Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo G. Š. skundą dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokurorų Dariaus Prankos 2012-11-12 nutarimo ir S. K. 2012-11-08 nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013-01-24 nutarties atmesti skundą, panaikinimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas G. Š. kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos BK 114 straipsnio 1 ir 2 dalis, 118, 123, 228 ir 229 straipsnius dėl galimo valstybės perversmo ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, tarnybinių pareigų neatlikimo Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių taryboms priimant sprendimą dėl Kristaus Karaliaus Intronizacijos Akto paskelbimo Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose.

Prašyme pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių tarybų sprendimais intronizuojant galimai netgi nepriklausantį Tautai Kristų Karalių, Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo pažeisti Lietuvos Respublikos konstitucijos 1, 2, 3, 4, 10 ir 120 straipsniai. Po minėtų sprendimų paskelbimo Lietuvos Respublikos teritorija teisiškai buvo padalinta į tris dalis, vienoje iš kurių suverenitetas priklauso tautai, o kitose dvejose – Kristui Karaliui. Todėl šiuo metu Lietuvos dabartinė teritorija bent jau formaliai nebėra nepriklausoma demokratinė Respublika, kadangi buvo pakeista Lietuvos konstitucinė santvarka ir pažeistas jos teritorinis vientisumas. Tai sudaro pagrindą teigti, kad galimai buvo įvykdytas valstybės perversmas. Ateityje intronizacijos sprendimai gali sukelti sunkius padarinius, kadangi jeigu Europos pusiausvyra susvyruotų ar kuri nors kaimyninė valstybė pradėtų grasinti Lietuvai karine jėga, Šalčininkų ir Vilniaus rajonų savivaldybėms apeliuojant į Kristaus Karaliaus valią, atsirastų patogus moralinis pretekstas jų ar net visos Lietuvos aneksijai. Pareiškėjo nuomone, būtina pradėti ikiteisminius tyrimus visiems inicijavusiems ir įvykdžiusiems intronizacijos akto priėmimą asmenims.

Gauto prašymo kopijos buvo perduotos nagrinėjimui Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokurorams, aptarnaujantiems Vilniaus ir Šalčininkų rajonų teritorijas. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokuroro S. K. 2012-11-08 nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal pareiškėjo G. Š. prašymą nesant nusikalstamų veikų požymių. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokuroro Dariaus Prankos 2012-11-12 nutarimu taip pat atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą tuo pačiu pagrindu, t. y. nenustačius, kad padaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių.

Nesutikdamas su Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokuroro S. K. 2012-11-08 nutarimu, pareiškėjas apskundė jį Šalčininkų rajono apylinkės teismui, kuris 2013-01-24 nutartimi apelianto skundą atmetė. Priimtą sprendimą teismas motyvavo tuo, kad priimdamas skundžiamą nutarimą prokuroras tinkamai įvertino savivaldybės tarybos sprendimą tik kaip simbolinį prašymą Dievui, kuriuo nebuvo siekiama valstybės perversmo ar kitų tikslų, nesukeliančių jokių padarinių, priešingų Lietuvos Respublikos įstatymams ar Konstitucijai.

Nesutikdamas su Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013-01-24 nutartimi pareiškėjas pateikė skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus prokurorų Dariaus Prankos 2012-11-12 nutarimą ir S. K. 2012-11-08 nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013-01-24 nutartį atmesti skundą, bei įpareigoti prokuratūrą pradėti ikiteisminį tyrimą. Taip pat prašo imtis priemonių, kad būtų užtikrinta nors minimali prokurorų kvalifikacija valstybinės svarbos bylose bei įpareigoti prokurorus atsižvelgti į pripažintų teisės ekspertų vertinimus, priimant nutarimus, nesiremti potencialių įtariamųjų parodymais. Be to apeliantas prašo kreiptis į Konstitucinį teismą su prašymu ištirti ar Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių sprendimai priimti intronizavimo aktus neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulei, 1 – 5, 7, 10, 119, 120 ar galbūt dar kokiems nors straipsniams.

Skunde nurodo, kad prokurorų nutarimai priimti neatlikus išsamios Vilniaus savivaldybės sprendimų turinio analizės, remiantis vien savivaldybės darbuotojų patikinimais. Prokuroro S. Kuprio skundžiamas nutarimas priimtas remiantis prielaidomis, neatsižvelgiant į tai, kad ginčo aktu anksčiau priklausęs tautai suverenitetas, buvo perduotas Kristui Karaliui. Abu prokurorai, priimdami skundžiamus nutarimus, neatsižvelgė į buvusio konstitucinio teismo pirmininko E. K. viešąjį vertinimą, kad sprendimas paskelbti intronizacijos aktą yra neteisinis ir nekonstitucinis. Apelianto nuomone, ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartis taip pat neargumentuota, joje atkartoti prokuroro Dariaus Prankos samprotavimai apie savivaldybės tarybos sprendimą kaip simbolinį prašymą Dievui, kuriuo nebuvo siekiama valstybės perversmo.

