Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens akcinės bendrovės SEB bankas atskirąjį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2YT-1791-853/2016, kuria patenkintas pareiškėjo skundas dėl antstolio veiksmų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas V. D. skundu kreipėsi į antstolę E. M., prašydamas panaikinti 2016-03-16 patvarkymą dėl įkeisto turto pardavimo iš varžytynių Nr. S3f-10301 kaip pažeidžiantį skolininko teises ir interesus. Skunde nurodė, kad 2016-03-16 patvarkyme nurodyta, jog pareiškėjas gali pasiūlyti pirkėją tik visam turtui, o ne jam priklausančiai ½ turto daliai. Pasiūlius pirkėją savo turto daliai, būtų gauta 20 procentų didesnė suma nei parduodant turtą iš varžytynių, o neįvykus pirmosioms varžytynėms, turtas būtų parduotas net 40 procentų mažesne kaina nuo turto įvertinimo kainos (1–3 b. l.).

2016-04-11 Patvarkymu Nr. S3f-15174 antstolė E. M. atsisakė patenkinti V. D. skundą, nurodė, kad išieškotojas reikalauja įkeistą turtą parduoti kaip vieną bendrą objektą, o ne atskiromis dalimis po ½, hipotekos lakšte susitarta, kad įkeistas turtas bus parduotas kreditoriaus nuožiūra ir vykdymo procese išsakyta kreditoriaus nuomone, todėl antstolė turi turtą parduoti kartu kaip vieną objektą, nes tik tokiu būdu įkeistas turtas gali būti parduotas geriausiomis sąlygomis (4–9 b. l.).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2016 m. balandžio 27 d. nutartimi pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų tenkino, pripažino antstolės E. M. veiksmus, kuriais ji laikė, kad V. D. neturi teisės pasiūlyti savo pirkėją, neteisėtais ir panaikino antstolės 2016-03-16 patvarkymą Nr. S3f-0301 dėl įkeisto turto pardavimo iš varžytynių (14 – 16 b. l.).

Teismas nurodė, kad skolininko turto pardavimas jo nurodytam pirkėjui turi prioritetą prieš turto pardavimą iš varžytynių, nes tokiu būdu realizuojant turtą, sumažinamos galimos vykdymo išlaidos bei greičiau patenkinami kreditorių interesai. CPK 704 straipsnis laiduoja skolininko teisę pasiūlyti iš varžytynių parduodamo turto pirkėją, kuri negali būti paneigta kitų aplinkybių, pavyzdžiui, spėjimais, kad turtas liks nelikvidus ir pan. Bylos kontekste paneigtini išieškotojo prašymai parduoti visą turtą bendrai, paneigiant skolininko teisę, įtvirtintą CPK 704 straipsnyje. Nors teismų praktikoje formuojama pozicija, jog vieningo turtinio komplekso pardavinėjimas dalimis dirbtinai mažina parduodamų objektų kainą ir atitinkamai daro neįmanomu kitų (likusių neparduotų) objektų realizavimą, ką nurodo antstolė E. M., tačiau šiuo atveju nėra įrodyta, jog ½ turto dalis negalėtų būti ateityje parduodama kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas.

5. Teismas konstatavo, kad 2010 m. birželio 8 d. sprendimu buvo padalintas skolininkų turtas, sprendimas įsiteisėjo, išieškotojas, kuris byloje buvo įtrauktas suinteresuotu asmeniui, turėjo ir galėjo žinoti, kad turtas bus realizuojamas civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo akcinė bendrovė (toliau – AB) SEB bankas prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutartį (21–24 b. l.).

6.1. Priimdamas skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas neįvertino vienos bylai itin svarbios ir reikšmingos aplinkybės: tiek pareiškėjas V. D., tiek S. R. yra solidarūs banko, kaip kreditoriaus, skolininkai, jiems priklausančio (šiuo metu idealiosiomis dalimis padalinto, be neatidalinto) turto įkeitimu (bendrąja hipoteka) užtikrinę skolos pagal 2008-04-14 kredito sutartį Nr. 1150818070445-13 dengimą. Tinkamai neįvertinus šios aplinkybės, buvo priimta neteisinga skundžiama nutartis, dėl ko ji turi būti panaikinta apeliacine tvarka.

6.2. Pareiškėjas ir S. R. jiems priklausantį turtą banko naudai įkeitė bendrąja hipoteka, pareiškėjo ir S. R. turtas buvo padalintas idealiosiomis dalimis, jų neatidalijant, nesuformuojant atskirų daiktų ir nenustatant naudojimosi tvarkos. Pareiškėjas ir S. R. negali susitarti dėl daiktų visiško atidalinimo, naudojimosi tvarkos nustatymo arba kitokios jų pardavimo tvarkos nustatymo. Šios aplinkybės, turinčios esminės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui, pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje nebuvo nei nurodytos, nei analizuotos, nei įvertintos.

