- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-29
- Bylos Nr.
- 2A-1105-275/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-13886-2010-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rita Kisielienė, Danutė Kutrienė, Vidas Stankevičius
- Ieškovas
- UAB „Baltprim“
- Atsakovas
- UAB „Masneka“
- Kategorijos
- 42.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Ritos Kisielienės, Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Vido Stankevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Baltprim“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Baltprim“ ieškinį atsakovui UAB „Masneka“ dėl sutarties pripažinimo dalinai įvykdyta ir sutarties sąlygų pakeitimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Baltprim“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti sutartį sudarytą su atsakovu UAB „Masneka“ dalinai įvykta ir pakeisti jos sąlygas sekančiai: „Vietų skaičius – 9 pal.“ į „Vietų skaičius – 4 pal.“; „Svoris (kg) – 4 500“ į „Svoris (kg) – 1 984“; „Pakrovimo metrai – 3,6“ į „Pakrovimo metrai – 1,6“; „Apmokėjimo sąlygos: suma skaičiais 2 150 Lt + PVM“ į „Apmokėjimo sąlygos: suma skaičiais 955,56 Lt + PVM“. Taip pat prašė įpareigoti atsakovą pateikti ieškovui tinkamą PVM sąskaitą-faktūrą, kurios ūkinės operacijos turinys ir suma atitiktų faktiškai atliktos ūkinės operacijos turinį (7 sutarties punktas). Ieškovas nurodė, kad 2010 m. birželio 21 d. sudarė su atsakovu krovinio pervežimo sutartį Nr. V001124, kuria susitarė, kad atsakovas perveš ieškovui 9 paletes krovinio, kurių svoris 4 500 kg, iš Austrijos į Lietuvą, sutartyje numatytomis sąlygomis ir terminais, o ieškovas sumokės 2 150 Lt + PVM. Atsakovas įvykdė sutartį ne visa apimtimi, atveždamas 4 paletes krovinio, kurių svoris 1 984 kg. Atsakovas nesutiko gauti užmokestį už faktiškai atliktą paslaugą ir reikalauja sumokėti visą sutartą kainą. Ieškovas ieškinį grindė šiais argumentais: 2010 m. birželio 25 d. atsakovo transportui atvykus į pasikrovimo vietą Austrijoje buvo pranešta, kad krovinys dar nėra pilnai pagamintas; po keleto valandų atsakovo transporto priemonės vairuotojui buvo pranešta, kad yra pagamintos 4 paletės krovinio ir tą dieną krovinio nebus daugiau pagaminta; apie susiklosčiusią padėtį atsakovas informavo ieškovą telefoniniu skambučiu; ieškovui sutikslinus informaciją su siuntėju, atsakovui buvo pranešta, kad transporto priemonė gali išvykti, patikslinus, kad bus sumokėta tik už 4 palečių parvežimą, kadangi pagal sutarties nuostatas pervežimo kaina mokama tada, kai pervežamas visas sutartyje aptartas krovinys, nurodytais terminais ir sąlygomis; atsakovui nesutikus, buvo pasiūlyta: arba palaukti iki 2010 m. birželio 28 d., kol bus pagamintas visas krovinys, arba neimti krovinio visai; ieškovas savo pasiūlymus perdavė ne tik žodžiu, bet ir pranešimu, kuris buvo išsiųstas faksu bei registruota pašto siunta; atsakovas nurodė, kad krovinio neims, tačiau vėliau pranešė, kad 4 paletės krovinio jau pakrautos ir jo transporto priemonė jau išvyko iš pasikrovimo vietos ir ieškovas privalės sumokėti visą sulygtą kainą. Ieškinyje nurodoma, kad 2010 m. liepos 10 d. registruotu laišku buvo gauta iš atsakovo PVM sąskaita-faktūra MAS Nr. 0006358, 2150 Lt + PVM sumai, tačiau ji buvo grąžinta atsakovui, kadangi jos turinys neatitiko faktinio atliktos paslaugos turinio. Tokiu būdu, anot ieškovo, sutartis buvo įvykdyta netinkamai, t.y. buvo įvykta tik iš dalies.