- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-07-09
- Bylos Nr.
- Iv-1905-281/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01068-2010-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Mefodija Povilaitienė
- Pareiškėjas
- V. K., I. K.
- Atsakovas
- Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie LR vidaus reiklų ministerijos Ignalinos, Lietuvos valstybės
- Kategorijos
- 1.2Aplinkos apsauga
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodijos Povilaitienė, sekretoriaujant Anai Cilinkevičiūtei, dalyvaujant pareiškėją atstovaujančios Lietuvos pasienio pareigūnų profesinės sąjungos atstovei Raimondai Vainoraitei, teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. K. ir I. K. skundą atsakovams Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie LR vidaus reiklų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinei ir Lietuvos valstybei, trečiajam suinteresuotajam asmeniui bei atsakovės Lietuvos valstybės atstovei Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie LR vidaus reiklų ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjai V. K. ir I. K. teismui pateiktame skunde (b.l. 1-15) prašo priteisti solidariai iš atsakovų Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie LR vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės (toliau – Ignalinos rinktinė) ir Lietuvos valstybės darbo užmokesčio nepriemokas atitinkamai: V. K. 152,42 Lt (už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2009-01-31), I. K. 44,04 Lt (už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2008-12-31).
Pagrįsdami savo reikalavimus paaiškino, kad dėl LR valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. bei kitų VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatų taikymo už atliktas pareigas jiems nepagrįstai ir neteisėtai nebuvo sumokėtas visas priklausantis darbo užmokestis (išmokėta tik priemokų ir priedų sumos dalis, neviršijusi 70 procentų pareigines algos LR valstybės tarnybos įstatymo (redakcija galiojusi iki 2009-01-01) 23 str. yra apibrėžtos valstybės tarnautojų darbo užmokesčio sudedamosios dalys. Pagal šį straipsnį priemokos ir priedai yra viena iš valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamųjų dalių ir šio straipsnio 2 d. nurodyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareigines algos. Nuo 2007-10-01 (iki 2009-01-01) šis ribojimas netaikomas priedui už tarnybos Lietuvos valstybei stažą ir pareiginės algos dydžio vienkartiniam priedui. Pagal LR valstybės tarnybos įstatymo 25 str., valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą (...). Priedai už laipsnį arba tarnybinį rangą ir kvalifikacinę kategoriją gali būti mokami tik statutiniams valstybės tarnautojams statutuose nustatyta tvarka. Be to, nustatyta, jog priedai už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją ir už laipsnį arba tarnybinį rangą negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. LR valstybės tarnybos įstatymo 26 str. 1 d. yra nustatyti pagrindai, kuriems esant valstybės tarnautojams mokamos priemokos: už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis, už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Šio straipsnio 3 d. nustatyta, jog nurodytos priemokos negali viršyti 60 proc. pareiginės algos. Vidaus tarnybos statuto (redakcija iki 2009-01-01) (toliau - ir Statutas) 38 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Statuto 38 str. 5 d. nurodyta, kad pareigūnams mokamų priemokų suma negali viršyti 60 procentų pareiginės algos. Statuto 36 str. numato, jog, pareigūnai, kurių profesionalumas vertinamas kvalifikacine kategorija, turi teisę į priedus už kvalifikacinę kategoriją ir laipsnį. To paties straipsnio 6 d. nustato, kad priedų už kvalifikacinę kategoriją ir laipsnį suma negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Pažymėjo, kad įstatymo 4 str. 2 d. nustatyta, jog statutiniams valstybės tarnautojams šio įstatymo VI skyrius taikomas be išlygų. Taigi, apskaičiuojant visų valstybės tarnautojų (tame tarpe ir statutinių) darbo užmokestį, yra taikomos Įstatymo nuostatos. Atkreipė dėmesį, kad dėl Įstatymo VI skyriaus nuostatų, o būtent 23 str. 2 d. numatyto ribojimo taikymo jiems yra neapmokėta už atliktą darbą, t. y. neišmokėtos uždirbtos priemokos, pažeidžiant Konstitucijos 48 str. 1 dalį. Konstitucinis Teismas 2004-12-13 nutarime pabrėžė, kad Konstitucijos 48 str. 1 d. įtvirtinta kiekvieno piliečio teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą - daugelio kitų konstitucinių teisių įgyvendinimo prielaida, inter alia Konstitucijos 23 str. įtvirtintos nuosavybės teisės viena iš svarbiausių įgyvendinimo prielaidų. Asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas) ir kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė (remiantis Konstitucijos 23 str.) yra garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė. Taip pat remiasi Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Konstitucijai. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Aiškindamas pastarąją įstatymo nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas - tikrasis teisinis santykis, su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o kartu teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teises normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta. Sprendimo įvykdymas (jei teises normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (LVAT 2004-03-01 nutartis administracinėje byloje Nr.Al2-219/2004). Ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo „sprendimo įvykdymu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme (LVAT 2005-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr.Al-638/2005). Sprendimas (bendrąja prasme) dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, priemokų sumos, viršijančios 70 procentų pareigines algos, jiems išmokėjimo yra laikytinas neįvykdytu ir jų keliamiems reikalavimams dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra taikytinas 2009-12-11 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas.
