Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Šalies argumentai

Ieškovo Ingosur B.V. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams R. G. , UAB ,,Ergo Lietuva“, prašė priteisti: solidariai iš atsakovų 30 000 Lt; iš atsakovo R. G. 162 894,36 Lt; iš atsakovo UADB ,,Ergo Lietuva“ 6 procentų dydžio metines palūkanas, o iš atsakovo R. G. 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo dienos ; iš abiejų atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2003 m. balandžio 28 d. apie 10 val. 30 min. Marijampolės mieste, Stoties-Sporto gatvių sankryžoje, įvyko kelių eismo įvykis, kurio metu susidūrė atsakovo R. G. vairuojamas automobilis Chrysler PT Cruiser, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir autobusas MAN Marcopolo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamas Olandijos piliečio A. J. A. S. Autobusas MAN Marcopolo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) autoįvykio metu buvo apdraustas Olandijos draudimo bendrovėje Ingosur B.V. Po autoįvykio remiantis nepriklausomų ekspertų išvada autobusas nurašytas, nes jo remonto išlaidos viršijo šios transporto priemonės vertę prieš įvykį. Laikydamasi draudimo sutartyje numatytos draudimo sąlygos - jei draudiminio įvykio metu apdraustoji transporto priemonė visiškai sunaikinama, draudėjas turi sumokėti visą metinę draudimo įmoką (3,5 proc. nuo draudimo sumos) - ieškovas iš apskaičiuotos draudimo išmokos 64 123 eurų išskaičiavo nesumokėtą draudimo įmokos dalį - 5 950 eurų (200 000x 3,5 proc.=1050) ir draudėjui Atlas Reizen B V sumokėjo 57 756,50 eurų. Teigė, jog pagal CK 1.44 str. reikalavimams atlyginti žalą, padarytą eismo įvykio metu, taikytina teisė nustatoma pagal 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvenciją dėl eismo įvykiams taikytinos teisės. Šiuo konkrečiu atveju - taikoma Lietuvos teisė, nes jos teritorijoje įvyko eismo įvykis. Ingosur B.V., išmokėjusi draudimo išmoką, įgijo teisę reikalauti išmokėtos sumos iš atsakingo už padaryta žalą asmens. Dėl autoįvykio Marijampolės PK pradėto ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad atsakovas R. G. nelygiareikšmių kelių sankryžoje nedavė kelio pagrindine Stoties gatve važiavusiam autobusui ir su juo susidūrė. Tokiais savo veiksniais, ieškovo nuomone , atsakovas R. G. pažeidė KET 196 p. reikalavimus, todėl jis yra atsakingas už autoįvykio metu padarytą žalą, kuri turi būti atlyginta pilnai. Atsakovo civilinė atsakomybė privalomuoju transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės draudimu autoįvykio metu buvo apdrausta draudimo UAB ,,If draudimas“, kuris šį autoįvykį pripažino draudiminiu įvykiu ir atlygino regreso tvarka ieškovei Olandijos draudimo bendrovei 30 000 Lt (8688,60 eurų), tai yra maksimalią draudimo sumą pagal transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį patvirtintą, draudimo polisu Nr. 0321562. Pagal visišką nuostolių atlyginimo principą (CK 6.251 str.) atsakingas už žalą asmuo privalo atlyginti nuostolius visiškai, tame tarpe ir protingas išlaidas, susijusias su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu (CK 6.249 str. 4 d. 2 p.). Už atliktą žalos įvertinimą ieškovas Ingosur B.V. apmokėjo 431,67 eurų (sąskaita Nr.234215). Apsidraudęs civilinę atsakomybę asmuo turi prievolę atlyginti žalą ta dalimi, kiek nuostolių dydis viršija civilinės atsakomybės draudimo sumą ( CK 6.254 str. 2 d.), šiuo atveju tai sudaro 192 894,36 Lt. Autoavarijos metu galiojo dvi transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paprastosios sutartys, sudarytos dėl tos pačios transporto priemonės (Chrysler PT Cruiser, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ) su skirtingais draudikais, tai yra UAB ,,IF draudimas“ ir UAB ,,Ergo Lietuva“ . Antrąją draudimo sutartį 2003 m. balandžio 3 d. su draudimo bendrove UAB ,,If draudimas“ sudarė UAB ,,Hansa lizingas“, o ne ,,Chrysler Jeep Autocentras“. Šiuo atveju, ne tas pats draudėjas (apdraustasis) sudarė minėtas dvi draudimo sutartis, todėl ieškovo manymu, dviejų sutarčių sudarymo faktas nedaro vienos kurios nors sutarties negaliojančia, tokiu atveju, draudimo išmoka mokama proporcingai draudimo sutartyje nurodytai draudimo sumai, tačiau išmokama draudimo išmoka negali viršyti bendro žalos dydžio. 2003 metų balandžio 28 dieną įvykusio autoįvykio metu atsakovo R. G. padaryta žala įvertinta 222 894, 36 Lt suma, keletą kartų viršijančia abiejų autoįvykio metu galiojusių draudimo polisų maksimalias turto draudimo sumas, tai yra 60 000 Lt. Abejoms draudimo bendrovėms išmokėjus pilnas turto draudimo sumas pagal autoįvykio metu galiojusias draudimo sutartis nebūtų viršijamas bendras žalos dydis, todėl UADB ,,Ergo Lietuva“ privalo atlyginti dalį žalos pagal draudimo sutartį. Ieškovas prašė netaikyti ieškinio senaties terminą ieškovo reikalavimui ir nurodė, kad ieškinio senaties terminas yra 3 metai nuo draudimo išmokos išmokėjimo momento, tai yra nuo 2003 m. rugpjūčio 15 d. pagal CK 6.1015 str., todėl ieškinio reikalavimui senatis negali būti taikoma, kadangi ieškovas ieškinio senaties termino nepraleido.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas R. G. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2006 m. gegužės 11 sprendimą ir priimti naują – ieškinį atmesti. Teigia, jog sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas dėl šių argumentų:

