- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-05-02
- Bylos Nr.
- 2A-493-230/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolia Indreikienė (pirm.), Gražina Davidonienė, Leonas Jachimavičius
- Trečiasis asmuo
- H. B., uždarosios akcinės draudimo bendrovės „Industrijos garantas“
- Atsakovas
- uždarosios akcinės draudimo bendrovės „Industrijos garantas“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „H. B. autopaslaugų įmonė“
- Kategorijos
- 73.2.5.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės draudimo bendrovės „Industrijos garantas“ apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-176-374/2007 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „H. B. autopaslaugų įmonė“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei draudimo bendrovei „Industrijos garantas“, tretiesiems asmenims H. B., uždarosios akcinės draudimo bendrovės „Industrijos garantas“ Marijampolės skyriui dėl draudimo išmokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „H. B. autopaslaugų įmonė“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo UADB „Industrijos garantas“ 16 033 Lt, draudimo išmoką, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą, skaičiuojant už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, žyminį mokestį ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad jam priklausantį automobilį Mercedes Benz C180, v.n. (duomenys neskelbtini) apdraudė UADB „Industrijos garantas“ Marijampolės skyriuje Kelių transporto priemonių savanorišku draudimu. 2006 m. vasario 22 d. autoįvykio metu Marijampolėje, prie Saulės gatvėje esančios geležinkelio pervažos minėtą automobilį, vairuojamą trečiojo asmens H. B., kliudė ir stipriai apgadino pravažiuojančio traukinio paskutinis vagonas. Ieškovas kreipėsi į draudimo bendrovę dėl draudimo išmokos, tačiau atsakovas ją atsisakė išmokėti, nurodęs, kad autoįvykis yra nedraudiminis, nes kilo dėl vairuotojo didelio neatsargumo (Kelių transporto priemonių savanoriško draudimo taisyklių Nr. 030 6.1.8 punktas). Atsakovas nenurodė, kokiais kriterijais rėmėsi, atribodamas didelį neatsargumą nuo paprasto neatsargumo, o savanorišku draudimu ir yra draudžiama nuo įvykių dėl neatsargumo. Sudarant draudimo sutartį atsakovas pažeidė Draudimo įstatymo 78 straipsnį, nes ieškovui nepateikė susipažinti draudimo taisyklių, o draudimo poliso kitoje pusėje pateiktoje taisyklių ištraukoje nėra nurodytas nedraudiminis įvykis, kurio pagrindu atsisakyta išmokėti draudimo išmoką.
Žemesnės instancijos teismas
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2007 m. sausio 25 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovo UADB „Industrijos garantas“ ieškovui UAB „H. B. autopaslaugų įmonė“ 16 033 Lt draudimo išmoką, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistiną skolą nuo bylos iškėlimo teisme, tai yra nuo 2006 m. spalio 2 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 481 Lt žyminio mokesčio ir 300 Lt už advokato paslaugas. Teismas nurodė, kad ieškovas draudimo sutartį sudarė 2005 m. kovo 29 d., galiojant senajai draudimo taisyklių redakcijai, todėl negali būti taikoma atsakovo nurodoma nauja taisyklių redakcija ir tuo pagrindu atsisakoma išmokėti draudimo išmoką. Kadangi nedraudiminiai įvykiai yra esminė draudimo sutarties sąlyga, todėl taisyklėse jie turi būti apibrėžti aiškiai ir nedviprasmiškai, o esant abejonių, draudimo sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojo naudai (CK 6.193 str. 4 d.). Iš nedraudiminių įvykių sąrašo galima spręsti apie draudiko prisiimtos draudimo rizikos apimtį, todėl jie negali būti aiškinami plečiamai. Draudėjo didelis neatsargumas negali būti laikomas nedraudiminiu įvykiu, jei draudimo taisyklėse tai nėra konkrečiai nurodyta. Kadangi atsakovas atsisakymą mokėti draudimo išmoką grindė taisyklių Nr. 030 6.1.8. punkto dalimi, kurioje kalbama apie važiavimą per sankryžą degant raudonam šviesoforo signalui, todėl jis, teismo nuomone, nepagrįstai sutapatina sąvokas „sankryža“ ir „geležinkelio pervaža“. LR Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr.1950 patvirtintose Kelių eismo taisyklėse sąvokos „sankryža“ ir „geležinkelio pervaža“ yra atskiros, taip pat atskirai nustatytos važiavimo per sankryžas ir geležinkelio pervažas taisyklės. Teismas padarė išvadą, jog atsakovas savo draudimo taisyklėse nenumatė šiai situacijai taikytino atvejo, todėl turi sumokėti draudimo išmoką. Atmesdamas atsakovo atsikirtimus dėl bylos teismingumo, teismas nurodė, kad teismingumo ieškovo pasirinkimu taisyklės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai ieškinys susijęs su juridinio asmens atstovybės, o ne tik filialo sudarytais sandoriais. Be to, bylos išsprendimas Marijampolės rajono apylinkės teisme yra operatyvesnis ir ekonomiškesnis, nes draudimo sutartis sudaryta bendrovės Marijampolės skyriuje, ieškovo buveinė, trečiojo asmens gyvenamoji vieta, autoįvykio vieta bei jo tyrimo medžiaga taip pat yra Marijampolėje.
