- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-02-19
- Bylos Nr.
- A-662-327-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Laimė Baltrūnaitė
- Pareiškėjas
- R. Č.
- Atsakovas
- Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariatui
- Advokatai
- Jurgita Judickienė
- Kategorijos
- 16.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Č. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nust a t ė:
I.
Pareiškėjas R. Č. skundu (b. l. 4–8) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariato (toliau – ir Institucija) viršininko 2008 m. rugsėjo 23 d. įsakymą Nr. 63-TE-66, kuriuo jis buvo atleistas iš tarnybos, bei grąžinti jį į vidaus tarnybą. Nurodė, kad tarnybinio patikrinimo metu nebuvo išaiškintos visos reikšmingos aplinkybės, remtasi prieštaringais liudytojų parodymais, nebuvo kreipiamas dėmesys, jog viskas vyko ne darbo metu, jis buvo su civiliais rūbais, jo girtumas nebuvo nustatytas. Pabrėžė, kad nepadarė jokio teisės pažeidimo. Atkreipė dėmesį, kad baudžiamoji byla jo atžvilgiu buvo nutraukta. Pareiškėjo manymu, jam paskirta tarnybinė nuobauda yra aiškiai per griežta.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariatas atsiliepimu į skundą (b. l. 13–18) prašė Institucijos viršininko 2008 m. rugsėjo 23 d. įsakymą Nr. 63-TE-66 palikti galioti. Nurodė, kad 2008 m. birželio 30 d. gautas Institucijos pareigūno tarnybinis pranešimas apie tai, jog tarpusavio konflikto metu R. G. sužalojo tyrėjas R. Č.. Tą pačią dieną buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl šio tyrėjo veiksmų. Tarnybinis patikrinimas 2008 m. birželio 30 d. buvo sustabdytas. 2008 m. rugpjūčio 26 d. buvo gautas Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūros raštas ir baudžiamosios bylos kopija dėl drausminės nuobaudos skyrimo. Iš gautos medžiagos paaiškėjo, kad atsirado naujų aplinkybių, įrodančių, jog R. Č. veikoje yra savarankiško tarnybinio nusižengimo požymių, įgalinančių atriboti jį nuo nusikalstamos veikos. 2008 m. rugpjūčio 28 d. tarnybinis patikrinimas atnaujintas. Jį atlikus nustatyta, kad R. Č. 2008 m. birželio 28-29 dienomis ne tarnybos metu vartojo alkoholinius gėrimus, konfliktavo, konflikto metu demonstravo savo lytinius organus ir viršenybę, būdamas girtas stabdė ant kelio važiuojamosios dalies pravažiuojančius automobilius. Paaiškino, kad R. Č. pristačius į Instituciją, jis atsisakė pūsti į alkotesterį, ligoninės priėmimo skyriuje atsisakė duoti kraujo. Konstatavo, kad toks pareiškėjo elgesys yra amoralus ir neleistinas. Nurodė, kad pareiškėjas 2008 m. birželio 28-29 d. savo veiksmais ne tarnybos metu pažeidė Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 9 dalies 1 punktą, Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 6 straipsnio 14.1 ir 14.3 punktų reikalavimus.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. kovo 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad Vidaus tarnybos statute yra nustatyta galimybė atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos už veikimą ar neveikimą, kuris nėra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu. Teismų praktikoje pareigūno vardo pažeminimu suprantami nusižengimai geriems papročiams ir visuomenės moralės principams, tai nepriklauso nuo to, ar veiksmai padaryti tarnybos metu, ar ne tarnyboje, jei jais žeminamas institucijos, kurioje pareigūnas dirba, orumas ir autoritetas, griaunamas pasitikėjimas ja. Pabrėžė, kad pareigūno vardo diskreditavimas (pažeminimas) yra griovimas pasitikėjimo, autoriteto, kompromitavimas organizacijos, kuriai jis atstovauja. Tai gali būti atlikta darbo vietoje ir darbo laiku, taip pat ne darbo vietoje ir ne darbo laiku, pareigūno vardą žeminantys veiksmai gali būti susieti su tarnybinių pareigų atlikimu ir nesusieti su tuo, tačiau akivaizdžiai žeminantys orumą ir autoritetą tos institucijos, kurioje pareigūnas dirba.
