Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją bylą, kurioje R. A., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini)., Lietuvos Respublikos pilietis, vidurinio išsilavinimo, vedęs, nedirbantis, gyv. vietą deklaravęs (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)., Šalčininkų r., tačiau faktiškai gyvenantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, administracine tvarka baustas, Lietuvos Respublikoje neteistas,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kaltinamas tuo, kad jis 2014 m. liepos 29 d., apie 10 val. 50 min., autoservise, esančiame adresu Sudervės g. 9, Avižieniai, Vilniaus rajonas, UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, sukėlė fizinį skausmą V. S., suduodamas 1 smūgį į nugarą bei 5 smūgius į galvą, taip pat stumdamas sužalojo koją, suplėšė marškinėlius, tokiu būdu sukeldamas fizinį skausmą bei padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apklausiamas teisiamajame posėdyje kaltinamasis R. A. savo kaltės kategoriškai nepripažino. Nurodė, jog nukentėjusįjį (jei pastarąjį apskritai tokiu galima pavadinti), pažįsta gal kokius 5 metus. Kadaise yra tekę su pastaruoju turėti darbinių santykių, klojo V. S. trinkeles, tačiau darbų nebaigė, kadangi neužteko pinigų. Jis V. S. jokių nei piniginių, nei kitokių pretenzijų neturėjo, nežino, ar šis pretenzijų turėjo jam. Po to jų jokie santykiai nesiejo, konfliktų nebuvo. 2014-07-29, apie 11 val., jis buvo autoservise „(duomenys neskelbtini)“, stovėjo ant laiptų, esančių šalia poilsio kambario (kaip pavaizduota nuotraukoje Nr. 3, policijos įstaigos pateiktoje medžiagos b. l. 8-9). Buvo nusisukęs, kai išgirdo V. S. balsą ir necenzūrinius žodžius, adresuotus jam (konkrečiai tuos žodžius jau ne visus atsimena, tačiau jie buvo užgaulūs, tokie kaip „p...s, s...a, bl...“, kitų dėl ilgo laiko tarpo įvardinti negali). Kadangi patalpose šalimais daugiau nieko nebuvo, akivaizdu, kad tie žodžiai buvo skirti būtent jam. Jis nulipo nuo laiptelių ir atsakė šiam tuo pačiu, t. y. panašiais necenzūriniais žodžiais. Po to susikibo. Negali pasakyti, kuris pirmas stvėrė kitą už drabužių. Jie paprasčiausiai stumdėsi po visą kambarį (poilsio/persirengimo, nuotrauka Nr. 4), tai vienas buvo nustumiamas į kampą, tai kitas. Jis (R. A.) jokių smūgių V. S. nesudavė, pastarasis taip pat nesmūgiavo, jie viso labo stumdėsi. Atsimena, kad vienu momentu V. S. pasakė esantis po operacijos, sakė, kad negalima jo mušti, nors jis (R. A.) net neketino to daryti. Buvo suplėšyti abiejų marškinėliai. Prasidėjusį susistumdymą mažiausiai matė du asmenys – A. B. ir G. Š.. Pirmasis stovėjo tarp durų, antrasis – gal metro atstumu nuo durų. A. B. atsistojo tarp jų ir išskyrė. Kai buvo išskirti, jis (kaltinamasis) iš karto (gal po kokių 10 sek.) išėjo iš serviso ir išvažiavo. Vėliau teko jame lanktis ir kažkas iš darbuotojų minėjo, kad V. S. po konflikto iškvietė policiją. Negali pasakyti, kaip nukentėjusiajam galėjo būti padaryti sužalojimai. Pastarasis susistumdymo metu atsitrenkė į stalą, dėl ko galėjo atsirasti kraujosruva kojoje. Smūgių jis (kaltinamasis) tikrai nesudavė. Nukentėjusysis ant stalo pargriuvęs nebuvo, nebent buvo į jį įsikibęs. Civilinio ieškinio nepripažįsta. Jokios savo kaltės nemato. Jie susistumdė, pats irgi galėjo pateikti medicininius dokumentus, jam buvo suplėšyti marškinėliai, tačiau jis šio įvykio neakcentavo, viskas praėjo ir tiek, ne moteriškės gi yra (b. l. 57-61).

