Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja R. Bertašienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-939-255/2013

2013 m. lapkričio 28 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Bertašienės, teisėjų Dalios Kursevičienės, Aurelijos Sadauskaitės, sekretoriaujant Irinai Fiodorovai,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. D. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 2 d. nuosprendžio, kuriuo V. Š. ir A. G. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Š. ir A. G. buvo kaltinami pagal BK 154 straipsnio 2 dalį dėl to, kad 2011 m. lapkričio 29 d., nenustatytu tiksliu laiku, duodami interviu televizijos TV3 laidos „Paskutinė instancija“ žurnalistams V. T. ir T. G., apšmeižė, pažemino ir paniekino J. D., padarė nukentėjusiajai turtinę bei neturtinę žalą, t. y. V. Š. J. D. apibūdino kaip amoralią moterį, teigdamas, kad „šeši vyrai šeši vaikai ar penki vyrai“, „nežinau kiek vaikų - ar penki, ar šeši, visi nuo skirtingų vyrų“, A. G. apkaltino J. D. nusikalstama veika, numatyta BK 182 straipsnyje, sakydamas: „kiek girdėjau, jinai aferistė, vienu žodžiu“, „o ana jinai užsiiminėjo kažkokiais čia bizniais, „saliarką“ pardavinėjo, rinko pinigus – nei to kuro, nei pinigų“.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas rėmėsi iš esmės tik V. Š. ir A. G. parodymais ir paaiškinimais. V. Š. teismui paaiškino, kad su televizijos TV3 žurnalistais bendravo apie penkias minutes savo namų kieme, žurnalistai patys pas jį atvyko ir teiravosi, ar J. D. šeima tvarkinga, ar nėra asociali, kad vaikai skirtingomis pavardėmis, V. Š., atsakydamas į užduodamus klausimus, išsakė savo nuomonę, kad J. D. turėjusi daug santuokų, todėl ir vaikų pavardės skirtingos. Teismui buvo visiškai nesvarbu, kad J. D. yra privatus asmuo ir viešinti nelabai teisingas žinias apie ją yra negalima. J. D. teigia, kad jos santuokos ir vaikų skaičius bei jų pavardės yra jos šeimos asmeninis reikalas, visiškai nesusijęs su TV3 laidos renkama medžiaga, su D. K. gyvenimu ir jo bylomis, šiose bylose parodymus davė jos sūnus M. Ž. ir tai yra jo reikalas, o J. D. yra privatus asmuo. Skunde nurodoma, kad A. G. teisme parodė, kad su neprisistačiusiais asmenimis kalbėjosi savo namų kieme, žurnalistai patys atvyko ir teiravosi apie J. D., o tai, kas vėliau buvo parodyta TV3 laidoje, t. y. A. G. kaltinimas, kad esą J. D. pardavinėjusi „saliarką“, rinkdavusi iš gyventojų pinigus, o jie „saliarkos“ negaudavę, A. G. girdėjęs iš jau mirusio kaimo gyventojo J. J., todėl taip kalbėdamas ir apkaltino J. D. sukčiavimu. J. D. teigia, kad A. G. pasakė netiesą, nes J. J. nėra miręs, nagrinėjant baudžiamąją bylą, jis tebebuvo gyvas ir gyveno A. G. netolimoje kaimynystėje, o A. G. pasakydamas, kad J. J. jau miręs, nenorėjo, kad jis duotų parodymus byloje, būtų apklausiamas kaip liudytojas. Teismo visiškai nedomino tai, kad buvo pateiktas dokumentas, kad jokia baudžiamoji byla dėl prekiavimo „saliarka“ nebuvo iškelta, J. D. tokiu nusikaltimu nebuvo net įtariama. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teisėjas surinko visus duomenis apie ankstesnį J. D. gyvenimą, apie seniai buvusias iškeltas ir nutrauktas baudžiamąsias bylas, šias žinias tendencingai pateikė teismo posėdžio metu, aiškiai duodamas suprasti, kad pati J. D. yra dėl visko kalta, kad toks žinių, neatitinkančių tikrovės, pateikimas nėra joks nusikaltimas, ir dėl to nei V. Š., nei A. G. negali būti apkaltinti. J. D. teigia, kad dėl tokio teisėjo elgesio, t. y. dėl išankstinės nuomonės išsakymo, teisėjui V. Gadeikiui pareiškė nušalinimą, teisėjas nenusišalino. Teisėjas neįvertino, kad kalbėta buvo ne apskritai apie J. D. gyvenimą ir praeitį, o apie konkrečią nusikalstamą veiką – sukčiavimą pardavinėjant „saliarką“, nors to niekada nebuvo. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nors savo pareiškime J. D. buvo nurodžiusi TV3 laidos „Paskutinė instancija“ žurnalistus V. T., gyv. Miškininkų g. 4, Vilniaus rajone, ir T. G., gyv. Bezdonių k., Vilniaus r., jie liko neapklausti, nes neva nurodytais adresais negyvena, jos prašymas žurnalistus iškviesti per darbovietę, jei yra pakeitę adresą, teismas atmetė, nors vienas iš motyvų, kodėl nekaltas A. G. dėl per televiziją paskleisto šmeižto apie J. D. atliktus nusikalstamus veiksmus – sukčiavimą, buvo A. G. ir jo gynėjo teiginys, kad nuotraukos, kurios vėliau buvo rodytos televizijos laidoje, darytos paslėpta kamera ir A. G. nežinojęs, kad pokalbio metu daromas įrašas televizijai. Skunde teigiama, kad jokia įrašų, parodytų per televizijos laidą, kurioje J. D. buvo apkaltinta sukčiavimu, ekspertizė taip pat nebuvo atliekama, todėl teiginys, kad filmavimas buvo atliekamas paslėpta kamera ir apie tai A. G. nieko nežinojo, yra išgalvotas. Mano, kad Plungės rajono apylinkės teismo teisėjo Virginijaus Gedeikio 2013 m. rugpjūčio 2 d. paskelbtas išteisinamasis nuosprendis V. Š. ir A. G. yra visiškai nepagrįstas, priimtas remiantis išankstine teisėjo nuomone, neištyrus visų aplinkybių, jas klaidingai įvertinus ir padarius tikrovės neatitinkančias išvadas.