Pažymėjo, kad norint nustatyti pareigūno vardą žeminančius kaltus veiksmus, būtina konstatuoti visumą šios neteisėtos veikos sudėtį sudarančių objektyvių bei subjektyvių aplinkybių. Nurodė, kad bylos medžiaga – baudžiamosios bylos medžiaga, objektyvia, išsamia tarnybinio patikrinimo medžiaga bei išvada, liudytojų parodymais, kurie vertintini kaip bešališki ir objektyvūs, – neginčijamai bei patikimai įrodyta, jog R. Č. 2008 m. birželio 28-29 dienomis atliko policijos vardą žeminančius veiksmus. Tokiu elgesiu pareiškėjas suteikė pagrindą visuomenei, žinančiai jo tarnybinę padėtį, manyti, kad policijos pareigūnai gali elgtis išskirtinai, ignoruodami moralės bei etikos principus. Konstatavo, kad pareiškėjas akivaizdžiai pažeidė Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso reikalavimus. Priėjo prie išvados, jog R. Č. savo priešingais teisei kaltais veiksmais diskreditavo pareigūno vardą, viešai pažemino orumą bei įvaizdį institucijos, kurioje jis dirba.
Pabrėžė, kad pareigūno vardo pažeminimas negali būti vertinamas kaip paprastas drausmės pažeidimas. Nurodė, kad tai specifiniai veiksmai, už kuriuos numatytas savarankiškas atleidimo iš tarnybos pagrindas. Atleidimas iš tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą yra vienintelė Vidaus tarnybos statute numatyta tokios veikos teisinė pasekmė. Atleidimas iš vidaus tarnybos, nustačius, jog pareigūnas pažemino savo vardą, yra imperatyvi teisinė priemonė, kuri negali būti keičiama kitomis priemonėmis. Pripažino, kad Institucija, atlikusi tarnybinį patikrinimą, tinkamai įvertino pareiškėjo padarytus veiksmus ir teisėtai netaikė bei negalėjo taikyti lengvesnės drausminės nuobaudos. Taip pat pažymėjo, kad net ir nutraukus ikiteisminį tyrimą pareiškėjo atžvilgiu baudžiamojoje byloje, atsakovas turėjo teisę patraukti R. Č. tarnybinėn atsakomybėn ir, remdamasis ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis bei atsižvelgdamas į tarnybinio patikrinimo išvadoje pateiktą siūlymą, skirti jam tarnybinę nuobaudą.
III.
Pareiškėjas R. Č. apeliaciniu skundu (b. l. 83–87) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą ir Kaišiadorių rajono policijos komisariato viršininko 2008 m. rugsėjo 23 d. įsakymą Nr. 63-TE-66, kuriuo jis buvo atleistas iš tarnybos, panaikinti bei grąžinti jį į vidaus tarnybą.