Šalies argumentai
Atsakovas UADB „Industrijos garantas“ apeliaciniu skundu prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2007 m. sausio 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodo, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes priimtas netinkamai aiškinant ir taikant materialinės teisės normas, netinkamai įvertinus įrodymus. Teismas ignoravo atsakovo atsiliepime į ieškinį ir teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, jog turi būti taikoma draudimo sutarties pasirašymo metu galiojusi draudimo taisyklių redakcija, pagal kurios 6.1.8. punktą nedraudiminiu įvykiu laikoma transporto priemonės sugadinimas ar sunaikinimas, įvykęs dėl vairuotojo kaltės, važiuojant per sankryžą, esant raudonam šviesoforo signalui. Atsakovas teisminio proceso metu nesivadovavo dideliu neatsargumu. Kadangi taisyklių 6.1.8. punkte nedraudiminiai įvykiai numatyti, nenurodant kaltės formos, tai reiškia, kad ji gali pasireikšti ir tyčia, ir neatsargumu. Todėl nepagrįstas teismo sprendimo argumentas, jog atsakovas nepateikė įrodymų dėl ieškovo ketinimų tyčia sužaloti turtą ir reikalauti draudimo išmokos. Teismas nepagrįstai atmetė atsakovo argumentą, kad sankryža draudimo taisyklėse reiškia kelių susikirtimą, įskaitant ir kelio susikirtimą su geležinkeliu. Būtent taip ši sąvoka išaiškinta lietuvių kalbos žodyne. Aiškinant draudimo taisyklėse naudojamus žodžius neturėtų būti taikomi Kelių eismo taisyklių apibrėžimai. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, šalys neturėtų būti ribojamos numatyti nedraudiminių įvykių sąrašą. Pagal draudimo taisyklių 6.1.8. punktą įvykis, kurio metu vairuotojas vairavo automobilį ir esant draudžiamam pervažos šviesoforo signalui sustojo arčiau kaip 10 metrų atstumu nuo pirmo bėgio, pripažintinas nedraudiminiu esant bet kokiai kaltės formai. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl atsakovo argumento, jog ieškovo atstovui ir trečiajam asmeniui H. B. draudimo taisyklų sąlygos buvo žinomos, nes jis draudėsi ne pirmą kartą, dėl dviejų ankstesnių įvykių jam buvo išmokėtos draudimo išmokos. Nurodo, kad nepagrįstas teismo teiginys, kad teismingumas ieškovo pasirinkimu gali būti taikomas ir tuomet, kai ieškinys yra susijęs su juridinio asmens atstovybės (o ne filialo) sudarytais sandoriais. Vienintelis UADB „Industrijos garantas“ filialas yra Vilniuje, Marijampolėje veikiantis bendrovės skyrius filialo statuso neturi, sprendimus dėl draudimo išmokų mokėjimo priima ne UADB „Industrijos garantas“ skyrius, o pati bendrovė. CPK 30 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teismingumas ne pagal bet kokio juridinio asmens struktūrinio padalinio, o tik pagal filialo buveinę, todėl filialas negali būti sutapatinamas su atstovybe. Atstovybės, skirtingai nei filialo, atsakomybė pagal juridinio asmens prievoles nenumatyta (CK 2.53 str. 2 d. ir 2.56 str. 3 d.).
