- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-12-13
- Bylos Nr.
- A-3300-575/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03556-2015-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Veslava Ruskan (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- R. M.
- Atsakovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
- 8.1.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
R. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. (23.31-08)467-78166, kuriuo nuspręsta išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš pareiškėjo sąskaitų ir atlyginti jam bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2006 m. rugsėjo 18 d. iki 2007 m. rugsėjo 6 d. bei nuo 2008 m. kovo 4 d. iki 2009 m. spalio 30 d. buvo įmonės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Anvyra“ akcininkas, valdė 100 vnt. paprastųjų vardinių nematerialiųjų šios įmonės akcijų. 2009 m. jam buvo išmokėta 433 466 Lt (125 534,63 Eur) dividendų už 2007 metus. 2014 m. spalio 2 d. jis pateikė metinę pajamų deklaraciją už 2009 metus, kurioje, be kita ko, deklaravo 28 011 Lt (8 112,55 Eur) mokėtino į biudžetą gyventojo pajamų mokesčio (toliau – ir GPM). Vėliau, 2014 m. lapkričio 4 d. šią deklaraciją patikslino, nurodydamas, kad mokėtina GPM sudaro 577 Lt (167,11 Eur). Tačiau patikslinta deklaracija nebuvo priimta ir pareiškėjui išsiųstas pranešimas dėl pateikto dokumento trūkumų. Pareiškėjas paaiškino, kad deklaracijos per nurodytą terminą netaisė, nes laikė, kad jo patikslintoje deklaracijoje pateikti duomenys yra teisingi, o atsakovo nurodomi trūkumai yra nepagrįsti.
Pareiškėjo nuomone, jis turėjo teisę tikslinti pateiktą GPM deklaraciją už 2014 metus bei už 5 praėjusius metus, todėl VMI pranešime nurodytas trūkumas, kad patikslinta deklaracija buvo pateikta baigiantis deklaracijos pateikimo senaties terminui yra nepagrįstas. Be to, pareiškėjas nesutiko, kad patikslintoje deklaracijoje buvo nepagrįstai sumažinta GPM suma. Paaiškino, jog sumažino GPM sumą, nes sužinojo, kad UAB „Anvyra“ atsakovui buvo pateikusi dvi skirtingas pažymas dėl išmokėtų dividendų ir priskaičiuotų mokesčių 2009 metais. Šiose pažymose galimai buvo pritaikytas skirtingas GPM tarifas. Pareiškėjo įsitikinimu, būtent įmonė, išmokėjusi jam dividendus bei klaidingai pritaikiusi ne tą mokesčio tarifą, yra atsakinga už susidariusią mokesčio nepriemoką bei nuo jos priskaičiuotus delspinigius. Atkreipė dėmesį, jog pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 22 straipsnio 2 dalį pajamos iš paskirstytojo pelno – dividendai, priskiriami prie A klasės pajamų. Pajamų mokestį nuo išmokų, priskiriamų gyventojo A klasės pajamoms, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą tas pajamas išmokantys asmenys. Pareiškėjas, būdamas UAB „Anvyra“ akcininku, pagrįstai tikėjosi, kad įmonė teisingai priskaičiuos jam priklausančius dividendus ir sumokės visus priklausančius mokesčius į valstybės biudžetą. Pabrėžė, jog mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jei mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio arba muitinės deklaracijoje nurodyto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu. Pareiškėjas pažymėjo, kad joks procesinis sprendimas, suėjus terminui patikslintoje deklaracijoje nurodytiems trūkumams pašalinti, nebuvo priimtas, todėl jis manė, jog VMI vadovausis būtent patikslinta deklaracija. Pareiškėjo nuomone, nesant jokio sprendimo dėl patikslintos deklaracijos, atsakovas negalėjo vadovautis pirmine deklaracija ir išieškoti iš pareiškėjo pirminėje deklaracijoje nurodytą GPM nepriemoką bei priskaičiuoti delspinigius nuo šios sumos.