Ikiteisminio tyrimo Nr. 57-1-01263-14 medžiagoje esančioje 2014-08-01 specialisto išvadoje Nr. G 2544/14 (01) konstatuota, jog V. S. padaryta poodinė kraujosruva dešinės šlaunies viršutinio trečdalio išoriniame paviršiuje, paveikus kietu buku daiktu, galimai užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2014-07-29. Kliniškai nustatytas juosmens srities sumušimas nepagrįstas objektyviais medicininiais duomenimis bei kliniškai nustatyta ūmi kairės pusės radikulopatija yra susijusi su anksčiau nustatytomis stuburo L4/5, L5/S1 sričių išvaržomis, todėl sužalojimais nevertinama. Sužalojimas padarytas vienu trauminiu poveikiu. V. S. nustatytas vienas kūno sužalojimas. Sužalojimo vietoje nėra požymių, pagal kuriuos būtų galima nustatyti konkretų sužalojusį daiktą ar įrankį. V. S. nustatytas kūno sužalojimas galėjo atsirasti nukentėjusiajam atsitrenkiant dešinės šlaunies išoriniu paviršiumi į kietą buką paviršių. Sužalojimo pobūdis bei lokalizacija nukentėjusiojo bei nukentėjusiojo ir užpuoliko tarpusavio išsidėstymo nenurodo (ikiteisminio tyrimo medžiagos b. l. 14).

Ikiteisminio tyrimo Nr. 57-1-01263-14 medžiagoje esančioje 2014-11-13 specialisto išvadoje Nr. G 3665/14 (01) konstatuota, jog V. S. padaryta poodinė kraujosruva dešinės šlaunies viršutinio trečdalio išoriniame paviršiuje, paveikus kietu buku daiktu, galimai užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2014-07-29. Kliniškai nustatytas juosmens srities sumušimas nepagrįstas objektyviais medicininiais duomenimis, todėl sužalojimu nevertinamas. V. S. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Sužalojimas padarytas vienu trauminiu poveikiu. V. S. nustatytas vienas kūno sužalojimas, kuris galėjo atsirasti V. S. atsitrenkiant dešinės šlaunies išoriniu paviršiumi į kietą buką (ikiteisminio tyrimo medžiagos b. l. 26-27).

Privatus kaltintojas ir nukentėjusysis V. S. pareiškė civilinį ieškinį dėl 3000 eurų neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 1-5) bei prašymą atlyginti advokato atstovavimo išlaidas (569,43 Eur) (b. l. 81-82).

