Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2011-05-19 · Civilinė byla Nr. 2-1430/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-05-19
Bylos Nr.
2-1430/2011
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Virginija Čekanauskaitė, Gintaras Pečiulis, Vigintas Višinskis
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Darūna“
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „VILSOTOS METALAS“
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U T ARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gegužės 19 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto uždarosios akcinės bendrovės „Darūna“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 3 d. nutarties bankroto byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Darūna“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „VILSOTOS METALAS“ dėl įpareigojimo grąžinti medžiagas ir įrenginius; trečiaisiais asmenimis byloje dalyvauja akcinė bendrovė „VILSOTA“ ir uždaroji akcinė bendrovė „LOGDOM“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Darūna“ iki bankroto bylos atsakovui UAB „VILSOTOS METALAS“ iškėlimo kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 11 570,36 Lt įsiskolinimą už atliktus darbus, taip pat išreikalauti iš atsakovo tiltinio krano remontui panaudotas medžiagas ir įrengimus. Nurodė, kad pagal šalių 2008 m. spalio 6 d. sudarytą rangos sutartį dėl tiltinio krano remonto atsakovas (užsakovas) yra skolingas ieškovui (rangovui) 35 499,12 Lt. Sutartis numatė, kad jos objektas lieka rangovo nuosavybe iki visiško užsakovo atsiskaitymo. Atsakovui neatsiskaičius, visos panaudotos medžiagos ir įrengimai iki šiol yra ieškovo nuosavybė. Kadangi atsakovas neatsiskaito ir nesutinka grąžinti turto, jis, išskyrus gamybos procese sunaudotas medžiagas, išreikalautinas iš neteisėto valdymo (vindikacinis ieškinys).

Atsakovui iškėlus bankroto bylą, ginčas buvo perduotas nagrinėti bankroto bylą iškėlusiam teismui. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas atsisėmė reikalavimą dėl įsiskolinimo priteisimo, nes paaiškėjo, kad jis jau buvo įtrauktas į patvirtintą kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 3 d. nutartimi ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad 2004 m. spalio 4 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi tretysis asmuo AB „Vilsota“ išnuomojo atsakovui UAB „Vilsotos metalas“ gamybos paskirties pastato patalpas kartu su tiltiniu kranu. 2008 m. spalio 6 d. atsakovas su ieškovu sudarė rangos sutartį dėl krano remonto (toliau – Sutartis). 2008 m. balandžio 1 d. ir 2008 m. spalio 27 d. atliktų darbų aktais Atsakovas priėmė 35 499,12 Lt vertės darbus. Kadangi atsakovas su ieškovu neatsiskaitė, atsakovui iškėlus bankroto bylą, 2009 m. rugsėjo 7 d. teismo nutartimi bankroto byloje buvo patvirtintas 37 050,12 Lt dydžio ieškovo finansinis reikalavimas. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis tarp trečiojo asmens AB „Vilsota“ ir atsakovo buvo nutraukta nuo 2008 m. gruodžio 1 d., o 2010 m. gegužės 4 d. AB „VILSOTA“ patalpas su jose esančiais kranais išnuomojo trečiajam asmeniui UAB „LOGDOM“.

