- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-11-02
- Bylos Nr.
- I-5051-142/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05792-2015-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- S. T.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, dalyvaujant Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos atstovui – šios institucijos Štabo Teisės skyriaus vyriausiajam specialistui Aigerdui Skroliui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo S. T. (S. T.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
S. T. (toliau – pareiškėjas) 2015 m. gruodžio 7 d. (pagal spaudą ant voko) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – VST), priteisti 4 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl netinkamų konvojavimo sąlygų (b. l. 1).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 8 d. iki 2013 m. liepos 4 d. jis buvo periodiškai konvojuojamas iš Marijampolės pataisos namų į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą senais automobiliais. Konvojavimo metu nebuvo pakankamai vietos konvojojamiems asmenims, trūkdavo oro, nes automobiliuose buvo viršijamas vežamų asmenų skaičius. Pareiškėjas nurodo, kad patyrė VST pareigūnų patyčias. Nurodo, kad dėl netinkamų konvojavimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, buvo pažemintas.
Į teismo posėdį pareiškėjas neatvyko, apie posėdžio datą ir laiką pareiškėjas informuotas tinkamai. Pareiškėjas informavo teismą, kad posėdyje dalyvauti nepageidauja (b. l. 133).
Atsiliepimas
Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos, atstovaudama Lietuvos valstybę, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 10–12). VST nurodo, kad asmenis konvojuoja specialiomis transporto priemonėmis, kuriose yra įrengtos vėdinimo sistemos. Automobilių aplinka yra tinkama asmenų konvojavimui. Pažymi, kad VST besąlygiškai užtikrina, kad specialios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius. Taip pat nurodo, kad pareiškėjas, manydamas, kad jo konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ar jo teises, konvojaus metu galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu. VST neturi duomenų apie žeminantį pareigūnų elgesį konvojavimo metu. VST prašo taikyti ieškinio senaties terminą dėl atsakovo veiksmų iki 2012 m. gruodžio 7 d.
Teismo posėdyje VST atstovas prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš netinkamų konvojavimo sąlygų laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 8 d. iki 2013 m. liepos 4 d.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Valstybės institucijos ir jų pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).
Saugant ir ginant žmogaus teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmenų teisių gerbimą, padarytos žalos kompensavimą, valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje taip pat yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus VST veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Pareiškėjas buvo konvojuojamas nuo 2012 m. lapkričio 8 d. iki 2013 m. liepos 4 d. (b. l. 13–64). Atsižvelgiant į pareiškėjo konvojavimo laikotarpį, vėliausia pareiškėjo kreipimosi į teismą data laikytina – 2015 m. lapkričio 8 d. Kaip minėta, pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi tik 2015 m. gruodžio 7 d. (pagal Marijampolės pataisų namų spaudą ant voko) (b. l. 2). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimams, susijusiems su laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 8 d. iki 2012 m. gruodžio 7 d., taikoma senatis. Teismas nenustatė pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis), todėl pareiškėjo neturtinės žalos priteisimo reikalavimas, kildinamas dėl netinkamų konvojavimo sąlygų minėtu laikotarpiu, atmetamas.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Konvojavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – Konvojavimo taisyklės), 123 punkte yra įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, kad konvojavimo metu draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 278 patvirtintų VST nuostatų 6.3 punktą, sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų konvojavimo organizavimą ir vykdymą užtikrina VST. Konvojavimo taisyklių 3 punkte nustatyta, kad konvojavimas – tai ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Specialiosios transporto priemonės – specialusis automobilis, specialusis autobusas, specialusis vagonas, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti yra pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus techniškai įrengtos kameros. Šiuo atveju pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiaisiais automobiliais.
Pareiškėjas teigia, kad specialiuosiuose automobiliuose įrengtos sėdimos vietos būdavo perpildytos, todėl pareiškėjas būdavo priverstas stovėti, taip pat dėl per didelio asmenų skaičiaus jam trūkdavo oro. Konvojavimo taisyklių 109 punkte nustatyta, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Įvertinus atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie transporto priemones ir jų registracijos liudijimų S.1. punkte nurodytą transporto priemonėje maksimalų sėdimų vietų skaičių (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 1V-204 patvirtintų Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registracijos liudijimo blanko aprašymo ir privalomosios formos 5.7.21 punktas) matyti, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas šiais specialiaisiais automobiliais: „Mersedez Benz“, valstybinis Nr. DOK714 – įrengtos 29 sėdimos vietos (b. l. 83); „Maz“, valstybinis Nr. TVU514 – įrengtos 33 sėdimos vietos (b. l. 74); „Maz“, valstybinis Nr. VVV096 – įrengtos 43 sėdimos vietos (b. l. 79); „VW LT35“, valstybinis Nr. AGG481 – įrengta 11 sėdimų vietų (b. l. 91); „VW Crafter“, valstybiniai Nr. EDL150, Nr. EDL152, Nr. EFS558, Nr. FUV253, Nr. FUV254 – įrengta 19 sėdimų vietų (b. l. 95, 98, 101, 104, 107); „Iveco Eurocargo“, valstybinis Nr. GND472 – įrengta 30 sėdimų vietų.