Pažymi, kad teismas, konstatuodamas, jog pareiškėjo veiksmai yra priešingi teisei, nenurodė konkrečios teisės normos, kurią jis pažeidė. Jo kaltės klausimas nebuvo konstatuotas jokio valstybės pareigūno ar institucijos. Atkreipia dėmesį, kad baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta. Nurodo, kad nesant priešingo teisei elgesio pareiškėjo veiksmuose, nenurodžius pažeistos teisės normos, nenubaudus už pažeidimą, negalėjo būti sprendžiamas klausimas dėl pareigūno vardo diskreditavimo. Mano, kad teismas nenurodė konkrečių pareiškėjo elgesio pasekmių, kurios, vadovaujantis teismų praktika, turi būti akivaizdžios. Pažymi, kad teismas neatsižvelgė į teigiamą pareiškėjo asmenybę. Tarnybinį patikrinimą atlikęs pareigūnas yra suinteresuotas bylos baigtimi. Nurodo, kad teismas nesilaikė įrodymų nustatymo ir vertinimo taisyklių, nesivadovavo liudytojų parodymais, nepagrindė sprendime nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų. Mano, kad teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes, teismo padarytos išvados prieštarauja byloje esančiai medžiagai. Nesutinka su teismo padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo girtavimo, konfliktavimo su kitais asmenimis, nepadoraus elgesio, automobilių stabdymo esant neblaiviam (automobilių stabdymas buvo būtinasis reikalingumas, siekiant įstiklinti išdužusį langą). Teismas nesirėmė Kauno rajono apygardos prokuratūros nutarime pareiškėjui nutraukti ikiteisminį tyrimą nustatytais faktais.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kaišiadorių rajono policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 96–101) prašo apeliacinio skundo nepatenkinti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir Institucijos viršininko 2008 m. rugsėjo 23 d. įsakymą Nr. 63-TE-66 palikti galioti. Nurodo, kad tarnybinio patikrinimo metu nustatytos aplinkybės rodo, jog pareiškėjas ne tarnybos metu vartojo alkoholinius gėrimus, konfliktavo, demonstravo savo lytinius organus ir viršenybę, būdamas neblaivus stabdė automobilius, ši informacija pagrįsta liudytojų paaiškinimais. R. Č., būdamas neblaivus, viešoje vietoje gėrė alkoholinius gėrimus, vartojo necenzūrinius žodžius, sumušė R. G., trenkė A. B., išdaužė jo namo lango stiklą, atliko kitus pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga griaunančius ir ją kompromituojančius veiksmus, rizikavo savo ir kitų asmenų sveikata bei gyvybe, atsisakė tikrintis alkoholio koncentracijos lygį organizme, kai buvo sulaikytas pareigūnų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėjas skundžia atleidimą iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą (už pareigūno vardo pažeminimą), todėl, sprendžiant šį administracinį ginčą, yra būtina išsiaiškinti nurodytos materialinės teisės normos taikymo klausimą.
Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą. Šis atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas statute nurodytas tarp kitų atleidimo iš tarnybos pagrindų kaip savarankiškas ir pakankamas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas. Nurodyto punkto turinį atskleidžia Statuto 2 straipsnio 7 dalis, kurioje yra pateiktas sąvokos „Pareigūno vardo pažeminimas” išaiškinimas. Pagal šią materialinės teisės normą, pareigūno vardo pažeminimas - tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis. Esminis elementas, suponuojantis nurodyto (Statuto 53 str. 1 d. 7 p. numatyto) atleidimo iš tarnybos pagrindo taikymą, yra visuomenės požiūris į atitinkamą pareigūno veikimą ar neveikimą tuo aspektu, kiek tai tiesiogiai paliečia vidaus tarnybos sistemos autoritetą ir kiek tai siejama su visuomenės lūkesčiais bei pasitikėjimu vidaus tarnybos sistema. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiam pagrindui konstatuoti taip pat yra būtina nustatyti pareigūno kaltę dėl atitinkamo veikimo ar neveikimo. Be to, yra būtina taikyti akivaizdumo kriterijų visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Reikalavimas nustatyti, akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą, yra vertinamojo pobūdžio bei sietinos su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Todėl šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų. Taip pat pažymėtina, kad atsakomybė pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą atsiranda atlikus minėtus veiksmus nepriklausomai nuo to ar šie veiksmai buvo susiję, ar nebuvo susiję su tarnybinių pareigų atlikimu. Tokia paminėtų teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra pateikta ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose (pvz., Nr. A11-129/2004; Nr. A11-803/2005; Nr. A7-247/2004;Nr. A8-489/2007 Nr. A438-423/2009), nuo kurios nukrypti šioje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo (Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis).
