- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Data
- 2015-05-29
- Bylos Nr.
- I-1430-362/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arvydas Martinavičius
- Pareiškėjas
- A. J.
- Atsakovas
- Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. J. Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių AVPK) 2014 m. gruodžio 31 d. įsakymą Nr. 40-TE-1403 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo inspektoriui A. J.“.
Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad 2014-12-30 buvo surašyta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 40-IS-91 „Dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio specialisto A. J. veiksmų pagal gautą pranešimą apie nusikalstamą veiką“ (toliau – Išvada).
Išvadoje nurodoma, kad pareiškėjas aplaidžiai vykdė tarnybines pareigas, netinkamai vykdė Šiaulių AVPK viršininko 2012-06-07 įsakymu Nr. 40-V-403 patvirtinto Šiaulių AVPK Raseinių rajono PK Viešosios policijos skyriaus operatyvaus valdymo poskyrio specialisto pareigybės aprašymo (toliau – Pareigybės aprašymas) 7.2 punkte numatytas funkcijas, nesilaikė Baudžiamojo proceso kodekso 166 straipsnio 1 dalies 2 punkto, generalinio prokuroro 2008-08-11 įsakymu Nr. I-110 patvirtintų Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos 7, 61 punktų reikalavimų, Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4 punktų nuostatų. Remiantis šia Išvada Šiaulių AVPK viršininko 2014-12-31 įsakymu Nr. 40-TE-1403 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo inspektoriui A. J.“ (toliau – Įsakymas) buvo paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas.
Išvadoje konstatuota, kad pareiškėjas minėtų teisės aktų reikalavimų nesilaikė 2014-11-06 atlikdamas savo tarnybines funkcijas ir reaguodamas į pranešimą, kai į Raseinių rajono PK kreipėsi J. G., kuri pranešė, jog (duomenys neskelbtini) jos buvęs sutuoktinis R. K. sumušė jų nepilnametį sūnų ir neatiduoda jo, nors pagal teismo sprendimą sūnus turi gyventi pas motiną. Pareiškėjas nurodo, jog pagrindiniai Išvadoje nurodyti pažeidimai yra tai, jog jis neužtikrino, kad jo sprendimai būtų teisėti ir objektyvūs, nesiėmė jokių priemonių, kad būtų nedelsiant patikslintos įvykio aplinkybės bei pradėtas ikiteisminis tyrimas, tokiu būdu padarė tarnybinį nusižengimą.
Pareiškėjo nuomone, Išvadoje konstatuoti faktai yra neobjektyvūs, teisinis jo veiksmų vertinimas yra nepagrįstas ir vienpusiškas, jis, kaip Operatyvaus valdymo poskyrio specialistas, ėmėsi visų reikiamų priemonių įvykio aplinkybėms ištirti ir vadovavosi teisės aktais, reglamentuojančiais jo tarnybinių funkcijų atlimimą, bei savo vidiniu įsitikinimu.
Nurodė, kad 2014-11-06 apie 14 val., jam dirbant Šiaulių AVPK Raseinių PK Operatyvinės grupėje, buvo gautas budėtojo nurodymas vykti adresu (duomenys neskelbtini), kur laukė J. G., pranešusi apie galimą buvusio sutuoktinio R. K. smurtą jos sūnaus atžvilgiu. Nedelsiant nuvykus nurodytu adresu J. G. paaiškino, kad jos sūnus E. K. nuo 2014-02-05 gyvena su buvusiu sutuoktiniu. Jai telefonu bendraujant su sūnumi šis pasiskundė, kad jos pasiilgo, nenori gyventi su tėvu, nes pastarasis neva nuolatos barasi, yra jį pastūmęs. J. G. nurodė, kad jos sūnus su jo tėvu yra Raseinių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriuje. Siekiant patikrinti nurodytą informaciją pareiškėjas nuvyko į minėtą įstaigą, kur buvo R. K. ir E. K.. Vizualiai kokių nors galimų išorinių smurto požymių ant mažamečio kūno užfiksuota nebuvo. Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja išreiškė nuostabą sužinojusi policijos atvykimo priežastį, nes jokių neteisėtų veiksmų požymių E. K. atžvilgiu betarpiškai bendraudama su juo nepastebėjo. Buvo susitarta, kad kai bus baigtas spręsti klausimas, dėl kurio jie buvo atvykę, apie tai telefonu bus informuotas Šiaulių AVPK Raseinių r. PK budėtojas. J. G. pageidavo likti Vaiko teisių apsaugos tarnybos patalpose ir palaukti sūnaus, jos pareiškėjas paprašė po to atvykti į policijos komisariatą tolimesniam įvykio aplinkybių aiškinimuisi. Apie 17.30 val. paskambinusi Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja R. K. informavo, kad jokių galimų smurto požymių mažamečio atžvilgiu nepastebėjo, rekomendavo atlikti specialią mažamečio apklausą. R. K. buvo informuota, kad bus atliktas galimai neteisėtos veikos aplinkybių patikslinimas. Apie 16 val. pareiškėjo prašymu į policijos komisariatą atvykus J. G. betarpiškai su ja bendraujant pastebėjo, kad ji emociškai sutrikusi, kaltino Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojas ir R. K. susimokius prieš ją, teigė, kad jos sūnus su tėvu gyvena neteisėtai, nes neva teismo sprendimu vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su motina. Remdamasis generalinio prokuroro 2008-08-11 įsakymu Nr. 1-110 patvirtintų Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos (toliau – ir Rekomendacijos) 61 punktu, numatančiu, kad tarnybinis pranešimas yra viena iš formų ikiteisminiam tyrimui pradėti, patikslinti faktines aplinkybes, užfiksuoti reikalingus duomenis (Informaciją apie galimą nusikalstamą veiką tikrinantis ikiteisminio tyrimo pareigūnas, nustatęs nusikalstamos veikos požymių, gali surašydamas tarnybinį pranešimą pats pradėti ikiteisminį tyrimą ir atlikti tyrimo veiksmus arba turi nedelsdamas kreiptis į atsakingą darbuotoją, turintį teisę pradėti ikiteisminį tyrimą), pareiškėjas priėmė sprendimą visas J. G. nurodytas aplinkybes užfiksuoti surašydamas tarnybinį pranešimą. J. G. paaiškino, kad visos jos nurodytos aplinkybės įstatymų nustatyta tvarka ir terminais bus patikrintos, jai rekomendavo vykti į gydymo įstaigą ir užfiksuoti galimus smurto pėdsakus. Tarnybinis pranešimas kitą darbo dieną buvo pateiktas policijos komisariato viršininkui, viršininkas viza nurodė atlikti įvykio aplinkybių tikslinimo veiksmus. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad sprendimą atlikti J. G. pateiktų duomenų patikslinimą priėmė remdamasis Baudžiamojo proceso kodekso 168 straipsnio 1 dalies nuostatomis, numatančiomis, kad gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo duomenų patikslinimui gali būti atlikti veiksmai, kurie nesusiję su procesinėmis prievartos priemonėmis: įvykio vietos apžiūra, įvykio liudytojų apklausos, taip pat iš valstybės ar savivaldybės įmonių, įstaigų, organizacijų, pareiškėjo ar asmens, kurio interesais pateiktas skundas, pareiškimas ar pranešimas, reikalaujami duomenys ar dokumentai, atliktos pareiškėjo ar asmens, kurio interesais pateiktas skundas, pareiškimas ar pranešimas, apklausos, vertindamas surinktus pirminius duomenis, kurių objektyviai nepakako priimti pagrįstam procesiniam sprendimui nedelsiant pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį – pranešėja nebuvo galimai neteisėtų veiksmų betarpiška liudytoja, pranešė neapibrėžtą, telefonu iš mažamečio sūnaus gautą informaciją, iš pateiktų duomenų nebuvo aiškus nei galimai neteisėtos veikos padarymo laikas, nei tiksli vieta, nei tikslus padarymo būdas, nei pasekmės, taip pat buvo vertinta Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojos nuomonė apie įvykį. Pareiškėjas teigia, kad pagal jo vidinį įsitikinimą J. G. pranešta informacija atitiko Rekomendacijų 3.1. punkte įtvirtintą informacijos apie galimą nusikalstamą veiką sąvoką – ikiteisminio tyrimo įstaigoje arba prokuratūroje gauta informacija apie rengiamą, daromą ar padarytą nusikalstama veiką, kuri nėra pakankamai informatyvi, kad būtų galima nedelsiant priimti procesinį sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą. J. G. pateikta informacija neatitiko Rekomendacijų 3.4. punkte numatyto skundo, pareiškimo ar pranešimo apie nusikalstamą veiką turinio sąvokos, numatančios galimos nusikalstamos veikos padarymo laiką, vietą, būdą, padarinius ir, jei yra žinoma, ją padariusį ir nukentėjusį asmenis. Todėl pareiškėjas, vadovaudamasis Rekomendacijų 3.5 punktu, priėmė sprendimą patikslinti faktines galimos nusikalstamos veikos aplinkybes. Nurodė, jog bendravimo su J. G. metu, tiek atvykus iškvietimo adresu, tiek Vaiko teisių apsaugos skyriaus patalpose, tiek policijos komisariato patalpose, ji aiškaus apsisprendimo nesuformulavo. Policijos komisariato patalpose netgi labiau akcentavo savo nepasitenkinimą faktu, jog sūnus iki šiol gyvena su tėvu, o ne su ja, nors esanti įsiteisėjusi teismo nutartis, pagal kurią E. K. gyvenamoji vieta nustatyta su ja.
Akcentavo, jog vykdydamas savo tarnybines funkcijas ir gavęs pranešimą apie galimą nusikalstamą veiką atliko tuo metu, atsižvelgiant į pranešimo pobūdį, turinį, įvykio detales ir aplinkybes, visus reikiamus pirminius veiksmus: nuvyko nurodytu adresu pas J. G.; aiškinosi faktines aplinkybes Vaiko teisių apsaugos skyriuje; bendravo su Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialiste; apklausė pačią J. G.; surašė tarnybinį pranešimą apie įvykį; įstatymų nustatyta tvarka užregistravo įvykį; jo tarnybinis pranešimas buvo pateiktas policijos komisariato viršininkui, kuris viza patvirtino jo sprendimą patikslinti įvykio aplinkybes ir nurodė tai padaryti. Šiuos veiksmus atliko vadovaudamasis Rekomendacijų ir Baudžiamojo proceso kodekso suteiktais įgaliojimais ir jų ribose, remdamasis savo vidiniu įsitikinimu bei teisine sąmone. Susipažinęs su Išvada ir kita tarnybinio patikrinimo medžiaga nesupranta, kuo pasireiškė jo kaltė, nesutinka su 2014-12-12 Šiaulių AVPK Vidaus tyrimų poskyrio Pranešime apie tarnybinį nusižengimą Nr. 40-PR3-64 nurodytais kaltinimais jam neužtikrinus neatidėliotinų priemonių įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, nepriėmus pareiškimo iš nukentėjusiosios, esant nusikalstamos veikos požymiams, nepradėjus ikiteisminio tyrimo.