Įvertinus nurodytus duomenis kartu su byloje pateiktais duomenimis apie pareiškėjo konvojavimo laikotarpius ir VST kelionės žiniaraščius (b. l. 13–64), matyti, kad pareiškėjas 2012 m. gruodžio 13 d., 2013 m. sausio 24 d, 2013 m. vasario 28 d. buvo etapuojamas konvojumi su automobiliais „Maz“, vienu metu galinčiais etapuoti 76 asmenis, daugiausiai vienu metu 2013 m. sausio 24 d. buvo etapuojami 43 asmenys (b. l. 30). 2013 m. sausio 3 d., 2013 m. balandžio 18 d. pareiškėjas buvo etapuojamas su automobiliais „Maz“ ir „VW Crafter“, venu metu galinčiais etapuoti 52 asmenis, daugiausiai vienu metu 2013 m. balandžio 18 d. buvo etapuojami 38 asmenys (b. l. 50). 2013 m. sausio 10 d. pareiškėjas buvo etapuojamas „Maz“ ir „VW Crafter“, venu metu galinčiais etapuoti 62 asmenis, daugiausiai vienu metu buvo etapuojami 39 asmenys (b. l. 26). Pareiškėjas 2013 m. kovo 7 d. buvo etapuojamas automobiliais „Maz“, „VW LT35“ ir „VW Crafter“, vienu metu galinčiais etapuoti 63 asmenis, daugiausiai vienu metu buvo etapuojami 40 asmenų (b. l. 38). Pareiškėjas 2013 m. kovo 28 d. buvo etapuojamas automobiliais „Mersedez Benz“ ir „VW Crafter“, kuriais vienu metu galima etapuoti 48 asmenis, daugiausiai vienu metu buvo etapuojami 31 asmuo (b. l. 42). Pareiškėjas 2013 m. balandžio 11d. buvo etapuojamas konvojumi su automobiliais „Iveco Eurocargo“ ir dviem „VW Crafter“, vienu metu galinčiais etapuoti 68 asmenis, daugiausiai vienu metu buvo etapuojami 42 asmenys (b. l. 46). 2013 m. balandžio 25 d., 2013 m. liepos 4 d. pareiškėjas buvo etapuojamas automobiliais „Iveco Eurocargo“ ir „Maz“, kuriais vienu metu galima etapuoti 63 asmenis, daugiausiai vienu metu 2013 m. liepos 4 d. buvo etapuojami 38 asmenys (b. l. 62). Pareiškėjas 2013 m. gegužės 9 d. buvo etapuojamas konvojumi su automobiliais „Mersedez Benz“ ir „Iveco Eurocargo“, vienu metu galinčiais etapuoti 59 asmenis, daugiausiai vienu metu buvo etapuojami 42 asmenys (b. l. 58).
Iš VST pateiktų kelionės žiniaraščių matyti, kad maksimalus etapuojamų asmenų skaičius pareiškėjo konvojavimo metu nebuvo viršytas. Be to, Konvojavimo taisyklių 107 ir 137 punktuose nustatyta, kad visos konvojuojamųjų pareikštos pretenzijos įrašomos į kelionės žiniaraštį, taip pat visi konvojuojamieji, atvykę į paskirties tašką, turi teisę surašyti skundą dėl konvojavimo sąlygų, kuris privalomai perduodamas VST vadovybei. Iš byloje esančių kelionės žiniaraščių matyti, kad pareiškėjas nei raštu, nei žodžiu nebuvo pareiškęs pretenzijų dėl galimai netinkamų konvojavimo sąlygų. Taip pat pareiškėjas nebuvo pateikęs jokių skundų dėl to, kad konvojavimo metu jam pablogėjo sveikata. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kurio konvojavimo metu jam pablogėjo sveikata, todėl teismas šį pareiškėjo argumentą vertina kaip abstraktų ir nepagrįstą byloje esančiais duomenimis. Atsižvelgus į tai, kad etapuojamų asmenų skaičius neviršijo sėdimų vietų skaičiaus, pripažintina, kad kiekvienam etapuojamam asmeniui buvo skiriama pakankamai vietos, kad kelionėje nebūtų patiriami didesni suvaržymai ar nepatogumai.
Pareiškėjas nurodo, kad konvojavimas vyko senais automobiliais. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje viešajame eisme leidžiama dalyvauti tik techniškai tvarkingoms motorinėms transporto priemonėms ir (ar) priekaboms, išskyrus Kelio eismo taisyklių numatytus atvejus. Byloje pateiktos Lietuvos ir Vokietijos UAB „Tuvlita“ išduotos Techninės apžiūros rezultatų kortelės patvirtina, kad automobiliai, kuriais buvo etapuojamas pareiškėjas, atitiko techninius reikalavimus. Teismas konstatuoja, kad VST pateikti įrodymai patvirtina konvojavimo vykdymą techniškai tvarkingomis ir higienos normų reikalavimus atitinkančiomis transporto priemonėmis.
Pareiškėjas teigia, kad pareigūnai konvojavimo metu elgėsi nepagarbiai, tyčiodavosi, įžeidinėdavo. Konvojavimo taisyklių 121 punkte nustatyta, kad konvojuotojų elgesys su konvojuojamaisiais grindžiamas teisėtumo principu. Draudžiama konvojuojamąjį kankinti, žaloti, žeminti jo orumą arba žiauriai su juo elgtis (Konvojavimo taisyklių 123 punktas). Vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 137 punktu konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Įvertinus VST kelionės žiniaraščiuose esančius duomenis, nenustatyta, kad pareiškėjas teikė pretenzijas dėl jo įžeidinėjimo ar nepagarbaus elgesio, todėl pareiškėjo argumentai, susiję su nepagarbiu pareigūnų elgesiu, atmetami kaip neįrodyti.
Būtinosios sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei kilti yra neteisėti valstybės institucijų veiksmai ir žala bei tarp jų egzistuojantis priežastinis ryšys. Nenustačius bent vienos iš būtinų civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų, civilinė atsakomybė negalima. Teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad pareiškėjo konvojavimo metu Konvojavimo taisyklėse nustatyta konvojavimo tvarka ir sąlygos nebuvo pažeistos, t. y. nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus VST veiksmus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo S. T. (S. T.) skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.