Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2014-08-04 · Administracinė byla Nr. A-146-710-14

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-08-04
Bylos Nr.
A-146-710-14
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02203-2013-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Irmantas Jarukaitis (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Pareiškėjas
E. I.
Trečiasis asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
Kategorijos
  • 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A146-710/2014Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02203-2013-6Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1, (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. rugpjūčio 4 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. I. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas E. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-3), prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba) 2013 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. (6.5) I-3625 ir įpareigoti Fondo valdybą išnagrinėti jo 2013 m. gegužės 23 d. skundą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2013 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr. (10.1) 3-61236. Be to, pareiškėjas prašė tuo atveju, jei teismas pripažintų, kad terminas paduoti skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr. (10.1) 3-61236 yra praleistas, atnaujinti šį terminą.

Pareiškėjas paaiškino, kad jam paskirta valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija (toliau – ir senatvės pensija) nuo 2010 m. sausio mėn. 1 d. iki 2011 m. gruodžio mėn. 31 d. buvo mažinama remiantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinuoju įstatymu (toliau – ir Laikinasis įstatymas), kadangi pareiškėjas dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatos, kuriomis dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems senatvės ir valstybinių pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos didesniu mastu nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Dėl senatvės pensijos ribojimo taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas pareiškėjas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. negavo 14 651,85 Lt pensijos.

Pareiškėjas 2013 m. balandžio 26 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydamas išmokėti senatvės pensijos nepriemoką. Minėtas teritorinis skyrius 2013 m. gegužės 20 d. sprendime Nr. (10.1) 3-61236 nurodė, kad pensiją perskaičiavo taikydama Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio nuostatas, o išmokėti nepriemoką neturi teisinio pagrindo. Nesutikdamas su šiuo sprendimu, pareiškėjas 2013 m. gegužės 23 d. skundu kreipėsi į privalomą ikiteisminio ginčo nagrinėjimo instituciją - Fondo valdybą, prašydamas išmokėti pensijos nepriemoką. Fondo valdyba 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. (6.5) I-3625 atsisakė nagrinėti skundą, nurodydama, kad pareiškėjas kreipėsi praleidęs 3 metų terminą, tačiau sprendime pasisakė ir dėl teritorinio skyriaus sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas teigė, kad Fondo valdybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr. (6.5) I-3625 yra nepagrįstas ir neteisėtas. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnis ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami Fondo valdybai. Pareiškėjo nuomone, šioje įstatymo normoje nustatyto termino jis nepraleido. Paskirta senatvės pensija nuo 2010 m. sausio mėnesio buvo perskaičiuojama kiekvieną mėnesį. Apie tai, kad bus mokama sumažinta senatvės pensija, pareiškėjas sužinodavo kiekvieną mėnesį gavęs pensiją, todėl 3 metų terminas skundui paduoti nėra praleistas. Fondo valdybos atsisakymas nagrinėti skundą pareiškėjui yra kliūtis kreiptis į teismą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo, nes tokio pobūdžio ginčams įstatymu yra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka.

Pareiškėjas prašė tuo atveju, jei teismas pripažintų, kad terminas paduoti skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr. (10.1) 3-61236 yra praleistas, atnaujinti šį terminą. Rėmėsi Konstitucinio Teismo jurisprudencija, kurioje pažymėta, kad neteisėtai sumažintos senatvės pensijos turi būti kompensuojamos. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas tikėjosi, kad neteisėtai sumažintos senatvės pensijos bus kompensuotos priimant atitinkamus teisės aktus. Fondo valdybos sprendime nurodyta, kad tokie aktai nėra priimti. Asmens teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų prisiimtus įsipareigojimus ir mokėti jam paskirtą pensiją, kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio nuostatų (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai). Teisės į asmeniui paskirtą pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, įtvirtintą Konstitucijos 23 straipsnyje. Įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo pareiškėjo teisę gauti paskirto dydžio senatvės pensiją.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepimas

Atsiliepime (b. l. 29-32) atsakovas teigė, kad 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. (6.5) I-3625 pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. gegužės 23 d. skundą dėl teritorinio skyriaus 2013 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr. (10.1) 3-61236. Iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalis nustatė, kad Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 metų sausio mėnesį, taigi pareiškėjas apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, sužinojo 2010 metų sausio mėnesį. Kreipdamasis į Fondo valdybą su 2013 m. gegužės 23 d. prašymu išmokėti nuo 2010 m. sausio 1 d. negautą senatvės pensijos dalį, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą 3 metų terminą. Pareiškėjas VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 20 d. raštą Nr. (10.1) 3-61236 nepagrįstai laiko sprendimu, nes šiame rašte paaiškinti pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo 2010-2011 metais pagrindai bei tvarka ir pateikti duomenys apie sumažintos pensijos dydį. Rašytinių sprendimų mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas pensijas Fondo valdybos teritoriniai skyriai kiekvieną mėnesį nepriiminėjo. Sprendimu šiuo atveju laikytinas Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio mėnesį priimtas valinis aktas - perskaičiuotos pagal Laikinąjį įstatymą pensijos išmokėjimas 2010 m. sausio mėnesį. Fondo valdybos Vilniaus skyriaus veiksmai nuo Laikinojo įstatymo įsigaliojimo nesikeitė – senatvės pensija buvo mokama atsižvelgiant į pareiškėjo praėjusio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį, o ta aplinkybė, kad, atsižvelgiant į kiekvieno mėnesio pareiškėjo draudžiamųjų pajamų dydį, pareiškėjui kas mėnesį buvo mokama skirtinga senatvės pensijos dalis, nesudaro pagrindo teigti, kad terminas skundui paduoti nepraleistas. Fondo valdyba 2013 m. gegužės 30 d. sprendime Nr. (6.5) I-3625 išaiškino pareiškėjui, kad jis gali iki nustatyto termino pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą, tačiau pareiškėjas, nepateikdamas Fondo valdybai jokių įrodymų, kreipėsi į teismą.

