Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-03-30 · Administracinė byla Nr. eI-972-386/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-03-30
Bylos Nr.
eI-972-386/2015
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-00171-2015-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Laimutė Jokubauskaitė
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“
Atsakovas
G. D.
Kategorijos
  • 2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. eI-972-386/2015Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00171-2015-2Procesinio sprendimo kategorija 2.5; 8.2; 38; 74 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. kovo 30 d.Klaipėda
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Lamutė Jokubauskaitė,sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Renatai Šarkauskienei,

2015 m. kovo 30 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą atsakovei G. D. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas) 2015-03-16 kreipėsi į teismą prašymu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovės G. D. (toliau – ir atsakovė) pareiškėjo naudai 205,20 € dydžio nesumokėtą vietinę rinkliavą bei visas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodo, kad Plungės rajono savivaldybės taryba (toliau – ir Taryba) 2013-06-27 sprendimu Nr. T1-168 patvirtino Plungės rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš jų turėtojų ir tvarkymą nuostatus, kurių 6 punktas nustato, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėtojai – tai komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, nuosavybės ar kita teise valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje. Taip pat nurodo, kad remiantis šių nuostatų 34 punktu minėtos vietinės rinkliavos dydis nustatomas visiems komunalinių atliekų turėtojams – visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, valdantiems, naudojantiems, disponuojantiems nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje. Teigia, kad pagal šių nuostatų 60 punktą minėtos vietinės rinkliavos išieškojimą iš vietinės rinkliavos mokėtojų vykdo pareiškėjas. Paaiškina, kad remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, nekilnojamojo turto objektą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdo atsakovė, todėl mano, kad ji turi prievolę mokėti minėtą vietinę rinkliavą.

Pareiškėjas prašo priteisti vietinę rinkliavą iš atsakovės už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2014-12-31.

Atsakovė atsiliepimo į pareiškėjo prašymą nepateikė.

Nei pareiškėjo atstovas, nei atsakovė ar jos atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Pareiškėjas ir atsakovė apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuoti tinkamai - pranešta teismo šaukimais, neatvykimo priežastys nepraneštos, negautas prašymas bylos nagrinėjimą atidėti. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti, todėl byla nagrinėta proceso šalims nedalyvaujant rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 79 straipsnio 5 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktą komunalinių atliekų tvarkymo sistemų diegimas, antrinių žaliavų surinkimo ir perdirbimo organizavimas, sąvartynų įrengimas ir eksploatavimas yra viena iš savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų) savivaldybių funkcijų. Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnyje nustatyta, kad savivaldybės organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijose susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti, užtikrina tų sistemų funkcionavimą, organizuoja atliekų, kurių turėtojo nustatyti neįmanoma arba kuris neegzistuoja, tvarkymą ir administruoja komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimą. Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali numatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas.

Rinkliavų įstatymas (toliau – ir Įstatymas) reglamentuoja rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę (Įstatymo 1 straipsnis). Įstatymo 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas ir už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Įstatymo 12 straipsnio 1-4 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą, tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus, nustato lengvatas vietinių rinkliavų mokėtojams, nustato vietinės rinkliavos grąžinimo atvejus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje, aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, pažymėta, kad, skirtingai nuo Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. LVAT 2010-03-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 ir kitose bylose išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. LVAT minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Įstatymo 2 straipsnio 3 dalis) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies požiūriu. Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose LVAT bylose (LVAT 2011-06-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011, 2011-04-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011, 2014-01-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 ir kt.), kuriose pažymėta, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose. LVAT yra pažymėjęs, kad komunalinių atliekų tvarkymo sistemos tikslas yra ne paslaugų atliekų turėtojams teikimas, bet bendrai atliekų surinkimo, vežimo, apdorojimo, atliekų šalinimo vietų steigimo, priežiūros (įskaitant priežiūra po jų uždarymo) veikla, siekiant užtikrinti, jog atliekos nekeltų pavojaus žmonių sveikatai ir aplinkai (Atliekų tvarkymo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis, 2 straipsnio 12 ir 21 dalys, 5, 25, 28 ir 30 straipsniai) (LVAT 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-471/2010, Administracinė jurisprudencija. 2010, 19). Todėl nustatyta vietinė rinkliava iš esmės yra solidari prievolė finansuoti atliekų surinkimo ir tvarkymo organizavimą ir nėra vertinama kiek šioje atliekų šalinimo sistemoje dalyvaujantis vietinės rinkliavos mokėtojas per ją yra pašalinęs atliekų ir pan.

Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas. Europos Teisingumo Teismas, aiškindamas „teršėjas moka“ principą, yra nusprendęs, jog kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.). Šiuo metu galiojančioje Europos Sąjungos teisėje nėra teisės akto, kuris numatytų valstybėms narėms privalomą konkretų komunalinių atliekų šalinimo išlaidų padengimo metodą, todėl šis padengimas gali atitinkamos valstybės narės pasirinkimu būti užtikrinamas mokesčiais arba bet kuriuo kitu būdu. Kadangi, kaip yra pažymėjęs Teisingumo Teismas, dažnai yra sunku arba brangu nustatyti tikslų komunalinių atliekų, kiekvieno atliekų turėtojo perduotų tvarkyti, kiekį, rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai. Šiuo požiūriu Teisingumo Teismas nusprendė, jog nacionalinės teisės nuostata, komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktui (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimas Futura byloje Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 48–50 p.). Atsižvelgiant į tai, kad Atliekų tvarkymo įstatyme numatytas principas „teršėjas moka“, kuris į nacionalinę teisės sistemą buvo perkeltas įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus bei sąvoka „atliekų turėtojas“, kuri visose valstybės narėse aiškinama vienodai (Direktyvos 2006/12/EB preambulės 3 p., 1 str. 1 d. c p.), savaime nedraudžia nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet byloje aptariamu būdu.