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos Kaišiadorių rajono policijos komisariato viršininko 2008 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 63-TE-66 „Dėl viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio Apylinkės inspektorių veiklos grupės tyrėjo R. Č. atleidimo iš vidaus tarnybos“ Statuto 53 straipsnio l dalies 7 punkto pagrindu (b. l. 56). Įsakymas priimtas remiantis Kaišiadorių rajono policijos komisariato 2008 m. rugsėjo 23 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 63-PR3-21. Šioje išvadoje (kuri yra patvirtinta Kaišiadorių rajono policijos komisariato viršininko pavaduotojo, pavaduojančio viršininką, ir dėl to yra laikytina pareiškėjo skundžiamo to paties laikinai einančio viršininko pareigas pareigūno įsakymo sudedamoji dalis, kurioje pateiktos faktinės aplinkybės ir nuorodos į taikytinas materialinės teisės normas) nurodyta, kad pareiškėjas 2008 m. birželio 28-29 d. ne tarnybos metu, neuniformuotas, vartojo alkoholinius gėrimus, konfliktavo, konflikto metu demonstravo savo lytinius organus, išėjęs į lauką stabdė ant kelio važiuojamosios dalies pravažiuojančius automobilius.
Apeliantas teigia, kad jo girtumo faktas apskritai nebuvo nustatytas, tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo šią aplinkybę. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo girtumo faktą patvirtino eilė liudytojų. Iš liudytojo R. G. apklausos protokolo matyti, kad, sprendžiant iš R. Č. išvaizdos, elgesio, pareigūnas jam atrodė girtesnis už jį patį (Baudž. b. Nr. 63-1-00408-08 l. 14). Liudytoja R. L. parodė, kad pareigūnas buvo neblaivus, atėjo gurkšnodamas trauktinę „Žaliosios devynerios“, ją pabaigęs, gėrė kitus gėrimus (Baudž. b. Nr. 63-1-00408-08 l. 37). Liudytojai A. B., E. R., A. B., J. P., N. K. taip pat patvirtino, kad R. Č. gėrė (Baudž. b. Nr. 63-1-00408-08 l. 38, 43, 45, 47, 52). Liudytoja V. M. nurodė, kad iš R. Č. eisenos, gestų suprato, jog jis buvo neblaivus (Baudž. b. Nr. 63-1-00408-08 l. 66). Liudytoja D. D. tvirtino, kad R. Č. jai pasakė esąs neblaivus, todėl nenori toks grįžti pas tėvus pasiimti pinigų, iš jo kalbos, kvapo jautėsi, kad jis yra neblaivus (b. l. 22). Pats pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad išgėrė, kad kaimynas R. G. taip pat buvo girtas (b. l. 38). Pažymėtina, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Todėl pareiškėjo atsisakymas medicininio patikrinimo, esant byloje kitiems įrodymams apie jo neblaivumą, įrodymų leistinumo ir jų vertinimo prasme reiškia, kad pareiškėjas atsisakė kitomis leistinomis priemonėmis įrodinėti savo teiginius dėl jo neblaivumo bei nepaneigė jį kaltinančių tuo klausimu įrodymų.
Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog jis girtas stabdė automobilius. Tačiau tai, kad jis, būdamas girtas, važiuojamojoje kelio dalyje stabdydamas transporto priemones kėlė grėsmę eismo saugumui, patvirtina byloje esantys įrodymai. Liudytojas N. K. parodė, kad R. Č. girtas stabdė automobilius (Baudž. b. Nr. 63-1-00408-08 l. 51). Liudytoja L. J. tvirtino, kad girtas R. Č., išėjęs į važiuojamąją dalį, stabdė pro šalį važiuojančias mašinas, kurios signalizuodamos jį apvažiuodavo, vienas pravažiuojantis automobilis vos jo nepartrenkė (Baudž. b. Nr. 63-1-00408-08 l. 61). Liudytoja V. M. taip pat parodė, kad R. Č. išėjo į gatvę, atsistojo gatvės viduryje, išskleidė rankas į šonus ir pradėjo stabdyti važiuojančius automobilius, vairuotojai jį apvažiuodavo, vienas vairuotojas vos spėjo sustoti (Baudž. b. Nr. 63-1-00408-08 l. 66). Iš liudytojo L. M. apklausos protokolo matyti, kad neblaivus R. Č. stovėjo vidury gatvės ir išskėtęs rankas stabdė pravažiuojančias mašinas, norėdamas jį apvažiuoti, turėjo aplenkti iš kairės pusės (Baudž. b. Nr. 63-1-00408-08 l. 73). Pats R. Č. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pripažino, kad gal buvo kaltas, jog ėjo stabdyti automobilių į gatvę (b. l. 38). Nurodytų aplinkybių pagrindu konstatuotina, kad apygardos administracinis teismas pagrįstai priėjo prie išvados, jog R. Č., būdamas girtas, važiuojamojoje kelio dalyje stabdydamas transporto priemones, kėlė grėsmę eismo saugumui.
