Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2009-02-09 · Civilinė byla Nr. 2A-115/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-02-09
Bylos Nr.
2A-115/2009
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Kazys Kailiūnas, Konstantinas Gurinas, Danutė Milašienė
Atsakovas
K. T., J. K., K., J.
Ieškovas
A. P., A.
Advokatai
Kristina Česnauskienė, Sonata Žukauskienė
Kategorijos
  • 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 36.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 42.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-115/2009Procesinio sprendimo kategorijos: 35.5; 36.1; 42.4 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. vasario 9 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kazio Kailiūno ir Danutės Milašienės, sekretoriaujant Vaidai Sasnauskaitei,

dalyvaujant ieškovo atstovei advokatei Sonatai Žukauskienei,atsakovams K. T. , J. K. ,atsakovų atstovei advokatei Kristinai Česnauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų K. T. ir J. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. gegužės 21 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, o priešieškinis atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-357-378/2008 pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovams K. T. ir J. K. dėl nuostolių atlyginimo ir atsakovų K. T. ir J. K. priešieškinį ieškovui A. P. dėl avanso įskaitymo į baudą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustat ė:

Ieškovas A. P. pareiškė ieškinį atsakovams K. T. ir J. K. dėl 600 000 Lt nuostolių atlyginimo. Ieškovas nurodė, kad 2006 m. gruodžio 8 d. tarp šalių buvo sudaryta avansinė sutartis, pagal kurią atsakovai (pardavėjai) įsipareigojo parduoti ieškovui (pirkėjui) UAB „(duomenys neskelbtini)“ 80 proc. (2 144 vnt.) akcijų, kiekvienas po 40 proc. (po 1 072 vnt.) akcijų už bendrą 4 000 000 Lt kainą. Sutarties sudarymo metu ieškovas sumokėjo atsakovams 200 000 Lt avansą - kiekvienam po 100 000 Lt, ką patvirtina įrašas sutartyje (b. l. 10). Pagrindinė sutartis pas notarą turėjo būti sudaryta iki 2007 m. kovo 1 d. Ieškovas nurodė, jog jis ne kartą kreipėsi į atsakovus, prašydamas sudaryti sutartį, tačiau atsakovai sutarties sudarymą vilkino, sutarties įforminimą vis atidėliojo. Ieškovas taip pat siuntė atsakovams pranešimus per notarų kontorą, pranešdamas, kad atsakovai iki 2007 m. birželio 15 d. privalo atvykti į Kauno m. 18-ąjį notarų biurą, pateikti visus reikalingus dokumentus ir pasirašyti pagrindinę akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, informavo atsakovus, jog, jiems neatvykus, 2006 m. gruodžio 8 d. sutartis neteks galios ir ieškovas neturės prievolės pirkti iš atsakovų nurodytas akcijas, kiekvienas iš atsakovų privalės ieškovui sumokėti po 200 000 Lt baudą bei grąžinti ieškovui jo sumokėtą 200 000 Lt avansą. Tačiau atsakovai pas notarą nepasirodė, todėl pagrindinė akcijų pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta nebuvo. Atsižvelgdamas į šią aplinkybę ir vadovaudamasis 2006 m. gruodžio 8 d. sutarties 7 ir 9 punktais, ieškovas iš atsakovų prašė priteisti 600 000 Lt nuostolių (200 000 Lt baudą ir 400 000 Lt dvigubą avanso sumą), kuriuos jis patyrė, atsakovams nepagrįstai atsisakius vykdyti pagrindinę sutartį.

Šalies argumentai

Atsakovai K. T. ir J. K. pateikė teismui priešieškinį, kuriuo prašė įskaityti pagal 2006 m. gruodžio 8 d. avansinę pirkimo-pardavimo sutartį ieškovo A. P. sumokėtas avanso sumas: 100 000 Lt atsakovui K. T. ir 100 000 Lt atsakovui J. K. į ieškovo A. P. mokėtiną baudą dėl atsisakymo sudaryti 2 144 vnt. paprastųjų vardinių UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartį. Atsakovai nurodė, kad pagrindinė akcijų pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovo atsisakymo sudaryti sutartį. Preliminariosios sutarties galiojimo metu atsakovai ragino ieškovą nedelsiant sudaryti pagrindinę sutartį, tačiau ieškovas vengė sutarties įforminimo ir atidėliojo susitikimo ir sutarties pasirašymo terminą. Iki 2007 m. kovo 1 d. atsakovai iš ieškovo negavo jokio rašytinio prašymo ar pareikalavimo nedelsiant sudaryti sutartį. Toks ieškovo elgesys traktuotinas kaip jo atsisakymas sudaryti akcijų pirkimo-pardavimo sutartį. Be to, ieškovas neturėjo pakankamai lėšų atsiskaitymui už akcijas. Jis ketino kreiptis į bankus dėl kredito suteikimo, tačiau jam buvo atsisakyta suteikti kreditą. Ieškovas sutartos sumos neturėjo nei preliminariosios sutarties sudarymo metu, nei prieš pasibaigiant jos terminui, o ieškovo mėginimai gauti kreditą, kaip matyti, nepavyko. Nesulaukus iš ieškovo jokių pasiūlymų pratęsti pagrindinės sutarties pasirašymo terminą ar kaip nors kitaip spręsti iškilusią problemą, preliminariojoje sutartyje nurodytas terminas pasibaigė ir pratęstas nebuvo. Ieškovas atsakovams yra sumokėjęs po 100 000 Lt avansą, iš viso 200 000 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad pagrindinė akcijų pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta nebuvo, nes ieškovas ją atsisakė sudaryti, ieškovo sumokėtas atsakovams pagal preliminariosios sutarties 10 punktą lieka pardavėjams ir yra negrąžinamas.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos teismas 2008 m. gegužės 21 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovui A. P. iš atsakovų K. T. ir J. K. po 200 000 Lt avanso ir baudos; priešieškinį atmetė.

