- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-04-10
- Bylos Nr.
- 2A-340-431/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-16001-2016-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Gerasičkinienė
- Suinteresuotas asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie ŽŪM
- Pareiškėjas
- Ž. V.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Gerasičkinienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2YT-952-294/2017 pagal pareiškėjos Ž. V. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie ŽŪM, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja Ž. V. prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į negyvenamąjį pastatą, adresu (duomenys neskelbtini).
2. Pareiškime nurodė, kad nuo 2005 metų naudojosi statiniu, kuris ribojasi su jai nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini) (anksčiau buvęs (duomenys neskelbtini)), o nuo 1993 metų šiuo statiniu faktiškai naudojosi jos tėvai. Šis statinys (dujų sandėlys) buvo pastatytas 1970 metais ir tų pačių metų balandžio mėn. buvo perduotas naudoti. Kadangi gyvenamieji namai, esantys (duomenys neskelbtini) (anksčiau buvęs (duomenys neskelbtini).), iki 1992 m. (butų privatizavimo) buvo žinybiniai ir priklausė Respublikinio veislinių gyvulių supirkimo organizacijų susivienijimo Vilniaus tarprajoniniam skyriui (vėliau AB „Veisia“), todėl statinį (dujų sandėlį), kaip ir gyvenamuosius namus, ūkinius pastatus ir kitus statinius, statė minėta organizacija. Dujų sandėlyje iki 1991-1992 metų buvo laikomi suskystintų dujų balionai, kadangi jais centralizuotai buvo aprūpinami organizacijos žinybinių namų gyventojai. Iš gyvenamųjų namų perdavimo-priėmimo akto matyti kad faktiškai tuometinei (duomenys neskelbtini) apylinkei buvo perduoti du gyvenamieji namai ir du ūkiniai pastatai, kitas priede nurodytas turtas perduotas nebuvo. Vėliau AB „Veisia“ pertvarkymo būdu buvo pertvarkyta j UAB „Veisia“. AB „Veisia“ perdavus gyvenamuosius namus ir ūkinius pastatus (duomenys neskelbtini) apylinkės žinion ir gyventojams privatizavus minėtus žinybinius butus, suskystintų dujų balionais gyventojai centralizuotai nebuvo aprūpinami, dujų balionai jiems buvo parduoti ir kiekvienas dujomis turėjo apsirūpinti savarankiškai. Taigi, dujų sandėlis prarado savo paskirtį, gyventojams nusipirkus dujų balionus, dujų sandėlis liko tuščias. Nuo to laiko, t. y. faktiškai nuo 1993 metų šiuo statiniu naudojosi jos tėvai, kadangi šalia šio statinio jie naudojosi asmeninio ūkio žemės sklypu (asmeninio ūkio žemė buvo skirta jos tėvo šeimai, kadangi jis dirbo minėtame susivienijime ir gyveno su šeima tuo metu kaimo vietovėje ((duomenys neskelbtini).)). Pažymi, kad statinys nebuvo sukurtas kaip valstybės nuosavybės teisės objektas, todėl valstybei nepriklausė. Šis statinys taip pat nebuvo pripažintas kaip bešeimininkis turtas, nebuvo ir nėra valstybės apskaitomas. Statinio statybos dokumentai, kaip nurodyta Vilniaus apskrities archyvo 2016-11-16 rašte, nėra išlikę, archyvui saugoti nebuvo perduoti.
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM atsiliepimu išdėstė būtinąsias sąlygas dėl įgyjamosios senaties taikymo. Taip pat pažymėjo, kad įrodžius visas sąlygas dėl įgyjamosios senaties taikymo, ji pareiškimo tenkinimui neprieštaraus.
4. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija teismui pateiktame atsiliepime į patikslintą pareiškimą prašė teismo priimti sprendimą pagal galiojančias teisės aktų nuostatas ir atsižvelgiant į atsiliepime dėstomus argumentus. Nurodė, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, kad iki 2009 m. metų naudojosi 12 arų žemės sklypu, taip pat nenurodytas pagrindas naudotis statiniu, esančiu už jos sklypo ribų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 7 d. sprendimu pareiškėjos Ž. V. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tenkino.
6. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad statinys nebuvo pripažintas neteisėtos statybos rezultatu, taip pat į tai, kad nėra jokių kitų aplinkybių, trukdančių nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti, konstatavo, jog pareiškėja įrodė visas CK 4.68–4.71 straipsniuose nurodytas sąlygas: daikto įgijimo, valdymo sąžiningumą, valdymo atvirumą ir dešimties metų termino nepertraukiamumą.
7. Teismo vertinimu labiau tikėtina, kad toks statinys turėjo būti pastatytas legaliai, laikantis teisės aktų reikalavimų, nes jame turėjo būti laikomi pavojingos asmenims (aplinkai) medžiagos, be to, statinys yra mūrinis (t. y. ne laikinojo pobūdžio), aptvertas. Visų šių aplinkybių visuma ir tai, kad pasikeitus gyventojų įpročiams dėl gamtinių dujų balionų naudojimo ir keitimo, įmonei statinys tapo nenaudingas, į įmonės apskaitą nebuvo įtrauktas, laikytina, kad toks statinys sąžiningai valdomas pareiškėjos (anksčiau – jos tėvų), nepertraukiamai ir kaip savas – kaip pagalbinių ūkio reikmenų saugojimui skirta patalpa.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
8. Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimą panaikinti. Nurodo, jog teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus bei aiškino ir taikė ginčui taikytinas teisės aktų nuostatas bei kasacinio teismo išaiškinimus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pažymi, kad nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių negali būti pripažintas pagrindu įgyjamajai senačiai taikyti. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo. Taip pat apeliantas pažymi, kad ginčo statinys stovi valstybinėje žemėje, žemės sklypas po statiniu nesuformuotas.