Dėl BK 140 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalis). Pagal teismų praktiką, taikydamas BPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, teismas turi įsitikinti, ar byloje esantys įrodymai yra patikimi, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ir tai, kad turi būti įvertinti kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą. Aprašydamas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes, teismas privalo padaryti vienareikšmes išvadas apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs visų byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visumą, neturi pagrindo daryti neginčijamą ir abejonių nekeliančią išvadą dėl R. A. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Šioje byloje nustatyta, kad kaltinamasis R. A. ir nukentėjusysis V. S. iki nagrinėjamo konflikto buvo pažįstami anksčiau. Kaltinamasis nukentėjusiajam vykdė tam tikrus darbus, kurie iki galo buvo neatlikti, jų neatlikimo priežastis abu aiškina skirtingai. Kaltinamojo tikinimu, jis darbų nebaigė, nes baigėsi pinigai, o nukentėjusysis tvirtina, kad R. A. paprasčiausiai apsivogė. Šie darbai buvo atliekami pakankamai seniai (prieš 5 arba 8-9 metus), po jų pastarieji nekontaktavo, kadangi, nukentėjusiojo teigimu, R. A. jo visaip vengė. Taigi nors išsiskyrimas R. A. tąkart nebaigus darbų ir nebuvo itin šiltas, tačiau po to abu nebebendravo, jokių santykių tarp jų nebuvo. Byloje nagrinėjamo įvykio metu, t. y. 2014-07-29, R. A. ir V. S. tiesiogiai susitiko pirmą kartą. Nukentėjusysis neneigia buvęs nustebęs, kadangi jam ilgą laiką niekaip nepavyko R. A. sutikti, o šis sąmoningai nuo jo slėpėsi. Žinodamas esant jį autoservise, akivaizdžiai vengdavo atvažiuoti, todėl tąkart sutikęs R. A., kuris autoserviso patalpoje stovėjo prie laiptų, praeidamas šiam priminė skolą. Tiksliai neatsimena, kokius konkrečius žodžius ištarė, bet tai buvo kažkas panašaus kaip „ar nepaspringsi svetimais pinigais“ (b. l. 61) ir nuėjo į poilsio kambarėlį, kuriame būdamas nusisukęs netikėtai pajuto stiprų smūgį į nugarą, po ko koja atsitrenkė į stalą ir užgriuvo ant jo, išvartydamas buvusius daiktus, o atsistojęs sulaukė iš R. A. dviejų smūgių į žandikaulį, jis buvo stumdomas, keikiamas, jam buvo grasinama, o galiausiai suduoti dar 3 smūgiai į tą pačią žandikaulio sritį, be to, suplėšyti marškinėliai (b. l. 56-71). Tuo tarpu apklausiamas kaltinamasis R. A. kategoriškai paneigė užpuolęs V. S. ir nurodė, jog, bebūdamas autoservise, nusisukęs išgirdo V. S. balsą ir jo adresu eilę necenzūrinių žodžių, po ko jis nulipo nuo laiptelių ir atsakė tuo pačiu. Po to abu stvėrė vienas kitą už drabužių ir susistumdė (poilsio patalpoje), vienas kitam jokių smūgių nesudavė, vyko tik stumdymasis po visą patalpą, vienas kitam suplėšė marškinėlius. Stumdymosi metu V. S. atsitrenkė į stalą, kategoriškai neigia sudavęs bent kokį smūgį pastarajam. Savo kaltės neįžvelgia, abu paprasčiausiai susistumdė, jam taip pat buvo suplėšyti marškinėliai, tačiau jis šito incidento nesureikšmino, pasiaiškino vyriškai ir tiek (b. l. 56-71).

Tokiu būdu, kaip matyti, nukentėjusiojo ir kaltinamojo pozicijos dėl galimos nusikalstamos veikos aplinkybių yra skirtingos. Su nukentėjusiojo parodymais apie tai, kad R. A. sąmoningai sukėlė jam fizinį skausmą bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, suduodamas 1 smūgį į nugarą bei penkis smūgius į žandikaulį, pats kaltinamasis kategoriškai nesutinka ir pripažįsta tik apsižodžiavęs necenzūriniais žodžiais bei susistumdęs su V. S., dėl ko buvo suplėšyti abiejų marškinėliai. Tokia kaltinamojo pozicija, kuria jis ginasi nuo jam pareikšto kaltinimo, yra suprantama. Vadinasi, teismas, analizuodamas nukentėjusiojo pareikšto kaltinimo pagrįstumą, turi išsamiai patikrinti visus įrodymus ir jų visumos pagrindu daryti išvadą apie tai, ar toks kaltinimas pasitvirtino ar ne. Taigi visų pirma apžvelgtinos ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančios specialisto išvados Nr. G 2544/14 901) ir Nr. G 3655/14 901), iš kurių matyti, kad nukentėjusiajam V. S. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, kuris konstatuotas dėl poodinės kraujosruvos, esančios dešinės šlaunies viršutinio trečdalio išoriniame paviršiuje. Šis sužalojimas padarytas vienu trauminiu poveikiu, galėjo atsirasti V. S. dešinės šlaunies išoriniu paviršiumi atsitrenkiant į kietą buką paviršių (ikiteisminio tyrimo medžiagos b. l. 14, 26-27). Nors nukentėjusysis ir nurodė, kad jam buvo suduoti penki smūgiai į apatinę žandikaulio sritį, (iš pradžių du, o vėliau – dar trys), po barzda, tačiau tokie sužalojimai specialisto išvadose neatsispindi. Nei galvos srityje, nei konkrečiai žandikaulio srityje medikai nenustatė jokių sužalojimų (nei kraujosruvų nei nukentėjusiojo nurodytų guzų). Tai, kad nesudavė šių smūgių, tvirtino ir kaltinamasis R. A., jokių suduotų smūgių iš kaltinamojo pusės nematė ir liudytojai G. Š. ir A. B.. Taigi teismas neturi absoliučiai jokio objektyvaus pagrindo daryti išvadą apie tai, kad nukentėjusiajam V. S. buvo suduoti smūgiai į galvos sritį, o, kaip pastarasis patikslino apklausiamas teisme, konkrečiai į apatinį žandikaulį.