Teismas šalių sudarytą sutartį vertino kaip preliminariąją sutartį (CK 6.165 str.). Nurodė, kad šalių pasirašytoji sutartis atitinka CK 6.165 straipsnyje įtvirtintas visas sąlygas. Pažymėjo, kad bylos medžiaga nustatyta, jog tarp šalių sudaryta preliminarioji sutartis nebuvo įvykdyta, t.y. šalys pagrindinės akcijų pirkimo – pardavimo sutarties nesudarė. Tarp šalių yra kilęs ginčas dėl preliminariosios sutarties neįvykdymo pasekmių. Teismas nurodė, kad šioje byloje šalys susitarė dėl 200 000 Lt baudos ir dvigubos avanso sumos sumokėjimo. Ginčo šalys už atsisakymą sudaryti pagrindinę sutartį susitarė dėl netesybų baudos forma. Teismas pripažino, kad preliminariojoje sutartyje nustatyta 200 000 Lt bauda yra įskaitinės netesybos.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, kad šalys, sudarydamos preliminariąją sutartį, susitarė dėl tam tikrų savo įsipareigojimų apimties. Atsakovai prisiėmė prievolę parengti visus būtinus sutarties sudarymui dokumentus. Nagrinėjant bylą teisme, atsakovai pripažino, kad jie turėjo parengti pačią sutartį, gauti trečiojo akcininko bei savo žmonų sutikimus akcijų pardavimui. Teismas pažymėjo, kad atsakovai nepateikė jokių įrodymų apie tai, jog jie būtų įvykdę Akcinių bendrovių įstatymo 47 straipsnio reikalavimus (CPK 178 str.), todėl padarė išvadą, kad atsakovai jokių dokumentų, reikalingų pagrindinės sutarties sudarymui, apskritai nerengė. Todėl teismas konstatavo, kad atsakovai neįvykdė preliminariosios sutarties 3 punktu prisiimto įsipareigojimo parengti visus akcijų pirkimo – pardavimo sutarties sudarymui reikalingus dokumentus, dėl ko pagrindinė sutartis negalėjo būti sudaryta. Teismas atmetė atsakovų argumentus, kad sutartis buvo nesudaryta dėl ieškovo nemokumo, kaip neįrodytus jokiais įrodymais. Teismas nurodė, kad aplinkybę, jog ieškovas ketino vykdyti savo įsipareigojimus, patvirtina jau pats avanso, 200 000 Lt, sumokėjimo faktas.

Teismas konstatavo, kad liudytojų R. Š. ir L. T. parodymai leidžia daryti išvadą, jog atsakovai preliminariosios sutarties vykdyti neketino, dokumentų pagrindinės sutarties sudarymui neparengė, nors tai buvo jų tiesioginė prievolė pagal preliminariąją sutartį, nors buvo gavę iš ieškovo 200 000 Lt avansą. Teismas sprendė, kad toks atsakovų elgesys prieštarauja CK 6.200 straipsnio 1 daliai, numatančiai, kad šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai. Teismas pažymėjo tai, kad atsakovai nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, pagrįstų byloje surinktais įrodymais, kurios leistų pagrįstai manyti, jog iki preliminarioje sutartyje numatyto pagrindinės sutarties sudarymo termino egzistavo kokios nors objektyvios priežastys, kliudžiusios pirkimo – pardavimo sandorį sudaryti. Teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimas priteisti sutarties netesybas – baudą, yra pagrįstas ir įrodytas. Teismas padarė išvadą, kad, remiantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais protingumo bei sąžiningumo principais, atsižvelgiant į turto vertę (keturi milijonai Lt), šalių nustatytų netesybų (baudos) dydis, 200 000 Lt, nėra neprotingai didelis. Sudarydamas preliminarią sutartį ir sumokėdamas atsakovams avansą, ieškovas pagrįstai tikėjosi už sutartą kainą įsigyti pageidaujamą turtą. Dėl kaltų atsakovų veiksmų šie ieškovo teisėti lūkesčiai buvo pažeisti, todėl teismas ieškovui iš atsakovų priteisė sutartimi šalių nustatytą baudą (CK 6.73 str.).

