- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-10
- Bylos Nr.
- e2A-741-407/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00279-2016-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Rasa Gudžiūnienė, Egidijus Žironas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal įmonės bankroto administratorės V. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. kovo 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal minėtos bankroto administratorės prašymą dėl įmonės veiklos pabaigos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Bankrutavusios A. K. individualios įmonės bankroto administratorė kreipėsi į teismą, prašydama priimti sprendimą dėl minėtos įmonės pabaigos. Nurodė, kad varžytinėse parduotas buvusio įmonės savininko A. K. žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas) pirkėjui K. Š., gautos lėšos (1 600 Eur) paskirstytos bankroto administratorei, įmonės kreditoriams, Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir VMI), paveldėjusiai mirusio įmonės savininko A. K. turtą. Pažymėjo, kad bankroto proceso metu visi įmonės finansiniai reikalavimai patenkinti.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2017 m. kovo 1 d. sprendimu pripažino, kad bankrutavusios A. K. individualios įmonės veikla pasibaigė. Įvertinęs, kad visų įmonės kreditorių reikalavimai patenkinti visiškai, visi būtini bankroto proceso veiksmai atlikti, pateikta Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento pažyma, teismas sprendė, kad yra pagrindas pripažinti įmonės veiklą pasibaigusia.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniame skunde įmonės bankroto administratorė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. kovo 1 d. sprendimą ir grąžinti bankrutavusios A. K. individualios įmonės bankroto bylą Šaulių apygardos teismui tęsti bankroto procesą.Nurodo, kad VĮ Registrų centras atsisakė įregistruoti varžytinių būdų žemės sklypą įsigijusio K. Š. nuosavybės teises į minėtą žemės sklypą. Todėl pirkėjui K. Š. pareikalavus bankroto administratorė grąžino jam sumokėtą 1 600 Eur sumą. Bankroto administratorė nurodo, kad pervedus šias lėšas pirkėjui, įmonės kreditorių ir VMI bus prašoma grąžinti gautas lėšas bankrutavusiai įmonei. Taigi aplinkybės, kuriomis rėmėsi teismas, priimdamas sprendimą, yra iš esmės kitokios. Bankroto byla negali būti pabaigta, nes iki galo nėra atliktos įmonės visos likvidavimo procedūros.
Atsiliepime į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo VMI prašo skundo netenkinti. Nurodo, kad sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo pagrindai įtvirtinti ĮBĮ 32 straipsnio 4 dalyje. Bankroto administratorė, prašydama priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos, pateikė visus su įmonės veiklos pasibaigimu susijusius dokumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Lietuvos apeliacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas, gavęs iš bankrutavusios įmonės bankroto administratoriaus dokumentus, būtinus sprendžiant klausimą dėl įmonės pabaigos (nurodytus ĮBĮ 32 straipsnio 4 dalyje), gali priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos tik tuo atveju, kai nelieka abejonių, jog atlikti visi įstatyme numatyti būtinieji bankroto proceso darbai, tinkamai pabaigtos bankroto procedūros ir išnaudotos visos galimybės kuo daugiau patenkinti bankrutavusios įmonės kreditorių finansinius reikalavimus (Lietuvos apeliacinio teismo 2017-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-482-330/2017 ir joje nurodyta praktika). Bankrutavusios įmonės likvidavimo procedūra gali būti užbaigta tik tuomet, kai nebelieka įmonės turto, iš kurio gali būti vykdomas kreditorių reikalavimų patenkinimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-02-23 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-454-381/2016). Pirmosios instancijos teismas pripažino A. K. individualią įmonę pasibaigusią, konstatavęs, kad baigtos įmonės visos likvidavimo procedūros, įskaitant ir tai, kad realizuotas (parduotas iš varžytinių) visas įmonės turtas (žemės sklypas), iš kurio gautomis lėšomis (1 600 Eur) patenkinti visi įmonės kreditorių reikalavimai bei bankroto administravimo išlaidos. Iš bylos duomenų matyti, kad mirus individualios įmonės savininkui A. K., A. K. individualią įmonę ir A. K. priklausiusį žemės sklypą paveldėjo valstybė (2008-05-28 paveldėjimo teisės liudijimas, b. l. 4-5). Nepaisant to, kad nuosavybės teisė į žemės sklypą, kurį bankroto administratorė realizavo varžytinių būdu bankroto proceso metu, paveldėjo valstybė, pirmosios instancijos teismas 2016-12-12 nutartimi nurodė, kad leidžia nukreipti išieškojimą į A. K. priklausantį žemės sklypą. VĮ Registrų centrui atsisakius išregistruoti valstybės nuosavybės teisę į šį žemės sklypą ir įregistruoti pirkėjo K. Š. nuosavybės teisę į jį, pirkėjas pareikalavo grąžinti už žemės sklypą sumokėtą sumą (iš kurios buvo patenkinti įmonės kreditorių reikalavimai ir bankroto administravimo išlaidos). Šią sumą įmonės bankroto administratorė pirkėjui K. Š. grąžino (b. l. 92). Susiklosčius tokiai situacijai, apeliantė pagrįstai teigia, kad teismo išvada, apie tai, kad realizuotas visas įmonės turtas, iš kurio gali būti tenkinami reikalavimai, padengtos bankroto administravimo išlaidos, patenkinti visų kreditorių finansiniai reikalavimai, nėra teisinga. Nors šios aplinkybės nebuvo žinomos priimant skundžiamą sprendimą, tačiau joms paaiškėjus, klausimas dėl A. K. individualios įmonės pabaigos galėjo būti išspręstas neteisingai. Tai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą sprendimą ir bankroto administratorės prašymą dėl įmonės pabaigos perduoti spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo, įvertinant nurodytas faktines aplinkybes. Pažymėtina, kad tokia situacija iš esmės susiklostė dėl to, kad teismas leido nukreipti išieškojimą į šį A. K. priklausantį žemės sklypą, kai byloje buvo įrodymų, kad šis žemės sklypas priklauso ne A. K., o valstybei, priėmusiai jo palikimą. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad VMI pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo nurodyta, kad A. K. inidividuali įmonė turi 3 933,13 Eur įsiskolinimą UAB ,,Rybeka“, tačiau įmonės bankroto byloje patvirtintas tik UAB ,,Omintel“ 52,24 Eur dydžio finansinis reikalavimas. Todėl turėtų būti sprendžiama, ar nėra pagrindo patikslinti įmonės kreditorių sąrašą, įtraukiant į įmonės kreditorius UAB ,,Rybeka“ su jos finansiniu reikalavimu (ĮBĮ 26 str. 1 d.). Taip pat atkreiptinas pirmosios instancijos teismo dėmesys, kad byla gali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, kai viena proceso šalis pareiškia prašymą bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, o kita šalis per teismo nustatytą terminą nepareiškia prieštaravimo dėl tokio bylos nagrinėjimo (CPK 235 str. 6 d.). Nagrinėjamu atveju bylą dėl įmonės pabaigos teismas išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka, nors bankroto administratorė tokio prašymo nepareiškė, be to, kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims nebuvo išaiškinta teisė teikti prieštaravimus dėl tokios bylos nagrinėjimo formos, reikalauti žodinio proceso ir jame dalyvauti.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. kovo 1 d. sprendimą ir bylą dėl įmonės pabaigos perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.