Taigi toliau analizuotinas V. S. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, kurį sukėlė poodinė kraujosruva dešinės šlaunies viršutiniame išoriniame paviršiuje. Antai nukentėjusysis teigė, kad pats skaudžiausiais smūgis (kokia dalimi suduotas, nematė, nes buvo nusisukęs) jam kliuvo į nugarą – į pačią silpniausią vietą, nes jis tuo metu kaip tik tęsė gydymą po atliktos stuburo operacijos. Po šio smūgio jis koja trenkėsi į stalą ir užgriuvo ant jo. Kaip matyti, nukentėjusysis parodė, kad koja į stalą trenkėsi po to, kai sulaukė stipraus smūgio į nugarą, būtent dėl šio smūgio vėliau pajuto didžiulį skausmą nugaroje, kuris jam atvykus prie policijos komisariato tapo nebepakeliamas, vos išlipo iš automobilio, teko kviesti medikus (b. l. 56-71). Vertindamas tokius nukentėjusiojo parodymus, teismas šiuo atveju vėlgi turi konstatuoti, jog V. S. parodymai dėl to, kad R. A. jam sudavė stiprų smūgį į nugarą, yra objektyviai nepatvirtinti. Nors pastarasis ir tikino, kad po suduoto smūgio į nugarą kilęs skausmas buvo iš esmės nepakeliamas, jis vos galėjo paeiti, tačiau specialisto išvadoje konstatuota, jog kliniškai juosmens sumušimas nėra pagrįstas jokiais medicininiais duomenimis, o kliniškai nustatyta ūmi kairės pusės radikulopatija yra susijusi su anksčiau nustatytomis stuburo atitinkamų sričių išvaržomis (ikiteisminio tyrimo medžiagos b. l. 14, 26-27). Tai, kad kaltinamasis sudavė ar spyrė nukentėjusiajam, nepatvirtino ir liudytojai G. Š. bei A. B.. Iš pastarųjų parodymų matyti, jog, priešingai nei tvirtina nukentėjusysis, V. S. po konflikto nei sužalojimais, nei skausmu nesiskundė. Liudytojas G. Š. pažymėjo, jog R. A. išėjus V. S. pasakė pastarąjį „pasodinsiąs“, pasėdėjo, pasidarė kavos, užsirūkė ir išėjo (b. l. 84-88). Nors paties pirminio momento, kaip kaltinamasis ir nukentėjusysis susikibo liudytojai G. Š. ir A. B. teigė nematę, nes tuo metu sėdėjo ir dirbo prie kompiuterių, tačiau jų parodymai, kuriuose užfiksuota, jog atsisukę pamatė vyriškius jau susikabinusius ir bestovinčius patalpos kampe, bet kokiu atveju paneigia nukentėjusiojo parodymus, kad iš kaltinamojo visų pirma sulaukė smūgio į nugarą, po ko iškart nugriuvo ant stalo, išvartydamas visus ant jo buvusius daiktus.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, objektyviai nustatyta lieka būtent anksčiau minėta poodinė krausjosruva dešinėje šlaunyje. Kaip galėjo atsirasti ši kraujosruva, tiek kaltinamojo, tiek nukentėjusiojo pozicijos iš esmės yra tapačios. Tiek iš V. S., tiek ir iš kaltinamojo parodymų matyti, kad nukentėjusysis koja trenkėsi į stalą (tik V. S. tvirtino, jog tai atsitiko po smūgio į nugarą, kas byloje objektyviai neįrodyta, o kaltinamasis R. A. teigia, jog nukentėjusysis koja į stalą galėjo atsitrenkti jiems besistumdant po patalpą). Nors byloje esanti specialisto išvada, kuri dėl poodinės kraujosruvos dešinės šlaunies viršutinio trečdalio išoriniame paviršiuje konstatavo esant padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą, ir yra objektyvus įrodymas, tačiau ji pati savaime nereiškia, kad buvo padaryta nusikalstama veika. Byloje turi būti pakankamai kitų įrodymų, patvirtinančių, kad sužalojimas buvo padarytas būtent tomis aplinkybėmis, kurias nurodė privatus kaltintojas, kryptingais tyčiniais kaltinamojo veiksmais, o ne dėl kitų veiksnių, galėjusių sukelti tokius sužalojimus. Įvertinęs nukentėjusiojo V. S., kaltinamojo R. A. bei liudytojų G. Š. ir A. B. parodymus, teismas neturi pagrindo daryti išvadą, kad kaltinamasis turėjo tyčią (tiesioginę ar netiesioginę) sukelti nukentėjusiajam fizinį skausmą ar nežymiai sužaloti jį, ir to siekė, ar tai, kad tokie padariniai buvo neišvengiama jo veiksmų pasekmė. Teismas šiuo atveju neabejotinai atsižvelgia į įvykį mačiusių liudytojų G. Š. ir A. B. parodymus. Pastarieji, buvę toje pačioje patalpoje kaip ir vykęs konfliktas, iš esmės patvirtino kaltinamojo parodymus, jog tarp R. A. ir V. S. vyko