Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo T. S. nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. laisvės atėmimu 15 metų, pagal BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 4 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p., bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 15 (penkiolikai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Civiliniams ieškovams L.I.A. ir M. A. pripažinta teisė į civilinių ieškinių patenkinimą, o klausimas dėl ieškinių dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. S. nuteistas už plėšimą ir už nužudymą dėl savanaudiškų paskatų. Šias nusikalstamas veikas jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

T. S. 2008 m. balandžio 2 d., laikotarpiu nuo 14 val. 30 min. iki 20 val. 30 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vadovaudamasis savanaudiškomis paskatomis ir turėdamas tikslą pagrobti N. T. mobilaus ryšio telefoną Nokia, (duomenys neskelbtini) esančiame bute N. T. užpuolė, spardė ją kojomis ir mušė rankomis suduodamas nukentėjusiajai 15 smūgių į veidą, pilvą ir krūtinę. Panaudojęs fizinį smurtą ir taip atėmęs nukentėjusiajai galimybę priešintis, pagrobė jos 300 Lt vertės mobilaus ryšio telefoną. Panaudodamas fizinį smurtą T. S. padarė N. T. nosies nugarėlės odos nubrozdinimus, kaktos, dešinio smilkinio, dešinės akies abiejų vokų ir kairės akies apatinio voko poodines kraujosruvas, krūtinės ląstos poodines kraujosruvas, krūtinkaulio, dešinės pusės II-o, kairės pusės II-VI-o šonkaulių lūžius, kairio klubo srities, dešinės plaštakos ir dešinės šlaunies poodines kraujosruvas bei kairio kelio srities odos nubrozdinimą, šiais sužalojimais padarydamas nežymius sveikatos sutrikdymus. Be to, jis sumušė N. T. pilvą, padarydamas pilvo srities poodines kraujosruvas, didžiosios taukinės ir klubinės žarnos pasaito plyšimus su aplinkinėmis kraujosruvomis taukinės ir pasaito audiniuose, tai komplikavosi ūmiu vidiniu nukraujavimu (200 ml skysto kraujo ir krešulių pilvaplėvės ertmėje) bei šoku, ir dėl šių komplikacijų nukentėjusioji mirė. Tokiu būdu T. S. N. T. dėl savanaudiškų paskatų nužudė.

Teismo posėdyje nuteistasis T. S. ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė, nukentėjusioji L. I. A. ir nukentėjusiosios atstovas prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas nešališkai ir išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, teisingai įvertino įrodymus ir pagrįstai pripažino T. S. kaltu. Kvalifikuojant jo nusikalstamas veikas baudžiamieji įstatymai irgi buvo pritaikyti tinkamai.

T. S. kaltę padarius plėšimą ir nužudymą dėl savanaudiškų paskatų patvirtina nuteistojo ir liudytojų parodymai, įvykio vietos apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje protokolai ir specialistų išvados. Pats nuteistasis T. S. , nors dėl didelio girtumo visų nusikaltimo padarymo aplinkybių tiksliai nurodyti negalėjo, parodė, kad susipažino su N. T. užeigoje, kartu vartojo alkoholinius gėrimus, po to kartu su ja nuėjo į kaltinime nurodytą butą (duomenys neskelbtini). ir tame bute, kilus konfliktui, mušė nukentėjusiąją suduodamas jai smūgius rankomis ir kojomis. Nuteistasis parodė, kad nužudyti N. T. nenorėjo, tačiau pripažino, kad nukentėjusioji mirė dėl jo suduotų smūgių. Taip pat pripažino, kad galėjo pagrobti nukentėjusiosios mobilaus ryšio telefoną, nors