Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Darius Kantaravičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-285-813/2016

Teisėjas Raimundas Krušinys Teisminio proceso Nr. 1-64-1-01131-2013-4

2016 m. gegužės 13 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Dariaus Kantaravičiaus, teisėjų Viktoro Preikšo ir Ramūno Antanavičiaus, sekretoriaujant Rimantei Litvinavičiūtei, dalyvaujant prokurorui Egidijui Palaimai, nuteistajam M. J., jo gynėjai advokatei Ramutei Budrytei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. J. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 str. 1 d., ir jam paskirta 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 3 d., 9 d., paskirtoji bausmė visiškai sudėta su 2014-10-01 Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme ir galutinė bausmė nustatyta 2 (dveji) metai 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo.

Į bausmės laiką visiškai įskaityta bausmė, atlikta pagal 2014-10-01 Kauno apylinkės teismo nuosprendį, ir laikas, išbūtas sulaikyme ir suėmime nuo 2013-10-23 iki 2014-04-23.

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir periodinis registravimasis policijos įstaigoje, pakeistos į suėmimą ir jo terminas pratęstas iki įsiteisės teismo nuosprendis.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. J. nuteistas už tai, kad jis, ne anksčiau kaip nuo 2013-07-21 iki 2013-08-01, turėdamas tikslą platinti, t. y. perduoti narkotinę medžiagą – heroiną, asmeniui, kurio atžvilgiu byla išskirta į atskirą bylą, nes kaltinamasis vengė vykti į teismo posėdžius, tuo metu atlikusiam laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose, pastarojo prašymu, savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė ne mažiau kaip 0,001 g narkotinės medžiagos - heroino, kurią tyrimo metu nenustatytu būdu ištirpino ir šia narkotine medžiaga įmirkydamas prisodrino 2013-08-01 datuotą popierinį laišką, skirtą asmeniui, kurio atžvilgiu byla išskirta į atskirą, tačiau adresuotą nuteistojo V. T. vardu į Marijampolės pataisos namus, esančius (duomenys neskelbtini). M. J. paruošus narkotine medžiaga – heroinu, prisodrintą laišką išsiuntimui, A. L. asmens, kurio atžvilgiu byla išskirta į atskirą, prašymu iš Kauno miesto 41 pašto, esančio (duomenys neskelbtini), išsiuntė šį laišką į Marijampolės pataisos namus, esančius (duomenys neskelbtini), kur 2013-08-05, 15.05 val., atlikus nuteistajam V. T. adresuoto ir asmeniui, kurio atžvilgiu byla iškista į atskirą, skirto laiško apžiūrą, laišką su narkotine medžiaga - heroinu, kurio masė 0,001 g, surado ir paėmė Marijampolės pataisos namų pareigūnai.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. J. apeliacinis skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo pažeistos. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad teismas nuosprendyje įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir jos pagrindu padarė pagrįstas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, M. J. yra nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už tai, kad, turėdamas tikslą platinti, neteisėtai laikė ne mažiau kaip 0,001 g narkotinės medžiagos – heroino, kurią ikiteisminio tyrimo nenustatytu būdu ištirpino ir šia narkotine medžiaga įmirkydamas prisodrino 2013-08-01 datuotą popierinį laišką, skirtą asmeniui, kurio atžvilgiu byla išskirta į atskirą.

