Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė, sekretoriaujant Anai Cilinkevičiūtei, dalyvaujant pareiškėjui A. T. (A. T.), atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujančio Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato atstovei Aušrai Gecevičienei, teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiajam suinteresuotajam asmeniui SĮ „Susisiekimo paslaugos“ dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

LR Vyriausybė 2001-11-27 nutarimu Nr.1426 patvirtino Transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir važiuoklės užblokavimo tvarką, kurios 1 p. nurodyta, kad ši tvarka reglamentuoja ATPK 269 str. 7, 8 d. nurodytų administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonių - transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir transporto priemonės važiuoklės užblokavimo tvarką.

LR ATPK 269 str. 7 d. nurodyta, kad priverstinis transporto priemonės nuvežimas taikomas už teisės pažeidimus, kurie numatyti ATPK 124¹ str., tai yra pažeidimai: transporto priemonės stovėjimas ant šaligatvio, kai nėra tai leidžiančių kelio ženklų, stovėjimas ant vejos, pėsčiųjų (dviračių) tako, stovėjimas geležinkelio pervažose ir 50 metrų kelio ruože prieš jas ir už jų, tuneliuose, ant tiltų, viadukų ir po jais, pėsčiųjų perėjose ir arčiau kaip 5 metrai prieš jas, kitose vietose, kur tai trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui. Tačiau, vien šio pažeidimo fakto konstatavimas negali būti bei nėra pagrindas nuvežti automobilį į stovėjimo aikštelę. Kitaip tariant, tam, kad atsirastų teisinis pagrindas nuvežti autotransporto priemonę į stovėjimo aikštelę, būtina nustatyti ar automobilio stovėjimas atitiko ATPK 269 str. 7 d. numatytą pažeidimą, t. y. kaip šiuo konkrečiu atveju, ar automobilis trukdė kito transporto ar pėsčiųjų eismui.

Motyvuojamoji dalis

Iš bylai nagrinėti pateiktos medžiagos matyti, kad atsakovas nenurodė už kurį iš pažeidimų, numatytų ATPK 269 str. 7 d. buvo nuvežtas automobilis. Tačiau ši aplinkybė yra reikšminga nustatant atsakovo veiksmų teisėtumą, nes iš aukščiau nurodytų įstatymo leidėjo formuluočių „... kur tai trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui...“ akivaizdu, kad priverstinis autotransporto priemonės nuvežimas į stovėjimo aikštelę galimas tik tais atvejais kai ši trukdo, pavyzdžiui, pėsčiųjų ir/ar kitų autotransporto priemonių eismui. Tuo tarpu, nors automobilis ir stovėjo galimai arčiau kaip 5 m iki pėsčiųjų perėjos, nei pėstiesiems, nei kitų autotransporto priemonių eismui netrukdė.

Tokiu būdu, pareigūnų veiksmai, kurie pasireiškė nurodymu SĮ „Susisiekimo paslaugos“ darbuotojams nuvežti į atskirą aikštelę automobilį yra neproporcingi galimai padarytam teisės deliktui, nes nenustatytos būtinos sąlygos ATPK 269 str. 7 d. taikymui.

Iš esmės analogiškas ATPK 124¹ str. bei 269 str. 7 d. normų aiškinimas yra pateiktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-09-01 nutartyje (adm. b.Nr. A-261-1462/2008). Tai reiškia, kad atsakovo veiksmai yra akivaizdžiai neteisėti, nepagrįsti bei prieštaraujantys teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (LR CK 1.5 str.), todėl yra visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti, todėl jam padaryta 237 Lt žala priteistina iš atsakovo.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas patvirtino skunde nurodytus motyvus ir prašė jį tenkinti.

Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantis Policijos komisariatas atsiliepimuose teismui (b.l. 25-26, 36-38) nurodė, kad su skundo reikalavimais nesutinka ir paaiškino, kad 2009-07-23 automobilis Honda Accord (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) iš stovėjimo vietos buvo nuvežtas vadovaujantis LR ATPK 269 str. 7 d. ir LR saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 1 d.. Be to, priverstinį transporto priemonių nuvežimą reglamentuoja ir LR Vyriausybės 2009-02-11 nutarimu Nr.118 patvirtintas Transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir važiuoklės užblokavimo tvarkos aprašas (toliau – Aprašas). Aprašo 3p. yra skelbiama, kad transporto priemonė gali būti priverstinai nuvežama esant pagrindams, nustatytiems LR ATPK 269 str. 7 d. ir LR saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 1 ir 2 dalyse.