Akcentuotina, kad teismų praktikoje ir teisės doktrinoje būtinasis reikalingumas suprantamas kaip situacija, kuriai esant padaroma žala kokiems nors teisės saugomiems kolektyviniams ar individualiems interesams, siekiant išvengti gresiančios reikšmingesnės žalos valstybės ar visuomenės interesams, tam tikro asmens ar kitų piliečių asmenybei ar teisėms, jeigu, esant tokioms aplinkybėms, grėsmė negalėjo būti pašalinta kitomis priemonėmis. Būtinojo reikalingumo situacija atsiranda susidūrus dviems teisės saugomiems interesams, kurių vieną galima apginti tik padarant antram tam tikrą žalą. Būtinojo reikalingumo atveju susidaro tokia padėtis, kai tam tikram teisės saugomam interesui (vertybei) gresia žala, o išgelbėti šį interesą nuo jos galima tik padarant žalą kitam, taip pat teisės saugomam interesui. Jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga palyginti su išvengtąja, tai yra būtinojo reikalingumo sąlygos, numatytos įstatymo. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, apelianto argumentas, jog jis automobilius stabdė dėl būtinojo reikalingumo, kadangi reikėjo įstiklinti išdaužtą langą, atmestinas kaip nepakankamas būtinojo reikalingumo pagrindimui. R. Č. nepateikė įrodymų, kad būtent jam, esant neblaiviam, neišėjus į gatvę stabdyti pravažiuojančių automobilių tam, kad būtų suorganizuotas vasarą išdaužto individualaus namo lango įstiklinimas, būtų padaryta didesnė žala, negu kad pavojingo automobilių stabdymo sukelta grėsmė eismo saugumui, ir kad ta žala negalėjo būti pašalinta kitomis priemonėmis. Pažymėtina, kad tai, ar pareiškėjas yra nubaustas dėl eismo saugumo trikdymo, ar ne, nagrinėjamu atveju nėra reikšminga.
R. Č. apeliaciniame skunde neigia, kad konfliktavo su kitais asmenimis, tačiau šią jo versiją paneigia liudytojų parodymai. Liudytoja R. L. parodė, kad vyko ginčas, pareiškėjas visų akivaizdoje demonstratyviai rodė lyties organus (Baudž. b. Nr. 63-1-00408-08 l. 34). Tai ši liudytoja patvirtino ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu akcentuodama, kad su R. Č. vyko ginčas, jis rodė lyties organus (b. l. 62). Iš liudytojos J. P. apklausos protokolo baudžiamojoje byloje matyti, kad R. Č. įžeidžiamai siūlė R. L. atlikti nepadorius veiksmus, demonstravo jai savo lytinius organus (Baudž. b. Nr. 63-1-00408-08 l. 47). Tokias aplinkybes ši liudytoja patvirtino apygardos administracinio teismo posėdžio metu (b. l. 73). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu taip pat pripažino, kad kartu gėrusiai moteriai pasiūlė atlikti nepadorius veiksmus (b. l. 38).