M. J. apeliaciniame skunde teigia, jog nieko nežinojo apie popieriniame laiške esančią narkotinę medžiagą, jis tik užklijavo ant voko pašto ženklą, narkotinių medžiagų neplatino ir tikslo tą daryti neturėjo. Vis dėlto, šiuos teiginius aukštesnės instancijos teismas vertina kaip gynybinę nuteistojo poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės arba ją sušvelninti. M. J. teiginiai yra paneigti byloje surinktų įrodymų visuma, be to, ir paties apelianto paaiškinimai dėl jam inkriminuoto nusikaltimo aplinkybių yra prieštaringi. Ikiteisminio tyrimo metu M. J. teigė, kad jo brolis M. J., šiuo metu atliekantis bausmę Marijampolės pataisos namuose, jo niekada neprašė parašyti jokio laiško, todėl jis popierinio laiško nėra rašęs, su broliu bendraudavo telefonu. Kiek žino, A. L. – brolio sugyventinė, taip pat nėra rašiusi jokio laiško, su M. J. ji bendrauja telefonu. M. J. taip pat aiškino, kad 2013 m. liepos mėnesį jis nuomojosi butą (duomenys neskelbtini), įtarime nurodytu laikotarpiu jis bute, esančiame (duomenys neskelbtini), negyveno ir jame nesilankė (t. 3, b. l. 60-61). Kodėl ant voko, paimto 2013-08-05 apžiūrint įvykio vietą Marijampolės pataisos namuose, esančio pašto ženklo rastų biologinių pėdsakų genotipas sutapo su jo DNR genotipu, paaiškinti tyrimą atliekančiai pareigūnei nesugebėjo (t. 3, b. l. 64-65). Pirmosios instancijos teismo posėdyje M. J. iš karto duoti parodymus po kaltinamojo akto paskelbimo nesutiko ir pasinaudojo savo procesine teise duoti paaiškinimus po liudytojų apklausų. Išklausęs kaltinamojo M. J., liudytojų D. N., A. L. parodymus, M. J. savo paaiškinimus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pakeitė iš esmės skirtingais. Jis paaiškino, kad 2013 m. vasarą jam buvo skambinęs brolis M. J., kuris prašė jo sumirkyti laišką, tačiau jis atsisakė tai padaryti. Tuomet su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, - I. K. susitarė susitikti bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Atėjęs į minėtą butą I. K. paklausė, ar jis padarė tai, ko prašė brolis. Jis atsakė, kad ne ir išėjo su kaimynu į laiptinę parūkyti. I. K. paprašė jo nupirkti voką su pašto ženklu, jis taip ir padarė, o sugrįžęs įdėjo rastą laišką į voką, užklijavo pašto ženklą ir voką paliko ant sekcijos. Tuomet paskambino A. L. ir pasakė, kad šį laišką išsiųstų. Laiško tekstą rašė D. N.. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuos nuteistojo parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip sąmoningą prisitaikymą prie tyrimo metu nustatytų aplinkybių bei teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

M. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu duotus nenuoseklius parodymus paneigia liudytojų D. N., A. L., kurios atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, parodymai, taip pat asmens, kurio atžvilgiu byla išskirta į atskirą, - M. J. parodymai. Šių asmenų parodymai neprieštarauja juos gretinant tarpusavyje, papildo vieni kitus, todėl teisėjų kolegija juos laiko patikimais ir jais vadovaujasi darydama savo išvadas.

Nors M. J. šiuo metu nuo teismo pasislėpė ir jo atžvilgiu byla išskirta į atskirą, tačiau su teisėsaugos institucijų atstovais jis bendravo tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu. Pirminės apklausos metu jis patvirtino, kad 2013 m. liepos mėnesį skambino broliui M. J. ir sakė šiam, kad paimtų miltelių, ištirpdytų juos ir užpiltų ant popieriaus. Šie milteliai, t. y. heroinas, buvo bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Narkotinę medžiagą jis turėjo nusipirkęs iš anksčiau, laikė ją minėtame bute, atliekant laisvės atėmimo bausmę, sugalvojo heroiną atsisiųsti į pataisos namus. Broliui M. J. jis papasakojo viską, ką šis turėjo padaryti, t. y. parašyti laišką, heroiną ištirpdyti ir gautą skystį užpilti ant laiško, kurį turėjo išsiųsti į pataisos namus, adresuotą ne jam, bet kitam asmeniui. M. J. jam atsakė, kad geria, todėl jis pasiūlė laišką duoti rašyti kitam asmeniui. M. J. jis kelis kartus skambino ir klausė, ar šis įvykdė jo prašymą, brolis vieną kartą atsakė, kad nepadarė, kitą kartą žadėjo padaryti šiandien (t. 3, b. l. 163-165). Atkreiptinas dėmesys, kad teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu kaltinamasis M. J. nelaukė liudytojų apklausos ir sutiko duoti paaiškinimus iš karto prokurorui paskelbus kaltinamojo akto turinį. Nors šį kartą M. J. parodymus pakeitė, teigdamas, jog įsodrinti laišką prašė ne heroinu, bet papildais sportui, tačiau analizuojamu atveju esminė aplinkybė, t. y. kad nurodymą ištirpinti ir užpilti ant laiško atitinkamas medžiagas prašė būtent brolio M. J., o šis tai padaryti sutiko, išliko nepakitusi.