Teismas nurodė, kad šalys susitarė, jog ieškovo sumokėti 200 000 Lt bus įskaityti į parduodamo turto (akcijų) kainą (sutarties 2 p.). Todėl šią sumą laikė avansu. Avansą arba preliminariosios sutarties įvykdymui užtikrinti pinigų sumą sumokėjusi šalis turi teisę reikalauti grąžinti juos visais atvejais, išskyrus tuos, kai iš preliminariosios sutarties turinio galima daryti išvadą apie šios sutarties šalių susitarimą dėl atsakomybės už šioje sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymą netesybų forma. Teismas ieškovui iš atsakovų priteisė sumokėtą 200 000 Lt avanso sumą. Teismas netenkino ieškovo reikalavimo priteisti dvigubą avanso sumą, nurodydamas, kad tai reikštų dvigubas netesybas, kas neatitinka nei protingumo, nei sąžiningumo principų.

Teismas netenkino atsakovų priešieškinio, nes, nustačius, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovų kaltės, jis negali būti tenkinamas.

Šalies argumentai

Atsakovai K. T. ir J. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2008 m. gegužės 21 d. sprendimą, priimti naują sprendimą: ieškinį atmesti, priešieškinį patenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos argumentus:

1. Teismas teisingai nustatė faktinę aplinkybę, kad tarp ieškovo ir atsakovų 2006 m. gruodžio 8 d. sudaryta Avansinė akcijų pirkimo-pardavimo sutartis yra preliminarioji sutartis, tačiau padarė klaidingą išvadą, kad pagrindinė sutartis nustatytu terminu nebuvo sudaryta dėl atsakovų kaltės. Atsakovai, pardavėjai, niekada nevengė pirkėjo ir sutarties 3 punkte nustatytu terminu, iki 2007 m. kovo 1 d., norėjo įgyvendinti savo ketinimą parduoti akcijas, buvo pasiruošę pasirašyti Akcijų pirkimo-pardavimo sutartį. Nepaisant atsakovų raginimų, pirkėjas nuolat atsisakydavo sudaryti pagrindinę sutartį ir išsisukdavo nuo tiesaus atsakymo, kada pagaliau gaus pinigus ir ją pasirašys.

2. Teismas netinkamai įvertino ir aiškino sutarties 3 punkto nuostatą, pagal kurią pardavėjai buvo įsipareigoję parengti visus akcijų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymui reikalingus dokumentus. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra jokių įrodymų, jog atsakovai būtų ruošę dokumentus pagrindinei sutarčiai sudaryti, todėl savo veiksmais ir elgesiu parodė, jog neketina sudaryti pagrindinės sutarties. Jokių specialių dokumentų pagrindinės sutarties pasirašymui paruošti ir nereikėjo, jokių ypatingų ir ilgai trunkančių procedūrų ar veiksmų atlikti taip pat nereikėjo. Atsakovai visada buvo pasiruošę pasirašyti pagrindinę sutartį, o pačiam sandoriui būtų užtekę kelių minučių, t.y. tik pasirašyti rašytinę Akcijų pirkimo - pardavimo sutartį, kurios projektą atsakovai seniai turėjo, bei padaryti atitinkamus pakeitimus Akcininkų knygoje. Trečiojo akcininko sutikimas buvo gautas dar 2006 m. lapkričio mėnesį. Taigi, priešingai nei sprendime konstatavo teismas, nebuvo pažeisti ir Akcinių bendrovių įstatymo reikalavimai dėl akcijų perleidimo tvarkos.

3. Sutartyje nebuvo nurodyti konkretūs pardavėjų veiksmai dėl rengimosi sudaryti pagrindinę sutartį, dėl kurių atlikimo privalėjo atsiskaityti ar informuoti pirkėją. Pasirašant preliminariąją sutartį, ieškovui buvo žinoma apie įmonės akcininkų skaičių ir trečiojo akcininko atsisakymą pirkti parduodamas akcijas. Preliminariosios sutarties galiojimo terminas buvo pakankamai ilgas – beveik 4 mėnesiai, tarpusavio santykiai tęstiniai ir ilgalaikiai. Logiška ir dėsninga, kad jeigu pardavėjai būtų vengę sudaryti pagrindinę sutartį, tai pirkėjas A. P. , norėdamas sąžiningai įgyvendinti savo tikruosius ketinimus - nusipirkti akcijas, dar iki 2007 m. kovo 1 d. (kada baigėsi preliminariosios sutarties galiojimas) būtų ėmęsis aktyvių veiksmų savo interesų apsaugai. Norėdamas pagrįsti atsakovų vengimą sudaryti pagrindinę sutartį, pateikti dokumentus, ieškovas būtų konstatavęs faktines aplinkybes antstolio pagalba, įteikęs pranešimus/reikalavimus UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ofise asmeniškai ar per kurjerius, notarų biurą, siuntęs registruotus laiškus į atsakovų namus ar ofisą ir pan. Tačiau šių logiškų ir dėsningų veiksmų ieškovas nesiėmė iki pat 2007 m. gegužės mėn., kada preliminariosios sutarties terminas jau buvo pasibaigęs.

4. Teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojo R. Š. parodymais, kad sutarties šalys buvo susitarę Akcijų pirkimo pardavimo sutartį sudaryti pas notarą, t.y. ją notariškai tvirtinti. Šios ginčo aplinkybės, susijusios su šalių valia, susitarimu ir jo vykdymo tvarka, sutarties pasirašymo vieta, negali būti įrodinėjamos liudytojų parodymais. Nustatant sutarties pasirašymo vietą ir kitas svarbias aplinkybes, būtina vadovautis šalių pasirašyta sutartimi bei CK 1.5, 6.193 straipsniais. Sudarius preliminariąją sutartį, sutarimo pasirašyti pagrindinę sutartį notarų biure tarp pirkėjo ir pardavėjų nebuvo, juolab, kad CK nenustato privalomos notarinės formos šios rūšies sandoriams sudaryti. Taigi tas faktas, kad pirkėjas ir pardavėjai neplanavo Akcijų pirkimo-pardavimo sutarties sudaryti notarine tvarka, specialiai tam nesirengė (nederino vizitacijos pas notarą datos ir pan.), jokiu būdu nereiškia, kad atsakovai neatliko kažkokių savo įsipareigojimų, būtinų parengiamųjų veiksmų pagal minėtą 2006 m. gruodžio 8 d. preliminariosios sutarties 3 punktą, kas leistų teigti, kad atsakovai iš anksto neketino sudaryti pagrindinės sutarties ir stengėsi užvilkinti laiką. 2007 m. gegužės 30 d. ieškovo kvietimas į notarų biurą sudaryti pagrindinę sutartį, neturi įrodomosios reikšmės dėl tariamos atsakovų kaltės, nes buvo siųstas po preliminariosios sutarties termino pabaigos (2007 m. kovo 1 d.). Teismas privalėjo kritiškai vertinti liudytojo R. Š. paaiškinimus, kaip suinteresuoto ieškovo nauda asmens, nes jis yra geras A. P. bičiulis, verslo partneris. Šis asmuo dalyvavo pas advokatę S. Žukauskienę, pasirašant preliminariąją sutartį, pagal kurią davė pardavėjams dalį pinigų (avanso), t.y. net 100 000 Lt, nes ieškovas pats visos sumos neturėjo.

5. Teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai neanalizavo ir nevertino pirkėjo finansinio mokumo ir galėjimo įvykdyti savo finansinius įsipareigojimus per preliminariosios sutarties galiojimo terminą. Ieškovas pats vengė ir negalėjo sudaryti pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties. Atsakovai žinojo tokio elgesio priežastis - kaip ne kartą yra sakęs ir pats ieškovas, jis neturėjo pakankamai lėšų (3 800 000 Lt) sumokėti visą pirkimo-pardavimo kainą, o bankai buvo atsisakę suteikti jam reikiamą paskolą. Nors teisme A. P. nurodė, kad pinigus būtų sumokėjusi jo firma, tačiau jokių įrodymų tam pagrįsti nepateikė. Teismas nepagrįstai netenkino atsakovų prašymo iš bankų, kuriuose ieškovas turi savo sąskaitas, išreikalauti jų išrašus laikotarpiu nuo 2006 gruodžio 8 d. iki 2007 m. kovo 1 d. tam, kad įsitikinti ieškovo finansiniu pajėgumu preliminarios sutarties galiojimo terminu, iki 2007 m. kovo 1 d., sumokėti visą pirkimo-pardavimo kainą. Atsakovai neturėjo jokių civiliniame procese numatytų galimybių surinkti ir pateikti duomenis apie A. P. finansinę padėtį. Teismas apribojo atsakovų norą įrodinėti atsikirtimus, o sprendime be pagrindo kaltino, kad atsakovai neįrodė ieškovo nemokumo. Tokie teismo motyvai ne tik teisiškai nepagrįsti, bet ir nelogiški, neprotingi bei nesąžiningi. Teismas, nereikalaudamas įrodymų iš bankų apie ieškovo finansinę padėtį, neatskleidė bylos esmės, negalėjo nustatyti bylai svarbių ir reikšmingų aplinkybių. Teismas privalėjo analizuoti ir ieškovo veiksmus, kuriais jis siekė, ruošėsi, organizavosi sudaryti pagrindinę sutartį. A. P. , norėdamas būti pirkėju, turėjo atlikti veiksmus, susijusius su pinigų gavimu ir turėjo pasirašyti pagrindinę sutartį bei apmokėti 3 800 000 Lt. Teismas visiškai neanalizavo, ar tariamas pirkėjas (A. P. ) siekė ir buvo pasirengęs sudaryti pagrindinę sutartį, nenustatinėjo šių aplinkybių, nevertino A. P. neveikimo, įrodymų nepateikimo.

6. Ieškovas net preliminariosios sutarties sudarymo dieną nebuvo užtikrintas, kad sugebės tinkamai ir laiku įvykdyti savo įsipareigojimus pagal pagrindinę sutartį ir sumokės visą galutinę pirkimo-pardavimo kainą, kadangi pagal preliminariosios sutarties 5 punktą, kuris į sutartį buvo įtrauktas būtent ieškovo pusės iniciatyva, buvo numatyta galimybė pirkėjui perleisti savo teises ir pareigas pagal šią sutartį kitam asmeniui. Ieškovas per nustatytą terminą iki 2007 m. kovo 1 d. nepasirašė pagrindinės sutarties, o taip pat neperleido savo pirkėjo teisių ir pareigų trečiajam asmeniui. Įvertinus šias aplinkybes bei pasyvų ieškovo elgesį preliminarios sutarties galiojimo metu, nenorą sudaryti pagrindinę sutartį, laiko vilkinimą, pinigų neturėjimą bei jų šaltinio neužsitikrinimą, galima daryti pagrįstą prielaidą, kad ieškovas taip elgėsi tyčia, iš anksto apgalvojęs savo veiksmus, su tikslu vėliau pasipelnyti, apkaltinus atsakovus nesilaikant savo įsipareigojimų sudaryti pagrindinę sutartį ir reikalauti grąžinti jam dvigubą avanso sumą bei sumokėti baudą, lygią dvigubai avanso sumai.