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „H. B. autopaslaugų įmonė“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovas nurodo, kad atsakovas pažeidė Vartotojų teisių gynimo įstatymo 5 straipsnį, kadangi išsamią informaciją apie draudimo taisykles ir jose numatytus nedraudiminius įvykius suteikė tik po autoįvykio. Atsakovo draudimo taisyklių nuostata nedraudiminiu įvykiu laikyti dėl vairuotojo kaltės įvykusį įvykį prieštarauja CK 6.1014 straipsnio 1 daliai, kurioje numatyta, kad draudikas atleidžiamas nuo išmokos išmokėjimo, jeigu draudiminis įvykis įvyko dėl draudėjo tyčios. Teismas pagrįstai vadovavosi Kelių eismo taisyklėmis, aiškindamas sąvokas „sankryža“ ir „geležinkelio pervaža“. Autoįvykis kilo ne dėl vairuotojo didelio neatsargumo, o dėl riboto matomumo geležinkelio ir kelių sankryžose, kurios yra viena šalia kitos. Bendrovės taisyklėse nebuvo numatytas toks įvykis, koks yra įvykęs, todėl tuoj po autoįvykio taisyklės buvo pakeistos, nedraudiminiais įvykiais įvardijant ir civilinio kodekso normose aptartus atvejus.
Apeliacinis skundas atmestinas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai taikė ir aiškino tiek procesines, tiek ir materialines teisės normas, tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, taip pat pagrįstai rėmėsi formuojama teismų praktika bylose dėl draudimo sutarties pagrindu atsiradusių santykių.
Atsakovo argumentai dėl nedraudiminio įvykio aplinkybių nėra pagrįsti. Pradinis atsakovo atsisakymas išmokėti ieškovui draudimo išmoką buvo grindžiamas nuoroda į nedraudiminį įvykį, kai transporto priemonė yra sugadinama ar sunaikinama dėl vairuotojo didelio neatsargumo (b.l. 6). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime aptarė ir šias nedraudiminio įvykio aplinkybes. Atsakovas bylos nagrinėjimo eigoje pakeitė poziciją ir ėmė įrodinėti, kad draudimo išmoka ieškovui nebuvo išmokėta kitu pagrindu t.y. pagal draudimo sutarties sudarymo ir įvykio metu galiojusių draudimo taisyklių 6.1.8 p., kuris nedraudiminiu įvykiu laiko transporto priemonės sugadinimą ir sunaikinimą, įvykusį dėl vairuotojo kaltės, jam važiuojant per sankryžą degant raudonam šviesoforo signalui (b.l. 31-37). Toks pozicijos keitimas rodo, kad ir pats atsakovas pradžioje negalėjo tiksliai įvardinti draudimo taisyklėmis apibrėžtų nedraudiminių įvykių, o vėliau savo poziciją priderino prie išsiaiškintų aplinkybių. Šios aplinkybės patvirtina ieškovo poziciją, jog jam nebuvo įteiktos ir nebuvo žinomos draudimo sutarties sudarymo metu galiojusios draudimo taisyklės. Ieškovui po įvykio kreipusis į draudėją jam buvo įteiktos naujos redakcijos Kelių transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisyklės Nr. 030 (b.l. 15-21), kuriomis pradžioje ir buvo grindžiamas atsakovo atsisakymas mokėti draudimo išmoką. Be to, reikšmingu įrodymu, pagrindžiančiu, jog ieškovui nebuvo žinomos draudimo taisyklės, galiojusios sutarties sudarymo ir įvykio metu, yra ieškovui išduotas draudimo polisas (b.l. 5), kurio antroje pusėje yra nurodyti visai kiti nedraudiminiai įvykiai, tarp kurių nėra nei įvykio, nurodyto pradiniame atsakovo atsisakyme mokėti draudimo išmoką (pagal naujos redakcijos draudimo taisykles), nei įvykio, kuriuo savo atsisakymą grindžia atsakovas šiuo metu (pagal sutarties sudarymo metu galiojusias draudimo taisykles). Dėl šių aplinkybių pripažintina, kad ieškovas nebuvo tinkamai supažindintas su draudimo taisyklėmis, nors draudimo polise ir pasirašė susipažinęs su taisyklėmis (b.l. 5). Atsakovo nuoroda į tai, kad ieškovui turėjo būti žinomi draudimo taisyklių reikalavimai, kadangi jis draudėsi ne pirmą kartą ir jam jau buvo išmokėta draudimo išmoka (b.l. 56-61), esant virš nustatytoms aplinkybėms, negali būti pripažinta pakankamu įrodymu.