Teismas nurodė, kad vindikacija – tai nevaldančio savo daikto savininko teisė išsireikalauti daiktą iš kito asmens neteisėto valdymo (CK 4.95 str.). Vindikacijos ieškinio dalykas yra ne reikalavimo teisė ar skolininko pareiga, o daiktas. Reiškiant vindikacinį reikalavimą, ieškovas privalo įrodyti, jog jis turėjo nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą iki jį neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą, ir turi ieškinio pareiškimo momentu; daikto valdymo teisę prarado be savo valios; daiktą valdo atsakovas; daiktą atsakovas valdo neteisėtai; daiktas yra natūra; bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai. Taigi vindikaciniu ieškiniu pažeistos teisės ginamos tuo atveju, kai daikto savininkas nustojo valdyti daiktą ne savo valia ir daiktą be jokio teisinio pagrindo valdo kitas asmuo, su kuriuo daikto savininko nesieja prievoliniai teisiniai santykiai. Teismas pažymėjo, kad ieškovas, vykdydamas Sutartį, sumontavo ir panaudojo atsakovo nuomojamose patalpose buvusių įrenginių remontui prašomus išreikalauti daiktus, todėl konstatavo, jog ieškovas prašomus išreikalauti daiktus perdavė, o atsakovas gavo juos valdyti sutartinių teisinių santykių pagrindu. Iki nuomojamų patalpų ir jose esančių kranų perdavimo jų savininkui AB „Vilsota“ atsakovas daiktus valdė teisėtu (sutarties) pagrindu. Ginčo nagrinėjimo metu atsakovas reikalaujamų daiktų nebevaldo jokiu pagrindu. Todėl, teismo nuomone, nenustačius, kad ieškovas turi nuosavybės teisę į ginčo daiktus, kad jis daiktų valdymą prarado be savo valios ir atsakovas daiktus valdo ginčo nagrinėjimo metu, negali būti pripažinta, jog egzistuoja vindikacinio ieškinio faktinių aplinkybių visetas. Dėl šios priežasties konstatuotina, kad galimai pažeista ieškovo teisė negali būti ginama vindikacinio ieškinio pagrindu, nes kiekviena sutartinių santykių šalis viena kitos atžvilgiu turi teisę reikalauti arba pareigą vykdyti sutartyje nustatytas sąlygas. Teismas sprendė, kad ieškovas, reikšdamas vindikacinį ieškinį, pasirinko netinkamą teisės gynimo būdą, tuo labiau, kad nėra pagrindo pripažinti tokio pažeidimo – ieškovo teisės yra apgintos 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartimi patvirtinus jo finansinį reikalavimą.

Teismas, atmetęs ieškinį, priteisė ieškovo trečiajam asmeniui AB „VILSOTA“ 2 420 Lt atstovavimo išlaidoms atlyginti. Teismas sprendė, kad tokia suma yra pagrįsta ir protinga.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Apeliantas UAB „Darūna“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentas:

Žemesnės instancijos teismas

1. Teismas nepagrįstai 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartimi patvirtino 37 050,12 Lt dydžio apelianto finansinį reikalavimą, nes apelianto ieškinys buvo kitokio pobūdžio ir nebuvo išnagrinėtas. Apie tokio reikalavimo patvirtinimą apeliantas informuotas nebuvo, todėl neturėjo pagrindo skųsti nurodytos nutarties. Faktiškai susiklostė tokia situacija, kai minėtas finansinis reikalavimas yra patvirtintas prieš apelianto valią, dėl ko jis praranda teisę pareikšti naują ieškinį dėl turto išreikalavimo iš trečiųjų asmenų. Teismui nusprendus ieškinio netenkinti, jis privalėjo panaikinti aptariamos nutarties dalį dėl 24 765,76 Lt dydžio reikalavimo patvirtinimo.

2. Teismas nepagrįstai taikė vindikaciją reglamentuojančias teisės normas. Kadangi pareiga tinkamai teisiškai kvalifikuoti teisinius santykius tenka teismui, jis, nustatęs, kad šalis siejo prievoliniai santykiai, turėjo taikyti restituciją reglamentuojančias normas.

3. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių teismo išvadą, kad atsakovas ginčo nagrinėjimo metu daiktų nebevaldo jokiu pagrindu. Be to, atsakovas neturėjo teisės perduoti jam nepriklausančių daiktų kitiems asmenims, o vien jų perdavimas nesudaro pagrindo atmesti ieškinį. Jeigu atsakovas neturės galimybės įvykdyti teismo sprendimą dėl to, kad yra neteisėtai perdavęs daiktus trečiajam asmeniui, jis pats privalės imtis veiksmų šį turtą grąžinti apeliantui.

4. Teismas nepagrįstai priteisė trečiajam asmeniui bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pateikti dokumentai nepatvirtina trečiojo asmens išlaidų ryšio su šia byla. Bet kuriuo atveju atlygintinas bylinėjimosi išlaidų dydis turi būti mažinamas, nes pats teismas pripažino, kad jis negali būti maksimalaus dydžio. Priteistinas užmokestis neturėjo viršyti 620 Lt.

Atsiliepimas

Atsakovas BUAB „VILSOTOS METALAS“ prašo skundą atmesti. Pažymi, kad apeliantas nenurodė restitucijos taikymo pagrindo. Taip pat nurodo, kad apeliantui atlikus krano remonto darbus, panaudotos medžiagos ir įrengimai tapo neatskiriama krano sudėtine dalimi, kurios nuosavybė perėjo krano savininkui AB „VILSOTA“.

