Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2009-05-14 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-228-50-2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-05-14
Bylos Nr.
1A-228-50-2009
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Juozapas Surblys (pirm.), Dalius Jocys, Arvydas Daugėla
Nukentėjusysis
Z. T.
Advokatai
Remigijus Jakštas
Kategorijos
Pranešėjas J. Surblys Baudž. byla Nr. 1A-228-50/2009Teisėja E. Lapinskienė Procesinio sprendimo kategorijos:1.2.4.8.2.; 2.3.6.4.4. (S)KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2009 m. gegužės 14 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Juozapo Surblio,

teisėjų Daliaus Jocio ir Arvydo Daugėlos,sekretoriaujant Aušrai Čybienei,dalyvaujant nukentėjusiosios atstovei Audronei Matiukienei,išteisintųjų gynėjui advokatui Remigijui Jakštui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios Z. T. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 5 d. nuosprendžio, kuriuo L. J. ir A. K. išteisinti dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą ir skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. J. ir A. K. buvo kaltinami tuo, kad 2006 m. gruodžio 18 d., apie 15 val., (duomenys neskelbtini) esančiame bute padarė nežymų sveikatos sutrikdymą Z. T.: L. J. pasukus nukentėjusiosios dešinės rankos mažąjį pirštą buvo sukeltas skausmas, A. K. pasukus ir užlaužus nukentėjusiosios dešinę ranką, taip pat buvo sukeltas fizinis skausmas bei padarytos poodinės kraujosruvos ant kairės rankos ir dešinės plaštakos.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą išteisinti abu kaltinamuosius, nuosprendyje nurodė, jog nenustatyta veika, turinti nusikaltimo požymių. Nuosprendyje teigiama, jog 2006 m. gruodžio 22 d. specialisto išvadoje konstatuoti minėti nukentėjusiosios sužalojimai, buvo padaryti ne mažiau kaip dviem traumuojančiais poveikiais. Tačiau teismas, vertindamas byloje nustatytų aplinkybių visumą, padarė išvadą, kad nėra įrodymų, kurie pagrįstų tiek L. J., tiek A. K. kaltę – jų veiksmų neteisėtumą ir prieštaravimą įstatymui. Tokia išvada padaryta vertinant prieštaringo pobūdžio nukentėjusiosios parodymus: skunde teismui nukentėjusioji teigusi, kad A. K. jai rankos riešą ne tik sukęs, bet ir užlaužęs, bylą nagrinėjant teisme – kad riešą tik sukęs. Tarp nukentėjusiosios ir kaltinamosios L. J. parodymų yra prieštaravimų, nes L. J. teigia, kad nukentėjusioji pirštą susižaloti galėjusi tuo metu, kai ši iš kaltinamosios norėjusi atimti rankinę su dokumentais. Tai patvirtinęs ir nepilnametis liudytojas V. J., kuriam nukentėjusioji sakiusi, kad pirštą ji susižalojusi siekdama atimti rankinę iš kaltinamosios.

Nukentėjusioji prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti, L. J. ir A. K. pripažinti kaltais pagal Baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. ir paskirti bausmes, priteisti 5000 Lt neturtinės žalos. Skunde teigiama, jog nuosprendyje neteisingai nurodyta, kad rankos pirštą ji susižalojusi pati, neįvertinta tai, kad abu kaltinamieji yra vieningi duodami neteisingus parodymus, paveikdami ir nepilnametį liudytoją V. J.

Apeliacijos teismo posėdyje nukentėjusiosios advokatė prašo nuosprendį panaikinti ir išteisintuosius pripažinti kaltais, išteisintųjų gynėjas prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiosios apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis pripažintinas teisėtu ir pagrįstu.

Teismas, išnagrinėjęs ir ištyręs į bylą surinktus duomenis, juos įvertinęs kaip įrodymus, konstatavo, kad teismo medicinos specialistas nustatė, jog įvykio metu nukentėjusiajai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Iš specialisto išvados matyti, kad 2006 m. gruodžio 22 d. apžiūrint nukentėjusiąją pastebėta 5×4 cm dydžio kraujosruva ant dešiniojo riešo nugarinio paviršiaus, tokia pati kraujosruva ant kairės plaštakos II-I delnakaulių nugarinio paviršiaus, pažymimas dešinės plaštakos V piršto skausmingumas.