Patrulis teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasis aukščiau išvardytais teisės aktais priėmė sprendimą priverstinai nuvežti transporto priemonę Honda Accord, kurios vairuotojas paliko stovėti automobilį pažeisdamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus. Nors pareiškėjas A. T. skunde nesutikdamas su institucijos sprendimu nurodo, kad jo automobilis transporto ir pėsčiųjų eismui netrukdė, šie argumentai yra nepagrįsti, nes paliktas stovėti arčiau kaip 5 metrai iki pėsčiųjų perėjos automobilis negali netrukdyti saugiam transporto priemonių ir ypač pėsčiųjų eismui. Tokia transporto priemonė užstoja matomumą važiuojamąja dalimi judančioms transporto priemonėms, todėl kelių važiuojančio automobilio vairuotojas gali per vėlai pastebėti į važiuojamąją dalį išėjusį pėsčiąjį. Be to, automobilis buvo užstojęs matomumą ir sankryžoje manevruojančioms transporto priemonėms, kurių vairuotojai, norėdami įsitikinti, kad prie sankryžos neartėja transporto priemonė, turėjo įvažiuoti į važiuojamųjų kelio dalių sankirtos vidurį. Tai, jog pareiškėjo automobilis buvo pastatytas arčiau kaip 5 metrai prieš perėją, galima aiškiai nustatyti iš byloje esančių nuotraukų.

Pareiškėjo nurodyta Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėta byla Nr. A-261-1462/2008 nuo šios bylos skiriasi savo faktinėmis aplinkybėmis dėl to ja remtis nėra pagrindo. Pareiškėjo nurodomoje byloje automobilis buvo priverstinai nuvežtas, nes stovėjo „Stovėti draudžiama“ galiojimo zonoje ir galbūt netrukdė nei pėsčiųjų, nei automobilių eismui, tuo tarpu pareiškėjas paliko savo automobilį arčiau kaip 5 metrai prieš perėją ir trukdė tiek pėsčiųjų, ( pėstysis galėjo nepastebėti atvažiuojančio automobilio), tiek automobilių (vairuotojas galėjo nespėti pamatyti per pėsčiųjų perėja einančio pėsčiojo) eismui.

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009-03-19 įsakymu Nr.200 patvirtintu Transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašu (toliau - Aprašas), kuris reglamentuoja policijos pareigūnų veiksmus, kai transporto priemonė priverstinai nuvežama esant pagrindams, nustatytiems LR ATPK 269 str. 7 d. ir LR saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 1 ir 2 dalyse. Aprašo 3 punkte nurodoma, kad policijos pareigūnas turi teisę priverstinai nuvežti transporto priemonę padarius šiuos administracinius teisės pažeidimus. 3.1.1 p. nurodoma kad transporto priemonės stovėjimas ant šaligatvio, kai nėra tai leidžiančių kelio ženklų, stovėjimas ant vejos, pėsčiųjų (dviračių) tako, stovėjimas vietoje, kurioje gali stovėti tik transporto priemonės, pažymėtos skiriamuoju ženklu „Neįgalusis“, stovėjimas geležinkelio pervažose ir 50 metrų kelio ruože prieš jas ir už jų, tuneliuose, ant tiltų, viadukų ir po jais, pėsčiųjų perėjose ir arčiau kaip 5 metrai prieš jas, kitose vietose, kur tai trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui (ATPK 124¹ str.).

Nurodo, kad A. T. reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės atlyginti 237 litų turtinę žalą nepagrįstas, nes neįrodyti pareigūno neteisėti veiksmai, nenustatytas priežastinis ryšys tarp pareigūno veiksmų ir pareiškėjui kilusios žalos padarymo fakto.

Teismo posėdžio metu Lietuvos valstybę atstovaujančio Policijos komisariato atstovė patvirtino atsiliepime išdėstytus motyvus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Tretysis suinteresuotasis asmuo SĮ „Susisiekimo paslaugos“ atsiliepime teismui (b.l.29-30) nurodė, kad su skundo reikalavimais nesutinka, o savo poziciją iš esmės pagrindė tais pačiais motyvais kaip ir Lietuvos valstybę atstovaujantis Policijos komisariatas.