6.3. Visi pareiškėjui ir S. R. priklausantys nekilnojamieji daiktai (jų dalys) yra įkeisti bankui vienu lakštu, jų pardavimo tvarka nei lakšte, nei atskiru susitarimu nenustatyta, vadinasi, tokie bendrąja hipoteka įkeisti daiktai niekaip negali būti parduodami nei dalimis, nei pavieniui, o tik visi kartu, kaip savo patvarkymuose ir buvo nurodžiusi antstolė. Priešingu atveju būtų pažeidžiamos banko, kaip kreditoriaus, teisės ir praktiškai neįmanomu padaromas išieškojimas iš bendraskolei S. R. priklausančių to paties banko naudai įkeisto turto idealiųjų dalių.

Nei pareiškėjas, nei jo buvusi sutuoktinė pirmosios instancijos teismui ar antstolei jokių argumentų ir paaiškinimų dėl turto visiško atidalinimo nepateikė, taip pat nepateikė prašymo dėl naudojimosi tvarkos bendrojoje nuosavybėje nustatymo. Todėl antstolė negalėjo priimti kitokio patvarkymo ar nustatyti kitokios bendrąja hipoteka įkeistų daiktų pardavimo tvarkos, nei kad buvo padaryta. Priešingu atveju turto atidalinimo rizika tektų antstolei ar bankui, o nei pagal galiojančias teises normas, nei pagal aktualią teismų praktiką taip neturėtų būti.

Šiuo konkrečiu atveju nėra jokio banko ir pareiškėjo bei jo bendraskolės S. R. susitarimo parduoti bendrąja hipoteka įkeistų daiktų dalimis, t. y. susitarimo tik dėl pareiškėjui priklausančios ½ idealiosios dalies pardavimo. Nesant tokio susitarimo akivaizdu, kad bendrąja hipoteka įkeisti daiktai gali ir privalo būti parduodami tik visi kartu, tuo pačiu ir vienas iš skolininkų ar abu kartu gali siūlyti tik tokį bendrąja hipoteka įkeisto turto pirkėją, kuris įgytų bendrąja hipoteka įkeistą turtą kaip visumą, o ne turto dalį.

7. Atsiliepimu į atskirąjį skundą antstolė E. M. prašo patenkinti suinteresuoto asmens AB SEB bankas atskirąjį skundą, panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016-04-27 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – skolininko V. D. skundą atmesti (27–28 b. l.). Nurodė, kad antstolė 2016-04-11 patvarkyme objektyviai ir išsamiai išdėstė visus argumentus, kodėl skolininkui priklausančios ½ dalies turto pardavimas jo pasiūlytam pirkėjui yra negalimas. Antstolė nurodė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, kuriose jau yra suformuluota teismų praktika, kai tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nenurodė nė vieno pagrįsto argumento, paneigiančio antstolės patvarkyme išsakytus teiginius.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą skolininkas V. D. prašo palikti nepakeistą Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016-04-27 nutartį. Nurodė, kad vien tik aplinkybė, jog skolininkai yra solidarūs, nesudaro pagrindo pažeisti skolininkų teises disponuoti savo turtu, siekiant kuo ekonomiškiau ir brangiau realizuoti turtą. Akmenės rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-14-440/2010 nekilnojamas turtas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo padalintas po 1/2 dalį asmeninio turto (pakeistas turto teisinis režimas) šalims, o bankas, kaip didžiulę patirtį ir teisininkų būrį turintis juridinis asmuo, sutiko ir suprato priimtą sprendimą bei buvo nusprendęs, jog jo teisės nėra pažeidinėjamos, nors puikiai suprato, jog turtas yra padalintas po 1/2 dalį skolininkams, ir esant turto pardavimui iš varžytynių, turtas gali būti pardavinėjamas pagal skolininkų turimą dalį. Pagal formuojamą teismų praktiką, turto pardavimas skolininko nurodytam pirkėjui turi prioritetą prieš turto pardavimą iš varžytynių. Apeliantas nenurodo svarbiausių motyvų, kurie yra nenaudingi apeliantui, t. y. turtas buvo įkeistas visas, jis buvo registruotas tik vieno skolininko V. D. vardu, o ne abiejų S. R. ir V. D., kas įrodo, jog turtas buvo įkeistas esant tik vienam savininkui. Kadangi yra rašytinis susitarimas dėl turto realizavimo ir naudojimosi tvarkos, todėl turtas turi būti pardavinėjamas pagal kiekvieno savininko siūlymą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

9. Skolininkui, nevykdančiam savo įsipareigojimų, gali būti taikomos turtinio poveikio priemonės ir skola išieškoma priverstinai, t. y. parduodant skolininkui priklausantį turtą iš varžytynių. Be turto pardavimo iš varžytynių galimos taikyti ir kitos (specialios) priverstinio turto realizavimo formos. Viena jų – turto pardavimas skolininko pasiūlytam pirkėjui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 704 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad skolininko turto pardavimas jo nurodytam pirkėjui turi prioritetą prieš turto pardavimą iš varžytynių, nes taip realizuojant turtą sumažinamos galimos vykdymo išlaidos bei greičiau patenkinami kreditorių interesai; jis atitinka tiek išieškotojo (pirkėjo sumokama suma padengia įsiskolinimą ir vykdymo išlaidas, išieškojimas vyksta operatyviau), tiek skolininko (šis turi galimybę aktyviau dalyvauti turto pardavimo procese, siekti, kad turtas būtų parduotas už kainą, atitinkančią skolininko interesus) interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2008). Tačiau CPK 704 straipsnio 1 dalyje nustatyta skolininko teisė susirasti turto pirkėją iki varžytynių turi būti įgyvendinama taip, kad nepažeistų skolininko ir kreditoriaus turtinių interesų pusiausvyros.

10. Vykdomosios bylos duomenimis nustatyta, kad antstolė E. M. vykdo Telšių rajono apylinkės teismo 2012-07-10 vykdomąjį dokumentą Nr. 2-435-304/2012 dėl skolininkų V. D. ir S. R. įkeisto turto, esančio (duomenys neskelbtini) priverstinio pardavimo iš varžytynių išieškotojo AB SEB bankas naudai. Vadovaudamasi Akmenės rajono apylinkės teismo 2010-06-08 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-14-440/2010, antstolė 2016-03-16 priėmė patvarkymą dėl įkeisto turto pardavimo iš varžytynių Nr.S3f-10301, kuriuo buvo nutarta išieškotojui AB SEB bankas įkeistą turtą, esantį (duomenys neskelbtini), priklausantį po ½ dalį V. D. ir S. R., parduoti kartu, paskelbiant viso turto pardavimą viename varžytynių skelbime (v.b. II t., 186–187 b. l.). Siekdama apsaugoti skolininkų teises, antstolė nurodė, kad V. D. ir S. R. per 20 kalendorinių dienų nuo šio patvarkymo gavimo dienos gali pasiūlyti savo pirkėją visam jų įkeistam turtui, o nepasiūlius pirkėjo visam įkeistam turtui bus skelbiamos varžytynės. Taigi, antstolė, priešingai nei teigia pareiškėjas, suteikė pareiškėjui galimybę pasiūlyti iš varžytynių parduodamo turto pirkėją, tačiau ne ½ daliai jam nuosavybės teise priklausančiam turtui, bet visam įkeistam turtui. Pareiškėjas su šiuo antstolės patvarkymu nesutinka.

11. Bendroji hipoteka – tai keleto atskiriems savininkams priklausančių nekilnojamųjų daiktų įkeitimas norint apsaugoti vieną skolinį įsipareigojimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.183 str. 1 d.). Bendrojoje hipotekoje dalyvauja įkaitų davėjų daugetas, sutartis dėl bendrosios hipotekos yra įkaito gavėjo ir įkaitų davėjų suderintos valios išraiška. Taigi, esant įkaito davėjų daugetui, kai tam pačiam skoliniam įsipareigojimui užtikrinti vienu sandoriu įkeičiami keli nekilnojamieji daiktai, priklausantys skirtingiems savininkams, yra taikomos bendrosios hipotekos reglamentavimo taisyklės, kuriomis siekiama užtikrinti tinkamą įkaitų davėjų interesų pusiausvyrą.

12. CK 4.183 straipsnio 3 dalis įpareigoja bendrosios hipotekos sandorio šalis hipotekos sutartyje susitarti dėl bendrąja hipoteka įkeistų daiktų pardavimo iš varžytynių eilės. Iš vykdomojoje byloje esančio hipotekos lakšto matyti, kad tokia eilė bendrosios hipotekos sutartyje nebuvo numatyta, tačiau pasirašydamos hipotekos lakštą šalys susitarė, kad skolininkams neįvykdžius Hipotekos registre įregistruotu įkeitimu užtikrintos prievolės, įkeistas turtas bus parduotas kreditoriaus nuožiūra (v. b. II t., 155–158 b. l.). Suformuotoje teismų praktikoje nurodyta, kad kai bendrosios hipotekos sutartyje šalys nesusitaria dėl objektų pardavimo eilės tvarkos, preziumuojama, kad objektai turi būti parduodami kartu arba hipotekos davėjai turi teisę savo valią dėl jų pardavimo išreikšti skolos išieškojimo procese. Šalims nepateikus pasiūlymų šiuo klausimu, antstolis, atsižvelgdamas į maksimalų skolininko ir kreditoriaus interesų užtikrinimą, turi turtą parduoti kartu, nes tik tokiu būdu įkeistas turtas gali būti parduotas geriausiomis sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K3-47/2014, 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2005). Kaip jau minėta, šalys, pasirašydamos hipotekos lakštą, nesusitarė dėl bendrąja hipoteka įkeistų daiktų pardavimo iš varžytynių eilės, o taip pat nepareiškė noro susitarti dėl turto pardavimo iš varžytynių vykdymo procese: išieškotojas reikalauja įkeistą turtą parduoti kaip vieną bendrą pardavimo objektą, o ne atskiromis dalimis po ½ dalį, V. D. reikalauja jam priklausančią įkeisto turto dalį parduoti jo pasiūlytam pirkėjui, skolininkė S. R. savo valios šiuo klausimu išvis nėra išreiškusi. Tokiu atveju, nesant hipotekos lakšte susitarimo dėl įkeistų daiktų pardavimo iš varžytynių eilės, o taip pat nesant įkaito davėjų ir kreditoriaus susitarimo vykdymo procese, pagal formuojamą teismų praktiką įkeisti objektai parduodami kartu. Antstolė E. M., vadovaudamasi hipotekos lakšte esančiu susitarimu, kad įkeistas turtas bus parduodamas kreditoriaus nuožiūra, o taip pat vykdymo procese kreditoriaus išreikšta nuomone, kad skolininkams asmeninės nuosavybės teise priklausančios įkeistos turto dalys būtų parduodamos kartu, atsižvelgdama į maksimalų kreditoriaus ir skolininkų interesų užtikrinimą, pagrįstai sprendė parduoti visą įkeistą turtą kartu, o ne po ½ dalį, pasiūlydama skolininkams pasinaudoti jiems įstatymo suteikta teise – pasiūlyti savo pirkėją visam įkeistam turtui. Be to, CPK 695 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu turtas gali būti realizuojamas keliais būdais, turto realizavimo būdo pasirinkimo teisė priklauso išieškotojui. Pažymėtina ir tai, kad šiuo atveju CPK 704 straipsnio norma turi būti sistemiškai taikoma tik su CK 4.192 str. 8 d. nuostatomis. Skolininkui priklausančios ½ dalies pardavimas jo pasiūlytam pirkėjui būtų galimas tik esant abiejų įkaito davėjų ir hipotekos kreditoriaus susitarimui, tačiau, kaip jau minėta, tokio susitarimo nėra. Įstatymo nuostata dėl hipotekos objekto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui gali būti įgyvendina tik tokiu atveju, jei nebus pažeidžiama sutartinė hipotekos lakšto nuostata įkeistą turtą parduoti kreditoriaus nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-02-21 nutartis c. b. Nr. 3K-3-47/2014). Pirmosios instancijos teismas, vertindamas antstolės veiksmų teisėtumą, išimtinai vadovavosi tik CPK 704 straipsnio norma ir neatkreipė dėmesio į tai, kad yra realizuojamas bendrąja hipoteka įkeistas turtas.

13. Tiek pareiškėjas V. D., tiek S. R. yra solidarūs banko, kaip kreditoriaus, skolininkai, jiems priklausančio turto įkeitimu (bendrąja hipoteka) užtikrinę skolos pagal 2008-04-14 kredito sutartį Nr. 1150818070445-13 dengimą. CK 6. 6 straipsnis numato, kad jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek visą, tiek jos dalį. Bendraskoliai yra įpareigoti iki to laiko, kada bus įvykdyta visa prievolė (CK 6.6 str. 6 d.). Šiuo konkrečiu atveju, net ir realizavus pareiškėjui priklausančią turto dalį, V. D., būdamas solidariuoju banko skolininku, liktų įsipareigojęs kreditoriui iki visiško prievolės įvykdymo. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjas turėtų būti suinteresuotas realizuoti visą, tiek jam, tiek S. R. asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą kuo didesne kaina, siekiant visiškai likviduoti įsiskolinimą kreditoriui.

14. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Mažeikių rajono apylinkės teismas, vertindamas antstolės veiksmus, netinkamai aiškino ir taikė CK 4.183 straipsnio 3 dalies, 4.192 straipsnio 8 dalies, CPK 704 straipsnio normas. Šių normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai turėjo įtakos priimant neteisėtą 2016 m. balandžio 27 d. nutartį, todėl yra pagrindas ją panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo skundą atmesti (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teismas nepasisako, nes jie neturi teisinės reikšmės bylai išspręsti.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo V. D. skundą atmesti.