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 15-17).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 7 d. sprendimu (b. l. 44-48) pareiškėjo E. I. skundą tenkino – panaikino Fondo valdybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. (6.5)I-3625 ir įpareigojo Fondo valdybą priimti ir išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. gegužės 23 d. prašymą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamas ginčas kilo dėl to, ar Fondo valdyba pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą, nurodydama, kad praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytas skundo padavimo terminas.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2009 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. 12-17-4366 pareiškėjui nuo 2009 m. balandžio 1 d. paskirta 1 371,43 Lt per mėnesį senatvės pensija iki gyvos galvos (b. l. 18). Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. balandžio 15 d. sprendimu Nr. 12-17-2519 nuo 2010 m. balandžio 1 d. pareiškėjo senatvės pensija buvo perskaičiuota ir paskirta po 1 393,11 Lt per mėnesį (b. l. 21), 2011 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. 12-17-3381 nuo 2011 m. balandžio 1 d. paskirta 1 414,39 Lt pensija iki gyvos galvos (b. l. 24), šiuose sprendimuose nurodant, kad Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu pensija bus mokama, perskaičiuota pagal šio įstatymo nuostatas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas 2013 m. balandžio 26 d. kreipėsi į Fondo valdybos Vilniaus skyrių, prašydamas išmokėti neišmokėtą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 1 d. senatvės pensijos dalį bei pateikti informaciją, kiek buvo išskaitoma iš senatvės pensijos kiekvieną mėnesį (b. l. 25). Fondo valdybos Vilniaus skyrius 2013 m. gegužės 20 d. sprendime Nr. (10.1)3-61236 nurodė, kad pareiškėjo senatvės pensija buvo perskaičiuota, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių nuostatomis, bei pateikė informaciją apie 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. mokėtos senatvės pensijos dydį. Taip pat nurodė, kad teisės aktas, reglamentuojantis sumažintų senatvės pensijų kompensavimo tvarką, nėra priimtas, todėl išmokėti pensijos nepriemoką nėra pagrindo (b. l. 26–28). Pareiškėjas, nesutikdamas su Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. (10.1)3-61236, 2013 m. gegužės 23 d. prašymu kreipėsi į Fondo valdybą, prašydamas įpareigoti teritorinį skyrių grąžinti neišmokėtą pensijos dalį – 14 651,85 Lt (b. l. 33). Fondo valdyba 2013 m. gegužės 30 d. VSDFV sprendimu Nr. (6.5)I-3625 atsisakė nagrinėti prašymą, kadangi pareiškėjas praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą (pirmoji sumažinta senatvės pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. sausio mėn., prašymas Fondo valdybai pateiktas 2013 m. gegužės 23 d.). Taip pat nurodė, kad jei pareiškėjas iki 2013 m. birželio 17 d. pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą paduoti skundą, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo (b. l. 34–35).

Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Skundų nagrinėjimo tvarką ir terminus nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai. Fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 8 d.) (toliau – ir Nuostatai) 103 punktas nustatė, kad pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnį socialinio draudimo skyriaus direktoriaus ar jo įgalioto šio skyriaus valstybės tarnautojo sprendimai pensijų klausimais gali būti apskųsti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą.

Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSD įstatymas) 37 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys (toliau šiame straipsnyje – suinteresuoti asmenys) turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija.

Žemesnės instancijos teismas

Pagal Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 23 d.) (toliau – ir Taisyklės) 31 punktą, jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per Fondo valdybos nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba Fondo valdybos direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas. Apie sprendimą nenagrinėti skundo pareiškėjui pranešama ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo sprendimo neatnaujinti termino priėmimo dienos.

Atsiliepimas

Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Fondo valdybą su prašymu atnaujinti terminą skundui paduoti nesikreipė, skundą pateikė teismui. Teismas nesutiko su atsakovo atsiliepime išdėstyta pozicija, kad Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2013 m. gegužės 20 d. raštas Nr. (10.1)3-61236 nėra sprendimas, nes šiame raštu išdėstytame sprendime yra aiškiai išreikšta Fondo valdybos Vilniaus skyriaus valia atsisakyti mokėti pareiškėjui susidariusią senatvės pensijos nepriemoką, taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Teismas nusprendė, kad pareiškėjas nepraleido termino paduoti skundą Fondo valdybai dėl teritorinio skyriaus 2013 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr. (10.1)3-61236, todėl nenagrinėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimo.