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad GPMĮ 23 straipsnyje nustatyta, jog Lietuvos vienetai, kaip mokestį išskaičiuojantys asmenys išmokėję išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą šio įstatymo nustatytą pajamų mokestį. UAB „Anvyra“ 2009 m. liepos 17 d. FR0572 deklaracijoje už 2009 metų birželio mėnesį nurodė, kad išskaičiavo iš pareiškėjo 82 304 Lt (23 836,88 Eur) GPM sumą ir 32 921 Lt (9 534,58 Eur) privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų sumą, šių mokesčių į valstybės biudžetą nesumokėjo. Pažymėjo, kad GPMĮ 27 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos (jeigu šio straipsnio 3 dalyje ar šio įstatymo 28 straipsnyje nenustatyta kitaip) privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip, o 5 dalis nustato, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, kuriam pagal šį straipsnį nustatyta prievolė teikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją, pajamų mokesčio skirtumą tarp metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje už mokestinį laikotarpį apskaičiuotos pajamų mokesčio sumos ir mokestiniu laikotarpiu sumokėtos (išskaičiuotos) pajamų mokesčio sumos privalo sumokėti į biudžetą iki šiame straipsnyje nustatyto metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo termino pabaigos. Pareiškėjas dividendus, t. y. pajamas, gavo 2009 metų birželio mėnesį, todėl jis turėjo pareigą pateikti metinę pajamų deklaraciją už 2009 metus iki 2010 m. gegužės 1 d. Pareiškėjas, deklaravęs gautas pajamas už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., privalėjo iki 2010 m. gegužės 1 d. sumokėti GPM už 2009 metus, tačiau šio mokesčio nesumokėjo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 15 d. sprendimu nusprendė pareiškėjo R. M. skundą atmesti.
Teismas nustatė, kad 2009 m. UAB „Anvyra“ pareiškėjui apskaičiavo 548 691 Lt pajamų iš paskirstyto pelno (dividendų), nuo kurių išskaičiavo 82 304 Lt GPM ir 32 921 Lt PSD įmokų. 2013 m. birželio 25 d. minėta bendrovė buvo išregistruota iš juridinių asmenų registro (likviduota bankrutavus). Pirmąją 2009 m. deklaraciją pareiškėjas pateikė tik 2014 m. balandžio 15 d., o 2014 m. gegužės 16 d. pateikė antrą 2009 m. deklaraciją, kurioje deklaravo 85 369 Lt kito asmens savo lėšomis sumokėtą mokesčio sumą. 2014 m. spalio 2 d. pareiškėjas pateikė trečiąją 2009 m. deklaraciją, kurioje deklaravo 20 435,92 Lt su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusių pajamų sumą ir nuo jų išskaičiuotą 2 488 Lt GPM, 54 8691 Lt pajamas iš paskirstyto pelno (dividendus) ir nuo jų išskaičiuotą 82 304 Lt GPM bei 32 921 Lt PSD įmokų sumą. Be to, pareiškėjas deklaravo apmokestinamų 6 proc. PSD įmokų tarifu pajamų iš paskirstyto pelno (dividendų) sumą 54 8691 Lt ir apskaičiuotą PSD įmokų sumą 32 921 Lt; deklaracijos 15 laukelyje deklaravo taikytiną MNPD sumą 0 Lt; deklaracijos 33 laukelyje deklaravo mokėtiną GPM sumą 28 011 Lt. 2014 m. lapkričio 4 d. pareiškėjas pateikė dar dvi deklaracijas. Pirmojoje deklaravo tokias pačias gautų su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusių pajamų ir nuo jų išskaičiuotą GPM sumas kaip 2014 m. spalio 2 d. deklaracijoje, tačiau GPM308P priede deklaravo nuo 548 691 Lt apskaičiuotų pajamų iš paskirstyto pelno (dividendų) sumos išskaičiuotą 109 738 Lt GPM sumą ir išskaičiuotą PSD įmokų sumą 32 921 Lt; deklaracijoje 33 laukelyje deklaravo mokėtiną GPM sumą 577 Lt. Antrojoje 2014 m. lapkričio 4 d. deklaracijoje pareiškėjas deklaravo tokias pačias gautų su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusių pajamų ir nuo jų išskaičiuotą GPM sumas, tačiau GPM308P priede deklaravo nuo apskaičiuotų pajamų iš paskirstyto pelno (dividendų) sumos 541 832,50 Lt išskaičiuotą GPM suma 108 367 Lt ir išskaičiuotą PSD įmokų sumą 32 510 Lt; deklaracijoje 33 laukelyje deklaravo mokėtiną GPM sumą 577 Lt. Abi 2011 m. lapkričio 4 d. deklaracijos nebuvo priimtos, nes pateiktos baigiantis deklaracijos pateikimo senaties terminui, nepagrįstai sumažinus prievolės sumą. 2014 m. lapkričio 18 d. bei lapkričio 20 d. pareiškėjas teikė dar dvi deklaracijas, kuriose dar kitaip deklaravo minėtas sumas, tačiau pastarosios taip pat nebuvo priimtos dėl jau minėtų priežasčių.
Teismas nurodė, kad ginčas kilęs dėl VMI sprendimo, kuriuo nuspręsta išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš pareiškėjo sąskaitų, teisėtumo ir pagrįstumo, todėl nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas ginčas tik dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš pareiškėjo banko sąskaitos, kaip vieno iš mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdų, taikymo pareiškėjo atžvilgiu teisėtumo ir pagrįstumo, o ne dėl pareiškėjo mokestinės nepriemokos dydžio ar jos pagrįstumo.
Teismas pažymėjo, kad MAĮ 73 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog priklausančius mokėti mokesčius mokesčių mokėtojas deklaruoja savarankiškai, išskyrus tiesiogiai atitinkamų mokesčių įstatymuose nurodytus atvejus. Preziumuojama, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi. MAĮ 66 ir 73 straipsniuose įtvirtina, kad mokesčio deklaravimas ir apskaičiavimas, bei deklaracijos pateikimas yra savarankiškas mokesčio mokėtojo veiksmas, todėl šio veiksmo negali atlikti mokesčių administratorius (išskyrus nustatytas išimtis), o deklaracijos pateikimas sukelia pasekmes pačiam mokesčių mokėtojui. Deklaracijoje yra pareiškiama mokesčio mokėtojo valia dėl mokėtino mokesčio dydžio, todėl mokesčio deklaravimas suteikia mokesčių administratoriui teisę be jokių papildomų administracinių sprendimų priėmimo vykdyti priverstinį nepriemokos išieškojimą, jeigu pats mokesčių mokėtojas nevykdo jo deklaruotos mokestinės prievolės.
Teismas nurodė, jog GPMĮ 23 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, kuriam pagal šį straipsnį nustatyta prievolė teikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją, pajamų mokesčio skirtumą tarp metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje už mokestinį laikotarpį apskaičiuotos pajamų mokesčio sumos ir mokestiniu laikotarpiu sumokėtos (išskaičiuotos) pajamų mokesčio sumos privalo sumokėti į biudžetą iki šiame straipsnyje nustatyto metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo termino pabaigos.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas 2014 m. spalio 2 d. pateiktoje GPM deklaracijoje pats deklaravo mokėtiną GPM sumą 28 011 Lt. Ši deklaracija VMI buvo priimta. Pareiškėjas deklaracijoje nurodytos sumos nesumokėjo. Taigi nagrinėjamu atveju egzistavo viena iš MAĮ 105 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, t. y. pareiškėjas nesumokėjo savo paties deklaruoto mokesčio nustatytu terminu.
III.
Pareiškėjas R. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti VMI 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 467-78166.
Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad egzistavo viena iš MAĮ 105 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, t. y. pareiškėjas nesumokėjo savo paties deklaruoto mokesčio nustatytu terminu. Pareiškėjo manymu, neegzistavo pagrindas, numatytas MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kuriuo remiantis galėjo būti priimtas skundžiamas sprendimas. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 1 punkte, dividendai priskiriami A klasės pajamoms, o pagal to paties įstatymo 23 straipsnio 1 dalį, pajamų mokestį nuo išmokų, priskiriamų A klasės pajamoms (šiuo atveju – dividendų), privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą tas pajamas išmokantys asmenys (šiuo atveju – UAB „Anvyra“). Pareiškėjas 2014 m. spalio 2 d. pateikė metinę pajamų deklaraciją už 2009 metus, kurioje, be kita ko, per klaidą deklaravo 28 011 Lt mokėtino į biudžetą gyventojo pajamų mokesčio. Vėliau pareiškėjas patikslino savo 2014 m. spalio 2 d. metinę pajamų deklaraciją, pateikdamas 2014 m. lapkričio 4 d. metinę pajamų deklaraciją, kurioje nurodoma mokėti į biudžetą gyventojo pajamų mokesčio suma sudaro 577 Lt. Pareiškėjas, teikdamas patikslintą deklaraciją, sumažino mokėtiną į biudžetą gyventojo pajamų mokesčio sumą, kadangi sužinojo, kad remiantis tuo metu (2009 metais) galiojusiais norminiais aktais, UAB „Anvyra“ neteisingai deklaravo ir išskaičiavo mokesčius už pareiškėjui išmokėtus dividendus. 2007 m. liepos 17 d. UAB „Anvyra“ GPM deklaracijoje buvo išskaičiuota 27 519 Lt mažiau gyventojų pajamų mokesčio ir 26 Lt mažiau socialinio draudimo mokesčio. Šiuos mokesčius privalėjo išskaičiuoti ir sumokėti įmonė, kadangi dividendai yra priskiriami A klasės pajamoms.
Byloje nenustačius pareiškėjo piktnaudžiavimo ar sukčiavimo požymių, prievolė mokėti GPM nepriemoką negalėjo būti perkelta pareiškėjui. Pareiškėjo manymu, sprendžiant dėl sprendimo priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti sprendžiama ne tik tai, ar mokesčių administratorius tinkamai atliko procedūrinius veiksmus, tačiau ir tai, ar tokiam sprendimui priimti egzistavo numatytas pagrindas – t. y. ar pagal pateiktą mokesčių mokėtojo klaidingą deklaraciją mokestinė nepriemoka galėjo būti priverstinai išieškoma iš pareiškėjo.
Šalies argumentai
Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nesutinka su apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas 2014 metais pateikė iš viso septynias 2009 metų GPM deklaracijas. Pareiškėjas privalėjo pateikti 2009 metų deklaraciją, tačiau per GPMĮ 27 straipsnyje nustatytą terminą deklaracijos nepateikė. Pareiškėjas pateikdamas 2014 m. spalio 2 d. deklaraciją deklaravo mokėtiną 28 011 Lt GPM, įstatymų nustatytu terminu mokestinės prievolės nesumokėjo, todėl teisėtai ir pagristai buvo priimtas ginčijamas sprendimas išieškoti iš pareiškėjo sąskaitų nesumokėtą GPM. Byloje nagrinėtu atveju egzistuoja viena iš MAĮ 105 straipsnio nurodytų sąlygų priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, t. y. pareiškėjas pats nesumokėjo savo paties deklaruoto mokesčio nustatytu terminu, todėl skunde nurodyti pareiškėjo teiginiai yra nepagrįsti.
VMI pažymėjo, kad MAĮ 76 straipsnio 3 dalis nustato, jog jei mokesčio deklaracijos pateikimo termino laikotarpiu atsiranda prievolė mokėti mokestį, mokesčių mokėtojas mokestį privalo sumokėti mokesčio įstatymo nustatytu terminu, nepaisant to, kad mokesčio deklaracijos pateikimo terminas yra pratęstas. Kadangi pareiškėjas nemokėjo privalomo mokėti mokesčio sumų nuo 2010 m. gegužės 1 d., bei pateikė kitiems VMI turimiems duomenims neprieštaraujančią deklaraciją tik 2014 m. spalio 2 d., todėl mokesčių administratorius, įgijęs teisę išieškoti mokestinę nepriemoką, pasirinko MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą mokestinės nepriemokos išieškojimo būdą kaip pigiausią ir operatyviausią bei priėmė ginčijamą sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš pareiškėjo sąskaitoje esančių lėšų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. (23.31-08)467-78166, kuriuo nuspręsta išieškoti mokestinę nepriemoką.
Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
Apeliantas teigia, kad sprendžiant dėl sprendimo priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti sprendžiama ne tik tai, ar mokesčių administratorius tinkamai atliko procedūrinius veiksmus, tačiau ir tai, ar tokiam sprendimui priimti egzistavo numatytas pagrindas – t. y. ar pagal pateiktą mokesčių mokėtojo, jo nuomone, klaidingą deklaraciją mokestinė nepriemoka galėjo būti priverstinai išieškoma iš pareiškėjo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmeta šiuos apelianto argumentus, kadangi jie nėra pagrįsti įstatymu, nei teismo praktika.
Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu. To paties įstatymo 40 straipsnio 4 ir 5 punkte nustatyta, kad mokesčių mokėtojas privalo teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių įstatymais ir laiku pateikti mokesčių deklaracijas ir kitus teisės aktuose nurodytus dokumentus. To paties įstatymo 80 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta mokesčių mokėtojo teisė patikslinti mokesčio deklaraciją, jei nėra pasibaigęs šio įstatymo 68 straipsnyje nustatytas mokesčio apskaičiavimo (perskaičiavimo) terminas.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas 2014 metais pateikė septynias 2009 metų GPM deklaracijas (b. l. 35). Pareiškėjas pateikdamas 2014 m. spalio 2 d. deklaraciją deklaravo mokėtiną 28 011 Lt GPM. 2014 m. lapkričio 4 d., 2014 m. lapkričio 18 d., lapkričio 20 d. paminėtą deklaraciją tikslino keturis kartus, bet mokesčių administratorius atsisakė priimti patikslintas deklaracijas, nurodydamas priežastis.
Paminėtų mokesčių administratoriaus veiksmų atlikimo metu Mokesčių administravimo įstatymo 144 straipsnis nustatė, kad mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 1 dalis (2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1174 redakcija) nustatė, kad skundą dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, o to paties įstatymo 33 straipsnio 1 dalis (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) numatė, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Taigi, pareiškėjas turėjo teisę mokesčių administratoriaus veiksmus (sprendimus) atsisakyti priimti patikslintas deklaracijas apskųsti teismui laikydamasis įstatymu numatytos tvarkos. Pareiškėjui to nepadarius 2014 m. spalio 2 d. deklaracijos duomenys liko nenuginčyti. Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai taikydamas MAĮ 66 ir 73 straipsnius teisingai konstatavo, kad deklaracijoje yra pareiškiama mokesčio mokėtojo valia dėl mokėtino mokesčio dydžio, todėl mokesčio deklaravimas suteikia mokesčių administratoriui be jokių papildomų administracinių sprendimų priėmimo, vykdyti priverstinį nepriemokos išieškojimą, jeigu pats mokesčių mokėtojas nevykdo jo deklaruotos mokestinės prievolės.
Papildomai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymi, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą.
Administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. spalio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-1296/2013 nurodė, kad mokesčių mokėtojui deklaravus mokestį ir jo nesumokėjus, mokestinė prievolė atsiranda iš įstatymo, o ne iš mokesčių administratoriaus sprendimų, kuriais yra taikomi mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdai, todėl mokesčių mokėtojo keliamame ginče dėl mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo teisėtumo nėra svarstomi klausimai dėl mokestinės prievolės dydžio ar pagrįstumo, o tik yra tikrinama, ar mokesčių administratorius, vykdydamas mokestinės nepriemokos priverstinį išieškojimą neatlieka tokių veiksmų, kuriais būtų pažeidžiamos mokesčių mokėtojo teisės.
Teismas, atsižvelgdamas į paminėtas nuostatas, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai kaip turi būti aiškinamas ir taikomas MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 2 punktas prieštarauja paminėtai teismo praktikai. Apeliaciniame skundė nėra jokių argumentų, kodėl reiktų nukrypti nuo esamos teismo praktikos.
Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, tinkamai patikrino viešojo administravimo subjekto skundžiamo sprendimo teisėtumą, teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų. Teismas proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.