Atsiliepimai į apeliacinį skundą negauti.

Teismo posėdyje nukentėjusioji J. D. ir jos atstovė advokatė A. Morkvėnienė prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Išteisintasis V. Š. ir jo gynėjas advokatas A. Kvaščevičius prašo apeliacinį skundą atmesti, išteisintasis A. G. ir jo gynėjas advokatas S. Buta taip pat prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste BPK) 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Apeliacinės instancijos teismas ištyręs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, skundo argumentus, daro išvadą, kad V. Š. ir A. G. pagrįstai išteisinti pagal BK 154 straipsnio 2 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai ištirtus įrodymus, teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas ir teisingai V. Š. ir A. G. išteisino dėl nusikalstamos veikos, nes padarė motyvuotas išvadas, kad 2011 m. lapkričio 29 d. V. Š. ir A. G. veiksmuose, kai jie davė interviu televizijos laidos „Paskutinė instancija“ žurnalistams, nėra tyčios apšmeižti J. D..

Šmeižimas (BK 154 straipsnis) yra tyčinis nusikaltimas. Šmeižimas – tai paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. BK 154 straipsnio 2 dalyje numatyti šmeižimą kvalifikuojantys požymiai – tokios informacijos paskleidimas per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje arba asmens šmeižimas, neva šis padarė sunkų arba labai sunkų nusikaltimą. Šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami, kai paskleidžiama negatyvi, visuomenės akyse asmenį diskredituojanti informacija. Pagal objektyviuosius požymius šmeižimas yra tada, kai apie kitą žmogų paskleidžiama informacija, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės. Šmeižimas yra ir tada, kai paskleidžiama netikra informacija, kad asmuo neva padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą.

Vienas iš šmeižimo turinį sudarančių požymių – tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Atskleidžiant šmeižimo sąvokos turinį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei bei žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją. Taigi svarbu tai, kad kaltininkas suvoktų jo skleidžiamos informacijos neatitikimą tikrovei ir norėtų taip veikti.