J. G. kreipusis į Panevėžio r. PK su pranešimu apie galimą smurtą sūnaus atžvilgiu, ji jau turėjo Panevėžio ligoninės medikų pirminės apžiūros rezultatus – užfiksuotus galimo smurto požymius, ir jiems pateikė konkrečius duomenis apie įvykį, leidžiančius priimti pagrįstą procesinį sprendimą, ką Panevėžio r. PK policijos pareigūnai tinkamai ir padarė. Informacijos apie įvykį, kurią 2014-11-06 J. G. pateikė pareiškėjui, pobūdis ir išsamumas nėra tapatus informacijos, kurią J. G. pateikė Panevėžio policijai, pobūdžiui ir išsamumui, todėl teiginį, kad Panevėžio policija padarė tai, ką galėjo ir privalėjo padaryti, pareiškėjas laiko nepagrįstu.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, jog nagrinėjamu atveju Išvadoje visiškai neatskleista tarnybinio nusižengimo sudėtis, nėra aišku, kokiais veiksmais jis tariamai padarė tarnybinį nusižengimą, kokius teisės aktus, imperatyviai numatančius pareigą veikti tik taip ir ne kitaip, jis pažeidė, kokiais teisės aktais yra grindžiamas tarnybinio nusižengimo konstatavimo faktas, nevertinamas jo kaltės klausimas ir tarnybinė nuobauda paskirta nenustačius vieno iš būtinųjų tarnybinio nusižengimo sudėties elementų – kaltės. Vienintelis būtinas ir pakankamas pagrindas tikrinamo pareigūno tarnybinei atsakomybei atsirasti yra tarnybinio nusižengimo sudėties jo veikoje buvimas. Šiuo atveju pareiškėjas baudžiamas už bendro pobūdžio teisės normų pažeidimą, taip pat už teisės normų, leidžiančių pareigūnui pasirinkti veikimo būdą vadovaujantis objektyviomis aplinkybėmis, nustatytais faktais, jo vidiniu įsitikinimu bei teisine sąmone, ką jis nagrinėjamu atveju ir padarė.
Pareiškėjo atstovo Lietuvos policijos profesinės sąjungos atstovė M. B. teismo posėdžio metu prašė pareiškėjo skundą patenkinti. Nurodė esmines aplinkybes, kurios turėjo būti nustatytos: ar pareiškėjas užtikrino teisės aktų, reglamentuojančių darbą gavus informaciją apie galimą nusikalstamą veiką, ar užtikrino, kad jo priimami sprendimai būtų teisėti, objektyvūs, ar ėmėsi priemonių, kad būtų nedelsiant patikslintos įvykio aplinkybės bei pradėtas ikiteisminis tyrimas, ar vykdė savo tiesiogines funkcijas. Išvados 6 lape padaryta išvada, jog pareiškėjas nesiėmė jokių priemonių, neatitinka tikrovės. Pareiškėjas: vyko į įvykio vietą; bendravo su J. G. ir su vaiku; vyko į Vaiko teisių apsaugos tarnybą; klausė Vaiko teisių apsaugos specialistės nuomonės, pagal kurią vertino įvykio aplinkybes; J. G. atvykus į PK, siekiant identifikuoti galimos nusikalstamos veikos padarinius, patarė nedelsiant kreiptis į medikus; J. G. pareiškus, jog ji nori teismo medicinos specialisto išvados, bandė susisiekti su medicinos ekspertu; siekdamas maksimaliai apsaugoti nepilnametį asmenį nuo galimos žalos patarė atlikti vaiko teisių apsaugos skyriaus specialisčių specialiąją vaiko apklausą. Atsakovo nurodyta „pareiga pabendrauti su vaiku“ yra neteisėta ir neatitinka teisės aktų, reglamentuojančių nepilnamečių vaikų apklausą, reikalavimų.
Pareiškėjas, surinkęs pirminę informaciją ją įvertino kaip nepakankamą, atitinkančią Rekomendacijų 3.1 punkte įtvirtintą informacijos apie galimą nusikalstamą veiką sąvoką, surašė tarnybinį pranešimą, kuriame išdėstė nustatytas aplinkybes ir J. G. nurodytą informaciją. Nurodė, kad atliekant tarnybinį patikrinimą nebuvo patvirtinta ar paneigta J. G. versija dėl nuotraukų telefone. Nors tai ir neturi įrodymų galios, ši aplinkybė nepagrįstai buvo vertinama kaip esminė. Išvadoje neįrodyta pareiškėjo kaltė – nei valinis, nei intelektualinis momentai: pareiškėjas elgėsi laikydamasis teisės aktų reikalavimų, paliekančių jam diskrecijos teisę remiantis savo vidiniu įsitikinimu, patirtimi, žiniomis, nusistovėjusia praktika ir objektyviomis nustatytomis aplinkybėmis, priimti vieną iš kelių galimų sprendimų – pradėti ikiteisminį tyrimą arba tarnybiniu pranešimu konstatuoti, jog būtina tikslinti įvykio aplinkybes. Taip pat neįrodytos neigiamos pasekmės, kadangi pareiškėjas priėmė sprendimą, kuris viršininko buvo aprobuotas: viršininkas galėjo arba pritarti pareiškėjo sprendimui patikslinti įvykio aplinkybes, vizuodamas tokį pavedimą, arba vizuodamas pavedimą pradėti ikiteisminį tyrimą. Tarnybinis patikrinimas buvo atliktas vienpusiškai, neobjektyviai, nebuvo vertinamos abejotinos aplinkybės, kurios turėjo būti patikrintos ir įvertintos.
Atsiliepimas
Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis komisariatas atsiliepime ir atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad ginčijamas Šiaulių AVPK viršininko įsakymas yra teisėtas, priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 2 punktu bei atsižvelgiant į 2014 m. gruodžio 30 d. Šiaulių AVPK Vidaus tyrimų poskyrio tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 40-IS-91 „Dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio specialisto A. J. veiksmų pagal gautą pranešimą apie nusikalstamą veiką“.
Tarnybinio patikrinimo metu surinkti ir objektyviai bei visapusiškai įvertinti duomenys leido išvadoje pagrįstai konstatuoti, kad pareiškėjas A. J. Šiaulių AVPK Raseinių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio specialistas netinkamai vykdė Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio specialisto pareigybės aprašymo, patvirtinto Šiaulių AVPK viršininko 2012 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. 40-V-403, 7.2 punkte numatytą funkciją, nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 166 straipsnio 1 dalies 2 punkto, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 1-110 patvirtintos Rekomendacijos dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos (Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2014 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 1-133 redakcija) 7 ir 61 punktų reikalavimų bei pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 3 punkte, 4 punkte numatytas nuostatas.
Šiaulių AVPK nuomone, pareiškėjo teiginiai, kad jis tinkamai atliko jam pavestas funkcijas ir, kad jis nepadarė Išvadoje nustatytų teisės normų pažeidimų, yra nepagrįsti, o jo motyvai paremti tik jo paties subjektyvia nuomone ir vertintini kaip pareiškėjo gynybinė pozicija.
Šiaulių AVPK nuomone, Išvadoje, įvertinus gautą informaciją, taip pat apibendrinus teisės aktų reglamentaciją, tarnybinio patikrinimo metu surinktus duomenis, pagrįstai nustatyta, kad A. J. gavęs tarnybinę užduotį išsiaiškinti informaciją, gautą pagal 2014-11-06 apie 14.10 val. J. G. pranešimą (ROIK Nr. 0114000721124), kuriuo pranešta, kad (duomenys neskelbtini) jai paskambinęs sūnus paprašė pagalbos, nes jo tėvas R. K. smurtauja, bei J. G. apie 15.30 val. asmeniškai atvykus su sūnumi E. K. į Raseinių r. PK dėl skundo surašymo, neužtikrino, kad jo priimami sprendimai būtų teisėti ir objektyvūs, pareigūnas nesiėmė jokių priemonių, kad būtų nedelsiant patikslintos įvykio aplinkybės bei pradėtas ikiteisminis tyrimas, nors galėjo ir turėjo šių priemonių imtis, ir tokia savo veika padarė tarnybinį nusižengimą.
Šiaulių AVPK nuomone, atsižvelgiant į nustatytas ir byloje esančias faktines aplinkybes bei jų teisinį vertinimą, pareiškėjo atlikti veiksmai, kurie apsiribojo tarnybinio pranešimo surašymu, negali būti laikomi teisėtais. Iš byloje esančių duomenų yra žinoma, kad tą pačią dieną, kai buvo gautas pirminis J. G. pranešimas, tai yra 2014 m. lapkričio 6 d., J. G. apie 15.30 val. atvyko į Šiaulių AVPK Raseinių r. policijos komisariatą kartu su sūnumi E. K., su kuriuo pareigūnas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 168 straipsnio 1 dalies nuostatomis, turėjo pabendrauti, tai yra patikslinti J. G. pateiktas faktines galimos nusikalstamos veikos aplinkybes. Pareiškėjas to nepadarė, tai yra nesiėmė priemonių, kad būtų nedelsiant patikslintos įvykio aplinkybės bei pradėtas ikiteisminis tyrimas. A. J. skunde nurodė, kad, kaip vėliau jis sužinojo, E. K. mamai J. G. tą patį vakarą papasakojo apie prieš jį panaudoto smurto aplinkybes (datą, laiką, vietą, smurtautojo veiksmų pobūdį), todėl pagrįsta teigti, kad šiuos duomenis tą patį vakarą galėjo gauti ir pareigūnas, jei būtų tinkamai atlikęs savo pareigą ir pabendravęs su E. K., kai jis buvo atvykęs į Šiaulių AVPK Raseinių rajono policijos komisariatą kartu su mama. Tikrinti gautą informaciją apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, rinkti nusikalstamą veiką pagrindžiančius ar paneigiančius įrodymus yra ikiteisminio tyrimo pareigūno pareiga. Tik ikiteisminio tyrimo metu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka surinkus ir įvertinus informaciją, galima nuspręsti, ar ikiteisminis tyrimas turi būti tęsiamas, ar jį pabaigus baudžiamoji byla turi būti perduota teismui, ar tyrimas turi būti nutrauktas.
Šiaulių AVPK nuomone, nėra teisiškai reikšmingi pareiškėjo argumentai, kad J. G., būdama policijos įstaigoje, neakcentavo savo pranešimo apie įvykį pateikimo formos, nesuformulavo aiškaus savo apsisprendimo. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje numatyta veika (fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas padarytas mažamečiui) nėra tarp tų veikų, dėl kurių asmuo atsako tik tuo atveju, kuomet yra nukentėjusiojo asmens skundas, ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Šiuo atveju ikiteisminis tyrimas privalėjo būti pradėtas pagal patį faktą (pranešimą), kas buvo padaryta po to, kai tą patį vakarą J. G. su sūnumi kreipėsi į Panevėžio gydymo įstaigą, ir Panevėžio AVPK buvo gautas pranešimas iš ligoninės apie mažamečio E. K. patirtą sužalojimą.
Pareiškėjas neneigia, kad Panevėžio AVPK pareigūnų sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje, turint duomenis apie J. G. sūnui padarytus kūno sužalojimus bei tikslias įvykio aplinkybes (datą, laiką, vietą, neteisėtų veiksmų pobūdį), buvo teisėtas. Pažymėtina, kad tuos pačius duomenis 2014 m. lapkričio 6 d. apie 15.30 val. bendraujant su J. G. gavo arba privalėjo gauti, tikslinant faktines aplinkybes, ir pareiškėjas A. J., jei būtų tinkamai atlikęs savo pareigas. Kaip yra žinoma iš byloje esančių duomenų, J. G. pareiškėjui rodė jos telefone esančias nuotraukas, kuriose buvo užfiksuoti E. K. kūno sužalojimai. Pareigūnas taip pat turėjo galimybę gauti duomenis ir apie prieš E. K. panaudoto smurto aplinkybes (datą, laiką, vietą, smurtautojo veiksmų pobūdį). Be to, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalies dispozicijoje nurodyta, kad fizinio skausmo sukėlimas ir sužalojimo mastas, pobūdis ikiteisminio tyrimo pradėjimui įtakos neturi. Atsižvelgiant į tai, pagrįsta teigti, kad pareiškėjui neatlikus privalomų veiksmų, kuriuos dėl tų pačių faktų atliko Panevėžio r. PK pareigūnai, jis aplaidžiai vykdė jam pavestas funkcijas ir padarė tarnybinį nusižengimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad jis atliko lygiai tokią pačią teisės aktų numatytą procedūrą, kokią atliko ir Panevėžio r. PK pareigūnai. Tai yra nurodė, kad Panevėžio r. PK pareigūnai, 2014 m. lapkričio 6 d. gavę pranešimą apie smurtą E. K. atžvilgiu, nuvyko į ligoninę ir taip pat surašė tarnybinį pranešimą aplinkybių patikslinimui, ką buvo padaręs ir jis šiuo konkrečiu atveju. O tik patikslinus aplinkybes, kitą dieną pradėjo ikiteisminį tyrimą. Šiaulių aps. VPK nuomone, šis pareiškėjo teiginys neatitinka tikrovės, nes, kaip yra žinoma iš Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo S. K. 2014 m. lapkričio 6 d. tarnybinio pranešimo „Dėl E. K.“, Panevėžio r. PK pareigūnai neturėjo galimybės dėl gauto pranešimo apklausti pačios pranešėjos ir E. K., nes šie asmenys į telefono skambučius neatsiliepė, namuose rasti jų nepavyko. Tuo metu pareiškėjas apklausti liudytoja J. G., patikslinti aplinkybes pabendraujant su E. K. ir pradėti ikiteisminį tyrimą turėjo visas galimybes, tačiau to nepadarė, dėl ko ir kilo J. G. nepasitenkinimas policijos pareigūno darbu.
Pažymėjo, kad toks policijos pareigūno veiksmų atlikimas nedaro garbės policijai kaip institucijai, akivaizdu, kad pareiškėjui tinkamai ir laiku atlikus savo pareigas, būtų buvę išvengta tam tikrų neigiamų policijos darbo vertinimų bei neigiamų suinteresuotų asmenų išgyvenimų dėl netinkamai atliktų policijos pareigūno pareigų.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo A. J. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje yra kilęs tarnybinis ginčas dėl Šiaulių AVPK viršininko 2014 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. 40-TE-1403 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo inspektoriui A. J.“, kuriuo pareiškėjui A. J., vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 2 dalies 2 punktu bei atsižvelgiant į 2014 m. gruodžio 30 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vidaus tyrimų poskyrio tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 40-IS-91, paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas, todėl sprendžiant pareiškėjo patraukimo tarnybinėn atsakomybėn pagrįstumo klausimą taikytinas Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas, patvirtintas Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538. Vidaus tarnybos statutas įtvirtina pagrindinius vidaus tarnybos sistemos pareigūnų atsakomybės principus, nustato skiriamų tarnybinių nuobaudų sąrašą, kriterijus, būtinus nuobaudai skirti, nuobaudų skyrimo terminus ir tvarką, kuri detaliau reglamentuota Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintoje Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkoje (toliau – ir Tvarka). Tvarkos 3 punkte nustatyta, kad tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindas yra tarnybinis nusižengimas. Pagal Statuto 2 straipsnio 6 dalyje pateiktą definiciją, tarnybinis nusižengimas apibrėžiamas kaip šio Statuto ir kitų teisės aktų nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas, padarytas priešingais teisei kaltais pareigūno veiksmais ar neveikimu. Tai reiškia, kad pareigūno atlikti veiksmai (ar jo neveikimas) svarstomu aspektu gali būti laikomi tam tikrų jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimu tik tuo atveju, kai atitinkamas šio pareigūno elgesio modelis aiškiai ir vienareikšmiškai yra sureglamentuotas šiuose teisės aktuose ir yra nustatyta, kad tarnybinėn atsakomybėn traukiamas pareigūnas šio elgesio modelio nesilaikė. Taigi, kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant klausimą dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti nustatyta, ar atitinkamuose pareigūno veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs pareigūnas, kaltė, atitinkamais atvejais – pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių (LVAT 2013-07-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1435/2013, 2010-11-29 sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-1457/2010). Vertinant, ar pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, būtina nustatyti konkrečias pareigūno veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis pažeidžiami teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigų atlikimą (LVAT 2012-06-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2512/2012, 2010-02-22 sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-27/2010).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra nurodęs, kad pagal Tvarkos aprašo 6 punktą, nuobaudų skyrimo procedūra būtina, o ji pati ir jos pagrindu priimti administraciniai aktai turi griežtai atitikti teisės normų nustatytus reikalavimus. Nustačius, kad pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, būtina nusižengimą kvalifikuoti, nurodant Statuto straipsnį, dalį, punktą, nusižengimo padarymo ir paaiškėjimo dieną, pareigūno, kalto dėl padaryto nusižengimo, kaltės formą, nusižengimo padarinius, o taip pat ir siūlymą dėl patraukimo tarnybinėn atsakomybėn. Taigi tarnybinio patikrinimo išvada yra tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuriame įvardijamas konkretus tarnybinis nusižengimas, apibrėžiamos kaltinimo, nuo kurio pareigūnas gali gintis, ribos ir apimtis, nurodoma kaltės forma. Tarnybinio patikrinimo išvada ir joje nurodytos aplinkybės bei pasiūlymai dėl patraukimo (nepatraukimo) tarnybinėn atsakomybėn skirti tam, kad juos įvertintų turintis teisę skirti tarnybinę nuobaudą vadovas (Tvarkos aprašo 24 punktas). Vadovui patvirtinus išvadą, joje nurodyti faktai ir jų teisinis įvertinimas tampa atitinkamo sprendimo (įsakymo), t.y. individualaus teisės akto, dalimi (Tvarkos aprašo 28 punktas). Taigi būtent tarnybinio patikrinimo išvadoje turi būti motyvuotai nurodyta, kokios nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog buvo (arba nebuvo) padarytas tarnybinis nusižengimas.
Teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektai neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktai neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.). Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo panaikinti ginčijamą įsakymą pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.
Tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatyta, kad „2014-11-06, 14.10 val. policijos registruojamų įvykių registre užregistruotas J. G. pranešimas, kad (duomenys neskelbtini) jai paskambinęs sūnus paprašė pagalbos, nes jo tėvas R. K. smurtauja. Ji yra išsituokusi, sūnui yra 11 metų, jis šiuo metu yra pas tėvą nurodytu adresu“. Pagal gautą pranešimą į įvykio vietą išvyko operatyvinės grupės pareigūnas A. J.. Nuvykus į vietą paaiškėjo, kad E. K. su tėvu R. K. yra Vaiko teisių apsaugos skyriuje. Nuvykus į skyrių vedėja R. K. paaiškino, kad R. K. su sūnumi yra atvykę dėl kito klausimo ir apie kokius nors galimai neteisėtus tėvo veiksmus E. K. atžvilgiu jai nėra žinoma, bendravimo su vaiku metu tokių duomenų negauta. Pareiškėjas paaiškinime nurodė, kad 2014-11-06 apie 16.00 val. į Raseinių r. PK atvykusi J. G. su sūnumi E. K. išreiškė pageidavimą, kad būtų patikrinta informacija dėl galimai neteisėtų R. K. veiksmų jų mažamečio sūnaus atžvilgiu. J. G. neakcentavo savo pranešimo apie įvykį pateikimo policijai formos, todėl jis, remdamasis Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008-08-11 įsakymu Nr. 1-110 patvirtintų Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos 61 punkte įtvirtinta nuostata, kad pareigūno tarnybinis pranešimas yra viena iš tinkamų formų ikiteisminio tyrimo pradžiai (taigi – ir faktinių veikos aplinkybių patikslinimui) reikalingų duomenų užfiksavimui, priėmė sprendimą visas J. G. išdėstytas aplinkybes užfiksuoti nustatyta tarnybinio pranešimo forma. Tai jis išaiškino ir J. G. bei nurodė, kad visos jos nurodytos aplinkybės įstatymų nustatyta tvarka bei terminais bus patikrintos. Kitos darbo dienos pradžioje tarnybinis pranešimas apie J. G. nurodytas aplinkybes (pagal Šiaulių AVPK Raseinių r. PK Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio specialisto pareigybės aprašymo 7.8 punkto reikalavimus) buvo pateiktas policijos komisariato viršininkui. Atliekant tarnybinį patikrinimą buvo gautas pareiškėjo paaiškinimas dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo, kuriame pareiškėjas A. J. pabrėžė, kad savo sprendimą ikiteisminį tyrimą pradėti ne iš karto, o pirmiau atlikus pranešimo duomenų patikslinimą priėmė objektyviai vertindamas nustatant ir tikrinant įvykio aplinkybes surinktus pirminius duomenis, kurių nepakako pagrįstam procesiniam sprendimui – pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, pradėti ikiteisminį tyrimą nedelsiant – priimti (iš pranešėjos, kuri nebuvo galimai neteisėtų veiksmų betarpiška liudytoja, o neapibrėžtą informaciją gavo bendraudama telefonu su mažamečiu sūnumi, iš pateiktų duomenų nebuvo aišku, nei galimai neteisėtos veikos padarymo laikas, nei tiksli vieta, nei tikslus padarymo būdas ir pasekmės, taip pat buvo vertinta Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialisto pirminė nuomonė apie įvykį).
Išvadoje nurodyta, jog vertinant gautą informaciją, taip pat apibendrinus teisės aktų reglamentaciją, tarnybinio patikrinimo metu surinktus duomenis nustatyta, kad pareiškėjas neužtikrino teisės aktų, reglamentuojančių darbą gavus informacijos apie padarytą nusikalstamą veiką, laikymosi, t. y. neužtikrino, kad jo priimami sprendimai būtų teisėti ir objektyvūs, pareigūnas nesiėmė jokių priemonių, kad būtų nedelsiant patikslintos įvykio aplinkybės bei pradėtas ikiteisminis tyrimas, t. y. pareigūnas nevykdė tiesioginių savo funkcijų, įtvirtintų Pareigybės aprašyme, tuo padarė tarnybinį nusižengimą.
Šiaulių AVPK viršininko 2014 m. gruodžio 31 d. įsakymas Nr. 40-TE-1403 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo inspektoriui A. J.“ priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 2 dalies 2 punktu bei atsižvelgiant į 2014 m. gruodžio 30 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vidaus tyrimų poskyrio tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 40-IS-91, kurioje konstatuota, kad pareiškėjas aplaidžiai atliko tarnybines pareigas, netinkamai vykdė Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio specialisto pareigybės aprašymo 7.2 punkte numatytas funkcijas (pradeda ir atlieka būtinus pirminius ikiteisminio tyrimo veiksmus, priima procesinius sprendimus, pildo statistines korteles ir užtikrina, kad jose pateikti duomenys būtų teisingi), nesilaikė Baudžiamojo proceso kodekso 166 straipsnio 1 dalies 2 punkto (Ikiteisminis tyrimas pradedamas prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius), Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008-08-11 įsakymu Nr. I-110 patvirtintų Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos 7 (ikiteisminis tyrimas pradedamas tarnybiniu pranešimu, kai prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, vykdydamas teisės aktų jam nustatytas funkcijas, pats nustato galiami padarytos nusikalstamos veikos požymius), 61 (informaciją apie galimą nusikalstamą veiką tikrinantis ikiteisminio tyrimo pareigūnas, nustatęs nusikalstamos veikos požymių, gali surašydamas tarnybinį pranešimą pats pradėti ikiteisminį tyrimą ir atlikti tyrimo veiksmus arba turi nedelsdamas kreiptis į atsakingą darbuotoją, turintį teisę pradėti ikiteisminį tyrimą) punktų reikalavimų, pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 (Valstybės tarnautojai privalo: 1) laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų), 3 (gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams), 4 (tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis) punktus.
Pažymėtina, kad teismo atliekamas vertinimas administracinėje byloje neturi būti tapatinamas su tarnybinio nusižengimo aplinkybių tyrimu apskritai iš naujo. Teismas tik patikrina tarnybinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių tikrumą ir padarytų išvadų pagrįstumą, bei, siekdamas priimti objektyvų sprendimą, gali tirti byloje naujus įrodymus, patvirtinančius (paneigiančius) tarnybinio patikrinimo metu egzistavusias ir su nagrinėjamais pažeidimais susijusias aplinkybes. Ginčo nagrinėjimo teisme stadijoje tarnybinio nusižengimo tyrimo ribos negali būti plečiamos.
Įvertinęs byloje pateiktą medžiagą ir teisinį reglamentavimą, teismas nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad jis nepradėjo ikiteisminio tyrimo dėl to, kad turimų duomenų nepakako nedelsiant priimti procesinį sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje. Teismas, vertindamas pateiktą tarnybinio patikrinimo medžiagą, sprendžia, kad pareiškėjo veiksmai analizuojamoje situacijoje, apsiriboję tarnybinio pareiškimo surašymu, negali būti pripažinti pakankamais, atitinkančiais tinkamai pareigūnui pavestų funkcijų vykdymu bei teisės aktų reikalavimus. Teismo nuomone, pareigūnas privalėjo gavęs pranešimą apie galimą smurtą prieš mažametį atlikti visus privalomus veiksmus, nedelsiant, neatidėliotinai patikrinti gautą informaciją. Teismas nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimui nepakako duomenų, nes jis informaciją apie galimai nusikalstamą veiką gavo iš pranešėjos, kuri nebuvo galimai neteisėtų veiksmų betarpiška liudytoja, o neapibrėžtą informaciją gavo bendraudama telefonu su mažamečiu sūnumi, jog iš pateiktų duomenų nebuvo aišku, nei galimai neteisėtos veikos padarymo laikas, nei tiksli vieta, nei tikslus padarymo būdas ir pasekmės. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pranešėja, paskambinusi į policiją, pranešė apie galimą smurtą prieš jos mažametį sūnų, nurodė dieną, vietą, asmenį, kurį ji kaltina smurtu. Taip pat Išvadoje nurodyta, kad pranešėja rodė pareiškėjui nuotraukas mobiliajame telefone, patvirtinančias jos žodžius. Nors pareiškėjas neigia, jog jam buvo rodomos kokios nors nuotraukos, tačiau, kaip matyti iš liudytojo apklausos protokolo (I tomas, 170–171 b. l.), pareiškėjas pripažino, kad pranešėja jam sakė, jog yra nufotografavusi sumušimo žymes savo telefonu. Tačiau net ir turėdamas šią informaciją pareiškėjas nesiėmė veiksmų, kad būtų patikslintos, išaiškintos šios aplinkybės, neprašė tų nuotraukų parodyti, o tik pasiūlė pranešėjai su mažamečiu sūnumi kreiptis į gydymo įstaigą. Teismo vertinimu, pareiškėjas tokiais veiksmais, t. y. neveikimu, pažeidė Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008-08-11 įsakymu Nr. I-110 patvirtintų Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos 61 punkto reikalavimus, numatančius, jog informaciją apie galimą nusikalstamą veiką tikrinantis ikiteisminio tyrimo pareigūnas, nustatęs nusikalstamos veikos požymių, gali surašydamas tarnybinį pranešimą pats pradėti ikiteisminį tyrimą ir atlikti tyrimo veiksmus arba turi nedelsdamas kreiptis į atsakingą darbuotoją, turintį teisę pradėti ikiteisminį tyrimą, netinkamai vykdė Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus operatyvaus valdymo poskyrio specialisto pareigybės aprašymo 7.2 punkte numatytas funkcijas – pradeda ir atlieka būtinus pirminius ikiteisminio tyrimo veiksmus, priima procesinius sprendimus.
Nagrinėjamu atveju galima spręsti, kad pareiškėjas kaltinamas tarnybinį nusižengimą padaręs neveikimu, todėl nustatant galėjimą veikti taip, kaip to reikalauja teisės aktai, privalu atsižvelgti į visas neveikimo metu egzistuojančias faktines aplinkybes, kurios sąlygoja galimybę pareiškėjui veikti kaip to reikalauja teisės aktai arba gali būti padaryta priešinga išvada, kad susiklosčiusioje faktinėje situacijoje pareiškėjas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, veikti kaip to reikalauja teisės aktai negalėjo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A15-1480/2005).
Šioje situacijoje pareigūnas, savo pareigas atlikdamas atidžiai, atsakingai ir profesionaliai, turėjo visas galimybes pranešėjai atvykus į policijos komisariatą išsiaiškinti įvykio aplinkybes, užfiksuoti pranešėjos turimus įrodymus bei atlikti kitus būtinus veiksmus. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008-08-11 įsakymu Nr. I-110 patvirtintų Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos 83 punkte nustatyta, kad jei atvykusio pareiškėjo pateiktame rašytiniame skunde, pareiškime ar pranešime apie nusikalstamą veiką faktinės veikos aplinkybės nurodytos nepakankamai aiškiai, ikiteisminio tyrimo pareigūnas pasiūlo pareiškėjui iškart patikslinti nurodytas faktines aplinkybes ir atlieka liudytojo apklausą. Teismas kritiškai vertina pareiškėjo argumentą, jog pranešėja, atvykusi į policijos komisariatą, neakcentavo savo pranešimo apie įvykį pateikimo policijai formos. Pažymėtina, kad pagal Rekomendacijų 79 punktą skundai, pareiškimai ar pranešimai apie nusikalstamą veiką nagrinėjami vadovaujantis Rekomendacijų nuostatomis neatsižvelgiant į tai, kad ikiteisminio turimo įstaigoje gautuose dokumentuose pareiškėjas nesuformulavo reikalavimo pradėti ikiteisminį tyrimą. Atsižvelgiant į tai vertintina, kad nors pranešėja ir nepateikė rašytinio pareiškimo, atvykusi aiškiai žodžiu nesuformulavo reikalavimo, tačiau pareiškėjas, atsižvelgdamas į turimus duomenis, į įtariamos neteisėtos veikos pobūdį (smurtas artimoje aplinkoje, smurtas prieš mažametį), privalėjo nedelsiant patikslinti įvykio aplinkybes ir pradėti ikiteisminį tyrimą. Taigi pareiškėjo veiksmų neteisėtumas pasireiškė tuo, kad jis, gavęs pranešimą apie galimą neteisėtą veiką, bendraudamas su pareiškėja, nesiėmė priemonių, kad būtų nedelsiant patikslintos įvykio aplinkybės bei pradėtas ikiteisminis tyrimas. Aptartos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad pareiškėjas neveikė taip, kaip teisės aktais jis buvo įpareigotas ir įsipareigojęs veikti, todėl jo veikoje yra tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė.
Tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė – tai valstybės tarnautojo (pareigūno), neatlikusio ar netinkamai atlikusio pareigas, kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma. Šiuo atveju teismas vertina, kad pareiškėjas pats sąmoningai, tyčia pasirinko tokį elgesio modelį – surašyti tarnybinį pranešimą, nors turėjo ir galimybę, ir pareigą elgtis taip, kaip reikalauja teisės aktai.
Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo veikoje buvo jam inkriminuojamo tarnybinio nusižengimo sudėtis, todėl jis pagrįstai bei teisėtai buvo patrauktas tarnybinėn atsakomybėn.
Vidaus tarnybos įstaigos vadovas, atsižvelgdamas į Statuto 26 straipsnio 1 dalyje išvardytus tarnybinės nuobaudos skyrimo kriterijus, turi diskrecijos teisę parinkti ir paskirti pareigūnui vieną iš Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose išvardytų tarnybinių nuobaudų. Įvertinus nagrinėjamos bylos duomenis pripažintina, kad paskirta nuobauda atitinka padarytą nusižengimą bei tarnybinės nuobaudos skyrimo tikslus.
Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2014 m. gruodžio 31 d. įsakymas Nr. 40-TE-1403 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo inspektoriui A. J.“ yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.