to irgi neprisimena dėl girtumo. Konkrečias nužudymo bei plėšimo padarymo aplinkybes patvirtina ir kiti įrodymai. Įvykio vietos apžiūros protokolas ir teismo medicinos specialisto išvada patvirtina teismo nustatytą nusikalstamų veikų padarymo vietą ir laiką, N. T. mirties priežastį, jai suduotų smūgių skaičių, jos nužudymo būdą ir kitas faktines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes. Liudytojas J. S. parodė, kad į jo butą atėjo T. S. su nepažįstama moterimi, kuri, kaip paaiškėjo, buvo N. T. . T. S. atsinešė moterišką rankinuką, o N. T. vis prašė jai tą rankinuką atiduoti. Tuo metu suskambėjo nukentėjusiosios mobilaus ryšio telefonas, o T. S. liepė atiduoti ir tą telefoną. Jis sudavė N. T. kumščiu į veidą, ji pargriuvo, o tada nuteistasis dar šokinėjo kojomis nukentėjusiajai ant krūtinės ir pilvo. Po to T. S. iš gulinčios N. T. kišenės ištraukė mobilaus ryšio telefoną ir jį pasiėmęs išėjo iš buto. Liudytojas M. J. irgi parodė, kad tuo metu girtavo J. S. bute. Kaip T. S. pradėjo N. T. mušti, jis nematė, nes tuo metu buvo tualete. Tačiau grįžęs matė, kaip nuteistasis spyrė nukentėjusiajai į veidą, o po to į krūtinę. Liudytoja O. J. parodė, kad jau vakare J. S. bute pamatė gulinčią moterį, ji nekvėpavo, matėsi, kad buvo sumušta. J. S. jai pasakė, kad tą moterį sumušė T. S. . Ji iškvietė greitąją pagalbą ir po to į butą atvažiavo ne tik medikai, bet ir policija. Liudytoja J. L. parodė, kad gerai pažįsta T. S. , apie metus laiko kartu su juo gyveno. Kaltinime nurodytą dieną nuo ryto kartu girtavo, po to nuėjo į užeigą „Vijoklių kampelis“. T. S. kažkur išėjo, o jam iš paskos išėjo toje pačioje užeigoje buvusi nepažįstama moteris. Kur jie abu nuėjo, ji nematė. Po kažkiek laiko T. S. grįžo, atsinešė mobilaus ryšio telefoną ir pasakė, kad jį atėmė. Dar sakė, kad buvo nuėjęs į J. S. butą Pylimo g. ir ten nusinešė toje užeigoje buvusios moters rankinuką. Ji paklausė, ar jis tą moterį mušė, bet T. S. atsakė, kad neatsimena. Po to jie abu ėjo į parduotuvę, pagrobtą telefoną T. S. kažkam pardavė.

Šiuos ir kitus nuosprendyje išdėstytus įrodymus teismas įvertino tinkamai. Be to, šie įrodymai paneigia kai kuriuos nuteistojo parodymus bei jo paduoto apeliacinio skundo argumentus. Apeliantas skunde nurodo, kad nusikaltimų iš anksto neplanavo ir N. T. nužudyti nenorėjo. Duomenų apie tai, kad nuteistasis norėjo nukentėjusiajai atimti gyvybę ir to siekė, byloje tikrai nėra. Tačiau mušdamas N. T. ir suduodamas jai net keliolika stiprių smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, taip pat ir į gyvybiškai svarbias sritis, nuteistasis tikrai suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Todėl nuosprendyje teismas padarė pagrįstą išvadą, kad T. S. nužudė N. T. veikdamas netiesiogine tyčia. Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nurodo apie tarp jo ir N. T. tariamai įvykusį tarpusavio konfliktą. Nors apeliantas pripažįsta, kad dėl girtumo šių aplinkybių neprisimena, tačiau tokie apeliacinio skundo argumentai faktiškai reiškia nuteistojo bandymą teigti, kad nusikalstamas veikas jis padarė dėl paskatų, kilusių dėl jo ir nukentėjusiosios tarpusavio asmeninių santykių. Išnagrinėti įrodymai tai irgi paneigia. Byloje nustatyta, kad T. S. ir N. T. anksčiau nebuvo pažįstami ir pirmą kartą susitiko tik nusikaltimo dieną užeigoje „Vijoklių kampelis“. Ten