Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-02-18 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-190-533-2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-02-18
Bylos Nr.
1A-190-533-2013
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Viktoras Dovidaitis (pirm.), Audronė Kartanienė, Angelė Ikasalienė
Nuteistasis
V. J.
Advokatai
Anna Grinevič
Kategorijos
  • 2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Nuorašas

Pranešėjas Viktoras Dovidaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-190-533/2013

Teisėjas Miroslavas Gvozdovičius Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00358-11-3

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2013 m. vasario 18 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Dovidaičio,

teisėjų Angelės Ikasalienės, Audronės Kartanienės,sekretoriaujant Agnijai Lukaševič,dalyvaujant prokurorams Dariui Kunigėliui,gynėjui advokatui Annai Grinevič,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį ir jam buvo skirta laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams ir trims mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. nuteistas už tai, kad jis pagrobė automobilį, o būtent: jis, 2011 m. kovo 23 d., laikotarpyje nuo 7.30 val. iki 23.00 val., veikdamas tyčia ir turėdamas tikslą pagrobti automobilį „AUDI 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovintį degalinėje (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, su atsuktuvu prasuko automobilio vairuotojo durelių spynelę, jas atidarė, įlipo į vidų, atsuktuvu išlaužė užvedimo spynelę, rankomis nutraukė kontaktinės grupės laidus, juos sujungė, užvedė automobilį ir automobiliu išvažiavo, tokiais savo veiksmais pagrobė automobilį „AUDI 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 1800 litų vertės, priklausantį G. M., su jame buvusiais dokumentais: G. M. vairuotojo pažymėjimu, 50 litų vertės, automobilio registracijos liudijimu, neturinčiu vertės, techninės apžiūros talonu, neturinčiu vertės, civilinio draudimo polisu, 375 litų vertės, ir daiktais: kolonėlėmis „CREATIVE“, 90 litų vertės, šoniniu automobilio veidrodėliu, 13 litų vertės, kelnėmis, 50 litų vertės, kvepalais, 150 litų vertės, MP3 grotuvu, 20 litų vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajam G. M. 2548 litų turtinę žalą, t.y. V. J. nuteistas už nusikalstamo veikos, numatyto Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalyje, padarymą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. J. prašo skirti jam švelnesnę bausmę. Jis nurodo, kad nesutinka su pirmos instancijos teismo nuosprendžiu. Apeliantas teigia, kad prisipažino, jog pradūrė dvi padangas automobilyje „Audi 80“, bet paties automobilio jis negrobė. Apelianto teigimu, jam buvo daromas spaudimas iš tyrėjų pusės, t.y. vyr. tyrėjos I. U., dirbančios Vilniaus apskrities VPK NTV, ir tyrėjo I. K., dirbančio Vilniaus apskrities VPK NTV, kurio spaudimo jis negalėjo ištverti ir turėjo prisipažinti padaręs tai, ko nedarė. Apeliantas pažymi, kad jo mama A. J. yra liudytoja, kad jam buvo daromas spaudimas ir dėl to jis prisipažino, nes po apklausų grįžęs namo jis pasikalbėdavo su savo tėvais ir jie viską žino. Apeliantas prašo teismo atsižvelgti į tai, kad jis turi šeimą, žmoną bei mažametį sūnų, gimusį 2008 m. balandžio 17 d. Apeliantas nurodo, kad jis dirbo ir išlaikė šeimą. Apeliantas teigia, kad jo vaikas yra ligotas, kiekvienais metais jis yra vežamas į sanatoriją, daug finansinių išlaidų šeima turi dėl vaistų pirkimo, kad galėtų išgydyti vaiką.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą dėl apelianto V. J. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d.

Pažymima, jog Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę už svetimo turto pagrobimą - vagystę. Vagystė – tai neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto užvaldymas, atimant iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. BK 178 straipsnyje numatyta nusikalstama veika yra padaroma tik tiesiogine tyčia. Grobdamas svetimą turtą vagystės būdu kaltininkas suvokia, jog grobia kitam asmeniui priklausantį turtą ir veikia prieš turto savininko valią, numato nusikalstamos veikos padarinius – neteisėtą svetimo turto užvaldymą, ir jų nori. Todėl, veikos kvalifikacijai svarbu nustatyti, kad grobdamas svetimą turtą kaltininkas suvokė, jog šis turtas grobimo metu jam yra svetimas.

Byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtais įrodymais nustatyta, jog automobilis „Audi 80“, v/n (duomenys neskelbtini) kuris buvo saugomas aikštelėje, degalinės (duomenys neskelbtini) teritorijoje, nuosavybės teise priklauso G. M.. Šią aplinkybę patvirtino ir liudytoja apklausta Ž. M.. Kaip matyti iš nukentėjusiojo parodymų, minėtas automobilis buvo rakinamas raktu, jame signalizacija įrengta nebuvo. Automobilio rakto G. M. pametęs nebuvo. Praeitais metais jis automobilį „Audi 80“ paliko tvarkingai minėtoje aikštelėje. Tai, jog minėtas automobilis priklauso kitam asmeniui, suprato ir apeliantas. Kaip matyti iš pastarojo parodymų, jis pamatė priešais degalinę (duomenys neskelbtini) stovintį automobilį „Audi 80“, su atidarytu vairuotojo pusėje langu. Nuteistojo teigimu, jis įlindo į stovinčios transporto priemonės saloną bei atjungęs laidus iš salono ištraukė ir paėmė magnetolą, o taip pat apžiūrėjo bagažinę, iš bagažinės paėmė tuščią bakelį kurui. Nuteistasis pažymėjo, kad, sėdėdamas automobilio „Audi 80“ salone vairuotojo vietoje, jis atidarė ir apžiūrėjo šalia vairuotojo vietos esančią dėtuvę, kurioje tarp kitų daiktų buvo kažkokie dokumentai, kurie buvo įdėti į įmautę, dokumentus padėjo atgal į dėtuvę. Iš nuteistojo parodymų matyti ir tai, kad šio automobilio durys buvo atrakintos, jų laužti nebuvo būtinybės. Po to, jis nuėjo prie savo automobilio, paėmė atsuktuvą ir juo pradūrė stovinčio automobilio „Audi 80“ padangas, tačiau negalėjo nurodyti, ar atsuktuvu pradūrė vieną padangą ar dvi. Pavogtą magnetolą paėmė su savimi į savo automobilį „VW Golf“ bei išvažiavo. Tai, kad nuteistasis sėdėjo automobilyje „Audi 80“ patvirtina ir 2011 m. gegužės 13 d. specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad kvapo pėdsakuose, paimtuose nuo minėto automobilio vairuotojo ir keleivio sėdynės, rastas V. J. kvapas (t. 1, b. l. 45-47). Taigi, paties nuteistojo parodymai bei kita bylos medžiaga patvirtina, jog būtent V. J., neturint teisėto transporto priemonės savininko ar valdytojo leidimo, kaltinime nurodytomis aplinkybėmis neteisėtai buvo įsibrovęs į svetimą automobilį, iš kurio pagrobė magnetolą bei supjaustė padangas.

Nors apeliantas nurodo, kad automobilio „Audi 80“ bei jame esančių dokumentų nevogė, tačiau tokia pastarojo versija pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo įvertinta kritiškai. Nuteistojo iškelta versija, kad automobilį pagrobė D. G., paneigta bylos medžiaga, pažymint, kad D. G. negalėjo įvykdyti šios nusikalstamos veikos, kadangi tuo metu buvo suimtas kitoje byloje (t. 1, b. l. 67-68). Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, pagal suformuotą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, tais atvejais, kai asmuo užvaldo laikinai be priežiūros paliktą svetimą turtą, šiais veiksmais nutraukdamas teisėtą šio turto valdymą, veika atitinka vagystės požymius. Bylos medžiaga nustatyta, kad būtent dėl V. J. veiksmų teisėtas automobilio valdytojas prarado galimybę naudotis ir valdyti savo turtą. Nuteistojo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo pagrindžia ir pastarojo nuoširdus prisipažinimas bei parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 85, 88-89). Nors teisme nuteistasis tvirtino, kad jis prisipažino, padaręs šį nusikaltimą, kadangi jam buvo daromas spaudimas iš tyrėjų, tačiau ir šie pastarojo parodymai buvo paneigti kitais bylos surinktais duomenimis. Iš tyrėjų I. U. bei I. K. parodymų matyti, kad V. J. davė parodymus savo noru, jam nebuvo nei grasinta, nei nebuvo daromas spaudimas. Pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo netikėti šiais liudytojų parodymais, byloje nenustatyta objektyvių duomenų, kad minėti bei kiti liudytojai, nukentėjusysis turėtų pagrindą apkalbėti nuteistąjį ir duoti neteisingus parodymus. Tokių duomenų nepateikė ir apeliantas.

