Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti teisėjų Irenos Paulauskienės, Mefodijos Povilaitienės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Vaidai Laukavičiūtei, dalyvaujant pareiškėjos atstovui pagal teismo sprendimą Liudvikui Jurgiui Lakickui, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovui Algirdui Adomui Stankevičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. A. G. (neveiksni), atstovaujamos globėjo pagal teismo sprendimą Liudviko Jurgio Lakicko, skundą dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjos, buvusios A. L., gimusios (duomenys neskelbtini), asmens duomenys buvo papildyti ir ištaisyti (b. l. 6) į M. A. G., kuri gimusi (duomenys neskelbtini), atstovas (toliau – ir pareiškėjos atstovas, pareiškėjas) pagal 2005 04 08 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutartį Liudvikas Jurgis Lakickas prašo panaikinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau ir LGGRTC, Centras) generalinės direktorės 2009 02 13 įsakymą Nr. IV-22 (b.l. 13) ir įpareigoti LGGRTC pripažinti ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvio – kario savanorio teisinį statusą B. (B.) G., B. s., (gim. (duomenys neskelbtini)), po mirties (b. l. 3-4).

Pareiškėjos atstovas 2008 metais kreipėsi į atsakovą LGGRTC dėl ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvio – kario savanorio teisinio statuso suteikimo globotinės A. L. tėvui B. G., B. s. (gimusiam (duomenys neskelbtini)) po mirties.

Centras 2009 02 20 raštu Nr. 38R-r-477 atsisakė pripažinti kario savanorio teisinį statusą B. G. po mirties dėl ginkluoto pasipriešinimo okupacijai veiklos įrodymų stokos. Prieš tai atsakovas 2000 12 18 rašte Nr. 51-09-1-6754 atsisakymą suteikti prašomą statusą buvo motyvavęs B. G. partizano priesaikos sulaužymu. Pažymėtina, kad B. G. užsiregistravimas NKVD skyriuje, nežinant užsiregistravimo minėtame skyriuje aplinkybių, kaip faktas pats savaime negali būti vertinamas kaip priesaikos sulaužymas.

Pabrėžia, kad B. G. NKVD skyriuje užsiregistravo gavęs partizanų pritarimą, įsipareigojęs palaikyti ryšius su partizanais ir atsižvelgdamas į tuometinę padėtį, nes buvo paskleista informacija, kad tie, kurie „savo noru išeis iš miško“, užsiregistruos, bus atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. B. G., nors ir užsiregistravo NKVD skyriuje, tačiau duotos partizano priesaikos nesulaužė. Jis ir toliau palaikė slaptus ryšius su jais: už tą veiklą jis buvo suimtas ir VRLK kariuomenės karinio tribunolo 1946 09 06 nuosprendžiu pagal RTFSR BK 58/1a straipsnį nuteistas dešimčiai metų įkalinimo pataisos darbų stovykloje, Magadano srityje „Sevvostlage“. Jis ten mirė (duomenys neskelbtini).

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skundo reikalavimus.

Centras 2009 04 23 teisme gautu raštu (b. l. 57) paaiškino, kad pagal Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymo 6 str. 1 dalį, Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija iki 2009 03 24 buvo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro struktūrinis padalinys ir todėl 2009 04 09 atsiliepimas į Liudviko Jurgio Lakicko skundą Nr. 37 R-44, atspindi tiek Centro, tiek ir jo struktūrinio padalinio Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos (toliau – ir Komisija) poziciją į pareiškėjo skundą.

Teismo posėdyje atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovas palaikė atsiliepimo argumentus ir prašė skundo netenkinti. Papildomai paaiškino, kad iš visos surinktos medžiagos yra galimybė nustatyti tik tai, kad B. G. vokiečių okupacijos metais tarnavo vokiečių policijoje, nes tik už tai jis buvo nuteistas. Jeigu jis būtų dalyvavęs ginkluotame pasipriešinime, kai Lietuvą okupavo sovietų kariuomenė, be to, dar būtų sužeistas kovos metu, jį už tokį pasipriešinimą sulaikant, kaip teigia pareiškėjas, jis tikrai būtų teisiamas ir už ginkluotą pasipriešinimą. Be to, nėra jokių duomenų, kokiam partizanų būriui jis galėjo priklausyti, todėl nėra galimybės nustatyti ir to, kaip jis veikė pasipriešinant sovietinei okupacijai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, išnagrinėjęs bylą, nustatė, kad skundas netenkintinas.

Pareiškėjas kreipėsi atstovaudamas M. A. G. 2008 05 12 prašymu-anketa į LGGRTC Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisiją, siekdamas, kad jos tėvui B. G. būtų suteiktas kario savanorio teisinis statusas po mirties (b. l. 28-29). Pareiškėjos atstovas patvirtino, kad prašymą už neveiksnią pasirašė jis. Toks teisinis statusas suteikiamas vadovaujantis Pasipriešinimo 1940 – 1990 metų okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymu (toliau – ir Įstatymas). Pagal šio Įstatymo 2 straipsnio nuostatas Kariai savanoriai yra ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai:

1) 1941-ųjų birželio sukilimo dalyviai, birželio 22-28 dienomis ginklu kovoję su okupacinės valdžios struktūromis, taip pat šio sukilimo vadovai ir štabų nariai;

2) Vietinės rinktinės kariai;

3) Tėvynės apsaugos rinktinės kariai;

4) partizanai, kurie priklausė ginkluoto pasipriešinimo struktūroms, davė priesaiką ir jos nesulaužė, turėjo atpažinimo ženklus ir ginklus, gyveno nelegaliai, taip pat rezervinių būrių, organizacinių skyrių bei kitų slaptųjų ginkluoto pasipriešinimo struktūrų nariai, kurie davė priesaiką ir jos nesulaužė, turėjo ginklus ir vadovybės įsakymu dalyvavo kautynėse ar kitose ginkluotose operacijose, taip pat partizanų ryšininkai ar rėmėjai, patekę į kautynių situaciją, su ginklu dalyvavę šiose kautynėse ir jų metu suimti, sužeisti, žuvę ar mirę įkalinimo metu.

Pagal Įstatymo 3 straipsnį Kariams savanoriams prilygintais asmenimis pripažįstami:

1) asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. ėjo Lietuvos Respublikos tikrąją karo ar policijos tarnybą ir kurie pirmosios sovietinės okupacijos (1940-1941 m.) metu buvo suimti arba ištremti ar būdami tremtyje suimti, įkalinti ir nuteisti mirties bausme ir mirties bausmė įvykdyta arba buvo nužudyti, žuvo, mirė įkalinimo metu;

2) asmenys, kurie organizavo ar dalyvavo GULAG’o politinių kalinių sukilimuose ir sukilimų malšinimo metu žuvo arba po numalšinimo buvo nuteisti papildoma bausme ar perkelti į uždaruosius kalėjimus ar baudžiamuosius lagerius.

Prašymas suteikti statusą buvo grindžiamas B. G. dalyvavimu įvykiuose nuo 1944 metų. Nurodoma, kad jis vengdamas paėmimo į sovietų kariuomenę slapstėsi pas tėvus, po to, kuriantis partizanų būriams išėjo su broliais kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. B. G. 1945 07 30 užsiregistravo sovietinės valdžios organuose, nes buvo išleistas potvarkis, kad tie, kurie savo noru išeis iš miškų ir užsiregistruos, bus atleidžiami nuo bausmės. Nors partizanai vertino tai kaip provokaciją (taip rašoma prašyme-anketoje), tačiau apsvarstę sunkią savo padėtį, nutarė ir davė žodinį nurodymą B. G. užsiregistruoti NKVD skyriuje su įpareigojimu, kad jis palaikys ryšį su partizanais, teiks jiems būtiną informaciją ir pan., jis visa tai ir darė. Prašyme buvo teigiama, kad po užsiregistravimo jis buvo partizanų ryšininku, miške buvo likę dar trys jo broliai. Prašyme teigiama, kad jis buvo greitai susektas ir 1945 m. viename susitikime su partizanais tėvų namuose jie buvo apsupti, trims jo broliams pavyko pabėgti, o B. G. buvo sunkiai sužeistas ir sulaikytas, o 1946 metais nuteistas 10 metų laisvės atėmimo, bet (duomenys neskelbtini) mirė lageryje nuo šautinės žaizdos pilve. Kiti trys jo broliai žuvo (duomenys neskelbtini) metais.

