- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-02
- Bylos Nr.
- A-1526-662/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01666-2016-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas, Veslava Ruskan, Milda Vainienė
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Pareiškėjas
- D. P.
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas D. P. su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Marijampolės AVPK), 3 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2015 m. rugsėjo 24 d. iki 2016 m. kovo 21 d. į Marijampolės rajono apylinkės teismą buvo konvojuojamas 15 kartų. Nors buvo konvojuojamas konvojui skirta ir pritaikyta mašina Fiat Ducato, pareiškėją konvojavimo metu nepagrįstai surakindavo antrankiais. Tam nebuvo jokio pagrindo, nes pareiškėjas nėra linkęs užpulti ar bėgti, yra ramaus būdo. Į prašymus nuimti antrankius Marijampolės AVPK konvojus nereagavo, o Marijampolės rajono apylinkės teisme tekdavo po 5–6 valandas būti surakintomis rankomis. Pareiškėjas nurodė, kad nei jis pats, nei jo advokatas į teisėją dėl to, kad būtų nuimti antrankiai nesikreipė. Dėl to patyrė dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, buvo apribota galimybė bendrauti su advokatu, užsirašinėti svarbius dalykus.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės AVPK, atsilipime prašė pareiškėjo skundą atmesti.
4. Atsakovas nurodė, kad nuo 2015 m. rugsėjo 24 d. iki 2016 m. kovo 21 d. pareiškėjas buvo konvojuojamas į Marijampolės apylinkės teismą specialiuoju automobiliu, kuris atitiko teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas buvo konvojuojamas į Marijampolės rajono apylinkės teisme vykstančius posėdžius kaip kaltinamasis, kuriam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Teismo posėdžio pirmininkas nei karto nepriėmė sprendimo leisti pareiškėjui nuimti antrankius teismo salėje. Sprendimas leisti konvojuojamam atrankius nuimti yra teismo posėdžio pirmininko išimtinė teisė ir nuo konvojaus ši aplinkybė visiškai nepriklausė. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog didesnę laiko, kuomet pareiškėjas dėl laikymo su antrankiais galėjo patirti fizinius nepatogumus ir diskomfortą, dalį užėmė jo buvimas teismo posėdžių salėse, nes pervežimas iš Marijampolės AVPK areštinės į Marijampolės rajono apylinkės teismą paprastai trukdavo ne ilgiau kaip 7 minutes. Pareiškėją konvojuoti nenuėmus antrankių buvo pakankamas teisinis pagrindas, kadangi jis iki tol jau buvo net 12 kartų teismo pripažintas kaltu ir nuteistas, įskaitant dėl plėšimo panaudojant smurtą ar grasinant jį panaudoti bei nesunkaus sveikatos sutrikdymo, be to, jis ištisai atlikinėjo laisvės atėmimo bausmes, po kurių tokių asmenų veiksmai labai dažnai būna neprognozuojami. Pareiškėjas, manydamas, kad konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, turėjo galimybę pateikti pretenzijas, nusiskundimus žodžiu arba raštu Marijampolės AVPK konvojaus pareigūnams. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl konvojavimo sąlygų
II.
5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo 187 Eur neturtinei žalai atlyginti.
6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Marijampolės AVPK pareigūnų buvo 12 kartų konvojuotas iš Marijampolės AVPK areštinės į Marijampolės apylinkės teismą ir atgal nuo 2015 m. rugsėjo 24 d. iki 2016 m. kovo 21 d. Atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentus dėl jo laikymo su antrankiais kiekvieno konvojavimo metu, todėl šią pareiškėjo nurodytą aplinkybę teismas laikė nustatyta.
7. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl Konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Konvojavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 3, 157 ir 223.3 punktais, nurodė, kad Marijampolės AVPK pareigūnai, konvojuodami pareiškėją specialiai konvojuojamųjų pervežimui pritaikytu automobiliu ir konvojavimo metu pareiškėjui uždėję antrankius, nesilaikė teisės aktų reikalavimų. Taip pat atsakovas nenurodė ir byloje nebuvo nustatyta, kad pareiškėjo konvojavimo metu buvo Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau –ir BVK) 121 straipsnio 1–2 dalyse nustatyti pagrindai specialiosios priemonės panaudojimui, todėl, teismo vertinimu, panaudodami specialiąsias priemones pareiškėjo atžvilgiu pareigūnai veikė nesilaikydami teisės aktų reikalavimų.
8. Dėl pareiškėjo laikymo su antrankiais teismo posėdžių metu teismas pažymėjo, kad Taisyklių 195 punktas įtvirtina, jog nuo momento, kai konvojaus viršininkas praneša teismo posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą, ir iki teismo posėdžio pabaigos konvojaus viršininkas vykdo teismo posėdžio pirmininko nurodymus dėl konvojuojamųjų apsaugos teismo posėdžio metu. Teismo posėdžių salėje konvojuojamieji laikomi su antrankiais, uždėtais ant priekyje laikomų rankų. Įvertinęs konvojuojamojo kriminogeninę charakteristiką, jo fizinę, psichologinę sveikatos būklę, teismo pirmininkas gali leisti antrankius nuimti. Nei vieno teismo posėdžio metu teisėjas nebuvo davęs nurodymo nuimti pareiškėjui antrankius. Šios aplinkybės neneigė ir pats pareiškėjas, tačiau byloje taip pat nebuvo duomenų, kad konvojavimą vykdę pareigūnai, pristatę pareiškėją į teismo posėdį, būtų kreipęsi į posėdžio pirmininką dėl specialiosios priemonės naudojimo teismo posėdžio metu klausimo išsprendimo. Specialiosios priemonės gali būti naudojamos tik išimtiniais, teisės aktų numatytais atvejais, todėl pareigūnai, elgdamiesi atidžiai ir rūpestingai, turėjo kreiptis į posėdžio pirmininką dėl specialiosios priemonės naudojimo klausimo išsprendimo.