vartojant alkoholį tarp jų jokie konfliktai nekilo. Nors kaltinime apie tai nenurodoma, tačiau nustatyta, kad toje užeigoje T. S. paėmė N. T. rankinuką ir vienas išėjo pas savo pažįstamą J. S. į jo butą Pylimo g., tuo tarpu N. T. iš paskos ten pat nuėjo norėdama susigrąžinti savo turtą. Kad užeigoje paėmė nukentėjusiosios rankinuką, pripažino pats nuteistasis, o liudytojas J. S. parodė, kad paskui T. S. į jo butą atėjusi N. T. prašė sugrąžinti jos rankinuką, tuo tarpu nuteistasis dar pareikalavo atiduoti ir telefoną, sumušė nukentėjusiąją, ištraukė iš jos kišenės mobilaus ryšio telefoną ir išėjo iš buto. Visos šios aplinkybės smurto prieš nukentėjusiąją panaudojimo dėl asmeninių paskatų galimybę visiškai paneigia. Teismas teisingai nustatė nusikaltimų padarymo motyvus bei tikslus ir nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad dar užeigoje T. S. dėl savanaudiškų paskatų paėmė nukentėjusiosios rankinuką siekdamas užvaldyti svetimą turtą, o J. S. bute sumušė nukentėjusiąją irgi dėl savanaudiškų paskatų bei pagrobė jos mobilaus ryšio telefoną. Tokias paskatas nuteistasis turėjo ir iki nužudymo pradžios, ir kėsinimosi į nukentėjusiosios gyvybę metu, N. T. buvo nužudyta plėšimo metu. Todėl teismas T. S. pagrįstai pripažino kaltu padarius ir nužudymą dėl savanaudiškų paskatų ,ir plėšimą, o šias nusikalstamas veikas teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. ir pagal BK 180 str. 1 d. Tokių teismo išvadų ir nusikalstamų veikų kvalifikavimo nuteistasis savo apeliaciniame skunde ir neginčija.

Nuteistasis prašo tik sušvelninti jam paskirtą bausmę, tačiau su tuo susijusius apeliacinio skundo argumentus kolegija irgi atmeta. Iš nuosprendžio matosi, kad paskirdamas T. S. bausmes teismas BK 54 str. 2 d., 61 str. 1, 2 d. ir kitų BK bendrosios dalies normų reikalavimų nepažeidė. Pirmiausia pažymėtina, kad teismas teisingai išsprendė nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių klausimą. Apeliaciniame skunde T. S. nurodo, kad visiškai prisipažįsta kaltu ir dėl padarytų nusikaltimų labai gailisi, teisme atsiprašė nukentėjusiosios artimųjų. Dar nurodo apie tai, kad ikiteisminio tyrimo metu parodė apie visas nusikaltimų padarymo aplinkybes, kurias dėl girtumo dar pajėgė prisiminti. Tačiau teismas T. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė ir tai, kolegijos nuomone, padarė pagrįstai. BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2008 m. vasario 28 d. Teismų praktikos skiriant bausmes už nužudymą apžvalgos išvadose nurodyta, kad teismai pripažįsta BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę tada, kai kaltininkas prisipažįsta padaręs nužudymą ir kartu nustatoma bent viena šių aplinkybių: jis nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti nužudymą ar jame dalyvavusius asmenis. Vien kaltininko prisipažinimas padarius nužudymą, nenustačius jo nuoširdaus gailėjimosi ar padėjimo išaiškinti šį nusikaltimą, negali būti pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kaltininko prisipažinimas padarius nužudymą nustatomas tada, kai jis pripažįsta esmines nužudymo padarymo aplinkybes savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų duodamas teisingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Tuo tarpu nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nužudymo nustatomas tada, kai kaltininkas