Iš bylos dokumentų teismas nustatė, kad pensija pareiškėjui buvo mažinta du kartus – pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį ir 8 straipsnio 1 dalį. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu antikonstitucinėmis pripažino Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, dėl kurių taikymo pareiškėjui susidarė senatvės pensijos nepriemoka. Fondo valdybos teritorinis skyrius ginčo laikotarpiu negalėjo netaikyti pensijos mokėjimo metu galiojusių Laikinojo įstatymo normų, kurios vėliau Konstitucinio Teismo buvo pripažintos antikonstitucinėmis. Pareiškėjas skunde nekvestionuoja Fondo valdybos ar jos teritorinio skyriaus, kaip viešojo administravimo subjektų, veiksmų teisėtumo, t. y. savo teisių pažeidimo nesieja su šių subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 str. 1 d.). Šiuo atveju pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl to, kad Lietuvos valstybė (Lietuvos Respublikos Seimas) netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo teisinius santykius. Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis perskaičiuota pensija pareiškėjui buvo mokama nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. (Laikinojo įstatymo 15 str. 1 d.). Šiuo laikotarpiu galiojusioje Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtintas 3 metų terminas skųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimus pensijų klausimais privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka Fondo valdybai. Nei tuo metu galiojusiuose, nei dabar galiojančiuose teisės aktuose nėra nustatyta privaloma ikiteisminė tvarka ginčams dėl senatvės pensijos dalies, nulemtos įstatymų leidėjo priimtų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, neišmokėjimo. Pareiškėjas pasirinko neprivalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka savo pažeistų teisių gynimo būdą, reikalavimo dėl pensijos nepriemokos priteisimo teisme nereiškia. Teismas pažymėjo, kad negali keisti skundo dalyko, t. y. turi nagrinėti bylą pareiškėjo nurodyto skundo dalyko ribose, todėl konstatavo, kad ginčas dėl pensijos nepriemokos pirmiausia turi būti išnagrinėtas pareiškėjo pasirinkta tvarka Fondo valdyboje. Teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėjo kreipimasis į Fondo valdybą neribojamas iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje įtvirtintu 3 metų terminu. Valstybinės pensijos mokamos periodiškai, t. y. kiekvieną mėnesį, todėl jos laikytinos periodinėmis išmokomis, įtvirtintomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 9 dalyje. Pagal CK 1.125 straipsnio 9 dalį periodinių išmokų išieškojimui taikomas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas. Pensijų ribojimą pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį atsakovas pradėjo taikyti 2010 m. sausio 1 d. Pareiškėjas dėl neišmokėtos pensijos dalies į Fondo valdybos Vilniaus skyrių kreipėsi 2013 m. balandžio 26 d., į Fondo valdybą – 2013 m. gegužės 23 d., skundą teismui padavė – 2013 m. birželio 26 d. Remdamasis šiais argumentais, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad pareiškėjas nepraleido termino teisme ginti pažeistas teises.

Net pripažinus, kad šiuo atveju yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka, kuria pareiškėjas turėjo pasinaudoti per 3 metų terminą nuo tos dienos, kurią sužinojo arba turėjo sužinoti apie Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimą, terminas skundui paduoti taip pat nepraleistas. Fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2010 m. balandžio 15 d. sprendime Nr. 12-17-2519, 2011 m. gegužės 11 d. sprendime Nr. 12-17-3381, kuriais pareiškėjo pensija perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, buvo išaiškinta, kad jie per 3 metus nuo tos dienos, kai sužinojo apie priimtą sprendimą, gali būti apskųsti Fondo valdybai, o jos sprendimas – teismui. Duomenų apie šių sprendimų įteikimą pareiškėjui atsakovas nepateikė. Taigi laikytina, kad pareiškėjas bet kokiu atveju nėra praleidęs Pensijų įstatyme nustatyto 3 metų termino šiems sprendimams apskųsti.

III.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 58-61), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą ir bylą nutraukti.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė ir išaiškino teisės normas, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuris naikintinas ABTĮ 143 straipsnyje numatytu pagrindu.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliantas pakartoja pirmosios instancijos teismui išdėstytą savo poziciją, kad pareiškėjo 2013 m. gegužės 23 d. prašymas dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo už 2010 m. sausio – 2101 m. gruodžio mėn. paduotas praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą 3 metų terminą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė CK 1.125 straipsnio 9 dalies nuostatas dėl periodinių išmokų, nes Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų apskundimas nustatytas specialiame teisės akte – Pensijų įstatyme, todėl nagrinėjamu atveju turi būti taikomos būtent Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies, o ne CK nuostatos. Atsižvelgiant į tai, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies terminas buvo praleistas, teismas nepagrįstai atsisakė taikyti senatį ir bylą nutraukti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Iš pareiškėjo skundo, pateikto Vilniaus apygardos administraciniam teismui, argumentų matyti, kad pareiškėjas iš esmės siekia teisminės gynybos dėl senatvės pensijos nepriemokos, kuri susidarė dėl 2010–2011 metais jam, dirbančiam asmeniui, taikytų Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, grąžinimo. Atsižvelgdamas į tai, kad ginčams dėl valstybinio socialinio draudimo pensijų mokėjimo įstatymu yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, pareiškėjas šioje administracinėje byloje pateiktu skundu prašė panaikinti Fondo valdybos 2013 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. (10.1) 3-61236, kuriuo ikiteisminė ginčo nagrinėjimo institucija atsisakė nagrinėti 2013 m. gegužės 23 d. prašymą, nurodydama, kad pareiškėjas kreipėsi praleidęs Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusi redakcija) nustatytą 3 metų terminą, be to, prašė įpareigoti Fondo valdybą išnagrinėti 2013 m. gegužės 23 d. prašymą.