Nurodo, kad pareiškėjų darbdavys bendrąja prasme yra Lietuvos Respublikos valstybe. Be to, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR vidaus reikalų ministerijos (toliau – Tarnyba) nuostatų, patvirtintų LR Vyriausybės 2001-02-22 nutarimu Nr.194 6 p. nustatyta, kad tarnyba finansuojama iš Lietuvos Respublikos valstybes biudžeto. Todėl, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu ir suformuota teismų praktika minėtose bei panašaus pobūdžio bylose (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A143-63/2010, Nr. A756-59/2010 ir kt.), mano, jog būtent Lietuvos Respublikos valstybei, kaip jų darbdaviui, pirmiausia teko pareiga numatyti tokį teisinį reglamentavimą, pagal kurį būtų teisingai atlyginama už jų, kaip pareigūnų, darbą tais atvejais, kai išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo LR valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002-04-23 ir 2007-06-07 redakcijos) nustatytą ribą. Pagal LR civilinio kodekso 6.273 str. analogiją, Lietuvos Respublikos valstybei atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Kadangi dėl nagrinėjamo pobūdžio ginčo nėra suformuotos vieningos teismų praktikos, o dėl panašaus pobūdžio ginčo - neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo - ji yra nevienareikšmė. Todėl, atsižvelgdami į šias aplinkybes bei į tai, kad tarp ginčo šalių yra specifiniai teisininkai santykiai ir abu atsakovai elgėsi neteisėtai - mano, kad pastariesiems kyla solidarioji atsakomybė atlyginti už atliktą darbą pagal Konstitucijos 48 str. 1 d.
Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjus atstovaujančios Lietuvos pasienio pareigūnų profesinės sąjungos atstovė prašė skundo reikalavimus tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujanti Tarnyba, tuo pačiu byloje būdama ir trečiuoju suinteresuotuoju asmeniu, atsiliepime teismui (b.l. 26-28) su skundo reikalavimais nesutiko bei paaiškino, kad išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas). Išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 pasisakė, kad teismo sprendimas, kuris buvo priimtas vadovaujantis įstatymu ar kitu teisės aktu, vėliau Konstitucinio Teismo pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai arba įstatymams, yra teisėtas ir pagrįstas ir negali būti dėl šios priežasties naikinamas apeliacine ar kasacine tvarka. Jeigu Konstitucinis Teismas dėl jo kompetencijai priklausančio teisės akto atitikimo Konstitucijai arba įstatymams pradėtą teiseną byloje nutraukia dėl to, kad ginčijamas teisės aktas panaikintas, tai toks aktas, atsižvelgiant į materialinės teisės normos galiojimo laike principą, gali būti taikomas.
LR CK 6.273 str. 1 d. įtvirtinta, jog bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Vyriausybė, pasinaudodama jai įstatymo suteikta diskrecijos teise, 2001-07-26 nutarimu Nr.932 atstovauti valstybei bylose dėl žalos atlyginimo įgaliojo valstybės institucijas (valstybinio administravimo subjektus), dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala. Todėl, pareiškėjams reikalavimus grindžiant LR CK 6.271 str., Lietuvos valstybę turi atstovauti Tarnyba.
Siekiant nepažeisti konstitucinio visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principo teismų praktika iš esmės analogiškose bylose formuojama vieninga linkme, todėl atsižvelgiant į visuotinai žinomą aplinkybę - sunkią Lietuvos valstybės turtinę padėtį, jei teismas priimtų palankų pareiškėjams sprendimą, prašo sprendimo vykdymą atidėti 1 metams.
Atsiliepimas
Atsakovė Ignalinos rinktinė atsiliepime (b.l. 32-34) teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, o savo poziciją pagrindė iš esmės tais pačiais motyvais kaip ir atsakovė Lietuvos valstybė. Taip pat prašė atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nustatyta, kad V. K. ir I. K. Ignalinos rinktinėje einant statutinių tarnautojų pareigas, apskaičiuojant jiems priedus bei priemokas, buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi LR valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį, t.y. visų mokėtinų priemokų sumą ribojant ne didesniu negu 70 proc. dydžiu, ir tokiu būdu viso neišmokėta atitinkamai: V. K. 152,42 Lt darbo užmokesčio dalis (2007 m.. – 77,26 Lt, 2009 m. – 75,16 Lt); I. K. 44,04 Lt darbo užmokesčio dalis (2007 m.) (b.l. 16-23).
Byloje spręstinas ginčas dėl skundo reikalavimų priteisti pareiškėjų naudai solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės ir Ignalinos rinktinės neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.
Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio klausimus reglamentuoja LR valstybės tarnybos įst. VI skyriaus 23-26 str. nuostatos, kurios, remiantis LR valstybės tarnybos 4 str. 2 d., yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.
LR valstybės tarnybos įst. (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) 23 straipsnyje nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos.
LR valstybės tarnybos įst. 23 str. 2 d. (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) nustatytas valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas – priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos.
LR valstybės tarnybos įst. (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) 25 str. 1 d. nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau-tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Įstatymo 25 str. 7 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) nustatyta, kad šio straipsnio 1 d. 2, 3 ir 4 p. nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Įstatymo 23 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 d. nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal LR valstybės tarnybos įst. 26 str. 3 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.
LR valstybės tarnybos įst. 4, 10, 16, 161, 17, 23, 26, 37, 41, 42 str. pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 261, 431, str. ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo, priimto 2008-12-09, 6 straipsniu (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija) buvo pakeistas ir papildytas LR valstybės tarnybos įst. 23 str., kurio 2 d. numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 d. 4 p. nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 p. nustatyti priedai.
LR vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 38 str. 1 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos darbo užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 str. 5 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos.
Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002-04-23., 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad LR valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007-06-07 redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo LR valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002-04-23 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, vienos ar kelių darbo užmokesčio sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus, todėl LR valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nustatytas teisinis reguliavimas savaime neprieštaravo Konstitucijos 23 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Kartu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose (2003-04-29 redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas pareiškėjų ginčytą teisinį reguliavimą kartu su minėtuose Vidaus tarnybos statuto straipsniuose nustatytu teisiniu reguliavimu, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą priedų ir priemokų ribą.
Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 str. 1 d., negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai.
Byloje konstatuota, kad nei ginčytame LR valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus “Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo LR valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad LR valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama, papildomos užduotys, atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų vykdomos paisant šio įstatymo 23 str. 2 d. nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo.
Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas.
Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo motyvais, Policijos komisariato vadovybė įstaigos darbą turi organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama, papildomos užduotys, atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų vykdomos paisant LR valstybės tarnybos įst. 23 str. 2 d. nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Tačiau nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad pareiškėjai atliko savo kaip valstybės tarnautojų pareigas, tačiau jiems 2007-2009 metais nebuvo sumokėtas visas pagal įstatymą priklausantis darbo užmokestis.
Tai, kad ne viso darbo užmokesčio mokėjimo pareiškėjams metu dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą numatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjų teisės į neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą. Jeigu asmuo kreipiasi į teismą įstatymo nustatytais terminais, jis turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo.
Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjams darbo užmokesčio dalies neišmokėjimas buvo vykdomas 2007 ir 2009 m. darytina išvada, kad LR darbo kodekso 298 str. nurodytas 3 metų laikotarpis nagrinėjamu atveju nėra viršytas.
Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarime pateiktus išaiškinimus ir byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjų reikalavimai priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo, yra pagrįsti.
Be to, teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad sprendžiant ginčus dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003-06-27 nutartyje (adm.b. Nr.A5-264/2003) pateiktais išaiškinimais nesivadovautina, nes ši byla tiek pagal savo faktines aplinkybes, tiek pagal keliamų reikalavimų pobūdį nėra analogiška darbo ginčo byloms.
Kaip jau buvo minėta, už netinkamą darbo organizavimą ir neatitinkantį atlikto darbo apmokėjimą yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Pareiškėjų ir atsakovės Lietuvos valstybės, iš kurios jie solidariai prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, jokie darbo teisiniai santykiai nesiejo. Valstybė nebuvo atsakinga už pareiškėjų darbo organizavimą.
Esant tokiai teisinei bei faktinei situacijai, sprendžiama, kad V. K. ir I. K. skundo reikalavimai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies tenkintini iš dalies, ir pareiškėjams priteistinos nurodytos darbo užmokesčio nepriemokos iš jų darbovietės – Ignalinos rinktinės.
Atsakovai prašė atidėti sprendimo vykdymą metams, atsižvelgiant į sunkią Lietuvos valstybės finansinę padėtį.
Remiantis LR administracinių bylų teisenos įst. 4 str. 6 d. ir LR civilinio proceso kodekso 284 str. 1 d., teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti.
Tačiau prašymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo netenkinamas, kadangi teismui nebuvo pateikta įrodymų, objektyviai pagrindžiančių sprendimo įvykdymo negalimumą. Be to, pareiškėjams priteistina neišmokėto darbo užmokesčio dalis nėra didelė.
Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis LR administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87str., 88str. 1,4p., 127 str., 129str.,
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
pareiškėjų V. K. ir I. K. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti V. K. iš atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės 152,42 Lt (vieną šimtą penkiasdešimt du litus 42 ct) neišmokėto darbo užmokesčio.
Priteisti I. K. iš atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos atominės elektrinės apsaugos rinktinės 44,04 Lt (keturiasdešimt keturis litus 4 ct) neišmokėto darbo užmokesčio.
Kitoje dalyje pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.