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. spalio 29 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad 2010 m. birželio 21 d. dalinio krovinio pervežimo sutartimi Nr. V001124, šalys sulygo dėl krovinio pervežimo iš Austrijos į Lietuvą, nurodant, kad atvykimo į pasikrovimo vietą data 2010 m. birželio 24 d., atvykimo į iškrovimo vietą data – 2010 m. birželio 29 d., numatyti krovinio parametrai: 9 paletės, 3,6 pakrovimo metrai, 4 500 kg svoris, nustatytos apmokėjimo sąlygos 2 150 Lt + PVM, pavedimu per 30 darbo dienų. Šalys patvirtino, kad atsakovo transportas į pasikrovimo vietą atvyko 2010 m. birželio 25 d., tačiau dėl to pretenzijos nereiškiamos. Iš krovinio važtaraščio matyti, kad 2010 m. birželio 25 d. buvo paimtos 4 paletės krovinio, 1 984 kg, krovinys buvo pristatytas 2010 m. birželio 28 d. Atsakovas už pervežimą išrašė PVM sąskaitą-faktūrą 2 601,50 Lt sumai, tačiau ieškovas sumokėjo 955,56 Lt. Šalys įrodinėdamos savo pozicijas pateikė į bylą antstolių faktinių aplinkybių konstatavimo protokolus, apie buvusį tarp šalių susirašinėjimą trumposiomis SMS žinutėmis. Teismas nurodė, kad Ženevos 1956 Tarptautinio krovinių vežimo keliais konvencija (CMR) nustatytos trys vežimo sutarties šalys: siuntėjas, vežėjas ir krovinio gavėjas. Siuntėju laikytinas asmuo, sudaręs sutartį su vežėju, bet nebūtinai prekių pardavėjas, jei pastarasis nesudarė sutarties su vežėju. Pagal šalių sudarytą krovinio vežimo sutartį laikytina, kad UAB „Baltprim“ yra krovinio siuntėjas, o UAB „Masneka“ yra vežėjas. Konvencijoje detaliai nėra reglamentuota, siuntėjo ir vežėjo tarpusavio atsakomybė, kuomet nepakraunama tiek krovinio, dėl kokio pervežimo buvo sulygta, nenustatytos, vežėjo pareigos tokiomis aplinkybėmis. Pagal Konvencijos 8 straipsnio nuostatas vežėjas priimdamas krovinį, privalo patikrinti: ar teisingai nurodytas krovinio vietų skaičius, jo ženklinimas ir numeracija važtaraštyje; krovinio ir pakuotės išorinę būklę. Konvencijos 17 straipsnyje nustatyta, kad vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento, taip pat už krovinio pavėluotą pristatymą. Nesant reglamentavimo situacijose kai pakraunama mažiau krovinio, nei buvo sulygta, taikytinos ir nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios krovinio pakrovimo procesą. Pagal Civilinio kodekso 6.815 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrą krovinių pervežimo sutartims taikomą taisyklę, krovinį pakrauna (iškrauna) vežėjas arba siuntėjas (gavėjas) vežimo sutartyje nustatyta tvarka, laikydamiesi atitinkamų transporto šakų kodeksų ir kitų teisės aktų nustatytų taisyklių. Kelių transporto kodekso (toliau – KTK) 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad jei sutartyje nenurodyta kitaip, krovinį pakrauna siuntėjas, o iškrauna gavėjas. Be to, kaip tai numato CMR konvencijos 7 ir 11 straipsniai bei KTK atitinkamos nuostatos, siuntėjas, pildantis krovinio vežimo dokumentus, turi suteikti visą reikiamą informaciją tinkamam krovinio vežimui bei atsako vežėjui už duomenų, nurodytų važtaraštyje (įskaitant ir krovinio svorį), neatitikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-401/2004). Atsižvelgęs