Liudytoja A. L. parodė, kad 2013 m. liepos mėnesį jai skambino sugyventinis M. J. ir prašė parašyti laišką, ji suprato, kad to paties jis buvo prašęs ir savo brolio M. J.. Parašytą laišką ji privalėjo palikti bute, esančiame (duomenys neskelbtini). M. J. jai sakė, jog po to viską sutvarkys jo brolis. Ką sutvarkys, ji nesuprato. Pažymėjo, kad į minėtą butą patekdavo tik M. J. (t. 1, b. l. 40-41). Tas pačias aplinkybes ji nurodė ir vėlesnėje savo apklausoje, kartu pažymėjo, jog laiško pati nerašė, tai padaryti paprašė kaimynės D. N.. Atkreiptinas dėmesys, kad po to, kai kaimynė surašė laišką, pastarasis buvo paliktas bute, (duomenys neskelbtini). Po kelių dienų atvykusi į tą patį butą, A. L. rado laišką voke, kuris jau buvo užklijuotas. Jai beliko laišką tik išsiųsti (t. 2, b. l. 53-54). A. L. atžvilgiu Kauno apygardos teismo 2014-05-07 nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jos kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Šios liudytojos parodymai iš esmės sutampa su liudytojos D. N. parodymais, kad ši sutiko savo braižu parašyti laišką M. J., nenurodydama konkretaus objekto, kam jis adresuojamas. D. N. pažymėjo, kad tekstą kūrė kartu su A. L., o M. J., nors į laiško teksto rašymą nesikišo, tačiau visą rašymo procesą stebėjo iš šono (t. 1, b. l. 34-36). Analogiškus parodymus ji davė ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu. Atkreiptinas dėmesys, kad nei A. L., nei D. N. nei vienoje apklausoje nėra nurodžiusios, kad asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, - I. K. būtų dalyvavęs laiško rašymo procese. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta apelianto keliamą versiją, kad laišką įmirkyti narkotine medžiaga galėjo I. K.. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad intensyviausias bendravimas kaltinime nurodytu laikotarpiu vyko tarp M. J., M. J. ir A. L. (t. 1, b. l. 135-136).

Apeliaciniame skunde M. J. prašo apklausti liudytoju apie jam žinomas analizuojamo įvykio aplinkybes I. K.. Šį savo prašymą nuteistasis buvo pateikęs ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau tiek apylinkės teismas, tiek apygardos teismas protokoline nutartimi šį prašymą atmetė. Pažymėtina, kad I. K. veiksmai, dėl kurių ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo nutrauktas, nėra susiję su 2013-08-01 datuoto laiško prisodrinimu narkotine medžiaga, jokių duomenų, kad pastarasis būtų bendravęs su apelianto broliu dėl laiško įsodrinimo heroinu ir atsiuntimo į pataisos namus, baudžiamosios bylos medžiagoje nėra. Todėl I. K. apklausa pagrįstai laikyta pertekliniu veiksmu, nepadėsianti nei patvirtinti, nei paneigti įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes.