7. Ta aplinkybė, jog atsakovai 2007 m. gegužės 10 d. sudarė preliminariąsias sutartis dėl UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ nekilnojamojo turto pardavimo, jokiu būdu nereiškia, kad tokiais savo veiksmais patvirtino aplinkybę, jog atsakovai iš anksto buvo nusprendę su ieškovu nepasirašyti pagrindinės akcijų pirkimo-pardavimo sutarties. Minėtas preliminariąsias sutartis dėl nekilnojamojo turto pardavimo atsakovai sudarė tik 2007 m. gegužės 10 d., t.y. praėjus daugiau nei dviem mėnesiams nuo preliminariosios sutarties 3 punktu nustatyto galutinio termino sudaryti Akcijų pirkimo-pardavimo sutartį (2007 m. kovo 1 d.). Kadangi pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta iki 2007 m. kovo 1 d., laikytina, kad 2006 m. gruodžio 8 d. Avansinės akcijų pirkimo-pardavimo sutarties galiojimo laikas 2007 m. kovo 1 d. pasibaigė ir ji neteko galios, kaip tą numato CK 6.165 straipsnio 5 dalis. Taigi pardavėjai, praėjus nustatytam terminui, daugiau nebuvo saistomi jokiais įsipareigojimais A. P. parduoti akcijas ir laisva valia galėjo sudaryti kitus sandorius. Be to, Avansinei akcijų pirkimo-pardavimo sutarčiai netekus galios, 2007 m. gegužės 10 d. atsakovai sudarė ne analogišką preliminariąją sutartį dėl akcijų, bet dėl nekilnojamojo turto pardavimo, kuris nebuvo susijęs su kitu sandoriu- akcijų pirkimu-pardavimu.

8. Buvo pažeista atsakovų teisė į teisingą, nešališką teismą, kurią garantuoja CPK ir Europos Žmogaus teisių Konvencija. Teisėjos suinteresuotumas ieškovo ieškinio tenkinimu pasireiškė jau jo priėmimo metu, nes ieškovas nepagrįstai buvo atleistas nuo 8 000 Lt žyminio mokesčio sumokėjimo. Priimant ieškinį buvo pažeistas CPK 83 straipsnis, nes turtinė, finansinė padėtis pagal bylos duomenis rodo, kad A. P. negalėjo būti atleistas nuo žyminio mokesčio dalies sumokėjimo. Jis buvo sumokėjęs 200 000 Lt avansą ir rengėsi pirkti akcijas dar už 3 800 000 Lt, kas rodo jo ypatingai gerą turtinę padėtį. Teismo šališkumą parodo ne tik atsakovų prašymų netenkinimas. Teismo posėdžio protokolas akivaizdžiai patvirtina, kad teisėja buvo abejinga ieškovo veiksmų analizavimui, atsakovams nepateikė jokių klausimų apie aplinkybes, kuriomis vėliau grindė sprendimą.

Atsiliepimas

Ieškovas A. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2008 m. gegužės 21 d. sprendimą paliktą nepakeistą. Nurodo, kad apeliantai nenurodė jokių argumentų, pagrindžiančių teismo sprendimo nepagrįstumą ar neteisėtumą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 2 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str. 1 d.). Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl tarp šalių 2006 m. gruodžio 8 d. sudarytos avansinės sutarties teisinio kvalifikavimo. Tiek šalys, tiek ir pirmosios instancijos teismas ją pagrįstai vertino kaip tarp šalių sudarytą preliminariąją sutartį, kuria šalys susitarė dėl atsakovams priklausančių bendrovės ,,(duomenys neskelbtini)“ akcijų pardavimo (CK 6.165 str.). Tačiau, sutardamos dėl minėtos sutarties teisinio kvalifikavimo, bylos šalys kaltina viena kitą dėl sutartų sąlygų nevykdymo. Todėl sprendžiant šalių ginčą svarbu buvo nustatyti, dėl kieno kaltės pagrindinė akcijų pirkimo sutartis nebuvo sudaryta.

Kolegijos nuomone, spręsdamas šį klausimą pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmę turinčias aplinkybes, tinkamai taikė materialines bei procesines teisės normas bei padarė pagrįstą išvadą apie tai, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovų kaltės (CPK 176 str., 185 str., 263 str.).