į aukščiau išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad siuntėjas turi pareigą pasirūpinti, jog būtų pakrauta tiek krovinio, dėl kokio pervežimo buvo sulygta. Civilinio kodekso 6.206 straipsnyje nustatyta, kad viena šalis negali remtis kitos šalies neįvykdymu tiek, kiek sutartis buvo neįvykdyta dėl jos pačios veiksmų ar neveikimo arba kitokio įvykio, kurio rizika tenka jai pačiai. Nors Konvencijos 12 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad siuntėjas gali pareikalauti vežėją nutraukti jo vežimą, tačiau tokie nurodymai, teismo nuomone, turi būti įvykdomi ir nepažeisti normalios vežėjo įmonės darbo eigos arba padaryti nuostolių kitų krovinių siuntėjams ir gavėjams. Teismas konstatavo, kad siuntėjas davė nurodymą atsakovo transportui išvykti iš pakrovimo vietos, tačiau vėliau buvo duoti kitokie nurodymai. Šalių pozicijos, susijusios su laiko tarpu tarp nurodymo išvykti ir vėlesniais nurodymais, skiriasi. Ieškovas teismo posėdyje patvirtino, kad buvo nurodyta išvykti, tačiau po keleto minučių iškilus ginčui dėl apmokėjimo, buvo pasiūlytos kitos alternatyvos. Atsakovas teigė, kad gavus nurodymą išvykti, tai ir buvo padaryta, o kitos alternatyvos buvo pasiūlytos jau pakankamai nutolus transporto priemonei nuo pakrovimo vietos ir nebuvo galimybės grįžti, nepatiriant nuostolių. Atsakovo pateiktame antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole, nurodyta, kad atsakovas gavo 14.59 val. SMS trumpąja žinute pranešimą: „Taip bus tik 4 pal. Daugiau negamins. mašina gali važiuoti“. Teismas sprendė, kad atsakovas įrodė, jog jis gavo nurodymą išvykti iš pakrovimo vietos. Įvertinęs tiek ieškovo, tiek atsakovo pateiktus antstolių faktinių aplinkybių konstatavimo protokolus teismas nenustatė, kad ieškovas vėlesnius nurodymus būtų davęs po keleto minučių, kaip teigė teismo posėdžio metu, nes visi vėlesni pranešimai fiksuoti 15.38-16.01 val., t.y. praėjus apie 40 min., nuo nurodymo išvykti, kas patvirtina atsakovo nurodomas aplinkybes apie tai, kad transportas spėjo pakankamai nutolti nuo pasikrovimo vietos. Teismas padarė išvadą, kad ieškovo argumentai apie tai, jog atsakovas, nesutikdamas su apmokėjimo sąlygomis galėjo grįžti ir iškrauti krovinį, yra nepagrįsti, nes atsakovas veždamas ne tik ieškovo, bet ir kitų siuntėjų krovinius privalo atsižvelgti į jų interesus, todėl ieškovo nurodymo – grįžti ir iškrauti krovinį, vykdymas, pažeistų net tik atsakovo, kaip vežėjo, bet ir kitų krovinių siuntėjų interesus.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas UAB „Baltprim“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinti, taip pat priteisti iš atsakovo UAB „Masneka“ visas bylinėjimosi išlaidas - 447,5 Lt (ieškinio žyminis mokestis - 133 Lt, apeliacinio skundo žyminis mokestis - 133 Lt, antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas - 181,5 Lt). Nurodo, kad pagrindinis priimto sprendimo motyvas, kurio pagrindu teismas laikė, jog atsakovas tinkamai ir pilnai įvykdė sutartines prievoles, yra tai, kad ieškovas davė nurodymą atsakovo transportui išvykti iš pakrovimo vietos, o vėlesni nurodymai buvo pavėluoti. Apelianto įsitikinimu teismas netinkamai vertino šalių pateiktus faktus. Faktinės aplinkybės, kurios buvo fiksuotos antstolių, turėjo