, kurios jis nenumatė, nors pagal veikos aplinkybes (nukentėjusysis buvo neblaivus, žemesnio ūgio, stambesnio sudėjimo) ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. D. B. tikslas buvo R. V. kuo greičiau pašalinti iš baro pirmo aukšto patalpos, o ne jį sužaloti. Dėl to mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertinęs jo psichinį santykį su daroma veika ir jos padariniais, padarė neteisingą išvadą, kad jo kaltės forma šio nusikaltimo padaryme yra tyčinė kaltė. Tokia teismo išvada turėjo esminę įtaką neteisingai padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijai. Nurodytos aplinkybės leidžia padarytą veiką kvalifikuoti pagal BK 137 straipsnio 1 dalį, tai yra sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo.

Dėl netinkamai pritaikyto Baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies nuostatų (dėl BK 135 straipsnio 1 dalies taikymo) apeliantas nurodo, kad pagal BPK 369 straipsnio 3 dalį buvo suvaržytos jo teisės į išsamų procesą, kuriame būtų užtikrintos teisės į gynybą bei nešališką teismą, taip pat teismas, neišsamiai ištyręs visas bylos aplinkybes, ne tik padarė esminį BPK pažeidimą, bet ir netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies nuostatas. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad jis atliko veiksmus veikiamas pykčio. Mano, kad jo nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 137 straipsnio 1 dalį, numatančią atsakomybę už sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo. Bylos duomenimis nustatyta, kad konfliktinė situacija buvo staigi, netikėta, spontaniška ir neplanuota, dėl nukentėjusiojo provokuojančio elgesio apelianto veiksmai truko itin trumpą laiką, todėl nesuprantama, kodėl teismas daro priešingą išvadą, nors teisminio nagrinėjimo metu buvo peržiūrimas visas vaizdo įrašas, iš kurio matyti, kad išėjus iš rūbinės patalpos ir iš karto paėmus nukentėjusįjį už palto atlapų, vedimas iš patalpos buvo sekundžių reikalas. Be to, teismas pažeidė bendruosius baudžiamosios atsakomybės principus, pagal kuriuos asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio (BK 2 straipsnio 3 dalis). Darydamas išvadą, kad apeliantas veikė dėl pykčio įtakos, teismas jį teisė vadovaudamasis objektyviuoju pakaltinamumu, tačiau visiškai nesigilino į tai, ar jis suvokė ir siekė to savo veiksmais, neatkreipė dėmesio į tai, kad D. B., siekdamas pašalinti R. V., veikė neatsargiai, be to, pagrįstai nesuvokdamas, kad išvedant jį iš patalpos į lauką R. V. grius ir patirs sunkius sužalojimus. Apeliantas teigia, kad jo nusikalstamus veiksmus galima vertinti kaip padarytus dėl neatsargumo, o tai atitinka BK 137 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Dėl teisės į gynybą ir nešališką teismą pažeidimo apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teisme prieš įrodymų tyrimą teismas sprendė klausimą dėl įrodymų tyrimo tvarkos nustatymo. Prokuroras prašė teismo, kad įrodymų tyrimas būtų pradėtas nukentėjusiojo, liudytojų apklausa, po to būtų apklaustas kaltinamasis, ištirti bylos rašytiniai duomenys, tokios pozicijos laikėsi gynyba bei to ir pats apeliantas, tačiau teismas nusprendė įrodymų tyrimą pradėti nuo kaltinamojo, neleidus kaltinamajam ir gynybai tinkamai įvertinti bylos faktines aplinkybes, nes nukentėjusysis bylos nagrinėjimo dieną turėjo išvykti iš šalies. Tokiais veiksmais buvo parodytas akivaizdus teismo šališkumas, siekiant kuo greičiau išnagrinėti bylą nesigilinant į visas bylos faktines aplinkybes. Apeliantas skunde gausiai cituoja teismų praktiką apie teismų ir teisėjų nešališkumą ir mano, kad teismas dėl jo buvo šališkas. Skunde atkreipiamas dėmesys ir tai, kad BPK 284 straipsnio 4 dalis įpareigoja teismą laikytis liudytojų apklausos taisyklių apklausiant specialistą, specialistas, kaip ir liudytojas, prieš teismo apklausą negali dalyvauti bylos nagrinėjimo metu apklausiant kitus liudytojus (BPK 279 straipsni), kurie nebuvo apklausti. Tačiau teismas po pertraukos nagrinėdamas bylą leido specialistui D. V. dalyvauti posėdyje, kai buvo apklausiami liudytojai A. N., A. A., G. E.. Tokios aplinkybės leido specialistui D. V. susidaryti subjektyvią nuomonę, dėl to duodamas parodymus teismui dėl specialisto išvadoje nurodytų teiginių, išgirdus liudytojų parodymus, jis subjektyviai grindė savo išvadoje išdėstytus teiginius. Specialistas buvo kviečiamas kilus teismo abejonėms dėl nukentėjusiojo patirtų sužalojimo aplinkybių, koncentruojant dėmesį į vaizdo įraše fiksuotas aplinkybes. Todėl specialistui išgirdus liudytojų parodymus, prokuroro ir gynybos užduodamus klausimus, buvo suteikta galimybė grįsti išvadas tik dėl to, kas užfiksuota vaizdo įraše. Apie kitas galimas aplinkybes, t. y. apie aplinkybes susijusias su sužalojimo patyrimu, specialistas net nebesvarstė. Be to, skundžiamame nuosprendyje neatspindi dalis specialisto D. V. parodymų atsakant į užduotus klausimus. Specialistui duodant parodymus buvo užduotas klausimas dėl sužalojimo mechanizmo, tai yra ar nukentėjusiojo patirti sužalojimai galėjo atsirasti dėl kito asmens fizinio poveikio stumiant ar nukentėjusiajam pačiam griūnant ir D. V. nurodė, kad tokie sužalojimai galimi tiek veikiant kito asmens fizine jėga, tiek griūnant pačiam nukentėjusiajam. Tai dar kartą patvirtina aplinkybę, kad teismas turėjo išankstinę nuostatą dėl apelianto.