Analizuojant tarp šalių sudarytą sutartį, svarbus yra jos 3 p., įpareigojęs atsakovus iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo parengti visus akcijų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymui reikalingus dokumentus ir sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį iki 2007 m. kovo 1 d. Kolegijos nuomone, tai, kad pagrindinei sutarčiai sudaryti dokumentus paruošti buvo įpareigoti būtent atsakovai, nėra atsitiktinumas, nes sutarta buvo dėl uždarosios akcinės bendrovės akcijų pardavimo. Uždarosios akcinės bendrovės akcijų pardavimo tvarką bei tam tikrus jų pardavimo apribojimus detaliai reglamentuoja Akcinių bendrovių įstatymas. Sutinkamai su šio įstatymo 47 str. 1 dalimi, apie ketinimą parduoti visas ar dalį uždarosios akcinės bendrovės akcijų akcininkas privalo raštu pranešti uždarajai akcinei bendrovei, nurodydamas perleidžiamų akcijų skaičių pagal klases ir pardavimo kainą. Uždarosios akcinės bendrovės vadovas ne vėliau kaip per 5 dienas nuo akcininko pranešimo apie ketinimą parduoti akcijas gavimo dienos privalo kiekvienam bendrovės akcininkui pranešti pasirašytinai arba išsiųsti registruotu laišku pranešimą, kuriame turi būti nurodyta parduodamų akcijų skaičius pagal klases, siūloma pardavimo kaina ir terminas, per kurį akcininkas gali pranešti bendrovei apie pageidavimą pirkti parduodamas akcijas. Terminas negali būti trumpesnis nei 14 dienų ir ilgesnis nei 30 dienų nuo bendrovės pranešimo ar laiško išsiuntimo dienos (Akcinių bendrovių įstatymo 47 straipsnio 3 dalis). Preliminariosios sutarties sudarymo metu UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ buvo trys akcininkai. Taigi, ruošdami pagrindinės sutarties sudarymą, atsakovai privalėjo atlikti aukščiau aprašytus veiksmus, tačiau, kolegijos nuomone, ši aplinkybė byloje liko neįrodyta (CPK 178 str.). Darant tokią išvadą nemažą reikšmę turi pačių atsakovų byloje užimtos teisinės pozicijos dėl nagrinėjamo ginčo prieštaravimai.

Atsakovai, būdami UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkai, turėjo žinoti apie ABĮ 47 str. reikalavimus, kuriuos įvykdyti galėjo tik jie patys, bet ne ieškovas, kuris nebuvo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ akcininkas. Be to, paruošti pagrindinei sutarčiai reikalingus dokumentus juos įpareigojo ir ginčo preliminariosios sutarties 3 p. Tačiau net ir bylos nagrinėjimo metu, 2007 m. lapkričio 19 d. triplike atsakovai teigė, kad vienintelis dokumentas, kurį jie turėjo paruošti pagal preliminariosios sutarties sąlygas – tai rašytinė sutartis (b. l. 84). Jau ši aplinkybė akivaizdžiai parodo, kad atsakovai visų preliminariosios sutarties 3 p. sąlygų neįvykdė. Pastebėtina ir tai, kad apie savo pareigos, numatytos ABĮ 47 str., bei pareigos gauti savo sutuoktinių sutikimus dėl akcijų pardavimo, įvykdymą atsakovai nebuvo nurodę nei viename iš savo procesinių dokumentų, teiktų pirmosios instancijos teismui. Dar daugiau, atsakovai nepateikė jokių įrodymų, kad jie apie tai, jog kliūčių sudaryti pagrindinę sutartį nėra, buvo pranešę ieškovui. Apeliacinio skundo teigimas, kad ieškovui buvo žinoma apie trečiojo akcininko sutikimą dėl akcijų pardavimo, niekuo neparemtas. Byloje nebuvo pateikti įrodymai ir apie tai, kad atsakovai buvo paruošę akcijų pirkimo-pardavimo sutarties projektą, nors jau minėtame procesiniame dokumente – triplike – jie tokią savo pareigą pripažįsta.

Apeliaciniame skunde atsakovai teigia, kad norėdamas pagrįsti jų vengimą sudaryti pagrindinę sutartį, pateikti dokumentus, ieškovas būtų konstatavęs faktines aplinkybes antstolio pagalba, įteikęs pranešimus/reikalavimus UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ofise asmeniškai ar per kurjerius, notarų biurą, siuntęs registruotus laiškus į jų namus ar ofisą ir pan. Vienok, šių logiškų ir dėsningų veiksmų ieškovas nesiėmė iki pat 2007 m. gegužės mėnesio, kada preliminariosios sutarties terminas jau buvo pasibaigęs. Tačiau toks ieškovo elgesys kaip tik ir parodo, kad ieškovas nesiruošė bylinėtis su atsakovais, neužsiiminėjo įrodymų galimam civiliniam ginčui išspręsti surinkimu, bet tikėjosi, kad sutartis bus sudaryta. Priešingai, būtų logiška, kad būtent atsakovai, teigdami, kad jie buvo pasiruošę pagrindinės sutarties sudarymui, turėtų raginti ieškovą ją sudaryti. Tačiau byloje patikimų įrodymų apie tai nėra.

