- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-30
- Bylos Nr.
- e2A-207-881/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-01434-2014-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Andrutė Kalinauskienė, Jūra Marija Strumskienė
- Ieškovas
- R. G.
- Atsakovas
- B. R.
- Trečiasis asmuo
- D. R.
- Kategorijos
- 2.5.10.2.4.1Turtinė žala
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūros Marijos Strumskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-5686-937/2015 pagal ieškovo R. G. ieškinį atsakovei B. R. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo D. R..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas R. G. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės B. R. 4 923,54 Eur (17 000 Lt) žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2010 m. gruodžio 23 d. su atsakove B. R., pagal įgaliojimą atstovaujama D. R., sudarė pirkimo-pardavimo ir naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo sutartį, notarinio reg. Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią iš atsakovės įsigijo 1321/5625 dalį negyvenamosios patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Likusi 2621/11250 dalis patalpos liko atsakovės nuosavybe, tad sutarties 5.1 punktu buvo nustatyta naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka iki patalpų atsidalijimo. Daikto kaina pagal sutarties 3.1 punktą buvo 50 000 Lt, 40 000 Lt sumokėta pasirašant sutartį, o 10 000 Lt atsakovas įsipareigojo sumokėti ne vėliau kaip per dvi dienas po to, kai pardavėjas (atsakovė) atidalins savo turimą patalpų dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, tačiau ne vėliau kaip iki 2011 m. kovo 31 d. (sutarties 3.3 p.). Atsakovė (pardavėja) sutarties 6.1.2 punktu įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2011 m. kovo 28 d. parengti visus reikiamus dokumentus, suderinti projektus ir atidalinti sau liekančią daikto dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės bei pakeitimus įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Kadangi daikto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarka nustatoma bendraturčių sutarimu (CK 4.75 str.), ieškovas 2011 m. sausio 18 d. pardavėjo atstovui išdavė įgaliojimą, kuriuo suteikė teisę atidalinti jam priklausančią patalpų dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės bei šiuo tikslu atstovauti jam visose įmonėse, įstaigose, organizacijose, registruoti pakeitimus Nekilnojamojo turto registre bei atlikti kitus tam būtinus ir reikalingus veiksmus. 2011 m. sausio mėnesį į ieškovą per atstovą kreipėsi atsakovė, nurodydama, kad patalpų atidalijimo procesas eina į pabaigą, tačiau trūksta pinigų atsiskaityti už atidalijimo projektą, nurodė, kad projektas praktiškai baigtas ir patalpos bus atidalintos sutartyje nustatytu laiku, prašė dalį galutinio atsiskaitymo pagal sutartį sumokėti anksčiau sutartyje nurodytos datos. 2011 m. sausio 10 d. ieškovas sumokėjo 2 000 Lt bei informavo apie surastą pirkėją ir pasirašytą preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią gautas avansas, prisiimti įsipareigojimai bei numatytos baudos už sutarties nevykdymą. 2011 m. kovo 28 d. paaiškėjo, kad atsakovė savo įsipareigojimo atidalinti patalpas neįvykdė. Atsakovė nurodė, kad taip atsitiko dėl techninių projekto nesklandumų ir kad patalpas tikrai atidalins. Nors pagal sutartį 8 000 Lt suma buvo sulaikyta, atsakovės prašymais visa suma buvo sumokėta 2011 m. liepos 12 d., 2011 m. rugpjūčio 19 d., tikintis, kad tai padės greičiau užbaigti atidalijimo projekto pabaigimą bei įregistravimą Nekilnojamojo turto registre. 2011 m. sausio 7 d. ieškovas surado pirkėją M. I. ir sudarė su juo preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį, susitarė dėl minėtų patalpų atidalijimo ir pardavimo iki 2011 m. kovo 31 d., pagal sutartį gavo 5 000 Lt avansą. Kadangi atsakovė nevykdė savo įsipareigojimo atidalinti daikto dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės ir pakeitimus įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, ieškovo įsipareigojimas pagal preliminariąją sutartį taip pat liko neįvykdytas. Nors klientas sutiko palaukti, kol bus sutvarkyti dokumentai, tačiau 2012 m. sausio 7 d. ieškovas turėjo grąžinti avansą ir sumokėti 5 000 Lt baudą (sutarties 5.1 p.). Kadangi atsakovė ir vėliau neatidalino patalpų, o turto pirkėjai kėlė sąlygą, kad patalpos būtų atidalintos, ieškovas pats ėmėsi veiksmų ir 2013 m. sausio 8 d. su VšĮ „Hermis Europe“ sudarė paslaugos sutartį, pagal kurią pastaroji įsipareigojo parengti ginčo patalpų 1321/5625 dalies atidalijimo projektą iš bendrosios dalinės nuosavybės už 12 000 Lt (sutarties 1.1, 2.1 p. p.). Pasak ieškovo, 5 000 Lt išlaidas pagal preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį bei 12 000 Lt pagal paslaugos sutartį jis patyrė dėl atsakovės kaltų veiksmų, įsipareigojimų, numatytų sutarties 6.1.2 punkte, nevykdymo, tad jam turi būti atlyginta 17 000 Lt žala (CK 6.245 str. 1 d., 6.246 – 6.248 str., 6.263 str. 2 d.).