Bylos duomenimis nustatyta, kad TV3 televizijos laidos „Paskutinė instancija“ žurnalistai pas V. Š. ir A. G. atvyko patys, kaltinamieji jų nekvietė, žurnalistai į jų namus atėjo savi iniciatyva. A. G. teigė, kad jis iš viso nežinojo ir nesuprato, kad yra filmuojamas, tai patvirtina teismo posėdžio metu peržiūrėtas įrašas, kuriame matyti, kad A. G. kalba ne į mikrofoną, filmuojama yra iš apačios iš tolimesnio atstumo. Aplinkybė, kad A. G. nežinojo, jog yra filmuojamas, nėra paneigta. V. Š. nurodė, kad žinojo, jog yra filmuojamas, nes matė žurnalistų kameras, tačiau nemanė, kad tai bus parodyta per televiziją, jis atsakydamas į žurnalistų klausimus tik išsakė savo nuomonę. Vaizdo įrašas patvirtina, kad V. Š. ir A. G. kalbėdami su laidos „Paskutinė instancija“ žurnalistais išsakė savo nuomonę apie J. D..

Iš teismo posėdžio protokolo (b. l. 105–109) matyti, kad tiek V. Š., tiek A. G. pripažįsta, kad jie pasakė kaltinime nurodytus žodžius, kurie vėliau buvo parodyti TV3 televizijos laidoje „Paskutinė instancija“, tačiau abu neigia savo pasakytų žodžių nusikalstamumą tuo pagrindu, esą jie tik išsakė savo subjektyviąją nuomonę. V. Š. nurodo, kad žurnalistai jo klausinėjo, kodėl J. D. vaikai yra skirtingomis pavardėmis, (iš įrašo girdėti, kad jam yra užduodami menami klausimai apie J. D. vyrų skaičių), tai šis ir pasakė savo nuomonę, kad „šeši vyrai, šeši vaikai“, tai reiškia, kad vaikai yra nuo skirtingų vyrų, todėl jų ir pavardės skirtingos. Šie V. Š. pasakyti žodžiai, teisėjų kolegijos nuomone, negali būti vertinami kaip tyčiniai veiksmai, kurių tikslas šmeižti J. D.. Pagal objektyviuosius požymius šmeižimu yra laikomas tikrovės neatitinkančios informacijos apie žmogų, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Šiuo atveju akivaizdu, kad V. Š. tik kelia prielaidas, kad J. D. vaikų yra skirtingos pavardės, kadangi visi vaikai yra nuo skirtingų vyrų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad tokiais žodžiais V. Š. išreiškė tik savo nuomonę, be to, ši V. Š. pasakyta nuomonė negali būti laikoma kaip neatitinkanti tikrovės, kadangi V. Š. turėjo pagrindo tai sakyti, ir nors posėdžio metu J. D. klaidino teismą, kad buvo sudariusi tik dvi santuokas ir gyveno su vienu sugyventiniu (b. l. 106), tačiau remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad J. D. buvo įregistravusi 4 santuokas ir, kaip pati pripažino teisme, gyveno su sugyventiniu, turi šešis vaikus (b. l. 67–70, 73–76, 77–78). Atsižvelgiant į tai, informacija apie tai, kad J. D. gyveno su penkiais vyrais ir jos vaikai turi skirtingas pavardes, negali būti laikoma neatitinkančia tikrovės informacija.