9. Nors pareiškėjas teigė, jog pareigūnams skundėsi dėl antrankių ir prašė juos nuimti, byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas būtų reiškęs pretenzijas ar nusiskundimus dėl konvojavimo sąlygų. Pateiktame tarnybiniame pranešime konstatuota, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užfiksuoti jokie pareiškėjo skundai, įskaitant ir skundus dėl sveikatos. Be to, iš byloje pateiktų postų žiniaraščių nustatyta, kad policijos pareigūnai, vykdę pareiškėjo konvojavimą, jokių pastabų ar pretenzijų konvojavimo metu ginčo laikotarpiu neužfiksavo, nėra duomenų ir apie tai, kad pareiškėjui tokia teisė būtų ribojama.
10. Byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų apie netinkamų konvojavimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant konvojavimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Tačiau teismui nekilo abejonių, kad asmens laikymas su antrankiais, nesant tam teisėto pagrindo, sukėlė jam papildomų fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgęs į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį teismas įvertino 187 Eur.
III.
11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės AVPK, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
12. Atsakovas iš dalies sutinka su teismo išvada, jog antrankiai gali būti naudojami konvojuojant asmenis, kurie linkę pabėgti, užpulti, žaloti save ar kitus. Šiuo konkrečiu atveju buvo pakankamas pagrindas naudoti antrankius, nes pareiškėjas iki tol jau buvo nuteistas 12 kartų. Pagal Taisyklių 118 punktą sprendimas dėl antrankių naudojimo yra konvojaus prerogatyva, todėl pareigūnai, atsižvelgę į individualią situaciją, turėjo teisę spręsti dėl antrankių panaudojimo.
Atsiliepimas
13. Atsakovas nesutinka su teismo išvada, jog pareiškėjas galėjo patirti fizinius nepatogumus ir diskomfortą teismo posėdyje. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad klausimą dėl antrankių panaudojimo teismo posėdžio pirmininkas gali ir privalo spręsti išimtinai savo iniciatyva.
14. Atsakovo teigimu, teismo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šiuo atveju negalima vadovautis, nes šioje byloje ratio decidendi (liet. argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) iš esmės skiriasi.
15. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjo konvojavimas nenuėmus jam antrankių turėjo teisinį pagrindą, truko labai trumpą laiką, todėl pareiškėjui negalėjo sukelti tokių pasekmių, kurias būtų galima įvertinti pinigine išraiška. Be to, pareiškėjas dėl netinkamų konvojavimo sąlygų nesikreipė net į savo gynėją.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš Marijampolės AVPK pareigūnų neteisėtų veiksmų dėl netinkamų konvojavimo sąlygų.
17. Apeliaciniame skunde atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės AVPK, teigia, jog Marijampolės AVPK pareigūnai pareiškėjo konvojavimo metu jokių neteisėtų veiksmų neatliko ir nesutinka su jam priteista neturtinės žalos atlyginimo suma.
18. Visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Marijampolės AVPK pareigūnų veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.
19. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
20. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl Marijampolės AVPK pareigūnų neteisėtų veiksmų, t. y. specialiųjų priemonių naudojimo konvojuojant pareiškėją į teismo posėdžius ir teismo posėdžio metu. Atsakovo skundo ir apeliacinio skundo argumentai (pareiškėjas 12 kartų teismo pripažintas kaltu ir nuteistas bei kt.) nepagrindžia būtinybės naudoti specialiąsias priemones. Šiais aspektais pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, todėl apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.
21. Pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams (žr., pvz., 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S. A. prieš Ispaniją, 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov prieš Slovakiją).
22. Toks požiūris susijęs su aplinkybe, kad priteisiama būtent neturtinė žala, kurią lemia asmens patirti išgyvenimai, o jie paprastai būna labai individualūs, tokia priteisiama žala yra siekiama kompensuoti patirtą neturtinę žalą, kuri CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
23. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
24. Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma ir nustatyta oro temperatūra patalpose buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.
25. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.
26. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (spec. transporto priemone buvo konvojuotas 12 kartų, konvojavimas trukdavo iki 7 min.,), neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus bei atsižvelgusi į tai, kad jokių pretenzijų pareiškėjas nereiškė ir į tai, jog nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo įvertintas 187 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma.
27. Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės AVPK, apeliaciniame skunde nurodo, kad į bylą atsakovu turėtų būti įtraukta ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos. Teisėjų kolegijos vertinimu byloje žala išimtinai kildinama iš Marijampolės AVPK pareigūnų neteisėtų veiksmų, todėl nėra jokio pagrindo į bylą atsakovu įtraukti ir Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ko pasėkoje nenustatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnyje aptartų sprendimo negaliojimo pagrindų.
28. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą bei konstatuoja, jog tenkinti Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės AVPK, apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.