Bylos nagrinėjimo metu teismui buvo teikiamas kompaktinis diskas su nuotraukomis darytomis milisekundės tikslumu iš kurių matyti, kad apeliantas iki pat R. V. kritimo momento nepaleido jo iš rankų, o tik jam griūnant, neišlaikius jo svorio, paleido nukentėjusįjį, dėl to nukentėjusysis griūdamas susižalojo. Tačiau teismas, teigdamas, kad byloje aplinkybės yra aiškios, atsisakė priimti teikiamą įrodymą ir prijungti prie bylos, todėl byla buvo išnagrinėta paviršutiniškai.

Dėl nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydžio apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BPK bei CK nuostatas dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų, numatytų CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Skunde teigiama, kad apeliantas neginčija fakto, jog savo pavojingu elgesiu padarė žalos nukentėjusiajam, neatsargiai elgdamasis sukėlė jam vienokias ar kitokias fizines bei dvasines kančias, tačiau, nepaisant to, jis yra tikras, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydžio klausimą, nepakankamai teisingai aiškino ir taikė žalos dydžio nustatymo kriterijus, neatsižvelgė į bylos nagrinėjimo teisme metu nustatytas aplinkybes, ir nors iš dalies tenkino nukentėjusiojo ieškinį dėl neturtinės žalos, vis tik priteistas žalos dydis yra aiškiai per didelis, neatitinka tokiam dydžiui keliamų reikalavimų, prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

Nukentėjęs taip pat nesutinka su apelianto teiginiais apie pirmosios instancijos teismo šališkumą. Nurodo, kad jis su sutuoktine gyvena (duomenys neskelbtini), todėl į teismo posėdžius atvykti nėra taip paprasta. Tada atvyko keletui dienų į teismo posėdį, tačiau pirmasis posėdis baigėsi vos prasidėjęs, kitą dieną, t. y. rugsėjo 17 d., nukentėjusysis turėjo išvykti į (duomenys neskelbtini), nes buvo įsigijęs bilietus iš anksto, teisėjas J. Špelveris atsižvelgė į tai ir dėl to paskyrė antrą teismo posėdį kitą dieną ryte. Antro posėdžio metu buvo apklausti visi atvykę liudininkai, peržiūrėta vaizdo medžiaga. Kaltinamojo D. B. pakviestų liudininkų A. N., A. A. ir G. E. parodymai bylos eigai jokios esminės reikšmės neturi, nes šie liudininkai įvykio tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo nematė, aplinkybių nežino, todėl gali pasakyti teismui tik tai, ką jiems papasakojo pats D. B.. Dėl tos pačios priežasties minėtų liudininkų parodymai teisme negalėjo turėti įtakos ir specialisto D. V. parodymams.

Prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas sprendimų aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau šio reikalavimo nereikia suprasti kaip būtinumą pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą.

Iš esmės vienintelis šių dviejų nusikalstamų veikų atribojimo požymis – skirtinga kaltės forma, kuria jos padaromos, t. y. tyčia ir neatsargumas. Nuteistasis teisingai apeliaciniame skunde nurodo, jog nagrinėjamoje byloje esminę reikšmę turi kaltės, kuria jis padarė sunkų nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą, turinio ir jo pagrindu kaltės formos nustatymas. Apie kaltės turinį, formą, rūšį, kaip ir apie kitus nusikalstamos veikos sudėties požymius, sprendžiama pagal byloje nustatytas ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytas įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes. Taigi apie kaltės turinį sprendžiama atsižvelgiant į visas padarytos veikos aplinkybes: kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, nusikalstamų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, sužalojimų pobūdį ir laipsnį, kaltininko ir nukentėjusiojo elgesį prieš nusikalstamus veiksmus, šių veiksmų metu, jiems pasibaigus (ar juos nutraukus) ir pan. D. B. skundo argumentai, kad jis nukentėjusiojo R. V. sunkų sveikatos sutrikdymą padarė dėl neatsargumo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė kaltės formą, nepagrįsti. Kūno sužalojimas pripažįstamas padarytas dėl neatsargumo, jei kaltininkas numato galimybę padaryti žalą kito žmogaus sveikatai, tačiau lengvabūdiškai tikisi to išvengti arba tokios galimybės nenumato, nors gali ir turi tai numatyti (BK 16 straipsnis). Nagrinėjamu atveju pagal nuosprendžiu nustatytus objektyviuosius nusikaltimo požymius nėra pagrindo laikyti, kad sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam buvo padarytas dėl neatsargumo. Kolegija neturi pagrindo abejoti, kad sunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam R. V. padarytas D. B. veikiant netiesiogine tyčia. Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, jog D. B., kilus konfliktui su nukentėjusiuoju, tyčia jį rankomis išstūmė pro duris (pažymėtina, kad aplinkybę, kad jis stumdamas vedė nukentėjusįjį iš patalpos, apeliaciniame skunde nurodo ir pats apeliantas), dėl pastūmimo R. V. nugriuvo, galva atsitrenkdamas į asfaltuotą grindinį, dėl to buvo sunkiai sutrikdyta jo sveikata. Šią aplinkybę patvirtina vaizdo įrašas, kuris buvo peržiūrėtas apeliacinės instancijos teisme. Šiame vaizdo įraše aiškiai matosi, kad D. B. laikydamas nukentėjusįjį R. V. abiem rankomis už palto atlapų ties krūtine išstūmė jį nugara į lauko pusę (atbulomis) pro įėjimo duris ir pastarasis nugriuvo ant asfaltuoto grindinio. Vaizdo įraše matosi, kad D. B. stumdamas ir dar laikydamas nukentėjusįjį už palto atlapų pats peržengia durų slenkstį (nukentėjusiajam jau esant išstumtam pro duris) ir tada pastumia R. V., po to šis nugriūna. Iš vaizdo įrašo matosi, kad R. V. pats neužkliuvo už slenksčio, nes tuo metu, kai jis kirto durų slenkstį, R. V. dar stūmė D. B.. Pažymėtina, kad D. B. gynėjo pateiktos nuotraukos, padarytos iš minėto vaizdo įrašo, neįrodo aplinkybės, kad R. V. užkliuvo už slenksčio, nes vaizdo įraše aiškiai matosi, kad R. V. griūna dėl to, kad R. B. jį pastumia. Taigi nustatytos bylos aplinkybės pagrįstai leido daryti išvadą, jog tarp D. B. padarytos veikos – pastūmimo – ir kilusių padarinių – R. V. sunkaus sveikatos sutrikdymo – yra priežastinis ryšys. Apelianto nurodytos aplinkybės, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ir rizikingas nukentėjusiojo elgesys, kad įvykio metu nukentėjusysis buvo neblaivus, nepaneigia priežastinio ryšio tarp apelianto veiksmų ir atsiradusių padarinių buvimo, neturi įtakos padarytos veikos kvalifikavimui, nes nustatyta, kad tiesioginė ir pagrindinė padarinių (sunkaus sveikatos sutrikdymo) atsiradimo priežastis ir sąlyga buvo D. B. nusikalstamas veiksmas stūmimas. Tai, kad sužalojimai atsirado nukentėjusiajam susitrenkus galvą į grindinį, t. y. sužalojimai padaryti ne tiesioginiais veiksmais (pastūmimu), nepaneigia priežastinio ryšio tarp apelianto veiksmų ir atsiradusių padarinių buvimo, nes nukentėjusiojo pastūmimas buvo vienintelė priežastis, dėl kurios jis neišlaikė pusiausvyros, nugriuvo ir galva trenkėsi į grindinį. Dėl to pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad D. B., stumdamas nukentėjusįjį pro duris, matydamas, kad šis yra neblaivus, turėjo suprasti, kad gali jį sužaloti. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad jis nesuvokė, neįvertino savo veiksmų, situacijos pavojingumo, taip pasielgė išprovokuotas nukentėjusiosios netinkamo elgesio, lengvabūdiškai tikėjosi išvengti galimų pasekmių, apie galimas pasekmes jis visiškai negalvojo ir jų nesiekė, atmestini. Pavojingų padarinių numatymas – tai padarinių, kuriuos turi sukelti nusikalstama veika, neišvengiamumo ar galimumo suvokimas. Jei asmuo, darydamas nusikalstamą veiką, nenori konkrečiame BK straipsnyje numatytų padarinių, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti, tai jis veikia netiesiogine tyčia. Įvertinus įrodymų visumą, nustatyta, kad D. B., bendraudamas su nukentėjusiuoju matė, kad šis yra neblaivus, nenorėjo įleisti nukentėjusiojo į naktinį klubą ir prašė, kad šis išeitų, tačiau nukentėjusiajam nepaklusus tokiam D. B. reikalavimui, pats, suėmęs R. V. už palto atlapų ties krūtine ir išstumdamas R. V. pro laukines duris, suvokė tokio savo veiksmo pavojingumą, galėjo numatyti, kad nukentėjusysis, būdamas neblaivus, gali neišlaikyti pusiausvyros, griūti ant žemės ir susižaloti, tačiau buvo abejingas tokios veikos galimiems padariniams, todėl D. B. atsako pagal faktiškai sukeltus padarinius. Šiuo atveju pagal atsiradusius padarinius D. B. nusikalstama veika atitinka BK 135 straipsnio 1 dalies požymius. Teismų praktikoje, jeigu nustatoma, kad kaltininkas, suduodamas smūgį nukentėjusiajam, suvokė tokio savo veiksmo pavojingumą, numatė, kad dėl to nukentėjusiajam gali būti sutrikdyta sveikata, tačiau buvo abejingas tokios veikos galimiems padariniams, o nukentėjusysis, be tiesioginių smūgio padarinių, patiria ir kitų sužalojimų (pvz., krisdamas) ir dėl to sunkiai sutrikdoma jo sveikata, kaltininko veika kvalifikuojama kaip tyčinis sunkus sveikatos sutrikdymas, numatytas BK 135 straipsnyje (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-854/2007, 2K-194/2008, 2K-368/2009, 2K-174/2010). D. B. kaltės turinys nuosprendyje yra pakankamai atskleistas, nuteistojo argumentai dėl tariamo jo neatsargumo atmestini. Pagal nustatytas bylos aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, nuteistojo D. B. veiką perkvalifikuoti į BK 137 straipsnio 1 dalį nėra teisinio pagrindo.

Be to, aplinkybę, kad nukentėjusysis iki atvykdamas į klubą negalėjo patirti tokių sužalojimų, patvirtino liudytojai A. N. ir A. Š.. Liudytojas A. N. parodė, kad jis tą vakarą vežė R. V. iš (duomenys neskelbtini) gatvės į „(duomenys neskelbtini)“. Nukentėjusysis buvo gerokai išgėręs, kol jį įsodino moteriškė į taksi automobilį, nukentėjusysis buvo nugriuvęs, įsėsdamas į taksi Švyturio gatvėje jis buvo nugriuvęs ant šono, rėmėsi rankomis ir norėjo atsikelti (t 2, b. l. 12 – 13). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. N. buvo nurodęs, kad nukentėjusysis R. V. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, tačiau bendravo rišliai, nesimatė jokių sužalojimų ant veido. Atvežus jį prie naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)“, R. V. eidamas į „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo nugriuvęs ant žemės, eidamas nuo automobilio iki klubo negriuvo (t 1, b. l. 15 – 16). Liudytojas A. Š. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad girdėjo, kaip nugriuvo nukentėjusysis R. V.. Parodė, kad nukentėjusysis buvo sugriebtas už drabužių ir išmestas, ant grindinio gulėjo neilgai, apsaugos darbuotojai jį atrėmė į sieną. Nurodė, kad nematė kaip vyko pokalbis tarp nukentėjusiojo ir rūbininko, tik matė, kad tarp jų vyko dialogas, žodžių negirdėjo, kaip spjovė – nematė. Nurodė, kad tvirtina savo anksčiau pirmosios instancijos teisme ir ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Taip pat parodė, kad su juo niekas nebuvo susitikęs dėl to, kad jis duotų teisme atitinkamus parodymus. Su nukentėjusiojo dukra kalbėjo po apylinkės teisme įvykusio posėdžio, iki teismo su ja nebuvo kalbėjęs (t 2, b. l. 101 – 102). Pirmosios instancijos teisme ir ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. Š. parodė, kad tą vakarą jis su kolega sėdėjo taksi automobilyje apie 2 m. atstumu priešais klubo „(duomenys neskelbtini)“ duris ir matė kaip atvažiavo R. V. ir įėjo į vidų. Ėjo tvarkingai, negriuvinėjo, prie rūbinės pradėjo kalbėtis su D. B., buvo išsitraukęs piniginę. Paskui D. B. susikibo su R. V., po ko R. V. buvo paimtas už atlapų ir išmestas lauk pro duris, griuvo aukštielninkas, galva trenkėsi į grindinį ir neteko sąmonės, jam nukritus buvo labai stiprus garsas. Po to atėjo du apsaugos darbuotojai ir D. B., nukentėjusiajam buvo duodama amoniako, bet jis ilgai neatsigavo, o atsigavęs buvo apsaugos darbuotojų nutemptas prie sienos ir pasodintas, o po kokių 15 min., kai pradėjo raguoti į aplinką, apsaugos darbuotojas atvedė nukentėjusįjį pas jį į taksi ir jis nukentėjusįjį parvežė namo (t 1, b. l. 12 – 14, 192 – 193). Iš šių liudytojų parodymų matyti, kad R. V. nei prieš ateidamas į klubą „(duomenys neskelbtini)“, nei po to, kai D. B. buvo išmestas iš šio klubo, nebuvo nugriuvęs, todėl nekyla abejonių, kad R. V. buvo sužalotas tuo metu, kai pastumtas D. B. nugriuvo aukštielninkas ir galva trenkėsi į grindinį.

Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apžiūrėta įvykio vieta, todėl nebuvo įvertintas įvykio vietoje esantis durų slenkstis ir jo aukštis. Tačiau pažymėtina, kad nustačius, jog R. V. už durų slenksčio neužkliuvo, o per duris buvo išstumtas veikiamas D. B. panaudotos jėgos, įvykio vietoje esantis durų slenkstis ir jo aukštis neturi reikšmės. Be to, nors D. B. gynėjas apžiūrėjo įvykio vietą ir pateikė durų slenksčio nuotraukas, tačiau pats šio slenksčio aukščio neišmatavo ir nepateikė jokių duomenų apie jo aukštį, o iš pateiktų nuotraukų matyti, kad durų slenkstis yra mažo aukščio. Taip pat iš pateiktų nuotraukų matosi, kad R. V. už durų slenksčio neužkliūva, o pateiktose nuotraukose netgi matoma, kad tuo momentu, kai D. B. stumia R. V. pro duris ir R. V. krentant ant grindinio, pats D. B. jau yra peržengęs durų slenkstį (t 2, b. l. 7 – 9, 81 – 88).

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismas nepagrįstai nepripažino nuteistajam D. B. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktu kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: kaltininko prisipažinimą, padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Apeliantas savo skunde pagrįstai nurodo, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinantį aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Tačiau pažymėtina, kad vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, todėl lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme, bet teismas turi įvertinti ir tai, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą įnešė į teisingo sprendimo byloje priėmimą.