- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-11-16
- Bylos Nr.
- I-540-426/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04266-2013-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- E. S.
- Atsakovas
- Priešgaisrinės apsaugos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovui Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. S. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-5), kuriame nurodė, jog nuo 2000-10-09 dirba Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Centralizuotos vidaus audito tarnybos vyriausiuoju specialistu. Skunde paaiškina, kad nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 jo pareiginės algos koeficientas buvo sumažintas nuo 6,3 iki 6,2. Priedas už kvalifikacinę klasę – nuo 30 iki 20 proc. Nurodė, jog darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas ir mokamas vadovaujantis įstatymų nuostatomis, kurios Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pasak pareiškėjo, valstybės tarnautojų, tame tarpe ir jo, atlyginimų mažinimas atliktas nesilaikant proporcingumo principo. Nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 nepriskaičiuota darbo užmokesčio dalis sudaro 12 264,26 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovas Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime (b. l. 20-21) pripažįsta, kad pareiškėjui buvo sumokėtas ne visas jam priklausantis darbo užmokestis. Paaiškina, kad apskaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį, vadovavosi tuo metu galiojusiais įstatymais. Atkreipia teismo dėmesį, kad atsakovas neturi valstybės biudžeto asignavimų, prašo atidėti sprendimo vykdymą metams.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus pareiginės algos koeficientus ir priedus, priteisimo.
Byloje nėra ginčo, kad atsakovas, vadovaudamasis tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjui mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėjas, manydamas, kad jo teisės gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeistos ir turi būti ginamos priteisiant visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą.
Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d. įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2016-02-15 sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015-05-01 – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.
Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimą, 2014-04-16 sprendimą bei 2015-11-19 nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.
Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
Taigi Lietuvos Respublikos Seimas įvykdė Konstitucinio Teismo 2014-12-22 nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2014-12-22 nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 str. aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.
Atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teismas konstatuoja, jog pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
pareiškėjo E. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.