- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-05-07
- Bylos Nr.
- eI2-7577-566/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00800-2024-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jolita Rasiukevičienė, Vita Valeckaitė, Diana Butrimienė
- Pareiškėjas
- J. A.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Butrimienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolitos Rasiukevičienės ir Vitos Valeckaitės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. A. (J. A.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau - ir Migracijos departamentas) 2024 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. 24S59396 dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo. (toliau - ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas nurodo, kad jis pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. LLG prašymas buvo pateiktas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti pagal darbo sutartį tinkuotoju UAB „A“ (toliau ir – Bendrovė). Nurodo, kad Migracijos departamentas išdavė laikiną leidimą gyventi Lietuvoje, kuris galioja nuo 2023 m. liepos 21 d. iki 2025 m. liepos 10 d., tačiau Migracijos departamentas Sprendimu panaikino pareiškėjui Leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; darbo sutartis su asmeniu nesudaryta.
3. Pareiškėjas nurodo, kad Migracijos departamentui neteikė tikrovės neatitinkančių duomenų, kadangi jo atvykimo į Lietuvą tikslas buvo darbas UAB ,,A“ ir tikėjosi po leidimo laikinai gyventi išdavimo pradėti dirbti tinkuotoju. Pareiškėjas nurodo, kad po leidimo gavimo darbdavys jam pranešė, kad pasikeitė įmonės planai ir ji negalės įdarbinti pareiškėjo visai darbo dienai. Todėl, pareiškėjas pradėjo ieškoti kito darbo ir jam pavyko rasti naują darbdavį UAB ,,B“, jis įsidarbino įmonėje ir pradėjo dirbti. Pareiškėjas taip pat nuo 2023 m. rugsėjo 12 d. įregistravo individualią veiklą, nes norėjo laisvo nuo darbo metu užsidirbti papildomų pajamų ir VMI jam išdavė individualią pažymą su turimu leidimu laikinai gyventi.
4. Pareiškėjas nurodo, kad jis nežinojo, jog neturi teisės įsidarbinti kitoje bendrovėje ir, kad turi prašyti Migracijos departamento leisti jam pakeisti darbdavį. Pareiškėjas nurodo, kad jis negali būti atsakingas už tai, kad darbdavys nesudarė su juo darbo sutarties, dėl ko jis buvo priverstas ieškoti kito darbo. Taigi, šiuo atveju galima pagrįstai konstatuoti, kad tokia individuali pareiškėjo situacija atsirado dėl objektyvių bei nuo jo valios visiškai nepriklausančių priežasčių. Be to, Migracijos departamentas priimdamas skundžiamą sprendimą, nevertino to fakto, kad pareiškėjas teikdamas naują prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, buvo sąžiningas ir nieko neslėpė, todėl jam turėjo būti suteikta galimybė gauti naują leidimą gyventi.
5. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamento veiksmai, kuriais jis nesusisiekęs su pareiškėju ir neišsiaiškinęs išsiaiškinti aplinkybių, kurios galimai sudarytų pagrindą panaikinti LLG, ir iškart priėmęs tuo pagrindu Sprendimą, vertintini kaip bendradarbiavimo pareigos pažeidimas, neatitinka išsamumo, gero administravimo, proporcingumo principų ir iš to kylančių imperatyvų, todėl Sprendimas naikintinas.
Atsiliepimas
6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašo pareiškėjo skundą atmesti. Nurodo, kad Migracijos departamentas, išnagrinėjęs surinktą informaciją priėmė sprendimą pareiškėjui panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi, nes jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau - ir Įstatymas) nustatytu pagrindu, kadangi darbo sutartis su užsieniečiu nesudaryta. Pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. Todėl, Migracijos departamentas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Atsakovo nuomone, Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jo naikinti nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
7. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. vasario 22 d. sprendimo Nr. 24S59396, kuriuo pareiškėjui J. A. išduotas laikinas leidimas gyventi Lietuvoje panaikintas, teisėtumo ir pagrįstumo.
8. Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas J. A. yra Azerbaidžano pilietis. Pareiškėjas 2023 m. birželio 22 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad UAB „A“ (toliau – Bendrovė) ketina dirbti pagal profesiją, kuri yra įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą (tinkuotojas) Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. 2023 m. liepos 4 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 24S59396 išduoti leidimą laikinai gyventi galiojantį iki 2025 m. liepos 10 d., leidimas laikinai gyventi Nr. 760264323 pareiškėjui įteiktas 2023 m. liepos 21 d. Iš byloje pateiktų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau - ir VSDF) duomenų matyti, kad pareiškėjas nuo 2023 m. rugpjūčio 29 d. iki 2023 m. lapkričio 3 d. dirbo UAB „B. Nuo 2023 m. rugsėjo 12 d. pareiškėjas vykdo individualią veiklą.
9. Departamentas, išnagrinėjęs surinktus duomenis Sprendimu panaikino pareiškėjui Leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas, nesutikdamas su Departamento Sprendimu, kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti sprendimą.
10. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, (toliau - Aprašas).
11. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, priėmė sprendimą pareiškėjui panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi, nesu užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta ir asmuo pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas.
12. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; arba apie užsieniečio turimą ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu; arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį; c) Užimtumo tarnyba nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.
13. Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad „leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.
14. Įstatymo 62 straipsnio 4 dalis numato, kad užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų.
15. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjui buvo išduotas Leidimas laikinai gyventi, kadangi pareiškėjas ketino įsidarbinti UAB „A“. Iš byloje pateiktos VSDFV pažymos, matyti, kad darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta, o pareiškėjas nuo 2023 m. rugpjūčio 29 d. iki 2023 m. lapkričio 3 d. dirbo UAB „B“, nuo 2023 m. rugsėjo 12 d. pareiškėjas vykdo individualią veiklą. Pažymėtina, jog pareiškėjas teismui nepateikė jokių objektyvių įrodymų patvirtinančių, kad ginčijamo Sprendimo metu pareiškėjas faktiškai dirbo Bendrovėje. Pažymėtina, kad būtent pareiškėjas turėjo pareigą laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas Leidimas laikinai gyventi. Be to, pareiškėjas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu. Tai, kad pareiškėjas neva nežinojo, kad pasikeitus aplinkybėms, kuriomis jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, privalo kreiptis į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi, nėra reikšminga, nes nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.
16. Pažymėtina ir tai, kad Migracijos departamentas neturėjo diskrecijos teisės netaikyti minėtų Įstatymo nuostatų. Įstatymo 50 straipsnyje nustatyti savarankiški leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustatęs bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Teisėjų kolegija pažymi, kad leidimų laikinai gyventi išdavimo, keitimo ir panaikinimo teisiniai santykiai susiklosto viešosios teisės srityje, todėl viešojo administravimo institucija (šiuo atveju – Migracijos departamentas) neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustačiusi, kad užsienietis faktiškai nebeatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų, privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019).
17. Remiantis išdėstytu, darytina išvada, kad Migracijos departamentasnustatęs, jog pareiškėjas nebuvo įdarbintas Bendrovėje bei įvertinęs visas faktines aplinkybes ir visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, surinko ir išsamiai ištyrė ginčui aktualią informaciją. Esant nurodytoms aplinkybėms, tenkinti pareiškėjo skundo, remiantis jame nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl skundas atmestinas.
18. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo J. A. (J. A.) skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.