susistumdymas, abu apsižodžiavo, įsikibo vienas kitam į marškinėlius, tačiau jokių smūgių nesudavė. Kategoriškai paneigė nukentėjusiojo parodymus, kad pastarasis buvo pagriautas ant stalo, išvartant ant jo buvusius daiktus, ir pažymėjo, jog susistumdymo metu buvo pastumtas nebent stalas, kuris sujudėjo, šiek tiek pasislinko, kas iš esmės leidžia manyti, jog šio kontakto metu nukentėjusysis kaip tik ir galėjo susitrenkti koją. Paneigti tokius liudytojų parodymus bei netikėti jais teismas neturėjo pagrindo. Šioje vietoje visgi reiktų pastebėti, jog G. Š. sieja draugystės ryšiai su kaltinamuoju, o nukentėjusiojo V. S. pastarasis neslėpė nemėgstantis, sakė, kad judviejų santykiai nėra patys geriausi, kas visumoje leidžia liudytojo parodymus vertinti atsargiai, tačiau atmesti juos kaip akivaizdžiai nepatikimus ar suinteresuotus teismas visgi neturi pakankamo pagrindo, juo labiau, kad pats liudytojas teisme akcentavo, kad jo santykiai su V. S. neturi jokios įtakos duodamiems parodymams. Kita vertus, liudytojas A. B., kuris nukentėjusįjį V. S. pažįsta nuo mokyklos laikų ir tarp kurių nebuvo jokių pykčių ar nesutarimų (tokių aplinkybių nenurodė ir pats V. S.), taip pat davė iš esmės analogiškus parodymus kaip ir liudytojas G. Š. ar kaltinamasis R. A.. Tiesa, A. B. apklausiamas nurodė, kad pirmas į poilsio kambarėlį užėjo V. S., o tik po to R. A. (o ne abu kartu, kaip nurodė G. Š. ir R. A.), kuriam nukentėjusysis adresavo kažkokią repliką, po ko pastarasis iš karto kibo į atlapus, o V. S. – atgal. Liudytojas A. B. parodė, kad abu vyriškiai stumdėsi, apsikeitė necenzūriniais žodžiais, jokių smūgių vienas kitam nesudavė, ko ir nebūtų galėję, nes visąlaik buvo įsikabinę vienas kito marškinėlių, kuriuos abejus matė esant suplėšytus. Jis bandė vyrus išskirti, tačiau nepavyko, po ko jis išėjo iš patalpos. V. S. matė po 5-10 min. besėdintį savo automobilyje, nepastebėjo, kad šis būtų sužalotas, negirdėjo, kad po konflikto būtų skundęsis sveikata. Tokiu būdu liudytojo A. B. parodymai taip pat niekaip nepatvirtina nukentėjusiojo teiginių apie prieš jį vartotą kaltinamojo smurtą. Nepaisant tam tikrų skirtumų liudytojo A. B. ir G. Š. parodymuose, taip pat tarp šių liudytojų ir paties kaltinamojo parodymų, esminės aplinkybės yra tapačios – tarp nukentėjusiojo V. S. ir kaltinamojo R. A. 2014-07-29 autoservise išties buvo kilęs konfliktas, kuris pasireiškė tarpusavyje vartotais necenzūriniais žodžiais, susistumdymu, įsikabinimu vienas į kitą, laikantis vienas kitam už marškinėlių, besistumdant po poilsio kambarėlio patalpą, šio susistumdymo metu pastumiant stalą ir nukentėjusiajam koja atsitrenkiant į jį, tačiau jokie smūgiai nei iš R. A., nei iš V. S. pusės suduoti nebuvo, nukentėjusysis nebuvo pargriautas ant grindų, stalo, po konflikto jokiais sužalojamais ir sveikatos sutrikimais nesiskundė, vizualiai sužalojimai taip pat nesimatė. Galima sutikti su viena – kaltinamasis po nukentėjusiojo replikos neturėjo jokio būtinumo eiti paskui jį į poilsio patalpą, tačiau tai, kad pastarasis nenuleido išsakytų žodžių negirdomis, ir nusekė paskui nukentėjusįjį, anaiptol, dar nesudaro pagrindo išvadai, kad jis pastarąjį sąmoningais, kryptingais tyčiniais veiksmais sužalojo ar bent jau sukėlė tokį fizinį skausmą, kuris galėtų būti pripažintas nusikalstamu ir pakankamu baudžiamajai atsakomybei konstatuoti. Patikrinus bylos medžiagą, nenustatytas priežastinis ryšys tarp R. A. veiksmų ir nukentėjusiajam nustatytos poodinės kraujosruvos dešinės šlaunies paviršiuje, juo labiau, apskritai nėra jokių objektyvių ir neginčytinų duomenų apie tai, kad nukentėjusiajam buvo suduotas smūgis į nugarą bei penki smūgiai į galvos (teisme, sukonkretizuota į žandikaulio) sritį. Nėra jokio pagrindo teigti, jog susistumdymo metu R. A. sąmoningai nukreipė savo pastangas pastumti V. S., kad šis koja atsitrenktų į stalą ir susižalotų ar bent jau, kad jam dėl atsitrenkimo kiltų skausmas.