atlieka pozityvius veiksmus – stengiasi atlyginti žalą, atsiprašo nukentėjusiųjų, kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo ir kt. Teismai turi įvertinti, ar asmens gailėjimasis yra nuoširdus, tikras, ar ne apsimestinis. Be to, prisipažinimui padarius nusikalstamą veiką, kaip vienam iš BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos lengvinančios aplinkybės turinio elementui, teismų praktikoje keliami ir kiti konkretūs reikalavimai: savanoriškumas, prisipažinimas laiku bei prisipažinimo išsamumas. Nuoširdus gailėjimasis yra psichinis procesas, pasireiškiantis kaltininko vidiniais išgyvenimais ir jo požiūriu į padarytą nusikaltimą, todėl būtina nustatyti, ar asmuo tikrai gailisi dėl savo padaryto nusikaltimo, ar išgyvena tik dėl to, kad jam reikia už tą nusikaltimą atsakyti. Nustatant, ar kaltininkas nuoširdžiai gailisi, įvertinamas jo elgesys tuoj po nusikaltimo padarymo ir vėliau. Kolegijos nuomone, šioje byloje nuteistojo T. S. prisipažinimas ir jo gailėjimasis dėl padarytų nusikaltimų jau nurodytų reikalavimų, būtinų tam, kad tai būtų pripažinta atsakomybę lengvinančia aplinkybe, neatitinka. Byloje nustatyta, kad palikęs sumuštą N. T. savo pažįstamo J. S. bute, T. S. iš nusikaltimo vietos pasišalino ir buvo policijos sulaikytas tik po dviejų dienų. Iš jo sugyventinės J. L. parodymų matosi, kad apie kilusias pasekmes, t. y. N. T. mirtį, T. S. tuo metu jau žinojo, nes apie tai jiems pranešė liudytojai M. ir O. J. . Taigi ir sužinojęs, kad jo sumušta nukentėjusioji mirė, nuteistasis pats į policiją neatvyko ir apie savo padarytus nusikaltimus nepranešė. Iš bylos matosi, kad tuo metu įtariant nužudymu buvo sulaikytas, o po to ir suimtas visai kitas asmuo – J. S. . Taip pat nustatyta, kad ir jau būdamas sulaikytas T. S. prisipažino kaltu ne iš karto. Pirmosios įtariamojo apklausos metu jis atkakliai neigė savo kaltę, parodė, kad N. T. nemušė ir apie jos nužudymą nieko nežino. T. S. kaltu prisipažino tik vėlesnių apklausų metu, tačiau pažymėtina, kad tuo metu ikiteisminis tyrimas jau buvo nustatęs visas esmines N. T. apiplėšimo ir jos nužudymo aplinkybes, apklausti liudytojai jau buvo T. S. nurodę kaip šiuos nusikaltimus padariusį asmenį. Iš to daroma išvada, kad nuteistojo prisipažinimas nebuvo savanoriškas, o jis buvo padarytas tik dėl jau surinktų kitų jo kaltės įrodymų. Pažymėtina ir tai, kad net ir prisipažinusio T. S. įtariamojo, o vėliau ir kaltinamojo parodymai nebuvo išsamūs, faktiškai jis tik neneigė savo kaltės, o smulkesnių nusikaltimo padarymo aplinkybių negalėjo nurodyti teisindamasis tuo, kad daug ko neprisimena dėl buvusio girtumo. Jau buvo nurodyta, kad šias aplinkybes ikiteisminis tyrimas ir teismas nustatė išnagrinėjus kitus įrodymus. Vertinant nuteistojo parodymų indėlį į teisingą bylos aplinkybių nustatymą, būtina atkreipti dėmesį ir į jo parodymus pirmosios instancijos teisme. Iš posėdžio protokolo matosi, kad teisiamajame posėdyje, nors ir prisipažinęs kaltu, T. S. iš viso atsisakė duoti parodymus ir pasiūlė teismui perskaityti jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Nuteistasis po to tik atsakė į jam užduodamus konkrečius klausimus. Dėl viso to daroma išvada, kad T. S. prisipažinimas nebuvo savalaikis, pavėluotas jo prisipažinimas bei parodymai nebuvo išsamūs, be to, šis prisipažinimas nebuvo savanoriškas, o