Nagrinėjant bylą nustatyta, kad 2006 m. gruodžio 18 d., apie 15 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kilo konfliktas tarp nukentėjusiosios bei kaltinamosios L. J. – motinos ir dukters – sprendžiant turtinio ir kitokio pobūdžio nesutarimus. Įvykio vietoje tuo metu buvo ir privataus kaltinimo proceso tvarka byloje kaltinamuoju patrauktas policijos pareigūnas A. K. Byloje yra policijos vadovybės pateikti duomenys apie tai, kad A. K. tuo metu vykdė policijos pareigūno funkcijas – ieškojo iš L. J. namų išėjusio nepilnamečio jos sūnaus V. J., kuris įvykio metu buvo surastas nukentėjusiosios bute.

Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teisingai apibūdino įvykio situaciją ir, spręsdamas kaltinamųjų kaltės klausimą, pagrįstai nurodė, jog nėra duomenų kaip įrodymų, kurie patvirtintų, kad kaltinamieji neteisėtais ir įstatymams prieštaraujančiais veiksmais padarė fizinę ir moralinę žalą nukentėjusiajai. Tai, kad po įvykio nukentėjusiajai buvo nustatyti tam tikri nežymūs sužalojimai, savaime negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės – negalima vadovautis faktinio apkaltinimo principu. Kaltės klausimas turi būti sprendžiamas įvertinus faktinę reikšmę turinčios veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Veika, numatyta BK 140 straipsnyje, gali būti padaroma psichologiškai vadovaujantis apibrėžtais motyvais esant akivaizdžiai išreikštai veikos objektyviajai pusei. Iš pirmosios instancijos teismo nagrinėtos bylos aplinkybių numatyti, kad išteisintųjų asmenų veiksmų motyvai įvykio vietoje yra kritiški, šie motyvai atsirado ne tik dėl išteisintųjų vidinių psichologinių nuostatų. Teisme neįmanoma buvo nustatyti, koks buvo konkretus pretekstas kilti fizinio pobūdžio susirėmimui tarp nukentėjusiosios ir išteisintosios L. J., tačiau akivaizdu, kad bendras preteksto pagrindas buvo seni pykčiai, neapykanta viena kitai. Teismui taip pat sudėtinga nustatyti, kuri konflikto šalis apibrėžtai ir sąmoningai provokavo konkrečią situaciją. Tačiau akivaizdu – įvyko fizinis susirėmimas tarp nukentėjusiosios ir išteisintosios, jos, kaip parodė ir nepilnametis liudytojas V. J., pradėjo viena kitą stumdyti, o išteisintasis A. K. parodė, kad jis siekė šį susirėmimą nutraukti. Toks A. K. paaiškinimas yra suprantamas, nes jis įvykio vietoje buvo kaip pareigūnas ir nėra duomenų bei pagrindo manyti, kad A. K. apibrėžtai ir motyvuotai siekė smurtauti prieš nukentėjusiąją. Nusikalstamos veikos buvimas ar nebuvimas taip pat sprendžiamas ir pagal veikos pavojingumo visuomenei laipsnį, kurį iš dalies lemia ir nusikaltimo požymius turinčio įvykio priežastys. Kaip minėta, įvykio kilimą akivaizdžiai lėmė dviejų jo dalyvių seni pykčiai, provokuojantis elgesys tiek konkrečioje įvykio situacijoje, tiek apskritai. Nenustačius akivaizdžių išteisintųjų asmenų veikimo motyvų, nuosprendyje padarius išvadą, kad nukentėjusiajai nežymus sveikatos sutrikdymas galėjo atsirasti besigrumiant su išteisintąja L. J., teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė nukentėjusiosios iškeltus kaltinimus.

Atsižvelgus į tai, kad išteisintieji pateikė duomenis apie turėtas išlaidas už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, šios išlaidos priteistinos iš nukentėjusiosios, kurios apeliacinis skundas, o kartu ir kaltinimai išteisintiesiems, atmetami.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nukentėjusiosios Z. T. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš Z. T. 700 Lt A. K. ir 500 Lt L. J. kaip išlaidas už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

Kolegijos pirmininkas Juozapas SurblysTeisėjai Arvydas DaugėlaDalius Jocys