Pirmosios instancijos teismas 2013 m. spalio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino – panaikino skundžiamą aktą ir įpareigojo Fondo valdybą priimti ir išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. gegužės 23 d. prašymą. Motyvavo tuo, kad dėl senatvės pensijos neišmokėjimo, kurį lėmė Laikinojo įstatymo nuostatų taikymas, privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nėra numatyta. Teismas vertino, kad pareiškėjas pasirinko neprivalomą ir Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytu 3 metų terminu nesaistomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarką. Motyvuodamas tuo, kad pensija yra periodinė išmoka, o pagal CK 1.125 straipsnio 9 dalį dėl periodinių išmokų išieškojimo taikytinas penkerių metų ieškinio senaties terminas, teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėjas, kuris skundą Fondo valdybai padavė 2013 m. gegužės 23 d., o skundą teismui pateikė 2013 m. birželio 26 d., nepraleido termino ginti savo pažeistas teises teisme.

Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ir dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Konstitucijos 30 straipsnis laiduoja kiekvieno asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Konstitucinis Teismas, aiškindamas prieinamos ir veiksmingos teisminės gynybos turinį, savo jurisprudencijoje yra pasisakęs, jog teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai). Teisė į teisminę gynybą sprendžiant administracinius ginčus numatyta ABTĮ 5 straipsnyje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norinis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis šiame įstatyme numatytų procesinių reikalavimų. ABTĮ 25 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymu nustatytais atvejais - turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje akcentuota, kad teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reikalauja, jog privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka būtų aiškiai numatyta aukščiausios teisinės galios teisės akte – įstatyme (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS17-296/2007; LVAT 2007 m. spalio 18 d. nutartį Nr. AS8-486/2007; LVAT 2006 m. spalio 26 d. nutartį Nr. AS5-434/2006; LVAT 2010 m. kovo 26 d. nutartį Nr. AS858-209/2010 ir kt.). Pagal ABTĮ normas nesilaikymas įstatymų nustatytos atitinkamai bylų kategorijai privalomos ikiteisminio ginčo nagrinėjimo tvarkos sukelia įstatyme nurodytas teisines pasekmes. Jei pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, teismas, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktu, atsisako priimti skundą. Jei ši aplinkybė paaiškėja teismui priėmus pareiškėjo skundą, teismas pagal bylos aplinkybes sprendžia dėl ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto (bylos nutraukimo) arba ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto (skundo palikimas nenagrinėtu) taikymo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sprendžiant ginčus dėl valstybinio socialinio draudimo pensijų mokėjimo ir aiškinant šios kategorijos ginčų sprendimui taikytinas įstatymų normas nuosekliai laikomasi pozicijos, kad dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų ir veiksmų (neveikimo) pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra expressis verbis (aiškiai), nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamai bylai kaip teismų precedentas yra ypač aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kuri išankstinės ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarkos valstybinio socialinio draudimo pensijų mokėjimo klausimais ir taikytinos teisės aspektu yra analogiška nagrinėjamai bylai. Nors ši LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis pirmosios instancijos teismui priimant 2013 m. spalio 7 d. sprendimą dar nebuvo priimta, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šioje naujausioje LVAT praktikoje pateikti išaiškinimai yra ankstesnės jurisprudencijos, kurioje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog dėl Fondo administravimo įstaigų sprendimų ir veiksmų (neveikimo) pensijų mokėjimo klausimais yra expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, tęstinumas, pateiktas atsižvelgiant į kai kuriuos įstatymų pasikeitimus atitinkamų aplinkybių kontekste.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje Nr. A143-816/2014, be kita ko, pažymėjo, jog Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnis (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-87 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) nustato, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Nuostatos dėl Fondo administravimo įstaigų sprendimų ir veiksmų apskundimo įtvirtintos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnyje, kurio 2 dalis (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) nustato skundų Fondo valdybai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo) padavimo terminus, inter alia kad skundai dėl sprendimų pensijų skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas; taip pat nustatyta, kad skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Fondo valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas; skundų nagrinėjimo tvarką Fondo valdyboje nustato Fondo valdybos direktorius. Iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 1 dalis nustatė, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai; skundų nagrinėjimo tvarką ir terminus nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, o pagal šio straipsnio 2 dalį, Fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui.