Tretysis asmuo AB „VILSOTA“ prašo skundą atmesti. Nurodo, kad teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl ginčo esmės

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje apeliacinėje byloje esminiu laikytinas galimumo šioje byloje taikyti apelianto pasirinktą teisės gynybos būdą klausimas.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad proceso dispozityvumo principas (CPK 13 straipsnis) užtikrina šalių lygiateisiškumą procese, taip pat teisę pasirinkti teisių gynimo būdus ir įrodyti, kad pažeistai teisei apginti pasirinktas gynimo būdas teismo gali būti pritaikytas. CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas reikalavimas ieškovui suformuluoti ieškinio dalyką (ieškinio reikalavimus) reiškia, kad ieškovas turi aiškiai suformuluoti savo prašymą nurodydamas, kokiu būdu prašoma apginti pažeistą teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje UAB „DGD“ v. BAB „Properta“, bylos Nr. 3K-3-452/2010; 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje J. Kansleris v. A. Budavičius, bylos Nr. 3K-3-44/2009).

Nagrinėjamu atveju sugrąžinti ginčo turtą apeliantas prašė reikšdamas vindikacinį ieškinį. Tai patvirtina tiek pradinis ieškinys, kuris aiškiai įvardijamas vindikaciniu (byla Nr. 2-3212-433/2009, b. l. 55-56), tiek apelianto įrodinėtos faktinės reikalavimo aplinkybės. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė sąlygų visetą, kuriam esant gali būti tenkinamas vindikacinis ieškinys. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai nustatė, kad nagrinėjamas ginčas kyla iš šalių tarpusavio prievolinių santykių, o prašomi iš atsakovo išreikalauti daiktai pastarajam buvo perduoti teisėtu pagrindu paties apelianto. Dėl šių faktų egzistavimo ginčo iš esmės nėra. Taigi, pirmosios instancijos teismui konstatavus nurodytas aplinkybes, jis neturėjo pagrindo tenkinti vindikacinį reikalavimą. Šiuo atveju atskirojo skundo argumentai dėl nepagrįstų teismo išvadų apie dabartinį ginčo turto valdytoją teisinės reikšmės sprendimui atmesti vindikacinį ieškinį neturi.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti restituciją reglamentuojančias teisės normas. Visų pirma, minėta, teisių gynimo būdo pasirinkimas yra šalies, o ne teismo teisė. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, teismo pareiga teisiškai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius santykius nereiškia, kad teismas savo nuožiūra turi parinkti ir teisių gynimo būdą. Pažymėtina, kad viso proceso metu apeliantas naudojosi advokato pagalba. Antra, nei ieškinyje, nei atskirajame skunde apeliantas nenurodė faktinių aplinkybių, būtinų restitucijos taikymui (CK 6.145 str. 1 d.). Šiuo atveju apelianto nurodoma aukščiau minėta kasacinio teismo nutartis byloje J. Kansleris v. A. Budavičius tik patvirtina teisėjų kolegijas padarytas išvadas.

Atskirajame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartimi patvirtino jo finansinį reikalavimą bankroto byloje. Tačiau pažymėtina, kad nurodytos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl argumentų, susijusių su nurodoma nutartimi, teisėjų kolegija netiria (CPK 306 str. 2 d.). Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismui pagrįstai konstatavus, jog nėra visų būtinų sąlygų vindikaciniam ieškiniui tenkinti, teismo išvada apie apelianto reikalavimo patenkinimą patvirtinant finansinį reikalavimą nelaikytina turinčia reikšmės skundžiamos nutarties rezultatui.

Dėl priteisto bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliantu, kad trečiajam asmeniui AB „VILSOTA“ priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas yra per didelis. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad byla nebuvo sudėtinga, todėl šis atlyginimas turėjo būti mažinamas. Teisėjų kolegijos nuomone, protingas ir teisingas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas siekia 1 500 Lt. (CPK 98 str. 2 d.). Priešingai nei teigia apeliantas, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad aptariamos bylinėjimosi išlaidos buvo patirtos šioje byloje (b. l. 40-41).

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytu konstatuoja, kad naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo. Keistina tik nutarties dalis, susijusi su priteistu bylinėjimosi išlaidų atlyginimu.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 3 d. nutartį pakeisti, sumažinant trečiajam asmeniui AB „VILSOTA“ iš ieškovo (apelianto) UAB „Darūna“ priteistą bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iki 1 500 Lt (vieno tūkstančio penkių šimtų litų). Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Virginija Čekanauskaitė Gintaras Pečiulis Vigintas Višinskis