būti laikomos netiesioginiais įrodymais, kadangi jų paskirtis pagrįsti faktų egzistavimą. Apelianto nuomone, teismas ištraukė faktus iš konteksto ir dėl to netiksliai nustatė susiklosčiusią situaciją tarp šalių dalyje dėl telefoninių pokalbių tarpe tarp SMS žinučių. Apeliantas šiuos argumentus grindžia aplinkybe, kad teismui buvo pateikta numerio +370 640 16699 telefoninių pokalbių sąskaitos išklotinė, kuria ieškovas bandė įrodyti, kad tarp SMS žinučių, išsiųstų tarp 14:59 val. ir 15:38 val., vyko telefoniniai pokalbiai, kuriais apeliantas teikė atsakovui nurodymus dėl krovinio vežimo. Be to, apelianto manymu, teismas nepagrįstai atsisakė vertinti ir prijungti prie bylos apelianto prašymus mobiliojo ryšio paslaugų teikėjui UAB „Omnitel“ dėl įeinančių skambučių detalizacijos į apelianto numerį +370 640 16699, UAB „Omnitel“ atsakymus į minėtus prašymus bei numerio +370 640 16699 telefoninių pokalbių sąskaitos išklotinę. Apelianto nuomone, pirmos instancijos teismas priimdamas ginčo sprendimą nepagrįstai rėmėsi Civilinio kodekso 6.206 str. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į CMR konvencijos 12.6 punktą, kuris aiškiai apibrėžia vežėjo veiksmus. Apeliantas nurodo, kad ginčai dėl tarptautinių krovinių pervežimo turi būti sprendžiami remiantis specialiuoju teisės aktu - CMR konvencija, o konkrečiai šioje situacijoje, CMR konvencijos 12.6 punktu, bet ne bendruoju - Civiliniu kodeksu. Atsakovas turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad atsakovas negalėjo įvykdyti apelianto jam duotų nurodymų dėl CMR konvencijos 12 str. 5 d. b. punkte nurodytų sąlygų: vežėjui gautų siuntėjo nurodymų negalint įvykdyti, vežėjas privalo nedelsdamas apie tai pranešti asmeniui, davusiam šias instrukcijas. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadas, kad atsakovas vežė ne tik ieškovo, bet ir kitų siuntėjų krovinius, dėl ko privalėjo atsižvelgti ir į jų interesus, todėl, vykdydamas apelianto nurodymą grįžti ir iškrauti krovinį, pažeistų ne tik atsakovo, kaip vežėjo, bet ir kitų krovinių siuntėjų interesus. Be to, apelianto nuomone, atsakovo nuostoliai grąžinus krovinį į pakrovimo vietą, lyginant su apelianto, būtų buvę žymiai mažesni. Įrodymų patvirtinančių, kad atsakovo transporto priemonėje buvo gabenami kiti kroviniai taip pat nebuvo pateikta nei su atsiliepimu į ieškinį, nei bylą nagrinėjant iš esmės. Kokie kiti atsakovo interesai galėjo būti pažeisti neįvardinama ir neatsižvelgiama, kad dėl savo interesų pažeidimo kitą šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo, o interesų ginimui turi teisė kreiptis į teismą, jeigu susitarti nepavyksta.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Masneka“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Taip pat prašo atsisakyti priimti naujus įrodymus bei priteisti bylinėjimo išlaidas. Nurodo, kad šioje civilinėje byloje teismas, priimdamas sprendimą vadovavosi nuosekliai ištirtais byloje esančiais įrodymais, jų tarpusavio ryšiu, nagrinėjimo metu nustatytomis bylai reikšmės turinčiomis aplinkybėmis, taip pat, teismo nuožiūra taikytomis materialinės teisės normomis. Teismas pagrįstai laikė šalių pateiktus į bylą antstolių faktinių aplinkybių konstatavimo protokolus tiesioginiais įrodymais nustatant faktinę tarp šalių susiklosčiusią