Atsižvelgdama į šį teisųjį reguliavimą, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad tiek paminėtas iki 2013 m. sausio 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas, įtvirtintas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje, tiek nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas, įtvirtintas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje, termino kreiptis su skundu privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka į Fondo valdybą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimų įstaigų sprendimų pensijų klausimais pradžios momentą apibrėžė analogiškai – nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Sprendžiant dėl momento, su kuriuo sietina termino paduoti skundą Fondo valdybai dėl teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų), mokant pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas (sumažintas) pensijas, eigos pradžia, teisiškai reikšmingos yra faktinės aplinkybės, susijusios su pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimu asmeniui, turinčiam teisę ją gauti (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.). Nors administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 buvo sprendžiamas ginčas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, tačiau procesinio termino kreiptis dėl galimai pažeistų teisių gynimo pradžios nustatymo aspektu (nuo sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie priimtą sprendimą dienos) bylų aplinkybės iš esmės yra panašios (tiek minėtų valstybinių pensijų, tiek valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjams sumažintos pagal Laikinąjį įstatymą pensijos kiekvieną mėnesį buvo mokamos nepriimant atskirų administracinių aktų, o tiesiogiai taikant šio įstatymo nuostatas, t.y. perskaičiuojant paskirtas pensijas ir jas pervedant į pensijų gavėjų sąskaitas).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 taip pat pažymėjo, kad minėti terminai (tiek iki 2013 m. sausio 1 d. galiojęs 3 metų terminas, tiek nuo 2013 m. sausio 1 d. nustatytas 6 mėnesių terminas) yra procedūriniai terminai, nustatantys tam tikrą laiko tarpą veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje, t. y. inicijuoti ginčo nagrinėjimą ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka. Be to, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad pagal faktines aplinkybes, kai nepasibaigus anksčiau galiojusio teisinio reguliavimo nustatytam ilgesniam skundo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai padavimo terminui, įsigalioja naujas teisinis reguliavimas, nustatantis iš esmės trumpesnį skundo padavimo terminą (nenustačius jokių pereinamojo laikotarpio nuostatų), kuris šio naujojo teisinio reguliavimo įsigaliojimo momentu jau būtų pasibaigęs, tai iš esmės lemtų negalimumą inicijuoti ginčo nagrinėjimą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, ir, atitinamai, iš esmės apribotų asmens galimybę kreiptis į teismą.

Pažymėtina, kad apie paskirtų ir mokamų senatvės pensijų perskaičiavimą pagal Laikinojo įstatymo, kuris įsigaliojo nuo 2010 m. sausio 1 d., nuostatas šių pensijų gavėjai sužinojo arba turėjo sužinoti gavę pirmąją perskaičiuotą pagal šį įstatymą pensiją, t. y. atitinkamai po 2010 m. sausio 1 d. Taigi tokių asmenų (šiuo atveju pareiškėjo) kreipimuisi į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją (Fondo valdybą) pensijų mokėjimo klausimais taikytinas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusi redakcija) nustatytas procedūrinis terminas. Pirmosios instancijos teismas, sprendime nurodydamas, jog pareiškėjas pasirinko neprivalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarką, neteisingai taikė teisės normas. Laikinojo įstatymo, kaip matyti iš jo preambulės ir 1 straipsnio nuostatų, paskirtis – nustatyti laikinąjį (Laikinojo įstatymo 15 straipsnis) paskirtų ir mokamų pagal atitinkamus specialiuosius įstatymus pensijų ir kitų socialinių išmokų, tarp jų – senatvės pensijų, perskaičiavimą ir mažinimą, neviršijant nustatyto ribinio dydžio, siekiant kiek įmanoma apsaugoti socialiai jautrių asmenų grupes ir ekonominės krizės laikotarpiu užtikrinti išmokų mokėjimą laiku. Pabrėžtina, kad įsigaliojus Laikinajam įstatymui, teisinis reguliavimas, nustatantis valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir ginčų pensijų mokėjimo klausimais nagrinėjimą, nesikeitė. Laikinojo įstatymo 14 straipsnyje nurodyta, kad valstybinės socialinio draudimo pensijos, skiriamos šio įstatymo galiojimo laikotarpiu, apskaičiuojamos Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatyta tvarka ir perskaičiuojamose taikant šio įstatymo nuostatas. Laikinasis įstatymas Pensijų įstatymo atžvilgiu yra specialusis tik vienu aspektu – dėl paskirtos pagal Pensijų įstatymą pensijos perskaičiavimo ir mokėtino dydžio nustatymo Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimo šių pensijų gavėjams laikotarpiu, tačiau kitais klausimais, tarp jų dėl ginčų valstybinio socialinio draudimo pensijų mokėjimo klausimais privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, taikytinos pirmiau minėtos įstatymų normos (dėl senatvės pensijos nepriemokos už 2010–2011 metus – Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalis, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad valstybinio socialinio draudimo pensijų mokėjimo klausimus reglamentuoja viešosios teisės normos, t.y. specialusis Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymas, kuriame, kaip jau buvo minėta, ginčui aktualiu 2010-2011 metų laikotarpiu buvo aiškiai sureglamentuota (iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusi Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalis) ginčų valstybinių socialinio draudimo pensijų mokėjimo klausimais iškėlimo tvarka ir kreipimosi į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją procedūrinis terminas. Pasinaudojęs įstatyme numatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, asmuo skundą dėl viešojo administravimo priimto individualaus akto ar veiksmo (neveikimo) gali paduoti administraciniam teismui, laikydamasis ABTĮ 22-24, 32-33 straipsniuose nustatytų procesinių normų per 20 dienų terminą, skaičiuojamą nuo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo gavimo dienos. Iš pareiškėjo skundo teismui turinio matyti, kad jis siekia iškelti administracinį ginčą dėl teisinių santykių valstybinio socialinio draudimo pensijų mokėjimo srityje, kurie visiškai sureglamentuoti viešosios teisės normų. Dėl pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės, kad pensijos mokamos kiekvieną mėnesį (t. y. periodiškai) ginčo administracinis pobūdis nesikeičia. Pirmosios instancijos teismas CK 125 straipsnio 9 dalies nuostatomis nagrinėjamu atveju rėmėsi nepagrįstai. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje Nr. A444-2232/2013, be kita ko, pažymėjo, kad nors valstybinė pensija yra mokama kiekvieną mėnesį, tai nereiškia, kad pareiškėjas kiekvieną mėnesį, kada jam būdavo išmokama sumažinta valstybinė pensija, iš naujo sužinodavo apie savo teisių pažeidimą, todėl pažeidimo pasekmių skaidymas etapais nėra pagrįstas. Analogiškos praktikos laikomasi ir administracinėse bylose nagrinėjant ginčus dėl valstybinio socialinio draudimo pensijų nepriemokų priteisimo.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas 2013 m. spalio 7 d. sprendime nurodydamas, esą ginčams dėl valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos mokėjimo, kurį lėmė Laikinojo įstatymo nuostatų taikymas, įstatymuose privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nėra numatyta, taip pat vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 9 dalimi, neteisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas.