Atsiliepimas
9. Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM prašo apeliacinio skundo pagrįstumą spręsti atsižvelgiant į atsiliepime nurodytus argumentus.
10. Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėja Ž. V. prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimą. Nurodo, kad pareiškėja pateikė pakankamai įrodymų ir duomenų, kad statinys niekada nepriklausė ir nepriklauso valstybei, jį statė ir jis priklausė respublikinio veislinių gyvulių supirkimo organizacijų susivienijimo Vilniaus tarprajoniniam skyriui (vėliau AB „Veisia“), todėl įrodinėti, kad jis nepriklauso valstybei, pareiškėja neturėjo.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
11. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
12. Byloje sprendžiamas klausimas, ar gali būti nustatytas faktas apie Ž. V. nuosavybės teisės įgijimą į negyvenamąjį pastatą - ginčo pastatą, ar yra tokiam faktui nustatyti būtinų aplinkybių visuma.
13. Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą gali įgyti asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tokį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja.
14. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą išskirtos nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį sąlygos bei atskleistas jų turinys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2010). Taigi, nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį įvaldomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.
15. Byloje nustatyta, kad pareiškėja Ž. V. kreipėsi į teismą pareiškimu, kuriuo prašė nustatyti faktą, kad nuo 2005 m. sąžiningai įgijusi, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai valdydama negyvenamąjį pastatą, adresu (duomenys neskelbtini), įgijo į jį nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį.
16. Teismas atkreipia dėmesį, jog daiktas gali būti įgyjamas įgyjamąja senatimi, jeigu jis gali būti privačios nuosavybės teisės objektas. Pirmiausia jis turi būti nuosavybės teisės objektas. Tai – teisei neprieštaraujančiu būdu ir tvarka sukurtas daiktas. Statinys, kaip nekilnojamasis daiktas, sukuriamas statybos būdu ar esamo daikto rekonstrukcija (CK 4.47 straipsnio 4, 12 punktai, Statybos įstatymas ir kiti statybą reglamentuojantys teisės aktai). Jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į nekilnojamąjį daiktą, kuris atsirado statybos būdu, įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas, neatitinka CK 4.67 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Tada turi būti konstatuojama, kad nėra visų sąlygų įgyjamosios senaties faktui patvirtinti. Tokios pozicijos laikosi ir kasacinis teismas formuodamas teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2011). Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju nėra jokių pirminių statinio sukūrimo dokumentų (statybos leidimo, projekto ir pan.). Bylos šalys šios aplinkybės neginčija. Aplinkybę, jog nėra jokių ginčo objekto sukūrimo dokumentų, taip pat patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, t. y. Vilniaus apskrities archyvo 2016 m. lapkričio 16 d. raštas „Dėl statinių (duomenys neskelbtini)“, kuriame nurodoma, jog archyviniuose dokumentuose duomenų apie 1970-1975 m. leidimą statyti ar kitų dokumentų susijusių su pastatų statyba (duomenys neskelbtini), nerasta; bei Vilniaus rajono savivaldybės administracijos raštas „Dėl informacijos suteikimo“, kuriame nurodoma, kad dokumentų, susijusių su statinio (dujų sandėlio), esančio (duomenys neskelbtini), statybomis, teisine registracija, ir apie archyvui saugoti perduotus dokumentus neturi, kad joks subjektas dėl statybą leidžiančių dokumentų išdavimo statiniui taip pat nesikreipė. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas neturi pakankamo pagrindo konstatuoti, jog ginčo objektas buvo sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, o neatitinkant šių reikalavimų, konstatuotina, jog ginčo statinys nėra privačios nuosavybės teisės objektas. Faktas, jog pareiškėja neturi galimybės gauti ar atkurti ginčo statinio statybos dokumentų, nes jie nustatyta tvarka nėra perduoti saugoti, t. y. nėra išlikę, nepatvirtina ir neįrodo statinio - negyvenamojo pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini) (buvusios dujų saugyklos), sukūrimo teisėtumo ar statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatytos tvarkos atitikties. Taigi, pareiškėja nepateikė teismui duomenų, kurie patvirtintų, kad ginčo pastatas jo statybos metu galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka buvo priimtas eksploatuoti, t. y. pastatytas laikantis statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų (CPK 178 straipsnis). Šis statinys taip pat nebuvo pripažintas kaip bešeimininkis turtas, nebuvo ir nėra valstybės apskaitomas. Statinio statybos dokumentai, kaip nurodyta Vilniaus apskrities archyvo 2016 m. lapkričio 16 d. rašte, nėra išlikę, archyvui saugoti nebuvo perduoti. Taip pat pareiškėja neįrodė, jog ji nepertraukiamai daiktą valdė ne mažiau kaip 10 metų – byloje nepateikta jokių įrodymų apie statinio valdymą. Pareiškėjai neįrodžius aplinkybių, kuriomis grindžiami pareiškimo reikalavimai, darytina išvada, jog ginčo statinys negali būti įgyjamas nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Tokiu atveju pareiškėja turi pagrindą svarstyti nuosavybės teisės į jos nurodomą pastatą registravimą kitu teisės aktų numatytu būdu, pavyzdžiui, pašalinus savavališkos statybos padarinius.
17. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjai neįrodžius CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytų nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti visų sąlygų visumos buvimo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad yra visos CK 4.68 straipsnyje nustatytos sąlygos nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktui nustatyti, todėl nepagrįstai patenkino pareiškimą. Teismas neteisingai taikė CK 4.68-4.71 straipsnius, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (CPK 185 straipsnis), dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą teismo sprendimą, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, priimamas naujas sprendimas - pareiškėjos pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - pareiškėjos Ž. V. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmesti.