Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Šiukštos (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo

R. R. nuteistas pagal BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 7 metams. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., 65 str. 1 d. 1 p. ,,b“ p.p., prie šios bausmės pridėjus dalį neatliktos bausmės, paskirtos Kėdainių rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 17 d. nuosprendžiu, šiuo nuosprendžiu paskirtos neatliktos 1 metų ir 9 metų laisvės apribojimo bausmės dalį pakeičiant laisvės atėmimo bausme, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 7 (septyneriems) metams ir 3 (trims) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti nepilnamečių pataisos namuose.

Iš nuteistojo R. R. priteista 330 Lt proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

R. R. nuteistas už tai, kad nužudė kitą žmogų. Šią nusikalstamą veiką jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

R. R. 2010 m. birželio 24 d., apie 22 val., Kėdainių rajono Pociūnų kaime, S. S. priklausančios sodybos kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio tyčia sudavė V. B. kumščiu ne mažiau kaip keturis smūgius į veido sritį ir vieną smūgį į kairės pusės smilkinio sritį, padarydamas nukentėjusiajam poodines kraujosruvas nosies nugarėlėje, kraujosruvą galvos minkštuosiuose audiniuose kairio smilkinio srityje, dėl ko nuo galvos sumušimo, pasireiškusio kraujosruva galvos minkštuosiuose audiniuose kairio smilkinio srityje, difuziniu kraujo išsiliejimu po minkštaisiais smegenų dangalais ir į smegenų skilvelius, kuris komplikavosi ūmiu plaučių bei smegenų pabrinkimu ir ūmiu kvėpavimo funkcijų sutrikimu, nukentėjusysis mirė. Tokiu būdu R. R. V. B. nužudė.

Teismo posėdyje gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti, R. R. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 129 str. 1 d. į BK 132 str. 1 d., jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, taip pat sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę. Prokuroras prašo nuteistojo R. R. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

R. R. kaltę dėl V. B. nužudymo patvirtina visuma teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų: įvykio vietos ir daiktų apžiūrų protokolai, specialistų išvados, liudytojų ir paties nuteistojo parodymai. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad nužudyti nukentėjusiojo nenorėjo ir negalvojo, kad kils tokios jo veikos pasekmės. Tuo tarpu gynėjas apeliacinės instancijos teismo posėdyje dar ir prašo R. R. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 129 str. 1 d. į BK 132 str. 1 d. Gynėjo prašymą kolegija atmeta visiškai, tuo tarpu paties apelianto argumentai, nors jie iš dalies ir pagrįsti, jie neprieštarauja teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir nuosprendyje išdėstytoms teismo išvadoms. Byloje nustatyta, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis R. R. sudavė V. B. kumščiu ne mažiau kaip penkis smūgius, visi šie smūgiai buvo suduoti į gyvybiškai svarbią kūno vietą– veido ir smilkinio sritis. Nuo suduotų smūgių nukentėjusysis pargriuvo ir netrukus įvykio vietoje mirė. Suduodamas ne vieną ir ne kelis, o net keletą stiprių smūgių kumščiu kitam žmogui į galvą, nuteistasis tikrai suprato, kad jis savo veika kėsinasi į nukentėjusiojo gyvybę ir numatė, kad gali jam gyvybę atimti, todėl nusikalstamą veiką vertinti bei kvalifikuoti kaip gyvybės atėmimą dėl neatsargumo (BK 132 str. 1 d.) nėra jokio pagrindo. Tuo tarpu išvados apie tai, jog R. R. suvokė, kad gyvybė V. B. bus atimta neišvengiamai arba kad mušdamas nukentėjusįjį jis siekė būtinai atimti jam gyvybę, nuosprendyje nepadarė ir pats teismas. Nuosprendyje nurodyta, kad suduodamas smūgius kumščiu nukentėjusiajam į galvą, nuteistasis galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar net jo mirčiai) numatė bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizavo ir vienodai norėjo bet kurio iš jų atsiradimo. Būtent tokį R. R. tyčios turinį patvirtina visuma nustatytų nusikaltimo padarymo aplinkybių, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis nužudė nukentėjusįjį veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia ir jo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 1 d. Įrodymų vertinimo ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimų šioje nutartyje kolegija plačiau nenagrinėja, nes paduotame apeliaciniame skunde nuteistasis prašo tik sušvelninti jam paskirtą bausmę, o, vadovaujantis BPK 320 str. 3 d. nuostatomis, byla apeliacine tvarka patikrinama tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

Apeliacinio skundo argumentus dėl paskirtos bausmės kolegija atmeta. Iš nuosprendžio matosi, kad paskirdamas R. R. bausmę teismas vadovavosi BK 41 str. 2 d. nuostatomis dėl bausmės paskirties ir BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Nuteistasis yra nepilnametis, todėl jam skiriant bausmę teismas taip pat vadovavosi ir BK XI skyriaus normomis, nustatančiomis nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, buvo įvertintos BK 91 str. 2 d. nurodytos aplinkybės, į kurias teismas atsižvelgia skiriant bausmę nepilnamečiui.

Iš nuosprendžio matosi, kad jokių R. R. atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė. Tokia teismo išvada, kolegijos nuomone, yra pagrįsta. Nors nuteistasis R. R. savo kaltės iš esmės neneigia, tačiau iš bylos matosi, kad ir ikiteisminio tyrimo, ir teisminio nagrinėjimo metu savo parodymuose jis nepripažino kai kurių nustatytų nusikaltimo padarymo aplinkybių, bandė aiškinti, kad konfliktą pradėjo ne jis pats, o nukentėjusysis V. B., kuris dar ir pirmasis sudavė jam smūgius. Tokie nuteistojo parodymai buvo paneigti kitais įrodymais, tačiau šie R. R. parodymai kartu patvirtina, kad nuteistasis faktiškai nepripažįsta ir kai kurių esminių nusikaltimo padarymo aplinkybių. Todėl padaryti išvadą, kad nuteistasis tikrai prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai dėl to gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.) teismas tikrai neturėjo pagrindo. Tie patys įrodymai, t. y. liudytojų ir iš dalies paties nuteistojo parodymai, taip pat specialisto išvada, iš kurios matosi, kad pačiam R. R. jokie kūno sužalojimai nebuvo padaryti, paneigia ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje gynėjo išdėstytus argumentus apie tai, kad muštynės buvo abipusės ir apie netgi provokuojantį ar rizikingą nukentėjusio asmens elgesį. Byloje nustatyta, kad į sodybą, kurios kieme nukentėjusysis V. B. kartu su savo pažįstamais šventė Jonines, nuteistasis R. R. atvyko niekieno nekviestas, ten atvykęs pirmas pradėjo konfliktą su V. B. ir pradėjo jį mušti suduodamas smūgius kumščiais nukentėjusiajam į galvą. Nuteistojo versija, kad konfliktą pradėjo pats nukentėjusysis, buvo paneigta. Byloje yra duomenų, kad anksčiau V. B. žodžiu buvo įžeidęs nuteistojo motiną, tačiau tai buvo įvykę seniai, maždaug prieš metus laiko iki nusikaltimo įvykio. Todėl ši aplinkybė šiuo atveju patvirtina tik teismo išvadą, kad nužudymą R. R. padarė dėl asmeninių paskatų, tuo tarpu padaryti išvadą, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys, ir pripažinti tai nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 6 p.) pagrindo nėra. Jokių kitų atsakomybę lengvinančių aplinkybių taip pat nėra, tuo tarpu vieną R. R. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 str. 1 d. 9 p., teismas nustatė pagrįstai. Liudytojų ir paties nuteistojo parodymais nustatyta, kad V. B. R. R. nužudė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o įvertinus padaryto nusikaltimo pobūdį ir alkoholio poveikį nepilnamečio nuteistojo elgesiui, akivaizdu, kad šis jo apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Iš bylos matosi, kad joje buvo surinkti išsamūs duomenys apie nepilnamečio R. R. gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, jo sveikatos būklę bei socialinę brandą, taip pat apie jam anksčiau jau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą. Į šias BK 91 str. 2 d. išvardintas aplinkybes teismas, skirdamas bausmę, jau atsižvelgė ir jas įvertino nuosprendyje išdėstytuose bausmės skyrimo motyvuose. Byloje nustatyta, kad R. R. su savo tėvu nepalaikė jokių ryšių, gyveno tik su motina, auginančia dar 4 vaikus, nesutardavo su irgi kartu gyvenusiu motinos sugyventiniu. Byloje nustatyta, kad nuteistojo motina D. R. teista, bausta administracinėmis nuobaudomis už girtavimą ir vaikų nepriežiūrą. Iš Vaiko teisių apsaugos skyriaus pateiktų dokumentų taip pat matosi, kad D. R. šeima dar nuo 2002 m. įrašyta į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą, šios šeimos aplankymų metu būdavo nustatomi D. R. girtavimo atvejai, namų betvarkė ir vaikų nepriežiūra. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas į šias aplinkybes jau atsižvelgė ir padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistojo R. R. gyvenimo ir auklėjimo sąlygos buvo nepalankios. Galima sutikti, kad šios aplinkybės turėjo neigiamos reikšmės paties nepilnamečio nuteistojo elgesiui, jo žalingiems įpročiams ir apskritai jo asmenybės formavimuisi. Kita vertus, kiti bylos duomenys leidžia padaryti išvadas ne tik apie netinkamą nepilnamečio elgesį, bet ir apie jau susiformavusias jo antiįstatymines nuostatas.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad greičiau pabaigęs atlikti bausmę norėtų padėti savo motinai ūkyje, taip pat baigti mokslus ir įgyti specialybę. Tačiau iš bylos matosi, kad būdamas jau 17 metų amžiaus, iki nusikaltimo padarymo R. R. niekur nedirbo ir nesimokė. 2006 m. buvo apgyvendintas Kėdainių vaikų globos namuose ,,Saulutė“, kuriuose nuolat mušdavo kitus vaikus, 2008-2009 mokslo metais mokėsi Kėdainių jaunimo mokykloje, iš kurios mokinių sąrašų buvo išbrauktas už pamokų nelankymą. Dar vėliau, 2009 m. buvo pradėjęs mokytis profesinio rengimo centre šaltkalvio specialybės, tačiau dėl užsiėmimų nelankymo ir netinkamo elgesio iš šios mokymo įstaigos sąrašų irgi buvo išbrauktas. R. R. elgesys išimtinai neigiamai aprašomas ir Čiobiškio vaikų socializacijos centro bei nuteistojo gyvenamosios vietos seniūnijos charakteristikose. Policijos pažyma patvirtina, kad R. R. 2009 m. jau buvo baustas administracine tvarka už nedidelį chuliganizmą, o iš prie bylos pridėto Kėdainių rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 17 d. nuosprendžio matosi, kad jis jau ir teistas už tyčinius nusikaltimus. Šiuo nuosprendžiu R. R. buvo nuteistas pagal BK 178 str. 1 d., 2 d., BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. už tris vagystes ir vieną pasikėsinimą padaryti vagystę, už tai jam paskirta galutinė subendrinta laisvės apribojimo bausmė. Teismo sprendimui šiuo nuosprendžiu neskirti R. R. realios laisvės atėmimo bausmės reikšmės pirmiausia turėjo nuteistojo amžius ir jo nepilnametystė, tačiau pats nuteistasis iš to nepadarė jokių išvadų. Neatlikęs jam paskirtos bausmės ir netrukus po pirmojo nuosprendžio priėmimo jis nužudė V. B. ir tokiu būdu padarė naują, jau labai sunkų nusikaltimą. Nors nuosprendyje teismas apie tai konkrečiai nepaminėjo, skiriant R. R. bausmę svarbios yra ir kitos, BK 54 str. 2 d. numatytos aplinkybės, į kurias irgi būtina atsižvelgti. Tarp šių aplinkybių pirmiausia būtina atsižvelgti į R. R. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kurį apibūdina konkrečios šio nusikaltimo padarymo aplinkybės. R. R. padarytas nusikaltimas yra baigtas, nukentėjusiajam buvo atimta gyvybė ir tai sukėlė jau neatstatomus padarinius bei ypatingai didelę žalą nužudytojo artimiesiems ir visuomenei. Byloje taip pat nustatyta, kad nužudymą R. R. padarė nors ir dėl asmeninių paskatų, tačiau iš esmės dėl menkavertės priežasties, kaip jau buvo nurodyta, šį nusikaltimą padarė veikdamas nors ir neapibrėžta, tačiau tiesiogine tyčia. Nebuvo nustatyta jokių jo atsakomybę lengvinančių, o tik jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė.

BK 90 str. 5 d. nurodo, kad laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui negali viršyti dešimties metų, tuo tarpu BK 91 str. 3 d. nurodyta, kad terminuotą laisvės atėmimą nepilnamečiui teismas gali skirti, jeigu yra pagrindas manyti, kad kitos rūšies bausmės nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, arba jeigu nepilnametis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Kai skiriama laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos BK straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje. Kad R. R. nusikalstamiems polinkiams pakeisti švelnesnių rūšių bausmių jau nepakanka, galima spręsti iš jau aptartų aplinkybių, o labiausiai iš to, kad nuteistasis vėl nusikalto netrukus po ankstesnio apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Be to, šį kartą jis padarė labai sunkų nusikaltimą, todėl teismas jam pagrįstai skyrė būtent terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis jau išdėstytomis BK 90, 91 str. nuostatomis, nepilnamečiui už nužudymą pagal BK 129 str. 1 d. gali būti skiriama laisvės atėmimo nuo 3 metų ir 6 mėnesių iki 10 metų bausmė, šios sankcijos vidurkis yra 6 metai ir 9 mėnesiai. Skundžiamu nuosprendžiu teismas paskyrė R. R. laisvės atėmimą 7 metams, ši bausmė tik nežymiai viršija jau nurodytos nepilnamečiui taikomos sankcijos vidurkį, o įvertinus visas jau aptartas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, paskirtoji pagal BK 129 str. 1 d. bausmė savo dydžiu negali būti laikoma per griežta. Nuteistasis R. R. nužudymą padarė būdamas neatlikęs jau nurodytu ankstesniu nuosprendžiu jam paskirtos laisvės apribojimo bausmės, todėl teismas, vadovaudamasis BK 65 str. 1 d., 3 d., prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pagrįstai pridėjo pagal ankstesnį nuosprendį neatliktos bausmės dalį. Skiriant galutinę subendrintą bausmę vadovaujantis BK 64 str., teismas laikėsi BK 65 str. numatytų bausmių sudėjimo ir keitimo taisyklių, o prie už nužudymą paskirtos 7 metų laisvės atėmimo bausmės pridėdamas 3 laisvės atėmimo mėnesius faktiškai tokiu būdu pridėjo tik mažesniąją ankstesniu nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės dalį. Todėl nuteistajam R. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė irgi yra ne per griežta ir ją švelninti irgi nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. R. apeliacinį skundą atmesti.