Skundas atmestinas.

Nustatyta, kad Policijos komisariato pareigūnas 2008-07-23 surašė transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą (b.l. 14). Minėtame akte nurodoma, kad vadovaujantis LR ATPK 269 str. 7d. ir LR saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 1d. (2d.), priimtas sprendimas priverstinai nuvežti iš S.Nėries g. 101, Vilniuje transporto priemonę Honda (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) nes transporto priemonės vairuotojas pažeidė Kelių eismo taisyklių 155.4 p. reikalavimus, už kuriuos atsakomybė numatyta LR ATPK 124¹ str. 4 dalyje.

Prieš priverstinai nuvežant minėtą transporto priemonę, buvo padarytos fotonuotraukos, kuriose užfiksuotas pažeidimas (b.l.9).

Policijos komisariato 2009-07-24 nutarimu Nr.035053, Honda (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) automobilio vairuotojui A. T. už tai, jog vairuodamas automobilį sustojo ir paliko jį stovėti arčiau kaip 5 m. iki pėsčiųjų perėjos ir tokiu būdu pažeidė Kelių eismo taisyklių 155.4 p. reikalavimus, vadovaujantis ATPK 124¹ str. 4 d. paskirta administracinė nuobauda – 40 Lt bauda (b.l. 8).

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009-10-01 nutartimi A. T. skundas dėl Policijos komisariato 2009-07-24 nutarimo panaikinimo buvo netenkintas. Pareiškėjas nutarties neskundė, ji yra įsiteisėjusi (b.l. 44-45 ).

Byloje spręstinas ginčas dėl A. T. skundo reikalavimo įpareigoti Lietuvos valstybę atlyginti turtinę žalą, pagrįstumo ir teisėtumo.

A. T. skunde teismui nurodytos ir byloje esančiais įrodymais patvirtintos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas jam padarytą žalą sieja su neteisėtai jo atžvilgiu taikytomis administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonėmis, t.y. veiksmais, kurie priskirtini administracinių teisės pažeidimų teisenai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-17 nutartyje (adm. b. Nr.A-442-330-08) pažymėta, kad nepaisant to, kad administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonių taikymas nepriskiriamas viešajam administravimui, bylos dėl žalos, padarytos taikant tokias užtikrinimo priemones, atlyginimo, nagrinėjamos administraciniuose teismuose.

Taigi turtinė žala asmeniui, padaryta administracinių teisės pažeidimų teisenos metu, tarp jų – ir taikant jos užtikrinimo priemones, turi būti priteisiama, jeigu nustatomos visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.

LR civilinio kodekso 6.271 str. 1d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (LR civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.)

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą LR civilinio kodekso 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.

Skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Nesant vienos iš įstatyme numatytų sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas.

Taigi, sprendžiant pareiškėjo skundo reikalavimų teisėtumą bei pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti ar policijos pareigūnai veikė taip kaip privalėjo veikti vadovaudamiesi galiojančiomis teisės aktų normomis.

A. T. padaryto administracinio teisės pažeidimo metu galiojusioje LR ATPK 269 str. 7d. redakcijoje buvo nustatyta, kad padarius pažeidimus, numatytus šio kodekso 124¹ straipsnyje (transporto priemonės stovėjimas ant šaligatvio, kai nėra tai leidžiančių kelio ženklų, stovėjimas ant vejos, pėsčiųjų (dviračių) tako, stovėjimas geležinkelio pervažose ir 50 metrų kelio ruože prieš jas ir už jų, tuneliuose, ant tiltų, viadukų ir po jais, pėsčiųjų perėjose ir arčiau kaip 5 metrai prieš jas, kitose vietose, kur tai trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui), 126 straipsnyje (transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems arba apsvaigusiems nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų), 127 straipsnio antrojoje ir trečiojoje dalyse (Kelių eismo taisyklių pažeidimas, sukėlęs kitų asmenų nežymų sveikatos sutrikdymą), 128 straipsnyje (transporto priemonių vairavimas neturint teisės vairuoti), 129 straipsnyje (transporto priemonių vairavimas neblaivių ar apsvaigusių nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų asmenų, neturinčių teisės vairuoti), 130² straipsnyje (pakartotinis transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems arba apsvaigusiems nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų), 132¹ straipsnyje (transporto priemonių stovėjimo tvarkos gyvenamosiose zonose ir kiemuose nesilaikymas), jei tai trukdo transporto ar pėsčiųjų eismui arba kitaip pažeidžia kitų asmenų teises, policijos pareigūnai turi teisę priverstinai nuvežti transporto priemonę LR Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.