Teismo posėdyje pareiškėjas prašė skundą tenkinti.

Pareiškėjo G. Š. skundas tenkintinas iš dalies.

Skundą nagrinėjantis teismas, susipažinęs su teismui pateikta atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą medžiaga, daro išvadą, kad Šalčininkų rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2013-01-24 nutartis, kuria buvo netenkintas pareiškėjo skundas dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro S. K. 2012-11-08 nutarimo panaikinimo, yra nepagrįsta, todėl neteisėta.

Kaip matyti iš Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus 2012-11-08 nutarimo, sprendimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą buvo priimtas konstatavus, jog Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos sprendimai priimami Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įstatymo pagrindu, posėdyje dalyvavusių Tarybos narių balsų dauguma ir kad nenustatyti Lietuvos Respublikos BK 114, 228 ir 229 straipsniuose numatyti nusikaltimų požymiai. Šios išvados neargumentuotos, nepagrįstos objektyviais duomenimis.

Lietuvos Respublikos BPK 2 straipsnis įpareigoja prokurorą bei ikiteisminio tyrimo pareigūnus reaguoti į kiekvieną informaciją apie galimai padarytą nusikalstamą veiką ir atlikti visus reikalingus proceso veiksmus bei priimti visus reikalingus sprendimus, kad nusikalstama veika būtų atskleista. Lietuvos Respublikos BPK 168 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Tai reiškia, kad tik tuo atveju, kai skunde, pranešime ar pareiškime nurodomi faktai, kurių patikimumui nustatyti tyrimas nereikalingas dėl akivaizdaus tų faktų netikrumo, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras priima sprendimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Be to Lietuvos Respublikos BPK 168 straipsnio 1 dalyje taip pat nurodyta, jog gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo duomenų patikslinimui, prieš priimant sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo tikslingumo, gali būti atlikta įvykio vietos apžiūra, įvykio liudytojų apklausos, taip pat iš valstybės ar savivaldybės įmonių, įstaigų, organizacijų, pareiškėjo ar asmens, kurio interesais pateiktas skundas, pareiškimas ar pranešimas, reikalaujami duomenys ar dokumentai, atliktos pareiškėjo ar asmens, kurio interesais pateiktas skundas, pareiškimas ar pranešimas, apklausos. Tokie proceso veiksmai turi būti atlikti per kuo trumpesnius terminus.

Kaip matyti iš skundo nagrinėjimui pateiktos medžiagos, pareiškėjas prašė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos BK 114 straipsnio 1 ir 2 dalis, 118 ir 228 straipsnius, nes įtarė, jog priimtu Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos 2009-12-29 sprendimu Nr. T-1065 galimai buvo pažeisti Lietuvos Respublikos konstitucinė santvarka, teritorijos vientisumas ir tautos suverenitetas, o šiuos sprendimus inicijavę ir priėmę valstybės tarnautojai netinkamai vykdė jiems patikėtas pareigas.

Pažymėtina, kad valstybės perversmo esmė yra siekis nušalinti teisėtą valdžią – nekonstituciniu būdu sustabdyti valdžios institucijų ar jų vadovų veiklą, juos pakeisti arba nepakeisti pasibaigus įgaliojimams. Objektyviai šis nusikaltimas gali pasireikšti sąmokslo valstybės perversmui įvykdyti organizavimu, dalyvavimu tokiame sąmoksle arba dalyvavimu perversme. Valstybės perversmas yra formalioji nusikaltimo sudėtis, nereikalaujanti padarinių. Atsakomybė pagal BK 114 straipsnio 1 dalį atsiranda už sąmokslo organizavimo faktą, taip pat už dalyvavimą sąmoksle bei perversme. Valstybės perversmas padaromas tiesiogine tyčia. Asmuo suvokia, kad jis organizuoja sąmokslą valstybės perversmui įvykdyti, kad dalyvauja rengiamame sąmoksle, taip pat vykdant valstybės perversmą ir nori taip veikti. Sunkių padarinių atžvilgiu gali būti ir netiesioginė tyčia.