Dėl nurodytų aplinkybių darytina išvada, jog draudėjas, sudarydamas su ieškovu draudimo sutartį, aiškiai neapibrėžė nedraudiminių įvykių ratą, todėl negali remtis draudimo taisyklių, galiojusių draudimo sutarties sudarymo metu, reikalavimais, kitaip nustatančiais nedraudiminius įvykius, nei ieškovui pateiktame draudimo polise. Kadangi nedraudiminiai įvykiai yra esminė draudimo sąlyga, apibrėžianti atvejus, kuomet draudimo išmoka nemokama, todėl visos abejonės turi būti aiškinamos draudėjo (vartotojo) naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, yra aiškiai suformulavęs šias teisės normų taikymo nuostatas: nedraudiminiai įvykiai, numatyti atitinkamos draudimo rūšies taisyklėse, yra esminė sutarties sąlyga, todėl nedraudiminiai įvykiai turi būti apibrėžti aiškiai ir nedviprasmiškai, nedraudiminių įvykių sąrašas negali būti aiškinamas plečiamai, o kilus abejonių draudimo sutarties sąlygos turi būti aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (2002 m. gruodžio 2 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-1445/2002, 2004 m. gruodžio 22 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-671/2004); kadangi draudimo sutarties sąlygas vienašališkai rengia draudikas ir jos naudojamos nevienkartiniam sutarčių sudarymui su neapibrėžtu asmenų ratu, todėl draudėjas pripažįstamas silpnesne sutarties šalimi, ir sąlygos aiškinamos silpnesnės šalies naudai (2002 m. birželio 24 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-911/2002, 2004 m. spalio 27 d. nutartis civ. byloje Nr. 3k-3-569/2004, 2004 m. balandžio 5 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-250/2004 ir pan.). Dėl šių aplinkybių teismo išvada, jog draudimo išmoka ieškovui turi būti išmokėta, yra pilnai pagrįsta ir atitinka teisės normų reikalavimus.
Apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą, nepažeidė ir teismingumo taisyklių. Pirmosios instancijos teismas ginčą laikė teismingu šiam teismui tuo pagrindu, kad draudimo sutartis buvo sudaryta draudėjo bendrovės Marijampolės skyriuje, nors ir neturinčiame filialo statuso (t.y. CPK 30 straipsnio 3 dalies pagrindu). Atsakovas nesutinka, kad skyriaus veikla galėtų būti tapatinama su filialo veikla. Šiuo požiūriu yra galimos įvairios diskusijos, tačiau akivaizdu, kad ginčas tarp šalių vyksta dėl draudimo išmokos priteisimo, sugadinus apdraustą turtą t.y. patyrus žalą. CPK 30 straipsnio 6 dalis numato, kad ieškinys dėl žalos, padarytos asmenų turtui, gali būti reiškiamas pagal ieškovo gyvenamąją vietą (buveinę) arba žalos padarymo vietą. Todėl ieškovas šiuo atveju turėjo teisę pasirinkti teismingumą pagal savo buvimo vietą ir žalos padarymo vietą. Be to, net ir pripažinus šiuo atveju teismingumo taisyklių pažeidimą, tai nebūtų rūšinio ar išimtinio teismingumo pažeidimas, ir tai nesudarytų absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, dėl ko reikėtų panaikinti priimtą teismo sprendimą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Kitoks teismingumo pažeidimas (ne rūšinio ir ne išimtinio teismingumo) negali turėti tiesioginės įtakos bylos išsprendimo teisingumui (CPK 329 straipsnio 1 dalis).
Nenustačius apeliacinio skundo motyvais pagrindų sprendimui pakeisti ar jį panaikinti, taip pat nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, sprendimas paliekamas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2007m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.