LR saugaus eismo automobilių keliais įst. 33 str. 1 d. nurodoma, kad priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia KET ar kitų teisės aktų reikalavimus.

Kelių eismo taisyklių 155.4 p. nurodoma, kad 155.4. sustoti ir stovėti draudžiama pėsčiųjų perėjose ir arčiau kaip 5 m atstumu prieš jas.

Kaip minėta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009-10-01 nutartimi pripažinta, kad A. T. nagrinėjamu atveju pastatė savo vairuotą automobilį Honda (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) arčiau negu 5 m. iki perėjos ir šiais veiksmais padarė LR ATPK 124¹ str. 4d. numatytą administracinį teisės pažeidimą.

Iš teismui pateiktų nuotraukų matyti, kad pastačius automobilį Honda (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) neleistinu iki perėjos atstumu, ribojama galimybė tiek iš paskos važiuojančioms transporto priemonėms stebėti pėsčiųjų perėją, tiek pėstiesiems, einantiems per perėją, stebėti iš kairės važiuojamosios dalies pusė atvažiuojančias transporto priemones (b.l. 9, 31-33). Be to, pareiškėjo automobilis užstojo matomumą ir sankryžoje manevruojančioms transporto priemonėms, kurių vairuotojai norėdami įsitikinti ar prie sankryžos neartėja kiti automobiliai, priversti įvažiuoti į važiuojamųjų kelio dalių sankirtos vidurį.

Įvertinus nurodytas aplinkybes sprendžiama, kad nagrinėjamu atveju dėl Honda (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) automobilio pastatymo pažeidžiant Kelių eismo taisyklių 155.4 p. reikalavimus neabejotinai buvo sukelta grėsmė kitų eismo dalyvių saugumui, trukdoma saugiam transporto eismui.

Tai, jog A. T. pastatytas automobilis Honda (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) nagrinėjamu atveju trukdė eismui konstatuota ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009-10-01 nutartyje.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, daroma išvada, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priklausantis automobilis kėlė grėsmę kitiems eismo dalyviams, todėl, vadovaujantis LR ATPK 269 str. 7d. ir LR saugaus eismo automobilių keliais įst. 33 str. 1 d., į numatytą stovėjimo aikštelę priverstinai nuvežtas pagrįstai ir teisėtai.

A. T. skundo motyvai, jog policijos pareigūnų veiksmai prieštaravo teismų praktikai, yra nepagrįsti. Pareiškėjo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-09-01 išnagrinėta administracinė byla (adm. b. Nr.A-261-1462/2008) nuo nagrinėjamo ginčo skiriasi ta esmine aplinkybe, jog nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad A. T. neteisėtai pastatytas automobilis trukdė saugiam eismui. Tuo tarpu nurodytoje byloje šios aplinkybės (pažeidimo įtaka eismo saugumui) nebuvo nustatinėjamos.

Policijos komisariato pareigūno veiksmai, kuriais 2008-07-23 buvo surašytas transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas ir A. T. priklausęs automobilis buvo perduotas SĮ „Susisiekimo paslaugos“ priverstiniam nuvežimui į saugojimo aikštelę, teisės aktų nuostatoms neprieštaravo.

Teismui nenustačius vienos iš sąlygų – neteisėtų veiksmų – Lietuvos valstybės civilinė atsakomybė nekyla.

Išnagrinėjus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus ir aplinkybes, sprendžiama, kad A. T. skundo reikalavimai įpareigoti Lietuvos valstybę atlyginti nurodytą turtinę žalą yra nepagrįsti, todėl tenkinti skundo reikalavimą dėl turtinės žalos priteisimo, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.

Pagal LR administracinių bylų teisenos įst. 44 str. 1 d. nuostatas proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.

Kadangi A. T. skundo reikalavimai atmestini, netenkintinas ir prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis LR administracinių bylų teisenos įst. 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjo A. T. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 d. nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą