- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-12-17
- Bylos Nr.
- I-4115-426/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas, Fausta Vitkienė, Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- D. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henriko Sadausko ir Faustos Vitkienės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. (D. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. S. skunde (b. l. 1–2) teismo prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – atsakovas, Migracijos departamentas) sprendimą Nr. (15/5-10) 50U-1058 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ (toliau – Sprendimas).
Pareiškėjas nesutinka su šiuo Sprendimu, laiko jį skubotu, nes darbą UAB (duomenys neskelbtini) (toliau – Bendrovė) paliko dėl numatomų studijų Kazimiero Simonavičiaus universitete (toliau – Universitetas), kas suteikia pagrindą prašyti pratęsti Leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje (toliau – Leidimas) galiojimą. Skunde aiškina, kad artimiausiu metu planuoja įsigyti UAB (duomenys neskelbtini) ir pradėti nuosavą verslą, kas sudaro savarankišką pagrindą Leidimui išduoti / pratęsti
Pareiškėjas mano, jog atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) nuostatas taikė formaliai, nesudarė galimybės pagrįsti savo buvimo Lietuvos Respublikoje teisėtumo, nenustatė protingo termino pateikti aktualius dokumentus, todėl prašo Sprendimą panaikinti.
Atsiliepimas
Migracijos departamentas nesutinka su skundu. Atsiliepime (b. l. 24–26) nurodo, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti Bendrovėje, 2018 m. birželio 25 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – Migracijos valdyba) pateikė prašymą išduoti Leidimą.
Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktą prašymą ir kartu su juo pateiktus dokumentus, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2018 m. spalio 23 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui Leidimą, galiojantį vienerius metus (iki 2019 m. lapkričio 21 d.).
Pažymi, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Sodra) informacinėje sistemoje 2019 m. birželio 7 d. buvo patikrinti duomenys apie pareiškėjo įsidarbinimą ir nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. sausio 11 d. buvo atleistas iš einamų pareigų Bendrovėje. Leidimas buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu.
Pareiškėjo skundo argumentai, atsakovo nuomone, yra deklaratyvaus pobūdžio, be jokių įrodymų. Migracijos departamentui iki darbo sutarties su Bendrove nutraukimo dienos jis nebuvo pateikęs prašymo išduoti / pakeisti Leidimą laikinai gyventi studijų ar teisėtos veiklos pagrindais, todėl atsakovo ginčijamas sprendimas nebuvo priimtas skubotai. Pareiškėjas turi pareigą atitikti Įstatymo jam keliamus reikalavimus ne tik leidimo laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šio Leidimo galiojimo laikotarpį.
Motyvuojamoji dalis
Atsakovas pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnyje nustatytas savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą Leidimą.
Atsakovas mano, kad šioje byloje pareiškėjas nenurodė ir neįrodė, kokiu pagrindu galėjo būti priimtas sprendimas nepanaikinti Leidimo, kai Įstatymo nuostatos imperatyviai nustato, kad tokiu atveju Leidimas privalo būti panaikintas.
Migracijos departamentas tvirtina, kad ginčijamas sprendimas grindžiamas Sodros informacinės sistemos duomenimis.
Atsakovo nuomone, Sprendimas pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Departamentas neapsiribojo vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Pažymi, kad ginčijamas sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.
Teismo prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovo atstovai teismo posėdyje palaikė atsiliepime į skundą išdėstytas aplinkybes ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teismas konstatuoja:
Skundas atmestinas.
Byloje kilęs ginčas dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsakovas panaikino leidimą laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. birželio 25 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, argumentuodamas tuo, kad ketina dirbti Bendrovėje (b. l. 27–37). Bendrovė pateikė tarpininkavimo raštą (b. l. 76–80). Leidimas buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto bei 44 straipsnio 1 dalies 3(B) punkto pagrindu.
Migracijos departamentas Sprendimu, įvertinęs tai, kad pareiškėjas 2019 m. sausio 11 d. buvo atleistas iš Bendrovės, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, panaikino pareiškėjui išduotą Leidimą (b. l. 120).
Pareiškėjas su Sprendimu nesutinka ir teigia, kad atsakovas formaliai taikė teisės aktų nuostatas ir netinkamai įvertino nustatytas aplinkybes. Jis teigia, kad ketino studijuoti, įsigyti akcijų.
Teismas su tokia pareiškėjo pozicija nesutinka.
Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad leidimas panaikinamas, jei nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, tapo bedarbiu) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje nustatytų reikalavimų. Išimtyje nustatytų aplinkybių, dėl kurių Leidimas pareiškėjui nebūtų panaikinamas, remiantis minėta norma, byloje nenustatyta.
Remiantis byloje pateikta medžiaga, neginčytinai nustatyta, kad pareiškėjas iš Bendrovės buvo atleistas 2019 m. sausio 11 d. (b. l. 112–113). Tą faktą ir pats pripažįsta (b. l. 124). Taigi, ginčo dėl esminės aplinkybės, kad pareiškėjas buvo atleistas iš darbo, byloje nėra. Dėl kokių priežasčių nutrūko darbiniai santykiai, šiam ginčui nereikšminga.
Įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindus. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; pateikiami dokumentai, patvirtinantys užsieniečio turimą kvalifikaciją ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius dvejus metus, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį; Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus. Įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 3 punkto b papunktyje nustatyta darbo patirties sąlyga ir c papunktyje nurodyta sąlyga netaikoma užsieniečiui, kuris, Lietuvos Respublikoje pabaigęs studijas ar mokymąsi pagal profesinio mokymo programą, ketina dirbti pagal įgytą kvalifikaciją.
Kaip minėta, pareiškėjas prašymą išduoti leidimą motyvavo tuo, kad dirbs Bendrovėje. Jam išduotas leidimas būtent Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto bei 44 straipsnio 1 dalies 3(B) punkto pagrindu.
Teismo vertinimu, atsakovo atlikto tyrimo metu surinkti duomenys iš Sodros patvirtina, jog pareiškėjas nuo 2019 m. sausio 11 d. nebedirbo Bendrovėje. Taigi, pagrindas, kuriuo remiantis jam buvo išduotas Leidimas, yra išnykęs. Pareiškėjo nurodyti argumentai dėl jo ketinimų studijuoti ar įsigyti įmonę šiam ginčui nėra aktualūs ir nekeičia atsakovo atlikto tyrimo metu surinktų duomenų teisingumo.
Akivaizdu, kad pareiškėjas turi teisę kreiptis dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo kitu Įstatyme nustatytu pagrindu. Pažymėtina, kad jo paaiškinimuose nurodytos aplinkybės nepaneigia atsakovo išvadų pagrindimo. Minėta, kad ir pats pripažino, jog Bendrovėje nebedirba. Akcentuotina, kad Leidimo galiojimo terminas baigėsi 2019 m. lapkričio 21 d.
Pareiškėjo abstraktūs argumentai dėl atsakovo Sprendimo panaikinimo negali būti laikomi pagrįstais, esant nustatytai objektyviai Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintai aplinkybei.
Šiuo atveju atsakovas rėmėsi oficialiais Sodros duomenimis, kurie tokio pobūdžio bylose pripažinti tinkamais įrodymais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį a. b. Nr. eA-5132-662/2017), todėl neturėjo pareigos kreiptis į pareiškėją dėl papildomų duomenų pateikimo ar paaiškinimo. Be to, ir pačiame skunde teismui pareiškėjas tokių aplinkybių, dėl kurių Sprendimas turi būti naikinamas, nenurodė.
Teismas sutinka su Migracijos departamento vertinimu ir konstatuoja, kad atsakovas tinkamai nustatė ir įvertino ginčui reikšmingas aplinkybes bei Sprendimu panaikino Leidimą. Atsakovo išvados pagrįstos ir motyvuotos, todėl nėra pagrindo su jomis nesutikti.
Pažymėtina, kad pareiškėjas turi teisę kreipties dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo kitu Įstatyme nustatytu pagrindu, jei atitinka nustatytus reikalavimus. Sprendimas nėra kliūtis pareiškėjui kreiptis su nauju prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi.
Atsižvelgus į tai, kas anksčiau išdėstyta, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo D. S. (D. S.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.