Motyvuojamoji dalis

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, o tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma aiškiai ir neginčytinai. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms, o šiuo atveju privataus kaltinimo skundą pateikusiems asmenis, kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012). Apkaltinamasis nuosprendis negali remtis prielaidomis.

Teismas konstatuoja, jog byloje ištyrus visas aplinkybes bei išnaudojus procesines priemones reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, nėra surinkta duomenų, patvirtinančių, kad buvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje, todėl, vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, kaltinamasis R. A. dėl jam pareikšto kaltinimo išteisintinas.

Dėl civilinio ieškinio ir proceso išlaidų apmokėjimo

Byloje privatus kaltintojas ir nukentėjusysis V. S. pareiškė civilinį ieškinį dėl 3 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo. Pripažinus, jog kaltinamojo R. A. veiksmuose nėra BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties, V. S. civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtu (BKP 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo V. S. atstovas advokatas V. S. pateikė teismui prašymą pripažinti V. S. teiktas teisinės pagalbos išlaidas (569,43 Eur) proceso išlaidomis ir išieškoti jas iš R. A.. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Atsižvelgiant į tai, kad R. A. išteisintinas dėl nusikalstamos veikos padarymo, vadovaujantis BPK 105 straipsnio 6 dalimi, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo atstovo prašymas priteisti atstovavimo išlaidas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 304 straipsniu, 305 straipsnio 3 dalimi, 307 straipsnio 4 dalimi,

nusprendžia:

R. A. išteisinti dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

V. S. civilinį ieškinį dėl 3 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.

V. S. atstovo advokato V. S. prašymą atlyginti atstovavimo išlaidas (iš viso 569,43 eurus) netenkinti.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžinti ikiteisminio tyrimo medžiagą Nr. 57-1-01263-14 ją pateikusiai institucijai, t. y. Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos 2-ajam skyriui.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.