Nuteistasis M. J. tiek apeliaciniame skunde, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu išreiškė norą, jog liudytoju būtų apklaustas ir tarnybinį pranešimą 2014-01-06 surašęs Marijampolės apskrities VPK Organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus 3-ojo poskyrio viršininkas L. S.. Šis prašymas teisėjų kolegijos protokoline nutartimi taip pat buvo atmestas. Iš minėto tarnybinio pranešimo turinio matyti, kad 2013-12-31 Marijampolės apskrities VPK Organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus pareigūnai gavo kriminalinės žvalgybos informaciją, kad M. J., būdamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje, pasakojo, kad Marijampolės pataisos namuose atlikinėjo šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę ir ten vartojo bei platino amfetaminą. Narkotikai buvo platinami laiškais, t. y. narkotinės medžiagos buvo impregnuojamos į lapus. Tokius laiškus jam paruošdavo brolis M. J. ir draugai (t. 2, b. l. 19). Taigi tarnybinio pranešimo tekstas liudija, jog buvo gauta tik pirminė informacija, kurios patikimumas ir teisingumas buvo tikrinamas pradėjus ikiteisminį tyrimą. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtas tarnybinis pranešimas nėra nei vienintelis, nei pagrindinis įrodymas, kurio pagalba būtų įrodinėjama M. J. kaltė. Be to, minėto tarnybinio pranešimo centre yra ne M. J., tačiau jo brolio M. J. galimai vykdoma nusikalstama veika. Todėl aiškintis, ar yra koks nors tarnybiniame pranešime aprašyto pokalbio garso įrašas, kokiems asmenims buvo platinamos narkotinės medžiagos ir pan. išeitų už M. J. inkriminuoto kaltinimo ribų. Be to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostata, kriminalinės žvalgybos metu apie asmenį surinkti duomenys turi būti pateikti asmeniui, kurio atžvilgiu buvo taikyta kriminalinė žvalgyba, tik tuo atveju, kai gauta informacija nepasitvirtino ir ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas, bet atsirado teisinės neigiamos pasekmės. Be to, minėto įstatymo 19 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad detalūs duomenys apie kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdus ir priemones, kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdų taikymo taktiką, taip pat kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių tapatybę bei detalią informaciją apie šių dalyvių kiekybinę ir personalinę sudėtį, neteikiami. Kadangi M. J. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas, gauta pirminė informacija iš esmės pasitvirtino, todėl apklausti liudytoju tarnybinį pranešimą surašiusį pareigūną nėra pagrindo.

Atkreiptinas dėmesys, kad byloje užfiksuotos aplinkybės, jog kratos metu apelianto bute narkotinių medžiagų nebuvo rasta, šių medžiagų taip pat nebuvo rasta ir pas jį asmeniškai, nepaneigia jo kaltės dėl laiško įsodrinimo narkotine medžiaga – heroinu. Sutiktina, kad tiesioginių liudytojų, kurie būtų matę neteisėtų M. J. veiksmų atlikimą, nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, tačiau asmens kaltumas ar nekaltumas nustatomas remiantis visų byloje surinktų įrodymų visuma, neteikiant kuriam nors iš jų prioriteto ar išskirtinumo.

Iš specialisto išvados Nr. 140-(5533)-IS1-4507 matyti, kad ant voko, paimto 2013-08-05 apžiūrint įvykio vietą Marijampolės pataisos namuose, Sporto g. 7, Marijampolėje, rastų žmogaus biologinių pėdsakų, tinkamų asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR, genotipas sutampa su M. J. genotipu. Tikimybė, kad egzistuoja kitas asmuo, kurio genotipas identiškas ištirtų M. J. lokusų genotipui, t. y. atsitiktinio sutapimo tikimybė, yra ne didesnė nei 0,00000000000000000004 % (t. 1, b. l. 19-20). Iš specialisto išvados Nr. 140-(3954)-IS1-188 matyti, kad tyrimui pateiktame laiške, atsiųstame 2013-08-05 nuteistajam V. T. į Marijampolės pataisos namus, yra narkotinės medžiagos – heroino, kurio masė 0,001 g (t. 1, b. l. 26-27). Nors M. J. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu teigė, kad toks kiekis yra nerealus ir prašė skirti pakartotinę laiško ekspertizę, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu tam nėra objektyvaus pagrindo. Apelianto ginčijamą išvadą pateikė aukštąjį universitetinį išsilavinimą, narkotinių ir psichotropinių medžiagų tyrimų specialisto kvalifikaciją ir keturiolikos metų objektų tyrimo stažą turintis specialistas. Be to, specialistas pateikė ne tikėtiną, tačiau kategorišką išvadą dėl narkotinės medžiagos buvimo pateikto tirti laiško ekstrakte. Tyrimo metu buvo naudojami moksliškai patvirtinti metodai, objektas tyrimui pateiktas tirti specialiame plastikiniame pakete, kurio pakuotė nebuvo pažeista, todėl jokių abejonių aukščiau aptarta specialisto išvada dėl jos patikimumo apeliacinės instancijos teismui nekelia. Be to, Marijampolės pataisos namų Vidaus tyrimų skyriaus vyresnysis inspektorius R. S., atplėšęs nuteistajam V. T. adresuotą laišką, iš karto pastebėjo, kad ant popieriaus lapo rankraštinio teksto esančios raidės yra išsilieję, tarsi tekstas būtų sulietas kokiu nors skysčiu. Todėl pareigūnas atkirpo nedidelę sulieto popieriaus dalį ir atliko vienkartinį testą „NIK“, kuris parodė, jog tiriama medžiaga priklauso narkotinių medžiagų grupei (t. 1, b. l. 31). Taigi tiek vienkartinio testo, tiek specialių žinių reikalaujančio tyrimo atlikimas davė tuos pačius rezultatus, t. y. patvirtino, kad 2013-08-01 datuotas laiškas yra prisodrintas narkotine medžiaga. Tai, kad laiške yra tik „vienas čekis“, t. y. nuteistųjų žargonu viena vartojimui skirta dozė, pareigūnui R. S. prasitarė ir nuteistasis V. T..