1. Teismo išvada, jog atsakovas R. G. yra kaltas dėl 2003 balandžio 28 d. autoįvykio Stoties - Sporto gatvių sankryžoje Marijampolės mieste, neteisinga. Teismas nepagrįstai rėmėsi 2003 m. balandžio 28 d. liudytojo R. G. apklausos protokolu (civilinės bylos 1 t., b.l. 85, baudžiamosios bylos Nr. 64-1-00417-03 psl. 280), kuris negalėjo būti vertinamas kaip objektyvus įrodymas dėl atsakovo sveikatos būklės. Apeliantas teigia, jog po autoįvykio praėjus tik 1 val. 30 min. ir po patirtos galvos traumos negalėjo duoti išsamių paaiškinimų, įvertinti pilnai autoįvykio situacijos bei perskaityti liudytojo protokole netiksliai užfiksuotų jo paaiškinimų.

2. Neatitinka faktinių bylos aplinkybių teismo išvada, jog 2003 m. balandžio 28 d. šviesoforas, esantis Marijampolės mieste, Stoties -Sporto gatvių sankryžoje, dėl kabelio gedimo buvo išjungtas. Apeliantas teigia, jog ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytojai R. Č. , G. K. , S. R. bei teismo posėdyje G. K. ir R. Č. patvirtino, jog šviesoforas Marijampolėje Stoties- Sporto g. sankryžoje, autoįvykio metu nebuvo išjungtas, šviesoforas buvo techniškai netvarkingas „pastoviai degė žalias signalas“. UAB „Kauno signalas“ pažyma, kuria teismas grindė šią išvadą negali būti objektyviu įrodymu, nes ši bendrovė yra atsakinga už šviesoforų techninę priežiūrą. Teismas neįvertino ir sprendime nepasisakė dėl atsakovo R. G. procesiniuose dokumentuose nurodytų argumentų, jog dėl autoįvykio yra kalta UAB „Kauno signalas“ ir nenustatė ar nėra priežastinio ryšio tarp autoįvykio metu patirtos žalos ir šios bendrovės veiksmų užtikrinant techninę būklę.

3. Teismo teiginys, jog baudžiamojoje byloje esanti autoįvykio schema patvirtina, kad autoįvykio metu šviesoforas neveikė, nepagrįstas, nes baudžiamojoje byloje (b.l. 7) esanti autoįvykio schema fiksavo transporto priemonių padėtį po autoįvykio, o atsakovui R. G. , pasirašant ant autoįvykio schemos, pastabos, jog šviesoforas neveikė, nebuvo. Pažymi, jog padarytos pastabos turi būti aptartos visų pasirašančių asmenų ir jų visų pasirašytos. Dėl to teismas neturėjo pagrindo nustatyti, jog šviesoforas autoįvykio metu buvo išjungtas.

4. Nepagrįsta teismo išvada, jog tai, kad R. G. neginčijo administracinės nuobaudos ir sumokėjo baudą, patvirtina jo kaltę dėl autoįvykio. Apeliantas teigia, jog administracinės nuobaudos sumokėjimas nepatvirtina administracinės nuobaudos pagrįstumo. Administracinės nuobaudos neskundė dėl susiklėsčiusių šeimyninių aplinkybių ir niekada nepripažino, jog yra kaltas dėl autoįvykio. Iškelta baudžiamoji byla buvo nutraukta, o kaltės klausimo ikiteisminio tyrimo pareigūnai nutraukiant baudžiamąją bylą nesprendė.

5. Teismo argumentai, jog teismo posėdyje apklausti liudytojai iš esmės nenuginčijo nurodytų administracinėje byloje ir baudžiamojoje byloje aplinkybių, kad autoįvykio metu šviesoforas neveikė, nepagrįsti. Apelianto manymu, liudytojų parodymai buvo svarūs ir argumentuoti, kurie patvirtino, jog autoįvykio metu šviesoforas nebuvo išjungtas, jis buvo techniškai netvarkingas, kas sąlygojo autoįvykį. Teismas nenurodė, kodėl atmeta liudytojų paaiškinimus, nors liudytojų parodymai neprieštaravo liudytojų parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu. Teismas neapklausė liudytojo S. R. , kurio parodymai atsakovo R. G. atsikirtimams turėjo esminę reikšmę, sprendžiant atsakovo R. G. kaltės klausimą dėl autoįvykio.

6. Teismo išvada, jog transporto priemonės išgelbėjimo ir transportavimo išlaidų suma yra 4 123, 10 eurų, nepagrįsta. Teismas nesivadovavo „Transporto priemonių, civilinės atsakomybės ir vietų transporto priemonėje Ingosstrach draudimo taisyklių“ taisyklių 2.2.2 p., kurios numato, kad draudimo bendrovė Ingosstrach atlygina išlaidas už sugadintos transporto priemonės nugabenimą iki artimiausios remonto dirbtuvės, jei neremontuojama vietoje. Teismo teiginiai, jog nėra įrodymų, kad sužalotą autobusą palikus Marijampolėje, autobuso saugojimo išlaidos būtų žymiai mažesnės negu autobuso gabenimas tiesiogiai į Olandiją, nepagrįsti bylos medžiaga ir prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2000 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 27 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje nagrinėjant civilines bylas dėl atlyginimo turtinės žalos, padarytos eismo įvykio metu“ 8 p. 2 d., jog konstatuojančiai, jog didesnio pavojaus šaltinio valdytojo veikla, žalos padarymo faktą ir dydį bei priežastinį ryšį tarp veiklos ir žalos turi įrodyti ieškovas. Ieškovas neįrodė teisme, kad buvo būtina transportuoti autobusą į Olandiją.

7. Teismas neanalizavo transportavimo išlaidų dydžio, nors atsakovas R. G. tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžio metu nesutiko su tokio dydžio transportavimo išlaidomis. Apeliantas teigia, jog iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad ieškovas - draudimo bendrovė padengė net ir tas išlaidas, kurių neprivalėjo dengti - pinigų sumas, sumokėtas kaip pridėtinės vertės mokestis. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas negalėjo paaiškinti, kas sudaro transporto išlaidų sumą. Teismas nepagrįstai rėmėsi pateikta žalos nustatymo išvada, kuri yra nuoroda į važtaraštį (1 t, b.l. 42). Įvertinimo ataskaitoje nebuvo sprendžiamas klausimas, ar turto gelbėjimo ir transporto išlaidos yra realios, ar jos yra priežastiniame ryšyje su autoįvykiu. Byloje pateikta įvertinimo ataskaita nėra ekspertų išvada, nes neaišku, koks specialistas pasirašė minėtą išvadą, nėra nurodyta, kokios srities specialistas minėtą išvadą sudarė, ar minimas asmuo turi atitinkamus kvalifikacijos išsilavinimą bei licencijas verstis transporto priemonėms padarytų žalų įvertinimu. Apeliantas nesutinka su vertinimo ataskaitos išvada, jog autobuso nebuvo tikslinga remontuoti, nenurodyta, kokiu dokumentu remiantis autobuso vertė iki autoįvykio buvo 77 500 eurų. Nepateikti duomenys iš ko susidaro 120 000 eurų remonto vertė, nepateikti dokumentai, kad didžiausias pasiūlymas už transporto priemonės liekanas yra 15 000 eurų ir, kad jos už tokią kainą parduotos. Apelianto teigimu, nenustačius šių aplinkybių, teismas negalėjo patenkinti ieškovo ieškinio dėl žalos dydžio (2000 m. birželio 16 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo Senato nutarimo Nr. 27 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje nagrinėjant civilines bylas dėl atlyginimo turtinės žalos, padarytos eismo įvykių metu“ 17, 18 p. ).

8. Teismas neįvertino, jog atsakovo R. G. kaltė yra deliktinė, bet ne sutartinė, todėl jis turi atlyginti ieškovui ne jo išmokėtas draudimo sumas, o autoįvykio metu padarytą realią žalą. Teismas neatskleidė bylos esmės, dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą.

9. Teismas nepagrįstai rėmėsi ieškovo išlaidas byloje patvirtinančiomis sąskaitomis ( 1 t., b.l. 44-59 ). Apeliantas teigia, jog sąskaitos neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų - pateiktos šviesokopijos, nėra duomenų, kas surašė ir pasirašė jas, nėra antspaudų. Teismas pažeidė CPK 39 str. 3 d. 2 p. - rėmėsi dokumentais, kurie nebuvo tinkamai išversti į lietuvių kalbą ir atsakovas negalėjo į juos atsikirsti. Į bylą pateikti du dokumentai užsienio kalba, tačiau vertimas pateiktas tik vienas.

10. Teismas, manydamas, kad tikslinga byloje skirti ekspertizę, neužtikrino tinkamo bylos išnagrinėjimo ir nepagrįstai savo iniciatyva nepaskyrė ekspertizės.

11. Teismo teiginys, jog pagal „Transporto priemonių, civilinės atsakomybės ir vietų transporto priemonėje Ingosstrach draudimo taisykles“ nereikalaujama, kad žala būtų nustatyta asmens, turinčio turto vertintojo kvalifikaciją (eksperto licenciją), neteisingas. Apeliantas teigia, jog civilinė byla nagrinėjama pagal Lietuvos Respublikos teisę ir CPK 212 str. 2 d. numato, jog ekspertu gali būti skiriamas asmuo, turintis reikiamą kvalifikaciją išvadai duoti. Taigi, nustatant žalos dydį tokią išvadą gali pateikti tik asmuo, turintis atitinkamą kvalifikaciją, tai patvirtina ir formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Teismas, teigdamas, kad žalos dydis galėjo būti nustatytas ir ne specialisto, privalėjo gilintis į Olandijos draudimo įstatymą ir įpareigoti ieškovą pateikti teismui Olandijoje galiojantį draudimo įstatymą (CPK 808 str. 2 d.). Teismas, spręsdamas apie Olandijos draudimo atstovų teises vertinant turtą, privalėjo paremti sprendimą Olandijos įstatymais.