Byloje yra duomenys, kad pareiškėjui paskirtos senatvės pensijos mažinimas pradėtas nuo 2010 m. sausio mėnesio. Nors byloje nėra duomenų kuri konkreti data laikytina pareiškėjo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimą data, tačiau atsižvelgiant į tai, kad senatvės pensijos mokamos kiekvieną mėnesį, nėra pagrindo nesutikti su atsakovu, kad pareiškėjas apie senatvės pensijos sumažinimą sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėnesį. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas dėl pensijos nepriemokos už 2010–2011 metus grąžinimo pirmiausia kreipėsi į Fondo valdybos teritorinį skyrių (2013 m. balandžio 26 d. prašymas), po to į Fondo valdybą (2013 m. gegužės 23 d. prašymas), t. y. pasibaigus Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies prasme (iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusi įstatymo redakcija) 3 metų terminui.

Atsižvelgdama į tai, kad iš pareiškėjo skundo turinio matyti, jog pareiškėjas siekia iškelti administracinį ginčą dėl senatvės pensijos nepriemokos už 2010–2011 metus priteisimo, o ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos – Fondo valdybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. (6.5) I-3625 ginčija teisme tik dėl to, kad nepasinaudojimas Pensijų įstatyme numatyta privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, yra procesinė kliūtis iškelti teisme administracinį ginčą dėl senatvės pensijos mokėjimo, teisėjų kolegija, pabrėždama būtinumą užtikrinti administracinių teismų formuojamos praktikos analogiškose bylose nuoseklumą ir tęstinumą (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį Nr. A143-816/2014), konstatuoja, kad pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes ikiteisminė ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra yra užbaigta.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje Nr. A143-816/2014 analogiškoje byloje išaiškino, kad prašymu išmokėti dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą senatvės pensijos dalį išreiškiamas nesutikimas su atitinkamais Fondo valdybos teritorinio skyriaus veiksmais, t. y. siekiama inicijuoti ginčą dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų). Kadangi tiek Pensijų įstatymo 45 straipsnio, tiek Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatos aiškiai įtvirtina skundų dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų pensijų klausimais padavimo tvarką, skundai dėl pensijų dalies išmokėjimo turi būti paduodami Fondo valdybai, kaip privalomai ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, o ne Fondo valdybos teritoriniam skyriui (tiek iki 2013 m. sausio 1 d., tiek ir po 2013 m. sausio 1 d.). Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjas, siekdamas inicijuoti ginčą dėl galbūt neteisėtų ir nepagrįstų atitinkamos Fondo administravimo įstaigos veiksmų perskaičiuojant pensijas pagal Laikinojo įstatymo nuostatas ir jas išmokant, tam tikru aspektu veikė netinkamai, skundą paduodamas ne įgaliotam ginčą nagrinėti subjektui (Fondo valdybai), o teritoriniam skyriui, su kurio veiksmais nesutinka. Kita vertus, išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, jog tokį prašymą gavęs Fondo valdybos teritorinis skyrius, vadovaudamasis inter alia gero administravimo principu, iš jo kylančiais reikalavimais veikti atidžiai ir rūpestingai, įstatymuose esant aiškiai nustatytam teisiniam reguliavimui dėl Fondo administravimo įstaigų kompetencijos, turėjo imtis veiksmų (Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalis ir šią įstatymo nuostatą pakartojantis Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. V-69 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių 32 punktas) ir prašymo dalį dėl pensijų dalies išmokėjimo perduoti ginčus dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų nagrinėti įgaliotai institucijai, t. y. Fondo valdybai. Nustačiusi, kad Fondo valdybos teritorinis skyrius šių veiksmų neatliko ir iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos prašymo dalį išmokėti pensijos nepriemoką (išplėstinė teisėjų kolegija nekvestionavo Fondo valdybos teritorinio skyriaus kompetencijos nagrinėti prašymo dalį dėl informacijos suteikimo apie pensijos apskaičiavimą, neišmokėtos pensijos dydį ir pan.), išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjos prašymas, kuriuo ji kreipėsi į Fondo valdybos teritorinį skyrių dėl pensijos nepriemokos, laikytinas kreipimusi į Fondo valdybą Pensijų įstatymo 45 straipsnio prasme. Nustačiusi, kad po to pareiškėja kreipėsi su skundu ir į Fondo valdybą, kuri savo sprendime nurodžiusi, jog atsisako nagrinėti pareiškėjos skundą, nes praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytas 3 metų skundo padavimo terminas, taip pat nurodė, kad Fondo valdybos teritoriniai skyriai neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas neišmokėtos senatvės pensijos dalies, nes nepriimti kompensavimo tvarką nustatantys teisės aktai, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamu atveju privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra buvo užbaigta kompetentingoje ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje pasisakant dėl ginčo esmės ir šiuo aspektu (t.y. pasinaudojimo privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka aspektu) kliūčių nagrinėti ginčą teisme nėra (pareiškėja kreipėsi į teismą dėl Fondo valdybos sprendimo panaikinimo nepraleidusi ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto 20 dienų termino). Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad

nepaisant aiškiai išreikštos ginčus ikiteismine tvarka įgaliotos nagrinėti institucijos teisinės pozicijos ginčijamu klausimu (dėl ginčo esmės), juolab išreiškus ją bylą nagrinėjant teisme, vis tiek asmuo būtų įpareigotas iš naujo pasinaudoti išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka – nebūtų suderinamas su minėtais iš Konstitucijos kylančiais teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo imperatyvais, nuo kurių neatsiejami taip pat ir ikiteisminei ginčų nagrinėjimo tvarkai keliami veiksmingumo bei operatyvumo reikalavimai.

Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 8 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą, o iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų (bei kitų konstitucinių principų) kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Paisydama iš Konstitucijos kylančio imperatyvo dėl jurisprudencijos tęstinumo, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 pateiktų išaiškinimų, kadangi nagrinėjamo ginčo atveju situacija pasinaudojimo privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo procedūra aspektu iš esmės yra analogiška kaip ir minėtoje administracinėje byloje.

Byloje yra duomenys apie tai, kad pareiškėjas E. I. su 2013 m. balandžio 26 d. prašymu grąžinti jam, dirbančiam pensininkui 2010–2011 metais neišmokėtą senatvės pensijos dalį, kreipėsi ne į Fondo valdybą, kaip privalomą šios kategorijos ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, o į Fondo valdybos teritorinį skyrių, kuris jam paskirtai ir mokamai pensijai pritaikė Laikinojo įstatymo nuostatas, t.y. teritorinio skyriaus veiksmų dėl paskirtos pensijos mokėjimo apskundimo aspektu kreipėsi ne į tą subjektą. Be to, pareiškėjas prašė pateikti informaciją apie kiekvieną 2010–2011 metų mėnesį neišmokėtą pensijos dalį. Fondo valdybos teritorinis skyrius 2013 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. (10.1)3-61236 ne tik suteikė pareiškėjui jo prašomą informaciją, bet iš esmės išnagrinėjo prašymo dalį dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo, nurodydamas, kad grąžinti pensijos nepriemoką nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau minėtoje LVAT administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 pateiktas teisės normų taikymo esant analogiškoms aplinkybėms taisykles, pažymi, kad pareiškėjo 2013 m. balandžio 26 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies prasme. Fondo valdyba, gavusi pareiškėjo 2013 m. gegužės 23 d. prašymą, 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. (6.5)I-3625 nors ir konstatavo, kad pareiškėjas kreipėsi praleidęs iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, ir vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktu, nurodė, kad atsisako nagrinėti pareiškėjos skundą bei pasiūlė pareiškėjui pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, paaiškindama, kad pateikus tokius įrodymus, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo, tačiau ikiteisminė ginčo nagrinėjimo institucija tame pačiame sprendime nurodė ir tai, kad Fondo valdybos teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas neišmokėtos pensijų dalies, nes nepriimti kompensavimo tvarką nustatantys teisės aktai. Taigi nagrinėjamu atveju Fondo valdyba 2013 m. gegužės 30 d. sprendime Nr. (6.5)I-3625 konstatavusi, kad pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą ir pažymėjusi, kad jam pateikus įrodymus, suteikiančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo, tuo pačiu sprendimu išnagrinėjo pareiškėjos skundą iš esmės, t. y. nesilaikydama savo norminiu teisės aktu nustatytų taisyklių, kad pensijos gavėjui praleidus terminą kreiptis dėl teritorinio skyriaus sprendimo skundas iš esmės gali būti nagrinėjamas atnaujinus skundo padavimo terminą, faktiškai priėmė pareiškėjo skundą ir jį išnagrinėjusi išreiškė išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos poziciją ir valią, kad grąžinti pareiškėjui neišmokėtą senatvės pensijos nepriemoką, kurios jis negavo pritaikius antikonstitucine pripažintą Laikinojo įstatymo 8 straipsnio normą, nėra pagrindo. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes teismo įpareigojimas išankstinio ginčo ne teismo tvarka institucijai (Fondo valdybai), kuri 2013 m. gegužės 20 d. sprendime Nr. (10.1)3-61236 pareiškėjo skundą jo siekiamo iškelti ginčo dėl senatvės pensijos nepriemokos grąžinimo išnagrinėjo iš esmės ir savo poziciją šiuo klausimu pakartojo teisme, nagrinėti tą patį klausimą dar kartą, būtų nesuderinamas su iš Konstitucijos kylančiais teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo imperatyvais. Remiantis minėtais argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo Fondo valdybą pareiškėjo 2013 m. gegužės 23 d. prašymą nagrinėti iš naujo.