buvo nulemtas kitų surinktų jį apkaltinančių įrodymų. Nuteistojo nurodomą gailėjimąsi dėl padarytų nusikaltimų laikyti nuoširdžiu irgi nėra pagrindo. Nužudytosios artimųjų nuteistasis atsiprašė tik paskutinio žodžio metu, iš karto po nusikaltimo padarymo nukentėjusiajai net nebandė suteikti bet kokios pagalbos, ir vėliau neatliko jokių pozityvių veiksmų, rodančių kaltininko vidinius išgyvenimus ir jo tikrą, nuoširdų gailėjimąsi. Bylos aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad nuteistojo nurodomi vidiniai išgyvenimai šiuo atveju didžiąja dalimi yra susiję su gresiančia griežta bausme. Todėl nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 str. 1 d. 2 p., teismas nenustatė pagrįstai. Kitų jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių taip pat nėra. Apeliantas nurodo, kad sutinka su nukentėjusiųjų pareikštais civiliniais ieškiniais ir kad ateityje padarytą žalą stengsis atlyginti. Tai vertintina teigiamai, tačiau, kita vertus, nuteistasis iki šiol realiai nusikaltimais padarytos žalos net nepradėjo atlyginti, o jo turtinė bei socialinė padėtis ir dėl žalos atlyginimo ateityje galimybės kelia rimtų abejonių. Nenustatęs jokių lengvinančių, teismas pagrįstai nustatė T. S. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamų veikų padarymą apsvaigus nuo alkoholio. Nuteistasis pats nurodo, kad buvo labai girtas ir pats pripažįsta, kad jo girtumas turėjo tiesioginės įtakos nusikalstamų veikų padarymui, dėl to nekyla abejonių, todėl nurodyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra nustatyta pagrįstai.

Iš nuosprendžio matosi, kad skirdamas T. S. bausmes, teismas atsižvelgė ir į kitas BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes: atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, kilusius neatstatomus padarinius, nuteistojo kaltės formą ir rūšį, taip pat įvertino duomenis, iš esmės tik neigiamai apibūdinančius kaltininko asmenybę. Nustatyta, kad praeityje T. S. jau tris kartus teistas už plėšimus, du paskutiniai teistumai neišnykę, paskutinį kartą paleistas iš laisvės atėmimo vietos atlikęs bausmę 2008 m. sausio 31 d., po kelių mėnesių jis vėl nusikalto ir šį kartą jau padarė labai sunkų nusikaltimą. Taip pat nustatyta, kad T. S. daugybę kartų baustas administracinėmis nuobaudomis, niekur nedirbo ir gyveno asocialiai. Netgi jo sugyventinė liudytoja J. L. teisme T. S. apibūdino kaip žiaurų žmogų, parodė, kad jis mušdavo ir ją pačią. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis nusikalto neatsitiktinai, nes jo antivisuomeninės nuostatos bei jo polinkis daryti nusikaltimus jau buvo seniai susiformavę. Tai parodo ir didesnį kaltininko asmenybės pavojingumą. Ir pagal BK 180 str. 1 d., ir pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. teismas paskyrė T. S. laisvės atėmimo bausmes, kurios tik nežymiai viršija šių baudžiamųjų įstatymų sankcijų vidurkius, galutinė subendrinta bausmė jam buvo paskirta apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę. Atsižvelgiant į visas jau aptartas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, T. S. ir už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės, ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė negali būti laikomos per griežtomis ir jas švelninti pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo T. S. apeliacinį skundą atmesti.