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje savo paaiškinimus dėstęs M. J. puikiai orientavosi, kaip laiške galėjo atsirasti narkotinės medžiagos. Jis aiškino, kad jei toks kiekis, t. y. 0,001 g, yra įmirkomas, tai turėtų būti maišomas su kažkokiu skysčiu, tuomet narkotiko iš esmės neliktų. Be to, apeliantas pareiškė, kad kiek jam žinoma, tokiais kiekiais niekas neprekiauja. Šie parodymai taip pat netiesiogiai patvirtina, jog M. J. yra gerai žinoma narkotikų platinimo schema, asmuo, niekada nebandęs įsodrinti popieriaus lapo narkotine medžiaga, negalėtų pakankamai išsamiai apibūdinti šio proceso eigos. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo baigiamųjų kalbų metu M. J. pasakė: „yra kaip yra, todėl prašau skirti švelnesnę bausmę“, tokiu būtu iš dalies pripažindamas savo kaltę.

Taigi, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą: liudytojų parodymus, specialistų išvadas, pareigūnų tarnybinių pranešimų turinį, telefoninių pokalbių išklotines, paties nuteistojo parodymus ir kitą rašytinę baudžiamosios bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. J. kaltė yra įrodyta.

Skiriant apeliantui bausmę buvo laikytasi bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių (BK 54 straipsnis), atsižvelgta į bausmės paskirtį (BK 41 straipsnio 2 dalis), kitas baudžiamajame įstatyme įtvirtintas bausmių skyrimo nuostatas, todėl M. J. parinkta reali terminuoto laisvės atėmimo bausmė individualizuota tinkamai, t. y. paskirta minimali straipsnio sankcijoje numatyta dviejų metų laisvės atėmimo bausmė. Teisėjų kolegijos vertinimu ši bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per aiškiai griežta ar neatitinkanti padaryto nusikaltimo pavojingumo pobūdį ir laipsnį.

Apeliaciniame skunde M. J. taip pat nesutinka su jam paskirtu suėmimu iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Apelianto teigimu, nenurodant konkretaus kardomosios priemonės – suėmimo termino yra pažeidžiamos šios procesinės prievartos priemonės skyrimo taisyklės. Apeliacinės instancijos teismas su tokia nuteistojo pozicija nesutinka. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam buvo paskirta reali subendrinta dviejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, apylinkės teismas motyvavo, kodėl M. J. atžvilgiu nėra pagrindo taikyti BK 75 straipsnio nuostatų, todėl buvo pagrįstai spręstas kardomosios priemonės – suėmimo taikymo klausimas. Pažymėtina, kad M. J. buvo paieškomas dėl 2014-10-01 Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo, kadangi 2015-01-30 Kauno apylinkė teismo nutartimi jam buvo panaikintas bausmės vykdymo atidėjimas. M. J. buvo sulaikytas 2015-07-22 ir pasiųstas atlikti šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Į skundžiamo nuosprendžio paskelbimą 2016-01-22 M. J. buvo konvojuotas iš Vilniaus pataisos namų. Kadangi nuosprendžio skelbimo dieną baigėsi nuteistojo bausmės atlikimo laikas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jam galiojusias kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir periodinį registravimąsi policijos įstaigoje, pakeitė į suėmimą, siekiant, jog nuteistasis nepabėgtų ir nepasislėptų nuo teismo bei nuosprendžio įvykdymo. Pažymėtina ir tai, jog bausmės pradžia M. J. skaičiuojama nuo skundžiamo nuosprendžio priėmimo dienos, taigi jo laisvė yra suvaržyta teisėtai ir pagrįstai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. J. apeliacinį skundą atmesti.