situaciją, kadangi kitų įrodymų teismui pateikta nebuvo. Šių aplinkybių pasekoje pirmos instancijos teismas, nesant kitų įrodymų, remdamasis atsakovo pateiktu antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, pagrįstai nustatė, kad atsakovas įrodė, jog jis gavo nurodymą išvykti iš pakrovimo vietos. Įvertinus tiek ieškovo, tiek atsakovo pateiktus antstolių faktinių aplinkybių konstatavimo protokolus teismas taip pat pagrįstai nenustatė, kad ieškovas vėlesnius nurodymus būtų davęs po keleto minučių, kaip teigė teismo posėdžio metu, nes visi vėlesni pranešimai fiksuoti 15.38 - 16.01 val., t.y. praėjus apie 40 min., nuo nurodymo išvykti, kas patvirtina atsakovo nurodomas aplinkybes apie tai, kad transportas spėjo pakankamai nutolti nuo pasikrovimo vietos. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas pagrįstai atsisakė priimti apelianto teikiamus prašymus mobiliojo ryšio paslaugų teikėjui UAB „Omnitel“ dėl įeinančių skambučių detalizacijos į apelianto numerį +370 640 16699, kadangi šie pranešimai nepatvirtina ir/ar nepaneigia apelianto byloje dėstytų turinčių reikšmės bylai aplinkybių (CPK 178 str., 180 str.). Atsakovas vykdė visus apelianto duotus nurodymus, dėl to neprivalėjo teikti teismui įrodymų, patvirtinančių CMR konvencijos 12 str. 5 d. b. punkte nurodytas sąlygas. Atsakovui gavus apelianto nurodymą išvykti, tai ir buvo padaryta. Šias aplinkybes patvirtina antstolio 2010-09-03 Regimanto Budreikos faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame nurodyti UAB „Baltprim“ atstovo SMS žinute atsiųsti tekstai. Šias aplinkybes taip pat pagrįstai nustatė ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas sprendimu šioje civilinėje byloje. Kitos alternatyvos apelianto buvo pasiūlytos jau pakankamai nutolus atsakovo transporto priemonei nuo pakrovimo vietos (vėlesni pranešimai fiksuoti 15.38-16.01 vai., t.y. praėjus apie 40 min., nuo nurodymo išvykti, kas patvirtina atsakovo nurodomas aplinkybes apie tai, kad transportas spėjo pakankamai nutolti nuo pasikrovimo vietos), todėl pranešime dėstomi apelianto siūlymai atsakovui (sumokėti proporcingai sutarties kainai už 4 paletes arba grįžti į pasikrovimo vietą ir iškrauti krovinį) negalėjo sukurti jokių papildomų teisių ir pareigų, nes atsakovas buvo jau pradėjęs vykdyti savo prievolę ir jos vykdymo nutraukimas būtų sąlygojęs didesnius nuostolius. Be to, tokie veiksmai nenumatyti nei šalių sutartyje, nei tarptautinius pervežimo santykius reglamentuojančioje CMR konvencijoje. Tai, kad apeliantas, atsakovui pradėjus vykdyti sutartį pakeitė nuomonę (kaip teigia pats apeliantas) dėl krovinio vežimo ir nurodė atsakovui gabenamą krovinį grąžinti, nepatvirtina fakto, kad atsakovas negalėjo įvykdyti apelianto jam duotų nurodymų. Remiantis protingumo kriterijumi, apelianto nurodymų vykdymas šioje situacijoje būtų pažeidęs normalią vežėjo įmonės darbo eigą, taip pat padaręs nuostolius kitų krovinių siuntėjams ir gavėjams. CMR konvencijos 12 str. 1 d. nurodyta, kad siuntėjas turi teisę disponuoti kroviniu - pareikalauti vežėją nutraukti jo vežimą, pakeisti krovinio pristatymo vietą arba atiduoti krovinį kitam gavėjui, negu nurodytas važtaraštyje. Siuntėjas pasinaudojęs šia teise, privalo kompensuoti vežėjui išlaidas ir nuostolius, susijusius su