Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-390/2006 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.2; 1.2.3.1; 1.1.8.1; 1.1.8.4

2006 m. rugsėjo 7 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Z. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 16 d. nuosprendžio, kuriuo Z. B. (Z. B.) pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 str. 1 d. ir 129 str. 1 d., bei nubaustas laisvės atėmimu 6 m., bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš Z. B. F. B. priteista: 926,38 Lt turtinės žalos, 5000 Lt neturtinės žalos ir 800 Lt už advokatų pagalbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Z. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2006 m. sausio 15 d., apie 20.40 val., buto, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su žmona F. B. metu lovoje gulinčiai ir vėliau atsistojusiai F. B. virtuviniu kirvuku tyčia sudavė ne mažiau kaip tris smūgius į galvą, tuo padarydamas galvos sumušimą, pasireiškusį muštinėmis žaizdomis viršugalvyje ir kairiojo momenkaulio išorinės plokštelės atskilimu, muštine žaizda pakaušyje bei kliniškai nustatytu galvos smegenų sukrėtimu. Po to minėtu kirvuku sudavė vieną smūgį F. B. į dešinę ranką, tuo padarydamas muštinę dešinės plaštakos žaizdą, o nukentėjusiajai bandant pabėgti iš buto jis, vydamasis ir bandydamas sulaikyti F. B., sudavė pastarajai ne mažiau kaip devynis smūgius į nugaros, juosmens bei kairiojo žasto sritis, tuo padarydamas jai poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus nugaroje, juosmenyje, poodines kraujosruvas su odos nubrozdinimu kairiajame žaste, ir tokiu būdu pasikėsino F. B. nužudyti, tačiau nusikaltimo nebaigė, nes nukentėjusioji pabėgo iš buto.

Nuteistasis Z. B. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį pakeisti: jo veiką perkvalifikuoti pagal pasekmes į nesunkų sveikatos sutrikdymą ir skirti švelnesnę bausmę. Nurodo, jog neturėjo tikslo nužudyti žmonos, nes smūgis virtuviniu kirvuku į galvą buvo nestiprus, viskas įvyko spontaniškai. Jo tikslas buvo tik pagąsdinti, nes jos pavyduliavo. Todėl teismo išvada, kad jo tyčia buvo tiesioginė ir apibrėžta, jis norėjo nužudyti žmoną, yra nepagrįsta. Atsižvelgiant į tai, veika turi būti kvalifikuojama pagal pasekmes, t. y. pagal BK 138 str. 1 d. kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Be to, teismas už pasikėsinimą nužudyti paskyrė per griežtą bausmę, nes už baigtą nusikaltimą – nužudymą – BK 129 str. 1 d. numatyta minimali tik 5 m. laisvės atėmimo bausmė. Teismas nepagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jog apeliantas kaltu prisipažino iš dalies, atsiprašė nukentėjusiosios. Lengvinančiomis aplinkybėmis teismas turėjo pripažinti ir tai, kad apeliantas smūgį sudavė, turėdamas tikslą tik pagąsdinti, o nukentėjusioji pati išprovokavo tokius jo veiksmus. Teismas netinkamai taikė BK 54, 57 str. normas. Atsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumą, į tai, jog nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, prašo sušvelninti bausmę, nes paskirta bausmė neužtikrins teisingumo principo.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusioji prašo skundą atmesti.

Nuteistojo Z. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, Z. B. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. reikalavimų bei prasmės ir remdamasis BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Dėl veikos kvalifikavimo

Apeliantas apeliaciniame skunde neginčija savo kaltės sudavęs F. B., tačiau nesutinka su veikos kvalifikavimu teigdamas, kad neturėjo tikslo nužudyti nukentėjusiosios ir norėjo tik ją pagąsdinti, todėl jo veika turi būti kvalifikuojama pagal kilusias pasekmes, t. y. kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Teisėjų kolegija tokią nuteistojo versiją vertina kaip pasirinktą gynybos būdą, nes jo užimta pozicija aiškiai prieštarauja nustatytoms bylos aplinkybėms.

Pirmosios instancijos teismas nustatė būtinus objektyviuosius nužudymo požymius.

Byloje nustatyta, jog nuteistasis Z. B. ne mažiau kaip tris kartus sudavė virtuviniu kirvuku ant lovos gulinčiai bei atsistojusiai F. B. į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą, tuo padarydamas jai nesunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi nukentėjusioji pabėgo.

Siekiant atriboti pasikėsinimą nužudyti nuo tyčinio sveikatos sutrikdymo kaip panaudoto smurto padarinių, lemiamą reikšmę veikos kvalifikavimui turi tyčios rūšies nustatymas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 6 p. 2 d. nustatyta, kad veika gali būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti tik esant apibrėžtai kaltininko tyčiai atimti gyvybę. Tyčinis sveikatos sutrikdymas, padarytas esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę, kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas nužudyti.

Aptariamo nutarimo 6 p. 4 d. nurodyta, jog apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia, atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, prieš nusikaltimą ir po jo padarymo.

Šios aplinkybės yra konstatuotos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.

Byloje nustatyta, kad nusikaltimo padarymo įrankis buvo virtuvinis kirvukas. Šiuo pavojingu, sunkiai kūną žalojančiu įrankiu nuteistasis sudavė nukentėjusiajai ne mažiau kaip tris smūgius, sužalodamas gyvybei svarbų organą – galvą. Smūgius kirvuku nuteistasis sudavė ant lovos gulėjusiai ir vėliau atsistojusiai, dėl to pasipriešinti nespėjusiai nukentėjusiajai. Nuteistojo veiksmai buvo gana intensyvūs ir nutrūko tik dėl to, kad nukentėjusioji sugebėjo pabėgti iš buto.

Būtent pagal šiuos kriterijus pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog Z. B., pasirinkdamas nusikaltimo įrankį – virtuvinį kirvuką bei smogdamas juo nukentėjusiajai ne mažiau kaip tris smūgius į gyvybiškai svarbią kūno vietą, aiškiai suvokė, kad tokiais veiksmais sukels nukentėjusiosios mirtį, ir to norėjo, t. y. veikė, turėdamas tiesioginę apibrėžtą tyčią atimti F. B. gyvybę.

Teisėjų kolegijos nuomone, teismas, išsamiai ištyręs byloje esančius įrodymus, teisingai nustatė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei tinkamai ją kvalifikavo pagal BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 1 d.

Nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo teiginys, kad jis nusikalstamą veiką padarė, norėdamas žmoną tik pagąsdinti, nes jos pavyduliavo.

Iš byloje surinktų įrodymų matyti, jog nukentėjusioji F. B. neatliko jokio neteisėto ar nuteistojo asmenį įžeidžiančio veiksmo, dėl kurio nuteistajam būtų galėjusi sukelti pavydą.

Nukentėjusioji F. B. visą laiką nuosekliai aiškino, kad 2006 m. sausio 14 d. ji ruošėsi važiuoti į Abalajų k., esantį Šalčininkų rajone. Tai ji pasakė savo vyrui ir sūnui bei perspėjo, jog grįš tik kitą dieną.

Todėl nuteistojo nurodomą pavydo priežastį, kad žmona negrįžo naktį namo ir dėl to kilo konfliktas, teisėjų kolegija vertina kaip siekimą sušvelninti savo padėtį.

Dėl bausmės

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl BK 54 ir 57 str. nuostatų pažeidimo, skiriant jam bausmę, nekonkretūs bei nepagrįsti.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti BK 54 str., reikalauja, kad teismas skirtų bausmę pagal baudžiamojo įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir atsižvelgtų į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, veikos motyvus ir tikslus, jos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę Z. B., vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 str., ir jų nepažeidė.

Teismas atsižvelgė, jog Z. B. tiesiogine tyčia padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 str. 6 d.), kuris nebuvo baigtas dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių.

Z. B. neteistas, tačiau baustas administracine tvarka (t. 2, b. l. 61).

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jog jis kaltu prisipažino iš dalies, atsiprašė nukentėjusiosios, taip pat kad jo nusikalstamus veiksmus išprovokavo pati nukentėjusioji.

Su tokiais apeliacinio skundo argumentais negalima sutikti.

Viena iš BK 59 str. 1 d. 2 p. nurodytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. Norint konstatuoti šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nepakanka nustatyti, jog kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, tačiau būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 ,,Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 16 p. išaiškinta, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų; kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes.

Iš bylos medžiagos matyti, jog Z. B. viso bylos proceso metu davė tik iš dalies teisingus parodymus. Jis prisipažino sudavęs nukentėjusiajai F. B. vieną smūgį, o specialisto išvados Nr. G 285/06 (01) duomenys (t. 1, b. l. 112-113) įrodo, kad F. B. suduota ne mažiau kaip trys smūgiai į galvą. Toks nuteistojo prisipažinimas nelaikomas nuoširdžiu. Be to, iš nuteistojo parodymų matyti, jog jis linkęs menkinti savo kaltę ir atsakomybę. Tai taip pat nerodo jo nuoširdaus gailėjimosi.

BK numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys – apibūdina nusikalstamos veikos padarymo sąlygas. BK 59 str. 1 d. 6 p. prasme provokuojančiu elgesiu pripažįstamas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį.

Iš bylos duomenų matyti, kad įvykio metu F. B. neatliko jokių veiksmų, kurie būtų išprovokavę Z. B. ją nužudyti. Pirmosios instancijos teismas taip pat nenustatė jokių nukentėjusiosios veiksmų, kuriuos būtų galima pripažinti provokuojančiais.

Dėl išdėstytų motyvų teismas pagrįstai nenustatė Z. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Nuteistasis nusikalto būdamas girtas, todėl teismas jo apsvaigimą nuo alkoholio teisingai pripažino atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kadangi ši aplinkybė neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Pirmosios instancijos teismas, visa tai įvertinęs, už pasikėsinimą nužudyti esant laisvės atėmimo bausmės sankcijai nuo 5 iki 15 metų, Z. B. paskyrė vos didesnę negu minimalią laisvės atėmimo bausmę, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog nebuvo laikomasi BK 57 str. nuostatų. Beje, šis straipsnis numato, kad bausmė už pasikėsinimą padaryti nusikaltimą skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į kaltininko padarytų veiksmų pavojingumą, į tai, kiek nusikalstamas ketinimas įgyvendintas, ir į priežastis, dėl kurių nusikalstama veika nebuvo baigta.

Teisėjų kolegijos nuomone, Z. B. paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės skyrimo už pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką taisykles (BK 57 str.), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taisykles (BK 61 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir nėra aiškiai per griežta.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo Z. B. apeliacinį skundą atmesti.