Štai šie duomenys ir buvo vertinami Komisijoje ta prasme, ar jie nesudaro pagrindo pripažinti kario savanorio statusą B. G..

2000 11 22 B. G. jau buvo atsisakyta suteikti kario savanorio statusą būtent dėl to, kad jis 1945 07 30 užsiregistravo NKVD Stakliškių vls. skyriuje (b. l. 26). Tai atitiko minėto įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatas, draudžiančias tokiems asmenims suteikti kario savanorio statusą. Tačiau Įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalies nuostata netaikoma, jeigu šie asmenys tuo metu (kai legalizavosi) bendradarbiavo su pasipriešinimo (rezistencijos) organizacijomis ar institucijomis ir vykdė jų specialias užduotis. Kadangi 2008 metais pateiktame prašyme nurodytas būtent tokių užduočių vykdymas, Komisija vėl iš naujo svarstė klausimą dėl statuso pripažinimo.

Išskyrus archyvuose turimą medžiagą, t. y. baudžiamosios bylos medžiagą (perduotą teismui 2009 04 17 aktu Nr. N1-7-1(10.3) (b. l. 52-53), jokių kitų rašytinių įrodymų ar liudytojų, kurie galėtų paliudyti nurodomas aplinkybes, nėra nustatyta. Pareiškėjo nurodoma liudytoja, kaip jis paaiškino, atvykti į teismą negalėjo dėl sveikatos būklės, be to, jai nėra pripažintas joks pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms statusas (tai patvirtino LGGRTC atstovas ir pareiškėjas), dėl to jos parodymais vis tiek nebūtų galimybės nustatyti, kokiai ginkluoto pasipriešinimo struktūrai priklausė B. G., o dėl to nebūtų galimybės nustatyti, kokios struktūros pavedimus jis vykdė. Taigi, vienintelis įrodymų šaltinis yra minėta baudžiamosios bylos medžiaga. Šia medžiaga rėmėsi ir 2008 12 06 specialistė archyvistė analitikė L. P., surašydama išvadą (b. l. 37-38). Teisme baudžiamosios bylos medžiaga paskelbta pasinaudojant vertėjo paslaugomis. Šioje baudžiamojoje byloje yra B. G. (rusų kalba rašoma – G.) 1945 metų sulaikymo protokolas, iš kurio matyti, kad jo sulaikymo metu jis bandė pabėgti, nors buvo perspėtas, viskas vyko nakties metu, o dėl bandymo pabėgti jis buvo sužeistas į dešinę koją ir kairį šoną (baudžiamosios bylos Nr. 29546/3 7 lapas). Nors šie duomenys atitinka prašyme suteikti statusą nurodytoms aplinkybėms, tačiau iš šio protokolo negalima daryti išvados, kad tuo metu jis dalyvavo susitikime su partizanais ir juo labiau, kad sužeistas buvo ginkluotos kovos metu. Sulaikymo duomenys prieštarauja šiuo metu mirusios K. L. –G. 2000 08 01 pasirašytam B. G. gyvenimo aprašymui (b. l. 21), kuris buvo teikiamas Politinių kalinių-tremtinių organizacijai. Jeigu B. G. sulaikymo metu jis būtų priešinęsis ginklu, būtų sulaikytas po ginkluotos kovos, jis būtų teisimas ne vien už tarnavimą vokiečių policijoje. Byloje yra liudytojo B. P. apklausos protokolas (baudžiamosios bylos l. 13-14), kur liudytoju apklausiamas asmuo, po sovietų armijos atėjimo į Lietuvą buvęs „naikinamojo padalinio“ kariu („istrebitelnyj vzvod“), t. y. liaudyje vadinamu „stribu“, ir šis asmuo taip pat nepatvirtino, nors buvo klausiamas, kas jam žinoma apie B. G. veiklą po to, kai sovietų armija užėmė Lietuvą, kad B. G. dalyvavo pasipriešinime okupantams. Nors pastebėtina, kad dėl to liudytojas išreiškė labai neapibrėžtas abejones – sakė, kad dažnai ieškojo B. G. jo tėvo B. namuose, bet ten jo niekada neužtiko, tačiau konkrečiau šis liudytojas netvirtino. Liudytojas paaiškino, kad ieškojo B. G., kaip asmens tarnavusio vokiečių policijoje. Šis liudytojas patvirtino faktą, kad B. G. tarnavo vokiečių policijoje, to neneigė ir apklausiamas B. G.. Kiti liudytojai buvo apklausiami tik dėl B. G. darbo vokiečių policijoje ir dėl vokiečių okupacijos metais įvykusio vienos šeimos nužudymo (šis kaltinimas nebuvo patvirtintas). Nei vienas liudytojas nepatvirtino, kad B. G. dalyvavo kokiame nors ginkluotame pasipriešinime sovietų okupacinei valdžiai. Buvo tik nustatyta, kad dar 1944 metais, esant vokiečiams, tarybiniai partizanai buvo apsupę B. G. namą už tai, kad jis dirbo vokiečių policijoje, o B. G. gindamasis nuo jų atsišaudė. Tai patvirtino ir jis pats.

Nuteistas B. G. buvo tik už tai, kad tarnavo vokiečių policijoje, o nuo 1944 metų iki sulaikymo dienos buvo nelegalioje padėtyje. Jam pritaikytas Rusijos federacijos baudžiamojo kodekso 58-1-a str. nuteisiant jį 10 metų laisvės atėmimo ir politinių teisių atėmimu. Rusijos tarybų federacinės socialistinės respublikos Baudžiamasis kodeksas galiojo Lietuvos Respublikoje nuo 1940 m. gruodžio 1 d. iki 1961 m. rugsėjo 1 d. Šio BK 58 1a straipsnis numatė: „Tėvynės išdavimas, t. y. TSR Sąjungos piliečių veiksmai, kuriais kenkiama TSR Sąjungos karinei galiai, jos valstybinei nepriklausomybei ar jos teritorijos neliečiamybei, kaip antai: šnipinėjimas, karinės ar valstybinės paslapties išdavimas, perėjimas į priešo pusę, pabėgimas ar perskridimas į užsienį.“, bausmė buvo arba sušaudymas su viso turto konfiskavimu, o lengvinančių aplinkybių atveju – laisvės atėmimas 10 metų laikui su viso turto konfiskavimu. Ginkluotas pasipriešinimas esamai sovietinei santvarkai pagal šį kodeksą turėjo būti kvalifikuojamas pagal 59 straipsnio kurį nors variantą (59 1, 3 straipsnius). Pvz. BK 59 ³ straipsnis numatė atsakomybę už „banditizmą“, t. y. ginkluotų gaujų organizavimą ir dalyvavimą jose ir kt. Taigi visos B. G. nuteisimo aplinkybės nepatvirtino fakto, kad jis dalyvavo ginkluotame pasipriešinime sovietų valdžiai. Šiuo atveju nėra reikšminga aplinkybė, kurią aiškina pareiškėjas, kad B. G. niekada netarnavo vokiečių policijoje, o tarnavo tik nepriklausomos Lietuvos policijoje, nes ne tai yra ginčo dalykas. Tuo tarpu minėtos Įstatymo nuostatos reikalauja konkrečiai nustatyti kokiame ginkluotame pasipriešinime asmuo dalyvavo, o jeigu asmuo buvo partizanas, būtina nustatyti, kokiai ginkluoto pasipriešinimo struktūrai jis priklausė, kad davė priesaiką ir jos nesulaužė, turėjo atpažinimo ženklus ir ginklus, gyveno nelegaliai ir pan., taip pat būtina nustatyti, kad asmuo buvo partizanų ryšininkas ar rėmėjas, patekęs į kautynių situaciją, su ginklu dalyvavęs kautynėse ir jų metu suimtas, sužeistas, žuvęs ar miręs įkalinimo metu. Minėta, kad nors sulaikant B. G. buvo sužeistas, bet galima nustatyti tik tai, kad jis bėgo nuo suėmimo, pats nebuvo ginkluotas, dėl to bandymo pabėgti buvo sužeistas, t. y. ne kautynių metu jis buvo sužeistas. Įstatymo nuostatos kalba ir apie mirusius įkalinimo metu, bet čia kalbama apie įkalinimą būtent dėl ginkluoto pasipriešinimo kovos. T. y. Įstatymo 2 straipsnio 4 punkto nuostatos turi būti aiškinamos taip: būtina požymių visuma, nepakanka vien tik nelegalaus gyvenimo, mirties įkalinimo įstaigoje paskirų faktų, o būtina, kad gyvenimas nelegaliai būtų dėl to, kad asmuo dalyvauja ginkluotame pasipriešinime, mirtis įkalinimo įstaigoje irgi reikšminga tik tada, kai asmuo įkalintas už ginkluotą pasipriešinimą. Taip pat nėra duomenų, kokiu būdu B. G. žuvo įkalinimo įstaigoje, tik aišku, kad nuo šautinės žaizdos ((duomenys neskelbtini) mirties aktas). Tačiau Įstatymo 3 straipsnio 2 punktas reikalauja, kad asmuo būtų organizavęs ar dalyvavęs GULAG-o politinių kalinių sukilimuose ir sukilimų metu būtų žuvęs. Reiškia, norint jam pripažinti kario savanorio statusą, turi būti nustatytos tokios aplinkybės, kurių reikalauja Įstatymas.

Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija dėl pirmiau aprašytų aplinkybių pagrįstai priėmė sprendimą nepripažinti kario savanorio teisinio statuso (b. l. 40). Sprendimas priimtas dėl to, kad nėra įrodymų, jog B. G. būtų dalyvavęs pasipriešinime sovietinei okupacijai tokiu būdu, kuris aptartas minėtose Įstatymo normose. Nustatyta, kad jis slapstėsi, tačiau aišku, kad tam buvo ir kitų priežasčių – darbas vokiečių policijoje, vengimas būti paimtam į Rusijos kariuomenę. Pareiškėjo aiškinimas anketoje apie tai, kad B. G. broliai pasiuntė legalizuotis dėl to, kad reikėjo ryšininko, yra nelogiškas, nes kaip matyti iš liudytojų parodymų baudžiamojoje byloje ir paties B. G. parodymų, apie tai, kad jis dirbo vokiečių policijoje buvo plačiai žinoma. Vokiečių okupacijos metais jo tėvui B. grasino partizanai, reikalavę dėl to, kad jo sūnus dirba policijoje, pateikti jiems ginklų, ką jis ir padarė (liudytojo B. P. parodymai). Taigi siųsti tokį asmenį legalizuotis dėl to, kad jis būtų ryšininku, nebuvo prasmės, nes visiems tuo metu buvo žinoma, kad asmenys, dirbę vokiečių policijoje, kitose valdžios struktūrose, suimami už bendradarbiavimą su vokiečiais.

Pareiškėjas Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos sprendimo, pranešto jam 2008 12 24 raštu (b. l. 40-41) neskundė, kaip šiame rašte buvo nurodyta Centro direktorei. Tai patvirtino tiek pareiškėjas, tiek atsakovo atstovas, todėl Centro direktorė pagrįstai priėmė skundžiamą 2009 02 13 įsakymą Nr. IV-22. Tokio sprendimo priėmimo motyvai pareiškėjams buvo pranešti Komisijos 2008 12 24 raštu Nr. 38R-3648 ir 2009 02 20 Komisijos raštu Nr. 38R-r-477 (b. l. 43).

Dėl nurodytų aplinkybių skundas negali būti tenkinamas, nes yra nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str., 87 str., 88 str. 1 p., 127 str., kolegija

nusprendė:

pareiškėjos M. A. G., atstovaujamos Liudviko Jurgio Lakicko, skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.