Be to, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad laidoje „Paskutinė instancija“ A. G. pateiktas samprotavimas apie J. D. nusikalstamą veiką yra ne jo paties informacija, o anksčiau girdėta iš to paties kaimo gyventojo J. J., kuris yra miręs. Byloje esantis J. J. mirties liudijimas patvirtina, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu J. J. jau buvo miręs. Bylos duomenimis nepaneigta aplinkybė, kad A. G. galėjo nežinoti, kad skleidžiamos žinios apie J. D., kurias jis sužinojo iš jau minėto kito asmens, gal būt yra melagingos, prasimanytos, neatitinka tikrovės ir gali paniekinti ar pažeminti asmenį. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad A. G. pateiktai informacijai negali būti taikomas tiesos kriterijus, nes A. G., perteikdamas žinias, kurias girdėjo iš kito asmens, neturi pareigos tikrinti, kad tokiu būdu iš kito asmens gauta informacija atitinka tikrovę, atsakomybė už tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimą gali būti taikoma tik pirmam šaltiniui. Įraše užfiksuoti A. G. sąlyginiai pasakymai: „kiek girdėjau, jinai aferistė, vienu žodžiu“, „o ana jinai užsiiminėjo kažkokiais čia bizniais, „saliarką“ pardavinėjo, rinko pinigus – nei to kuro, nei pinigų“, reiškia, kad ne A. G. paskleidė šią informaciją, o girdėjo tą žinią iš kito asmens. Žinoma, asmens vadinimas aferistu šį asmenį apibūdina neigiamai, tačiau šiuo atveju nenustatyta, kad A. G. tai padarė akivaizdžiai bendražmogiškiems moralės reikalavimams prieštaraujančia forma ar itin užgauliai, jis tik perteikė faktus, kuriuos sužinojo iš kito žmogaus. Be to, remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad J. D. anksčiau yra teista už sukčiavimą (b. l. 96–99, 100–102). Visų šių faktų, o ne prasimanymų pagrindu V. Š. ir A. G. išreiškė savo nuomonę apie J. D.. V. G. ir A. Š. pateikta informacija apie J. D., požiūris į faktus bei duomenis paremtas ta informacija, kuria disponavo išteisintieji. Nenustatyta, kad jų nuomonė buvo nukreipta į tai, kad sąmoningai būtų paniekinta ar pažeminta J. D., išteisintųjų veikoje nenustatyta neginčytinų tyčios požymių šmeižti ar pažeminti J. D..

Apeliantės teiginys, kad teismas vertino tik V. Š. ir A. G. parodymus, atmestina kaip nepagrįsta, nes V. Š. ir A. G. išteisinimas grindžiamas ne vien jų parodymais. Išteisinamasis nuosprendis pagrindžiamas ir kitais bylos nagrinėjimo metu ištirtais duomenimis, kurie kartu su V. Š. ir A. G. parodymais sudaro bendrą įrodymų visumą. Darytina išvada, kad televizijos laidoje „Paskutinė instancija“ panaudoti V. Š. ir A. G. teiginiai negali būti vertinami kaip informacija ar konstatuojamojo pobūdžio žinios apie egzistuojančius faktus, o iš tiesų yra šių asmenų nuomonė, manymas, t. y. jų turimos informacijos apie J. D. vertinimas. Be to, tokie bendro pobūdžio, nors ir neigiami vertinimai neperžengia leistinos kritikos ribų, nes nėra akivaizdžiai pažeidžiantys bendražmogiškuosius moralės reikalavimus, šie V. Š. ir A. G. teiginiai apie J. D. buvo pavartoti padoria forma.

Kolegijos nuomone, vertinant V. Š. ir A. G. pasakytus žodžius, negalima apsiriboti vien tik teisiniais kriterijais. Informacijos pobūdis apie asmenį, žmogaus garbė ir orumas yra sąvoka, kuri gali būti apibūdinta tik tiesiogiai įvertinus aplinkybių visumą, kuriomis ji buvo išsakyta, t. y. įvertinus socialinį kontekstą, tarpusavio santykius ir panašiai. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad pagal tuo metu susiklosčiusią situaciją V. Š. vertinimas, kad J. D. šeši vaikai yra nuo skirtingų šešių vyrų, o A. G. išsakyta nuomonė apie tai, kad J. D. yra aferistė ir pardavinėjo „saliarką“, ir šių asmenų vertinamieji samprotavimai bendraujant su žurnalistais buvo susiję tam tikru faktiniu pagrindu, nes, kaip jau minėta, bylos duomenimis nustatyta, kad J. D. buvo įregistravusi 4 santuokas ir, kaip pati pripažino teisme, gyveno su sugyventiniu, turi šešis vaikus, o A. G. pateiktas samprotavimas apie J. D. nusikalstamą veiką yra ne jo paties informacija, o anksčiau girdėta iš to paties kaimo gyventojo J. J., ši informacija nėra paneigta. Teisėjų kolegijos vertinimu, anksčiau išdėstytų įrodymų visuma nagrinėjamu atveju patvirtina faktą, kad V. Š. ir A. G. turėjo pagrindą išsakyti tokią savo nuomonę, ši nuomonė nėra akivaizdžiai neteisinga. Pažymėtina, jog faktų vertinimas, požiūris į juos baudžiamosios teisės prasme traktuotina išimtinai tik kaip nuomonė apie tam tikrą informaciją bei tam tikrus turimus duomenis. Taigi galima daryti išvadą, jog V. Š. ir A. G., kalbėdami su žurnalistais, išdėstė tik savo subjektyvų tam tikrų faktų vertinimą.

V. Š. ir A. G. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 2 dalyje, kadangi galbūt tikrovės neatitinkančios ir asmenį žeminančios informacijos patys nepaskleidė per visuomenės informavimo priemonę, nes jie asmeniškai nedalyvavo laidoje „Paskutinė instancija“, žurnalistai, su kuriais jie bendravo, nebuvo kviesti išteisintųjų iniciatyva. Abiejų išteisintųjų pokalbiai, V. Š. apie tai žinant, A. G. apie tai nežinant, buvo filmuojami, ši informacija buvo paviešinta 2011 m. gruodžio 2 d. laidoje „Paskutinė instancija“, dar vėliau įdėta internete TV3 PLAY „Paskutinė instancija“, tačiau informaciją paviešino ne V. Š. ar A. G., o laidos rengėjai, kurie nėra įpareigoti tikrinti V. Š. ir A. G. pateiktos informacijos tikrumą ar pagrįstumą. Informacinės priemonės veiklą ir viešą informacijos platinimą reguliuoja Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas (2006-07-11 Nr. X-752). Šio įstatymo 2 straipsnio 62 punkte viešosios informacijos rengėjas apibrėžiamas kaip transliuotojas, leidykla, kino, vaizdo ar garso studija, informacijos, reklamos agentūra, redakcija, informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojas ar kitas asmuo, rengiantis ar pateikiantis skleisti viešąją informaciją. Viešosios informacijos skleidėju to paties įstatymo 2 straipsnio 63 punkte įvardijamas transliuotojas, retransliuotojas, informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojas ar kitas asmuo, parduodantis ar kitais būdais skleidžiantis viešąją informaciją visuomenei ir atsakantis už šios informacijos teisėtumą. Taigi V. Š. ir A. G. nėra informacijos apie J. D., kuri buvo paviešinta 2011 m. gruodžio 2 d. laidoje „Paskutinė instancija“, dar vėliau įdėta internete TV3 PLAY „Paskutinė instancija“, rengėjai, ši laida buvo sukurta ne V. Š. ar A. G. iniciatyva, byloje nėra nustatyta kokių nors faktinių aplinkybių apie tai, kad išteisintieji būtų turėję interesą ar asmeninį nusistatymą skleisti pramanytą informaciją apie J. D.. Šiuo atveju viešosios informacijos rengėjas atsako už savo viešosios informavimo priemonės turinį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pagal šią įstatymo nuostatą kaltinamieji formaliai negali atsakyti už savo pasisakymų turinį, jie negali būti jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektais. Šmeižimą kvalifikuojantis požymis yra tai, jog šmeižiama per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. V. Š. ir A. G. kalbėdami su laidos „Paskutinė instancija“ žurnalistais, tik pateikė savo nuomonę ir negalėjo žinoti, kad jų pateikta nuomonė bus parodyta televizijos laidoje, nesiekė paskleisti savo nuomonę per visuomenės informavimo priemones. Atsižvelgdama į tai, kolegija daro išvadą, kad V. Š. ir A. G. veiksmuose nėra šmeižimą kvalifikuojančių požymių. Taigi V. Š. ir A. G. veiksmuose, nesant šmeižimą kvalifikuojančių požymių, nėra pagrindo jų veiką kvalifikuoti pagal BK 154 straipsnio 2 dalį.

Nukentėjusioji apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teisme byla išnagrinėta šališkai. Argumentai apie teismo šališkumą grindžiami tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi A. G. parodymais, atmetė nukentėjusiosios prašymą iškviesti liudytojus žurnalistus, mini aplinkybę, kad pirmosios instancijos teisme teisėjui V. Gedeikiui buvo pareiškusi nušalinimą, tačiau jis nenusišalino, mano, kad teisėjas turėjo išankstinę nuomonę, nes viso bylos nagrinėjimo metu aiškiai leido suprasti, kad pati J. D. yra dėl visko kalta, kad toks žinių, neatitinkančių tikrovės, pateikimas nėra joks nusikaltimas, ir dėl to nei V. Š., nei A. G. negali būti apkaltinti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad teismo šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu, šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas ar pareigūnas, kai bylą nagrinėjo ar ikiteisminį tyrimą atliko pareigūnas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų aplinkybių. Tokių aplinkybių apeliantė skunde nenurodė, jų buvimo nekonstatuoja ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija. BPK 7 straipsnyje deklaruojamas rungimosi principas, tai reiškia, kad byla teisme turi būti sprendžiama ginčo keliu. Tačiau BPK įpareigoja teismą neapsiriboti vien tik proceso dalyvių pateikiamais duomenimis, bet ir pačiam siekti nustatyti byloje tiesą. Tai matyti iš BPK 270 straipsnio 3 dalies nuostatos, kur teigiama, kad teismas turi teisę savo iniciatyva nutarti iškviesti naujus liudytojus, ekspertus, specialistus, taip pat išreikalauti kitus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 22 d. nutartis Nr. 2K-252/2005). Tai, kad bylos nagrinėjimo metu buvo surinkta informacija apie J. D. santuokas bei ankstesnius teistumus, sprendžiami klausimai dėl liudytojų apklausos ir tai, ar šios apklausos gali suteikti bylos nagrinėjimui reikšmingos informacijos, turi būti suprantama kaip teismo pareiga išsamiai atskleisti ir išsiaiškinti visas nusikalstamos veikos aplinkybes, surinkti įrodymus tam, kad būtų patvirtintos ar paneigtos iškeltos versijos ir kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas (atsižvelgiant į tai, kad privataus kaltinimo bylų procese ikiteisminis tyrimas neatliekamas, teismas turi pareigą surinkti bylos nagrinėjimui reikalingą medžiagą), šios teismo pareigos vykdymas negali būti vertinamas kaip teismo šališkumas. Baudžiamosios bylos medžiaga, teismo posėdžio protokolų, apkaltinamojo nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, įrodymus įvertino tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, t. y. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įrodymų vertinimui keliami reikalavimai nebuvo pažeisti. Vien tai, kad nukentėjusioji nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodama byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindama, nėra pagrindas tenkinti apeliacinį skundą.

Plungės rajono apylinkės teismas pagrįstai išteisino V. Š. ir A. G. pagal BK 154 straipsnio 2 dalį, nes jie paskleidė ne aiškiai tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, ar turėdami tokį tikslą, bet, remdamiesi kai kuriais jiems žinomais ir tikrovėje egzistavusiais faktais, išsakė savo nuomonę, pateikė jiems žinomų faktų vertinimus. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes išteisinamąjį nuosprendį priėmęs teismas V. Š. ir A. G. taikytą šmeižimo sampratą, remdamasis BK 154 straipsnio taikymo nuostatomis, išaiškino teisingai. Apylinkės teismas nurodė motyvus, kodėl mano, kad nuteistieji nepadarė veikos, numatytos BK 154 straipsnio 2 dalyje, ir šių išvadų apeliantės skunde nurodyti motyvai nepaneigia, todėl apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas nurodytas aplinkybes bei apylinkės teismo motyvus, sutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu išteisinamuoju nuosprendžiu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nukentėjusiosios J. D. apeliacinį skundą atmesti.