šių instrukcijų vykdymu (CMR konvencijos 12 str. 5 d. a punktas). Tuo atveju, jeigu atsakovas būtų vykdęs apelianto nurodymus grįžti ir iškrauti krovinį, ir nebūtų vežęs ar važiavęs paimti kitų siuntėjų krovinių, atsakovo nuostoliai bet kokiu atveju būtų siekę šalių sulygtą krovinio vežimo sutarties kainą (CMR konvencijos 12 str. 5 d. a punktas), kadangi maršrutas kroviniui gabenti būtų atliktas veltui, o apelianto nuostoliai siektų ne 1 445,28 Lt, kaip teigia apeliantas apeliaciniame skunde, bet pilną krovinio gabenimo kainą bei galimus nuostolius, kadangi sutartis būtų buvusi neįvykdyta ne dėl atsakovo kaltės. Vežėjo veiklos specifika leidžia daryti išvadą, kad atsakovas nuolat vykdo krovinių pervežimus, todėl net jeigu apelianto krovinys pakrovimo metu atsakovo transporto priemonėje buvo vienintelis, nereiškia, kad atsakovas neketino vykdyti ar neturėjo planų vykdyti kitas krovinių gabenimo sutartis su trečiaisiais asmenimis. Su apeliaciniu skundu yra pakartotinai teikiami įrodymai: prašymai mobiliojo ryšio paslaugų teikėjui UAB „Omnitel“ dėl įeinančių skambučių detalizacijos į apelianto numerį +370 640 16699, UAB „Omnitel“ atsakymai į minėtus prašymus bei numerio +370 640 16699 telefoninių pokalbių sąskaitos išklotinė, kuriuos pirmos instancijos teismas atsisakė priimti. Turėtų būti atsisakyta priimti šiuos dokumentus, kadangi jie nėra susiję su byla - šie pranešimai nepatvirtina ir/ar nepaneigia apelianto byloje dėstytų turinčių reikšmės bylai aplinkybių (CPK 178 str., 180 str.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos įrodymus atsisakė priimti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 str. 2 d.).
Išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Baltprim“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 29 d. sprendimo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindų, numatytų CPK 329 ir 330 str., dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra.
Apeliantas UAB „Baltprim“ teigia, kad teismas netinkamai vertino šalių pateiktus faktus, susijusius su nurodymu teikimu atsakovui telefoninių pokalbių metu. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė - laisvo įrodymų vertinimo principas. Šis principas reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi įstatymo reikalavimais ir remiasi logikos dėsniais, sprendžia apie gautų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams nustatyti. Pagrindų konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas būtų nepagrįstai įvertinęs byloje surinktą medžiagą dėl šalių tarpusavio apsikeitimo informacija pokalbių telefonu bei SMS žinučių rašymo būdu, teisėjų kolegija nemato. Apelianto nurodomi faktai, jog tarpe tarp 14:59 val. ir 15:38 val. galimai vyko telefoniniai pokalbiai, kurių metu apeliantas teikė atsakovui nurodymus dėl krovinio vežimo, nepaneigia aplinkybės, kad 14:59 val. atsakovui išsiųstoje žinutėje buvo aiškiai suformuluota instrukcija gabenti dalį krovinio (b. l. 27). Apelianto skambučiai atsakovui tarpe tarp 14:59 val. ir 15:38 val. nėra pakankama įrodinėjimo priemonė siekiant pagrįsti, kad atsakovui duotos papildomos instrukcijos dėl krovinio gabenimo ir apmokėjimo sąlygų nebuvo pavėluotos 14:59 val. atsakovui išsiųstos SMS žinutės pagrindu duotų nurodymų pradėto vykdymo atžvilgiu.
Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta ir apelianto argumentus dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo. Nors CMR konvencija yra specialusis teisės aktas CK atžvilgiu bei turi taikymo prioritetą prieš CK, tačiau nesant CK ir CMR konvencijos kolizijos abu aktai gali būti taikomi subsidiariai. Todėl tai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas tarp bylos šalių kilusį ginčą, taikė ir CK 6.206 str. nelaikytina materialiosios teisės normų taikymo pažeidimu. CMR konvencijos 12 str. 1 p. numatyta, kad siuntėjas turi teisę disponuoti kroviniu – pareikalauti vežėją nutraukti jo vežimą, pakeisti krovinio pristatymo vietą arba atiduoti krovinį kitam gavėjui, negu nurodytas važtaraštyje. Šio konvencijos straipsnio 5 d. b punkte įtvirtinta, kad kroviniu vežėjas disponuoja laikydamasis siuntėjo instrukcijų, jeigu jų vykdymas yra įmanomas. Taip pat nustatyta, kad jų vykdymas neturi pažeisti normalios vežėjo įmonės darbo eigos, taip pat padaryti nuostolių kitų krovinių siuntėjams ir gavėjams. Bylos medžiaga neginčijamai nustatyta, kad atsakovas kaip vežėjas apeliantą apie krovinio trūkumą informavo. Ginčo dėl to tarp šalių nėra. Taip pat nustatyta, kad 14:59 val. atsakovas apelianto SMS žinute buvo informuotas, kad „Taip bus tik 4 pal. Daugiau nepagamins. masina gali vaziuoti“. Remiantis minėtu, kaip jau minėta, konstatuotina, kad apeliantas atsakovui aiškiai suformulavo nurodymą gabenti dalį krovinio. Tą pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegijos nuomone vėlesnės apelianto atsakovui siųstos SMS žinutės, kuriose nurodoma, kad atsakovui už vežimą bus sumokėta proporcingai paimto krovinio kiekiui, šalių 2010 m. birželio 21 d. pasirašytos Dalinio krovinio pervežimo sutarties Nr. V001124 prisiimtų įsipareigojimų apimčiai įtakos neturi. Todėl ta aplinkybė, kad atsakovas pervežė tik dalį minėtoje sutartyje sutarto krovinio kiekio, įvertinus, kad atsakovas nėra atsakingas už tai, kad laiku nebuvo pagamintas atitinkamas kiekis prekių, apeliantas davė aiškų ir nedviprasmišką nurodymą krovinį vežti, nelaikytina pagrindu atleisti apeliantą nuo visos kainos, sutartos Dalinio krovinio pervežimo sutartimi Nr. V001124, apmokėjimo.
Nagrinėjamu atveju apeliacinio skundo argumentai, jog neatleidus apelianto nuo pareigos sumokėti visą Dalinio krovinio pervežimo sutartyje Nr. V001124 numatytą kainą, apeliantas patirs nuostolių ir bus pažeisti jo interesai, atmestini kaip nereikšmingi. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad atsakovo veiksmai nėra susiję jokiu priežastiniu ryšiu su pervežto krovinio kiekiu, kadangi už laiku neparuoštą prekių kiekį yra atsakingas tretysis asmuo. Remiantis byloje surinkta medžiaga nustatyta, kad atsakovas savo kaip vežėjo įsipareigojimus vykdė tinkamai bei laikydamasis apelianto nurodymų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl sutarties pripažinimo dalinai įvykdyta ir sutarties sąlygų pakeitimo.
Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto UAB „Baltprim“ atsakovo naudai priteistinas išlaidų, turėtų advokatui sumokėti už suteiktas paslaugas, atlyginimas. Kadangi bylos apimtis nėra didelė, byla buvo apeliacinės instancijos teismo išnagrinėta rašytinio proceso tvarka atsakovo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma mažinama nuo 1850 Lt iki 1300 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad valstybės patirtos procesinių dokumentų siuntimo šalims išlaidos yra mažesnės už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl jos iš šalių nėra priteisiamos (CPK 96 str. 6 d.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui UAB „Masneka“ iš ieškovo UAB „Baltprim“ 1300 Lt bylinėjimosi išlaidų.