Padėjimas kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką yra nusikaltimas Lietuvos valstybingumui, kurį asmuo padaro taikos metu arba karo (ginkluoto konflikto) grėsmei, bet dar nepaskelbus karo padėties. Šio nusikaltimo, kaip ir išdavystės, objektas yra Lietuvos Respublikos suverenitetas. Padėjimas kitai valstybei ar jos organizacijai veikti prieš Lietuvos Respubliką yra įvairiausios veikos, kuriomis siekiama, norima palengvinti bet kuriai užsienio valstybei ar jos organizacijai vykdyti žvalgybinę ar kitokią ardomąją veiklą prieš Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką, gynybos ar ekonomikos galią. Objektyviai padėjimas yra siejamas su ryšių su kitos valstybės ar organizacijos atstovais užmezgimu. Tuo tikslu kaltininkas veikia arba pagal gautą užduotį, arba savo iniciatyva ir nuožiūra. Nusikaltimas laikomas baigtu atlikus veiką, kuria norima padėti. Šis nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad savo veiksmais ar neveikimu padeda veikti prieš Lietuvos Respubliką ir nori taip elgtis.

Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimą, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, o įgaliojimų viršijimas – įstatymais ir kitais teisės aktais valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui suteiktų įgaliojimų ribų peržengimas. Įgaliojimų viršijimas padaromas tik neteisėtu veikimu. Paprastai tai būna veiksmai, priklausę kitų institucijų ar įstaigų kompetencijai; veiksmai, kuriems atlikti reikalingas specialus sprendimas ar leidimas, veiksmai, kurie nebuvo būtini ir kuriuos atlikti buvo galima tik įstatyme ar kitame teisės akte numatytais atvejais. Piktnaudžiavimo, kaip nusikaltimo, esmė yra ta, kad valstybės tarnautojas, nors formaliai veikia kaip kompetentingas asmuo, tačiau iš tikrųjų jo veika yra nesuderinama su tarnybos interesais, nes ja pažeidžiami pagrindiniai valstybės tarnybos principai ir iškraipoma tarnybinės veiklos esmė, turinys, menkinamas konkrečios valstybinės institucijos ir pačios valstybės autoritetas.

Sprendžiant klausimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, iš Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos buvo reikalauti duomenys apie tai, kokio teisinio akto pagrindu buvo priimtas Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos 2009-12-29 sprendimas Nr. T-1065, užklausta, kas turi teisę naikinti priimtus savivaldybės tarybos sprendimus. Pažymėtina, jog šie duomenys prokuroro priimto sprendimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nepagrindžia. Pareiškimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo buvo paduotas ne tik siekiant nustatyti, ar priimant šį administracinės teisės aktą nebuvo pažeistos jo priėmimo procedūros, ir kokiu pagrindu jis buvo priimtas, bet ir siekiant nustatyti, koks buvo Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos narių, balsavusių už minėtą sprendimą, tikslas ar valstybės tarnautojai, politikai priimdami tokį aktą, neviršijo jiems suteiktų įgaliojimų ribų ir ar dėl tokio akto priėmimo buvo padaryta žala konkrečios savivaldybės gyventojams, savivaldybės institucijai ar valstybei.

Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnyje numatyta, kad savivaldybė yra įstatymo nustatytas valstybės teritorijos administracinis vienetas, kurio bendruomenė turi Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, įgyvendinamą per to valstybės teritorijos administracinio vieneto nuolatinių gyventojų išrinktą savivaldybės tarybą ir jos sudarytas, jai atskaitingas vykdomąją ir kitas savivaldybės institucijas ir įstaigas. Savivaldybė yra viešasis juridinis asmuo, kurio tarybos priimami sprendimai yra poįstatyminiai aktai, leidžiami remiantis įstatymais bei sukeliantys tam tikras teises ir pareigas. Tai patvirtina, kad šie poįstatyminiai aktai, kaip ir priimami įstatymai, negali prieštarauti Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Nors Šalčininkų rajono savivaldybės paaiškinime teigiama, kad 2009-12-29 sprendimas Nr. T-1065 buvo priimtas Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo pagrindu, kai už jo priėmimą balsuoja Savivaldybės tarybos posėdyje dalyvaujančių Tarybos narių dauguma, tačiau ta aplinkybė, jog priimant šį sprendimą procedūriniai reikalavimai nebuvo pažeisti, dar nepatvirtina, jog nebuvo peržengtos tarybos nariams suteiktų įgaliojimų ribos, o savivaldybės meras, pasirašydamas šį sprendimą, veikė teisėtai. Visų pirma, prokurorai ir ikiteisminio tyrimo teisėjas neįvertino tos aplinkybės, kad Poįstatyminis teisės aktas gali būti priimtas tik tuomet ir tuo klausimu, kai Valstybėje yra priimtas Įstatymas, reglamentuojantis tam tikrų Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių įgyvendinimą. Šiuo konkrečiu atveju, suderinus su bažnytine hierarchija, buvo nuspręsta Šalčininkų rajone paskelbti Kristaus Karaliaus Intronizacijos Aktą, nors Lietuvos Respublikoje nėra Seimo priimto įstatymo ar Vyriausybės nutarimo, reglamentuojančių valstybės ar jos teritorijos tam tikros dalies Intranizaciją. Todėl nėra pagrindo išvadai, jog Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos 2009-12-29 sprendimas Nr. T-1065 buvo priimtas, esant įstatyminiam pagrindui. Kaip jau minėta, sprendimas buvo derinamas su bažnytine herarchija, o tai neprieštarauja tam, jog ta aplinkybė siejama su priimto sprendimo įgyvendinimu, siekiant sukelti tam tikras teises ir pareigas, nesant tam įstatyminio pagrindo. Esant tokioms aplinkybėms, prokuroras, prieš priimdamas sprendimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, turėjo pareigą išsiaiškinti, kas inicijavo šio sprendimo priėmimą, kaip buvo suprantama tokio sprendimo esmė ir reikšmė, ar ji buvo atskleista tarybos nariams, kokios sąlygos, galimos teisės ir pareigos buvo aptartos su bažnytine hierarchija ir kas buvo tos bažnytinės hierarchijos atstovai. Be to, kaip matyti iš Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos 2009-12-29 sprendimo Nr. T-1065 turinio, buvo nuspręsta paskelbti Intronizacijos aktą, tačiau prokuroras nepareikalavo duomenų apie tai, ar šis aktas realiai buvo paskelbtas ir kur išdėstytas jo turinys. Tik objektyviai atskleidęs priimto sprendimo turinį ir jo priėmimo aplinkybes, prokuroras būtų galėjęs pagrįstai nustatyti, ar savivaldybės narių, mero ar kitų asmenų veiksmuose yra nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių, tačiau to nepadarė.