Kaip jau minėta, atsakovai nei viename iš savo procesinių dokumentų, pateiktų pirmosios instancijos teismui, apie tai, kad jie pagrindinei sutarčiai sudaryti įvykdė ABĮ 47 str. reikalavimus bei pateikė duomenis apie jų sutuoktinių sutikimą tokius sandorius sudaryti, neteigė. Priešingai, triplike buvo teigiama, kad sutarčiai sudaryti jie turėjo paruošti vienintelį dokumentą – sutarties tekstą (b. l. 84). Tik 2008 m. gegužės 12 d. teismo posėdžio metu atsakovai pripažino, kad pagrindinės sutarties sudarymui jie turėjo gauti trečio akcininko bei savo sutuoktinių sutikimus (b. l. 141, 143). Bet ir 2008 m. gegužės 12 d. posėdžio metu teigdami, kad tokie dokumentai jų buvo paruošti, įrodymų apie tai pirmosios instancijos teismui apeliantai nepateikė. Vien ši aplinkybė kelia abejonių dėl apeliacinės instancijos teismui pateiktų įrodymų, apeliantų nuomone, patvirtinančių, kad jie įvykdė preliminariosios sutarties 3 p. reikalavimus, patikimumo, nes, sprendžiant pagal juose nurodytas sudarymo datas, šie įrodymai turėjo būti pateikti dar pirmosios instancijos teismui. Abejones dėl jų tikrumo kelia ir tai, kad byloje liudytoja apklausta bendrovės buhalterė L. T. (pastebėtina, kad apeliaciniame skunde jos parodymai nekomentuojami), prisiekusi parodė, kad iki 2007 m. balandžio mėn. jai apie tarp šalių sudarytą ginčo sutartį bei ruošimąsi akcijų perdavimui nebuvo žinoma. Tuo tarpu apeliantai apeliacinės instancijos teismui teikdami bendrovės ,,(duomenys neskelbtini)“ visuotinio neeilinio akcininkių susirinkimo protokolą, kuriame nurodoma, kad jame dalyvavo L. T. , įrodinėjo, kad klausimas dėl akcijų pardavimo buvo svarstytas 2006 m. gruodžio 4 d. Tačiau, kaip jau buvo minėta, kokių nors argumentų, dėl kurių teismas neturėtų tikėti liudytojos L. T. parodymais, apeliantai nenurodė.

Kaip jau minėta, ginčo preliminarioji sutartis buvo sudaryta 2006 m. gruodžio 8 d. Tuo tarpu apeliantų pateiktas trečiojo akcininko R. Z. atsisakymas datuotas 2006 m. lapkričio 17 d., t. y. iki jos sudarymo. Tuo tarpu nei minėtos ABĮ 47 str., nei kitos šio įstatymo normos nenumato išankstinės pirmumo teisės įsigyjant akcijas atsisakymo, bet, priešingai, detalizuoja veiksmus, reikalingus atlikti turint ketinimą parduoti akcijas. Kitų reikalavimų tarpe ABĮ 47 str. 1 d. įpareigoja, kad kitiems bendrovės akcininkams būtų pranešta kaip apie ketinamų parduoti akcijų kiekį, taip ir jų kainą. Tačiau, kaip matyti iš 2006 m. lapkričio 17 d. pranešimo, pastaroji sąlyga įvykdyta nebuvo (b. l. 169). Ši aplinkybė taip pat leidžia teigti, kad apeliantai tinkamai nevykdė ginčo sutarties 3 p. reikalavimų.

Taigi, vertinant atsakovų apeliacinės instancijos teismui pateiktus įrodymus, reikia atsižvelgti į anksčiau aptartus jų trūkumus bei prieštaravimus pirmosios instancijos teisme surinktiems įrodymams; į šių įrodymų atsiradimo byloje aplinkybes – jie buvo pateikti tik apeliacinės instancijos teismui, nors buvo teigiama, kad jie egzistavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (b. l. 141); taip pat į tai, kad nei viename iš procesinių dokumentų, pateiktų pirmosios instancijos teismui, atsakovai apie jų egzistavimą neteigė, bet, priešingai, įrodinėjo, kad tokių dokumentų jie paruošti, rengiantis sudaryti pagrindinę sutartį, neprivalėjo (b. l. 84). Dėl išdėstytų argumentų laikyti nurodytus įrodymus pakankamais bei patikimais apeliantų argumentams pagrįsti negalima (CPK 178 str.).

Be to, byloje surinkti ir kiti įrodymai, kad akcijų pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovų veiksmų.

Taip, iš liudytojo R. Š. parodymų matyti, kad pagrindinės sutarties paruošimui duoto termino metu atsakovai keitė sandorio kainą, ieškojo kitų pirkėjų. Apeliantai teigia, kad teismas šio liudytojo parodymais, kaip ieškovo pažįstamo asmens, neturėjo vadovautis. Tačiau patikimų argumentų tokiam liudytojo parodymų vertinimui nenurodė. Pastebėtina, kad apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu (b. l. 217) šio liudytojo parodymais iš dalies rėmėsi pati apeliantų atstovė. Be to, patys apeliantai pripažįsta, kad R. Š. dalyvavo šalių derybose bei pasirašant ginčo sutartį, taigi jam turi būti žinomos bylai svarbios aplinkybės. Be to, šio liudytojo parodymus netiesiogiai patvirtina tai, kad 2007 m. gegužės 10 d. atsakovai buvo sudarę preliminariąsias sutartis dėl bendrovės ,,(duomenys neskelbtini)“ nekilnojamojo turto pardavimo. Tiesa, šios sutartys buvo sudarytos jau po 2007 m. kovo 1 d., tačiau žinant, kad tokių sutarčių sudarymas bei jų paruošimas vyksta ne vieną dieną bei reikalauja nemažų laiko resursų, ši aplinkybė leidžia ją vertinti kaip patvirtinanti ieškovo, o ne atsakovų poziciją dėl teisminio ginčo.

