Panevėžio apylinkės teismo nutartis

2020-10-28 · Civilinė byla Nr. e2SP-10140-783/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apylinkės teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-10-28
Bylos Nr.
e2SP-10140-783/2020
Teisminio proceso Nr.
2-26-3-00650-2020-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Virginijus Skaraitis
Pareiškėjas
G. T., V. Ž.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2SP-10140-783/2020Teisminio proceso Nr. 2-26-3-00650-2020-8Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.5.2.1; 3.2.3.2; 3.2.7.1; 3.4.5.20 (S)
PANEVĖŽIO APYLINKĖS TEISMASNUTARTIS2020 m. spalio 28 d.Kupiškis

Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų teisėjas Virginijus Skaraitis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų G. T. ir V. Ž. prašymą dėl taikos sutarties patvirtinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Kupiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) tarp pareiškėjų G. T. ir V. Ž. patvirtinta taikos sutartis, pagal kurią pareiškėjai susitarė, jog jų sūnaus A. Ž. gyvenamoji vieta nustatoma su pareiškėju V. Ž., pareiškėja G. T. įsipareigojo sūnui mokėti išlaikymą periodinėmis išmokomis po 80 Eur per mėnesį.

Šalies argumentai

Pareiškėjai G. T. ir V. Ž. 2020 m. spalio 23 d. kreipėsi į teismą bei prašo patvirtinti naują taikos sutartį, pagal kurią jie abu susitaria, kad sūnaus A. gyvenamoji vieta nustatoma su pareiškėja G. T., pareiškėjas V. Ž. įsipareigoja nuo 2020 m. gruodžio 1 d. sūnui iki vaiko pilnametystės mokėti 80 Eur dydžio išlaikymą periodinėmis išmokomis, išlaikymą indeksuojant teisės aktų nustatyta tvarka.

Prašymas atmetamas. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.983 straipsnio 1 dalimi, taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus. Vadovaujantis CPK 140 straipsnio 3 dalimi, šalys bet kurioje proceso stadijoje gali baigti bylą taikos sutartimi. Teismas netvirtina šalių taikos sutarties, jeigu veiksmai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui (CPK 42 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas, formuodamas praktiką dėl byloje pateiktos tvirtinti taikos sutarties atitikties viešajam interesui yra konstatavęs, kad vertinant, ar yra viešasis interesas tuo atveju, kai šalys bylą baigia taikos sutartimi, atsižvelgiama į tai, jog CK 1.5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Teisingumo principas reikalauja, kad asmenys, įgyvendindami savo teises, nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Laikantis šio principo, tuo atveju, kai šalių sudaryta taikos sutartimi pažeidžiamos kito asmens teisės, tokių teisių gynimas yra viešasis interesas, nors šalių sudaryta taikos sutartis išoriškai gali atrodyti kaip taikus teisinio ginčo baigimas. Teismas, nustatęs viešojo intereso pažeidimą, taikos sutarties neturi tvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2008; 2014 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2014). Byloje nustatyta, jog pareiškėjai G. T. ir V. Ž. jau buvo sudarę taikos sutartį, kuri teismo patvirtinta 2015 m. lapkričio 10 d. nutartimi, šia taikos sutartimi pareiškėjai susitarė dėl sūnaus A. gyvenamosios vietos su tėvu ir išlaikymo, mokamo kito tėvo (mamos). Kaip matyti iš naujai 2020 m. spalio 23 d. pateiktos taikos sutarties, abu pareiškėjai iš esmės susitaria dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo (susitaria, kad vaikas gyvens su mama, pareiškėja G. T.), tuo pačiu susitaria ir dėl vaiko išlaikymo periodinėmis išmokomis pareigos perėjimo kitam pareiškėjui, kas lyg ir neprieštarauja nei imperatyvioms įstatymo nuostatoms, vaiko interesams, neprieštarauja ir viešajai tvarkai. Tačiau, kaip matyti iš taikos sutarties sąlygos dėl išlaikymo dydžio, pareiškėjai G. T. ir V. Ž. sutaria dėl tokio paties išlaikymo dydžio (80 Eur), koks buvo ir 2015 m. lapkričio 10 d. procesinio sprendimo metu, nors dar 2015 m. buvo sutarę, kad išlaikymas indeksuojamas teisės aktų nustatyta tvarka. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 684 patvirtinto Periodinėmis išmokomis priteisto išlaikymo sumos ir atlyginamos žalos indeksavimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 3, 5 punktais, periodinės išmokos indeksuojamos atsižvelgiant į praėjusių metų gruodžio mėnesio, palyginti su ankstesnių metų gruodžio mėnesiu, vartotojų kainų indeksą, kurį apskaičiuoja ir skelbia Lietuvos statistikos departamentas. Periodinės išmokos indeksuojamos, kai kainų indeksas lygus 101 arba didesnis, jos indeksuojamos kartą per metus einamųjų metų vasario mėnesį. Pagal Aprašo 6 punktą, po pirmojo periodinės išmokos indeksavimo vėliau indeksuojamos perskaičiuotos periodinės išmokos. Skolininkas, mokantis periodines išmokas savo noru, privalo pats indeksuoti periodines išmokas (Aprašo 9 punktas). Kaip galima suprasti iš pareiškėjų sutarties, yra prašoma patvirtinti neindeksuotą 2015 m. lapkričio 10 d. nutartimi patvirtintą išlaikymo dydį, kas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, pažeidžia vaiko interesus į tinkamą išlaikymą ir negali būti tvirtinamas (pavyzdžiui, 2016 metais vartotojų kainų indeksas periodinėmis išmokoms indeksuoti buvo 101,7, tad mokėtino išlaikymo kas mėnesį dydis nuo 2016 m. vasario mėnesio turėjo būti 81 Eur (80 Eur x 101,7 / 100 (Aprašo 5 punktas), 2017 metais vartotojų kainų indeksas buvo 103,9, tad išlaikymas turėjo būti 84 Eur (81x103,9/100) ir taip kiekvienais metais, tad 2020 metų išlaikymo dydis, laikant, kad 80 Eur išlaikymas 2015 m. atitiko vaiko išlaikymo poreikį, turėjo būti ne mažesnis nei 88 Eur. Tad ir prašydami tvirtinti taikos sutartį, kuria pareiškėjas V. Ž. įsipareigoja mokėti vaikui išlaikymą po to, kai šis persikels gyventi pas mamą, turėjo numatyti ne mažesnį nei 88 Eur išlaikymo dydį. Antra vertus, teismas iki posėdžio išreikalavo įrodymus apie pareiškėjo V. Ž. pajamas, šios, kaip matyti iš VSDFV pažymos, 2020 m. sausio – 2020 m. kovo mėnesiais (imtinai) šios buvo vidutiniškai apie 1437 Eur (neatskaičius valstybei privalomų mokesčių), 2020 m. birželio – liepos mėnesiais iš darbo santykių gavo 3381,78 Eur pajamų (neatskaičius mokesčių), be to, pareiškėjas turi registruotino kilnojamojo turto (transporto priemonių), nekilnojamojo turto, tad išlaikymo dydis, numatytas skirti pareiškėjų sūnui, iš pirmo žvilgsnio yra neproporcingas pareiškėjo V. Ž. gaunamoms pajamoms bei turtinei padėčiai ir šiaip negalėtų būti tvirtinamas. Nebent sūnaus A. išlaikymo poreikis per mėnesį yra 160 Eur, kas sunkiai įmanoma žinant apie kainų pokyčius nuo 2015 metų, nekalbant apie vaiko poreikių pokyčius augant bei teismų praktikoje nustatomus vaiko išlaikymo kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis dydžius, be to, toks išlaikymas, kurį sutaria pareiškėjai, galimas, jeigu pačių pareiškėjų turtinė padėtis ir pajamos yra panašaus dydžio (CK 3.192 straipsnio 2 dalies reikalavimas). Aišku, kiek suprantama iš VSDFV pažymos, pareiškėjas V. Ž. turi kitą vaiką (nuo 2020 m. balandžio 14 d. iki 2020 m. gegužės 13 d. d. buvo tėvystės atostogose), tad gal tai ir koreguoja kitam vaikui galimo skirti išlaikymo dydį, tačiau pareiškėjai, prašydami patvirtinti taikos sutartį, pagal kurią numatytų ne mažesnį nei 88 Eur kas mėnesį mokamą išlaikymą sūnui (jeigu laikytų, kad išlaikymas yra toks pats, kaip sutarta 2015 metais, įskaitant indeksavimą), turėtų prašyme dėl taikos sutarties patvirtinimo nevienareikšmiškai nurodyti, kad sūnaus A. išlaikymo poreikis kas mėnesį yra apie 170-180 Eur (įskaitant indeksuotą išlaikymą po 2015 m. lapkričio 10 d. nutarties, patvirtinusios taikos sutartį), abiejų pareiškėjų turtinė padėtis yra panaši, kas sudarytų pagrindą patvirtinti, jog toks sutartas išlaikymo dydis nepažeidžia vaiko teisių ir teisėtų interesų. Arba pareiškėjai turėtų nurodyti kitą vaiko poreikius atitinkantį išlaikymo dydį bei kad pareiškėjos G. T. turtinė padėtis ir pajamos yra geresnės, ji sutinka teikti didesnį išlaikymą vaikui, nei pareiškėjas V. Ž., kas taip pat būtų pagrindu tvirtinti tokią sutartį. Pažymėtina ir tai, kad pareigos mokėti išlaikymas pereina nuo vaiko persikėlimo gyventi pas kitą tėvą, tad ir pareiškėjai turi susitarti, kad pareiga išlaikyti vaiką pereina nuo to momento, nebent jie žino konkrečią vaiko persikėlimo datą gyventi pas pareiškėją G. T. (pareiškėjai taikos sutartyje nurodė, jog išlaikymas bus mokamas nuo 2020 m. gruodžio 1 d., tačiau iš prašymo patvirtinti taikos sutartį turinio nėra aišku, ar tai yra data, nuo kurios vaikas ketina persikelti gyventi pas mamą). Tokiu atveju nėra galimybės nustatyti, ar toks išlaikymo datos nustatymas nepažeidžia vaiko interesų, jeigu, pavyzdžiui, vaikas jau gyvena pas mamą ir tėvas nemoka išlaikymo, ar nepažeidžia pačio pareiškėjo V. Ž. ir vaiko interesų, jeigu pareiškėjas susitaria mokėti išlaikymą vaikui, o šis dar gyvena su juo (tokiu atveju išlaikymo pareigos nebelieka motinai).

Pareiškėjams išaiškinama, jog, vadovaujantis CPK 582 straipsnio 10 dalimi, nutartis atmesti prašymą patvirtinti taikos sutartį yra neskundžiama, taikos sutarties tvirtinimu suinteresuoti asmenys, pasikeitus aplinkybėms ar pašalinę priežastis, dėl kurių taikos sutartį buvo atsisakyta tvirtinti, gali iš naujo kreiptis į teismą dėl taikos sutarties patvirtinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161-248/2017).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, vadovaudamasis CPK 582 straipsniu, 371 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

nutaria:

Atmesti pareiškėjų V. Ž. ir G. T. prašymą patvirtinti 2020 m. spalio 7 d. tarp pareiškėjų sudarytą taikos sutartį.

Nutartis neskundžiama ir įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas Virginijus Skaraitis