Konstatavus, kad įstatymu nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra buvo baigta, turi būti nustatyta, ar jai pasibaigus pareiškėjas kreipėsi į teismą per ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo 2013 m. birželio 25 d. skundą, pateiktą dėl Fondo valdybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. (6.5)I-3625 panaikinimo priėmė 2013 m. liepos 1 d. nutartimi joje nurodydamas, kad skundas paduotas nustatytu terminu (b. l. 12). Nustačius, kad įstatymu nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra buvo baigta ir pareiškėjas, pasinaudojęs šia tvarka, kreipėsi į teismą nepraleidęs ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismui šiuo aspektu nėra procesinių kliūčių nagrinėti pareiškėjo reikalavimą dėl senatvės pensijos nepriemokos priteisimo.

Pagal ABTĮ nuostatas administraciniame procese yra įtvirtintas aktyvaus teismo principas (ABTĮ 10 straipsnis, 57 straipsnio 4 dalis, 81 straipsnis). ABTĮ 10 straipsnis nustato, kad teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. Aktyvaus teismo principas nereiškia, kad teismas gali išeiti už pareiškėjo reikalavimo ribų ir gali keisti reikalavimo pagrindą arba dalyką savo iniciatyva, tačiau aktyvaus teismo principas apima teismo priedermę prireikus išaiškinti pareiškėjui teisę patikslinti pateiktą skundą, kad pareiškėjo siekiamas iškelti administracinis ginčas teisme galėtų būti išspręstas iš esmės. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateiktu šioje byloje skundu siekė pašalinti procesinę kliūtį, kuri jam užkirto kelią kreiptis į teismą dėl senatvės pensijos nepriemokos priteisimo. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nustatyta, kad privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra buvo baigta Fondo valdyboje, taigi pareiškėjui nėra procesinės kliūties inicijuoti ginčą teisme dėl senatvės pensijos nepriemokos priteisimo, o iš pareiškėjo 2013 m. birželio 25 d. skundo turinio matyti, kad pareiškėjas siekia inicijuoti būtent tokį ginčą, todėl pareiškėjui turi būti išaiškinta teisė patikslinti šioje byloje pateiktą skundą ir pareikšti reikalavimus, kurie gali būti pareikšti dėl senatvės pensijos mokėjimo pasinaudojus privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Dėl minėtų priežasčių byla pirmosios instancijos teisme turi būti nagrinėjama iš naujo, nes buvo išnagrinėta netinkamai pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis, 143 straipsnis).

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turėtų išaiškinti pareiškėjui teisę patikslinti savo skundą.

Teisėjų kolegija, grąžindama bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pažymi, kad LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje Nr. A143-816/2014 suformuota teisės aiškinimo praktika dėl privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros valstybinio socialinio draudimo pensijų mokėjimo klausimais yra išplėtota analogiškose bylose (žr. LVAT 2014 m. gegužės 26 d. nutartį Nr. A502-633/2014, 2014 m. birželio 19 d. nutartį Nr. A602-686/2014, 2014 m. birželio 19 d. nutartį Nr. A756-811/2014, 2014 m. liepos 2 d. nutartį Nr. AS822-450/2014 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimė BaltrūnaitėIrmantas JarukaitisVaida Urmonaitė – Maculevičienė