Įvertinus surinktus byloje duomenis, darytina išvada, jog nuteistasis tyčia neteisėtai ir neatlygintinai užvaldė automobilį „Audi“ bei pagrobė automobilyje esančius tam tikrus daiktus bei dokumentus. Pagal teismų praktiką vagystės sudėties požymių nebūtų tik tokiu atveju, kai tarp turto savininko (teisėto valdytojo) ir pasinaudojusio turtu asmens yra nusistovėjusi naudojimosi turtu praktika, tačiau šiuo atveju tokių aplinkybių nenustatyta. Pagrobimas yra procesas, susidedantis iš veiksmų, kurių metu daiktas, turtas fiziškai perkeliamas iš vienos vietos į kitą. Be to, pabrėžtina ir tai, jog vagystė laikoma baigta, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią. Tokia galimybė kaltininkui atsiranda, kai jis pagrobtą turtą perkelia iš turto savininko (valdytojo) valdymo erdvės į kitą vietą, suteikdamas jam savo neteisėtą valdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutartis Nr. 2K-237/2002). Nagrinėjamu atveju laikytina, jog V. J. užvaldė svetimą automobilį Audi 80, v/n (duomenys neskelbtini) kai juo išvažiavo iš vietos, kur automobilį paliko teisėtas valdytojas. Šiuo automobiliu apeliantas nuvyko prie boulingo klubo, adresu (duomenys neskelbtini), Grigiškėse, ir vėliau paliko jį ten.

Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad apelianto V. J. veiksmai tinkamai kvalifikuoti kaip vagystė pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog apylinkės teismas netinkamai individualizavo jam paskirtą bausmę ir paskyrė neteisingą, per griežtą bausmę.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 54 str., nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat įvertino kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad V. J. niekur nedirba, ankščiau teistas 12 kartų, beveik visais atvejais pagal BK 178 str. (t. 1, b. l. 112-122), taip pat buvo baustas administracine tvarka (t. 1, b. l. 163-166), Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje nesigydė (t. 1, b. l. 170), Vilniaus psichikos sveikatos centre nesigydė (t. 1, b. l. 168), Vilniaus priklausomybės ligų centre nėra įrašytas į priežiūros grupę (tomas 1, b. l. 171). Apeliantas, neišnykus teistumui, padarė naują tyčinį nusikaltimą, kuris pagal įstatymą priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai. Nustatytos aplinkybės rodo, jog nuteistasis linkęs nusikalsti, nepaklusti visuomenėje priimtoms elgesio taisyklėms, todėl apylinkės teismas pagrįstai jam, kaip recidyvistui BK 27 straipsnio prasme, paskyrė laisvės atėmimo bausmę (BK 56 str.). Pabrėžtina, jog apylinkės teismas nuteistajam V. J. paskyrė žymiai mažesnę bausmę nei įstatymo sankcijoje numatytas šios rūšies bausmės vidurkis. Byloje nenustatyta jokių nuteistajam teisiškai palankių aplinkybių, kurios leistų paskirti švelnesnę bausmę, negu įstatyme numatyta. Apeliantui paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, nėra per griežta ir jos švelninti nėra pagrindo, ji užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Ta aplinkybė, kad apeliantas turi šeimą, žmoną bei mažametį, ligotą sūnų, bei tai, jog jis dirbo ir išlaikė šeimą, negali turėti esminės reikšmės, skiriant apeliantui bausmę ir nustatant jos dydį, pažymima, kad šios aplinkybės nesulaikė apelianto nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo.

Esant šioms aplinkybėms, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas, o nuteistojo V. J. apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

nuteistojo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Viktoras DovidaitisTeisėjai Angelė IkasalienėAudronė KartanienėNuorašas tikras: teisėjas Viktoras Dovidaitis