Be to, tai, kad ieškovas turėjo rimtus ketinimus sudaryti pagrindinę sutartį, patvirtina ir tai, kad net ir po 2007 m. kovo 1 d. ieškovas 2007 m. gegužės 30 d. raštu buvo siūlęs atsakovams parduoti akcijas, tačiau jie tą padaryti atsakė (b. l. 14).

Dar kartą savo ketinimus įsigyti akcijas ieškovas patvirtino teikdamas šioje byloje patikslintą ieškinį dėl įpareigojimo sudaryti akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, kurio atsakovai nepripažino, kas taip pat liudija jų nesuinteresuotumą parduoti akcijas. Tai, kad atsakovai vengė sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį nepaneigia ir jų 2007 m. spalio 24 d. pareiškimas dėl sutarties sudarymo 2007 m. lapkričio 6 d. (b. l. 89). Atsižvelgiant į sutarties kainą, atsakovų pasiūlytas terminas, per kurį sutartis turėjo būti sudaryta, buvo neprotingai trumpas.

Taigi, atsižvelgiant į visas išvardintas aplinkybes, darytina išvada, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovų kaltės (CK 6.200 str. 1, 2 d.).

Tuo tarpu atsakovų priešieškinio teiginys, kad sutartis nebuvo sudaryta ieškovui neturint tam lėšų, byloje liko neįrodytas (CPK 178 str.). Išrašai iš banko sąskaitų, kuriomis remiasi apeliantai, šios aplinkybės patvirtinti negali, nes akivaizdu, kad tokios kainos sandorio sudarymui paprastai naudojamos skolinamos lėšos. Tuo tarpu įrodymų, kad kredito įstaigos buvo atsisakiusios kredituoti ieškovą byloje, nepateikta. Tai, kad ieškovas lėšų turėjo, patvirtina jo preliminariosios sutarties sudarymo metu įneštas nemažo dydžio avansas. Be to, apeliantai teigdami, kad ieškovas nebuvo pajėgus įsigyti akcijas, prieštarauja patys sau, nes apeliacinio skundo dalyje, skirtoje, jų nuomone, nepagrįstam ieškovo atleidimui nuo žyminio mokesčio, priešingai teigiama, kad bylos aplinkybės rodo ypatingai gerą ieškovo turtinę padėtį (b. l. 160).

Konstatavęs, kad pagrindinė akcijų pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovų kaltės, pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė dėl sutarties neįvykdymo ieškovui atsiradusių nuostolių atlyginimo klausimą (CK 6.163 str. 3 d.). Teismas, vadovaudamasis suformuota teismų praktika, priteisė iš atsakovų jų pagal preliminarią sutartį gautą iš ieškovo, bet negrąžintą avansą bei po 100 000 Lt sutartinių netesybų, kurių dydį, atsižvelgiant į sutarties kainą bei CK 1.5 str. įtvirtintus protingumo bei sąžiningumo principus, teismas pagrįstai nekvalifikavo kaip neprotingai didelį (CK 6.73 str.). Pastebėtina, kad savo apeliaciniame skunde atsakovai apskritai nenurodė jokių argumentų, dėl kurių, jų nuomone, pirmosios instancijos teismo priteista nuostolių suma yra per didelė (CPK 320 str. 1 d.). Priešingai, savo atsiliepime į ieškinį bei priešieškinyje atsakovai patvirtino, kad šalys buvo sutarę būtent dėl tokio dydžio nuostolių atlyginimo (b. l. 56, 81-82).

Apeliantų teiginiai dėl teismo šališkumo yra nekonkretūs bei neparemti patikimais įrodymais. Apeliantai nurodo, kad teismo posėdžio metu jiems nebuvo užduodami klausimai dėl bylos aplinkybių, tačiau teismo posėdžio protokolas (b. l. 141-144) rodo priešingai. Be to, civilinės bylos nagrinėjamos laikantis rungimosi principų. Tuo tarpu tai, kad jiems nebuvo suteikta aplinkybė išdėstyti savo poziciją dėl nagrinėjamo ginčo, apeliantai neteigia. Apeliantai taip pat teigia, kad teismo šališkumas pasireiškė, jų nuomone, neteisingu žyminio mokesčio klausimo išsprendimu. Tačiau dėl šio klausimo jie nušalinimo teismui nereiškė.

Remdamasi išdėstytais motyvais, kolegija sprendžia, kad naikinti skundžiamą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais pagrindo nėra.

Atmetus apeliacinį skundą, iš atsakovų priteistinos bylinėjimosi išlaidos: po 5 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (b. l. 186).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2008 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų K. T. ((duomenys neskelbtini)) ir J. K. ((duomenys neskelbtini)) po 5 Lt į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teisėjai Konstantinas GurinasKazys KailiūnasDanutė Milašienė