Taigi tiek prokuroro nutarime, tiek skundžiamoje ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje nurodyti atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą motyvai, jog savivaldybės tarybos priimtas sprendimas yra tik simbolinio pobūdžio prašymas Dievui, yra visiškai nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis.

Apylinkės teismo išvada, kad savivaldybės tarybos nariai, bei atitinkamai savivaldybės merė, nėra Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnyje numatyto nusikaltimo subjektai, nes jie yra renkami, nepagrįsta. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio dispozicijoje įvardytas šio nusikaltimo padarymo subjektas yra valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo. Pagal BK 230 straipsnio 1 dalį valstybės tarnautojai yra asmenys, dirbantys valstybės tarnyboje, tai valstybės politikai, viešojo administravimo valstybės tarnautojai pagal Valstybės tarnybos įstatymą bei kiti asmenys, kurie dirbdami valstybės ar savivaldybių institucijose ar įstaigose, teisminėse, teisėsaugos, valstybės kontrolės bei priežiūros ir joms prilygintose institucijose atlieka valdžios atstovo funkcijas arba turi administracinius įgaliojimus, taip pat oficialūs kandidatai į tokias pareigas. Kaip matyti, BK 230 straipsnio 1 dalis valstybės tarnautojo sampratą sieja su darbu valstybės ar savivaldybių institucijose. Savivaldybės taryba yra savivaldybės atstovaujamoji institucija, turinti vietos valdžios ir viešojo administravimo teises ir pareigas bei įgyvendinanti savivaldos teisę, todėl jos nariai gali būti BK 228 straipsnyje numatyto nusikaltimo subjektai.

Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro Dariaus Prankos nutarimu, teismas nepasisako, kadangi šis nutarimas nėra skundo nagrinėjimo dalykas. Be to, kaip matyti iš byloje turimos medžiagos, klausimas dėl šio nutarimo apskundimo jau buvo spręstas įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2013-03-12 nutartimi.

Taip pat pažymėtina, kad įstatymas nenumato teismui galimybės įpareigoti prokurorą pradėti ikiteisminį tyrimą, nes, vadovaujantis Lietuvos Respublikos prokuratūros 3 straipsnio 2 dalimi, prokuroras sprendimus priima savarankiškai ir vienvaldiškai, vadovaudamasis įstatymais ir protingumo principu, gerbdamas asmens teises ir laisves. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog prokuroras, nepasitvirtinus, kad sprendimas paskelbti Intranizacijos aktą turi nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau nustatęs, kad jis yra neteisėtas, turi įstatyminę pareigą, gindamas visuomenės interesą, imtis įstatyminių priemonių, kad toks poįstatyminis aktas būtų panaikintas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 442 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutarė:

pareiškėjo G. Š. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2013 m. sausio 24 d. nutartį ir priimti dėl skundo naują sprendimą – panaikinti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro S. K. 2012 m. lapkričio 8 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.