Apeliantas pažymi, kad nebuvo nustatyta, jog savo veiksmais jis pažemino policijos autoritetą. Nurodo, kad dauguma kartu buvusių asmenų jo neatpažino. Tačiau šiuos R. Č. argumentus paneigia byloje esantys įrodymai. Liudytoja V. M. parodė, kad, jos manymu, viešoji tvarka buvo sutrikdyta (Baudž. b. Nr. 63-1-00408-08 l. 67). Ši liudytoja pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad visada žinojo, jog R. Č. buvo policijos įgaliotinis, jos manymu, policijos pareigūnui negalima šitaip elgtis (b. l. 74). N. K. pirmosios instancijos teismo posėdyje teigė, kad jam neatrodo normalus toks R. Č. elgesys, jo manymu, pareigūnui taip nedera elgtis (b. l. 60). J. P. parodė, kad nors policijos pareigūnas buvo be uniformos, tačiau, atėjusi į kambarį A. B. paklausė, „ką šitas mentas čia veikia“, konflikto metu R. L. paklausė, ką jis čia, būdamas „mentas“, veikia su jais tokioje landynėje (Baudž. b. Nr. 63-1-00408-08 l. 47). R. L. paliudijo, kad konflikto metu R. Č. pasisakė, jog yra policijos įgaliotinis (Baudž. b. Nr. 63-1-00408-08 l. 34). A. B. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad iš pradžių nepažino R. Č., pagalvojo, jog matytas veidas, paskui prisiminė, kad jis yra policijos pareigūnas (b. l. 61). Iš L. M. parodymų pirmosios instancijos teismo posėdžio metu matyti, kad pardavėja jam pasakė, jog R. Č. yra įgaliotinis (b. l. 63). J. P. apygardos administracinio teismo posėdžio metu parodė, kad R. Č. pažino A. B.. Kai ji pasakė, kad R. Č. yra policijos pareigūnas, visi nustebo, kad kartu su jais sėdi policijos pareigūnas (b. l. 73). Iš tarnybinio patikrinimo medžiagoje esančio 2008 m. liepos 4 d. laikraščio „Kaišiadorių aidai“ 4 puslapio kopijos matyti, kad visuomenė buvo informuota apie tai, jog vienas iš konflikto dalyvių dirba Kaišiadorių policijos komisariate.
Nors apeliantas pabrėžia, kad ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu baudžiamojoje byloje buvo nutrauktas Kauno rajono apylinkės prokuratūros 2008 m. lapkričio 4 d. nutarimu, pažymėtina, kad šiame nutarime nurodyta, jog R. Č. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 155 straipsnyje, požymių. Nors ši veika nebuvo tiriama, kadangi, vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso 407 straipsniu, ji nagrinėjama privataus kaltinimo tvarka, o toks kaltinimas nebuvo pateiktas, šis faktas nekliudo R. Č. veiksmų vertinti tarnybine tvarka ir remtis baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, įvertinus byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo prieita išvada, kad pareiškėjas savo elgesiu suteikė pagrindą visuomenei, žinančiai jo tarnybinę padėtį, manyti, kad policijos pareigūnai gali elgtis išskirtinai, ignoruodami moralės bei etikos principus. Skirtingai nei tvirtina apeliantas, tarnybinio patikrinimo išvadoje aiškiai nurodyti R. Č. veika pažeisti teisės aktai. Iš apygardos administracinio teismo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi baudžiamosios bylos medžiaga, tarnybinio patikrinimo medžiaga bei išvada, liudytojų parodymais. Pažymėtina, kad tarnybinio patikrinimo išvadą pasirašė ne apelianto minimas pareigūnas, didelė dalis įrodymų buvo surinkta atliekant ikiteisminį tyrimą Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūroje, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl apelianto argumento, kad pareigūnas R. A. yra suinteresuotas jo atleidimu, nagrinėjamu atveju nėra tikslinga analizuoti. Be to, atmestinas apelianto tvirtinimas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėją teigiamai charakterizuojančias aplinkybes. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog vidaus tarnybos statutas nenumato vidaus reikalų įstaigos vadovui alternatyvių sprendimo būdų tais atvejais, kai konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog tai yra imperatyvi teisinė priemonė, kuri negali būti keičiama kitomis priemonėmis. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. Č. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.