Nagrinėjamai bylai taip pat yra reikšminga LVAT 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, kurioje išplėstinė teisėjų kolegija sprendė klausimus, susijusius su vietinės rinkliavos mokėjimu inter alia ir dėl vietinės rinkliavos mokėtojo (Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis, ABTĮ 13 straipsnis). LVAT 2014 m. sausio 28 d. nutartyje, aiškindamas teisę dėl „atliekų turėtojo“ sąvokos, konstatavo, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka.

Taigi savivaldybės, atsižvelgdamos į atitinkamus komunalinių atliekų tvarkymo ypatumus savivaldybės teritorijoje, teisės aktuose nustatytose ribose, pačios sprendžia dėl tinkamiausio šios sistemos organizavimo modelio. Plungės rajono savivaldybės taryba 2013-06-27 sprendimo Nr. T1-168 1 punktu patvirtino Plungės rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai). Pagal Nuostatų 60 punktą per nustatytą laikotarpį nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą (toliau – ir vietinė rinkliava) išieškojimą (pagal bendrovės valdybos patvirtintą tvarką) iš rinkliavos mokėtojų vykdo UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“.

Nuostatų 6 punkte nustatyta, kad vietinės rinkliavos mokėtojai tai komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, nuosavybės ar kita teise valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje, išskyrus įmones, turinčias taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Iš esmės analogiškai buvo nustatyta ir Nuostatuose patvirtintuose Tarybos 2008-02-28 sprendimo Nr. T1-47 1 punktu (2.2-2.3 punktai) bei Tarybos 2009-12-23 sprendimo Nr. T1-317 1 punktu (6 punktas).

Pagal VĮ Registrų centro 2014-12-08 nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą nustatyta, kad atsakovei G. D. nuosavybės teise nuo 1995-07-21 priklauso gyvenamosios (įvairioms socialinėms grupėms) paskirties butas adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nuostatų 1 priedo 3 eilutėje (Tarybos 2013-06-27 sprendimo Nr. T1-168 redakcija galiojanti nuo 2013-07-01) už gyvenamosios paskirties butą, esantį daugiabučiame name Plungės miesto teritorijoje, nustatyta 162,00 Lt dydžio metinė vietinė rinkliava. Nuostatų, patvirtintų Tarybos 2008-02-28 sprendimo Nr. T1-47 1 punktu, 4.1.1 punkte bei Nuostatų, patvirtintų Tarybos 2009-12-23 sprendimo Nr. T1-317 1 punktu, 32.3 punkte už tokį patį nekilnojamojo turto objektą nustatyta 133,00 Lt dydžio metinė vietinė rinkliava.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir į aukščiau išanalizuotą teisinį reglamentavimą, konstatuojama, jog pareiškėjo nurodytu laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2014-12-31 atsakovė buvo vietinės rinkliavos mokėtoja ir privalėjo ją mokėti. Minėtų parametrų pagrindu atsakovei už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2014-12-31 už minėtą nuosavybės teise priklausantį nekilnojamojo turto objektą turėjo būti paskaičiuota ne didesnė kaip 708,50 Lt ((133,00 Lt x 3,5 metų) + (162,00 Lt x 1,5 metų)), t. y. 205,20 € dydžio vietinė rinkliava. Tiek šiuo metu Nuostatų aktualios redakcijos XI skyriuje tiek ankstesnėse Nuostatų redakcijose buvo numatyta galimybė taikyti vietinės rinkliavos lengvatas, tačiau byloje nėra duomenų apie atsakovei nustatytas lengvatas. Duomenų apie tai, kad atsakovė būtų sumokėjusi prašomą priteisti vietinę rinkliavą ar jos dalį byloje taip pat nėra.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymas iš atsakovės priteisti 205,20 € dydžio nesumokėtą vietinę rinkliavą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punktu, tenkintinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Atsižvelgiant į tai, kad tenkintinas pareiškėjo prašymas dėl nesumokėtinos vietinės rinkliavos priteisimo, laikytina, kad sprendimas priimtas pareiškėjo naudai. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 6 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas; atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Pagal ABTĮ 45 straipsnio 1 dalį dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo. Pagal šio straipsnio 2 dalį iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos administraciniame teisme pateiktus prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Kitais atvejais prašymą dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja paprastai rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį.

Pareiškėjas prašymą dėl išlaidų atlyginimo pateikė kartu su prašymu dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo bei nurodė, kad bylinėjimosi išlaidas pagrindžiantys dokumentai bus pateikti bylos nagrinėjimo teisme metu, tačiau tokių dokumentų pareiškėjas teismui nepateikė, todėl vadovaujantis ABTĮ 45 straipsnio 1 ir 2 dalimis, pareiškėjo prašymas dėl išlaidų atlyginimo netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44-45 straipsniais, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu,

nusprendžia:

tenkinti pareiškėjo UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo ir pareiškėjui UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ (juridinio asmens kodas 171780190) iš atsakovės G. D. (gim. (duomenys neskelbtini)) priteisti 205,20 € (du šimtus penkis eurus 20 centų) vietinės rinkliavos įsiskolinimą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2014-12-31 už nekilnojamojo turto objektą – butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini);

netenkinti pareiškėjo UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Laimutė Jokubauskaitė