Atsakovė B. R. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad sutartyje nėra aptarta atidalijimo (atskyrimo projekto) kaina, tad atsakovė negali imtis darbų, kol neišspręstas apmokėjimo klausimas. Be to, neįmanoma atlikti darbų, nes išgriauti langai, atlikti kiti pakeitimai, tad tai yra ne atskyrimo, o kapitaliniai darbai. Anot atsakovės, sutartis nenumatė jos pareigos atlikti tam tikrus veiksmus, ieškovas vykdo kapitalinį remontą. Ieškovo sudaryta preliminarioji sutartis pažeidžia bendraturčio teisę įsigyti turtą; preliminaria sutartimi ieškovas prisiėmė įsipareigojimus, kurių joks notaras nebūtų tvirtinęs. Atsakovės teigimu, sutartis sudaryta ne dėl turto pirkimo, bet pagrįsti nuostolius.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 17 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas konstatavo, kad 2010 m. gruodžio 23 d. pirkimo-pardavimo ir naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo sutarties 3.1 ir 6.1.2 punktais šalys susitarė dėl pardavėjo, t. y. atsakovės, įsipareigojimo atidalinti perkamą turto dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Teismas sutiko su ieškovo argumentu, kad atsakovė savo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų dėl turto dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės neįvykdė.
Dėl žalos pagal 2013 m. sausio 8 d. paslaugos sutartį už turto atidalijimą
Iš į bylą kartu su 2014 m. balandžio 3 d. prašymu pateiktų duomenų (2012 m. lapkričio 12 d., 2013 m. lapkričio 19 d. įgaliojimų) teismas nustatė, kad tarp R. G. ir VšĮ „Hermis Europe“ yra pasirašyta 2012 m. lapkričio 12 d. įgaliojimo sutartis dėl atstovavimo R. G. rengiant bendros nuosavybės teise priklausančių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), kapitalinio remonto ir paskirties keitimo techninį projektą. Iš pateikto projekto, jo aiškinamojo rašto matyti, kad objektas yra „gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), parduotuvės, kavinės-baro patalpų Nr. 80 paskirties keitimo į gyvenamąją projektas, atliekant kapitalinį remontą“, kurį ruošė M. S., nurodyta data 2012-11. Teismas pažymėjo, kad 2012 m. lapkričio 12 d. sutarties į bylą nepateikė nei ieškovas, nei VšĮ „Hermis Europe“, nors teismas buvo nutaręs išreikalauti visas tarp VšĮ ir ieškovo sudarytas sutartis.
Taigi, pasak teismo, byloje yra duomenų, kad tarp R. G. ir VšĮ „Hermis Europe“ yra pasirašyta 2012 m. lapkričio 12 d. įgaliojimo sutartis dėl atstovavimo rengiant bendros nuosavybės teise priklausančių patalpų kapitalinio remonto ir paskirties keitimo techninį projektą. Minėto projekto architektūrinės dalies aprašyme yra nurodoma, kad kapitalinio remonto metu R. G. patalpas siekiama atskirti iš bendrosios dalinės nuosavybės ir suteikti joms gyvenamąją paskirtį. Šis projektas yra parengtas tą patį mėnesį kaip ir buvo pasirašyta pati sutartis (2012-11). Ieškovas, jo atstovas teigia, kad šis projektas yra ir atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės projektas, tačiau, teismo vertinimu, neaiškus atskiros 2013 m. sausio 8 d. paslaugos sutarties dėl patalpų atidalijimo sudarymas ir apmokėjimas pagal ją, nesant duomenų, kad yra parengtas atskiras atidalijimo projektas, o duomenys apie 2012 m. lapkričio 12 d. sutartį nepateikti, reikalavimas nėra grindžiamas šia sutartimi. Teismas pažymėjo, kad ieškovas savo reikalavimą faktiškai grindžia 2013 m. sausio 8 d. paslaugos sutartimi, pagal kurią, kaip galima spręsti, nėra atlikti jokie darbai (nepateikti tai patvirtinantys duomenys).
Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, taip pat įvertinęs, kad ieškovas teigia, kad būtent pateiktas projektas yra ir atidalijimo projektas, nors jis yra parengtas 2012 m. lapkričio 12 d. sutarties pagrindu, atsižvelgęs į tai, kad ginčo patalpos 2013 m. gruodžio 11 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu yra parduotos UAB „Arnikos vaistinė“, kad sprendimo priėmimo dienai į bylą nepateikti duomenys apie patalpų atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, teismas sprendė negalintis tenkinti ieškovo reikalavimo dėl 12 000 Lt sumos priteisimo iš atsakovo.
Dėl žalos pagal preliminariąją sutartį
Teismas pripažino, kad byloje esantys rašytiniai duomenys patvirtina, kad preliminarioji sutartis buvo sudaryta, kad numatyta bauda už jos nevykdymą, kad baudą ieškovas M. I. sumokėjo.
Liudytoju apklaustas M. I. paliudijo, kad nors skelbimą dėl patalpų pardavimo jis rado internete, tačiau su R. G. jie yra pažįstami iš mokyklos, kad patalpų kaina yra tokia, kokia nurodyta sutartyje. Tačiau teismo paklaustas, kokia patalpų kaina buvo skelbime, ar jis derėjosi dėl kainos, kiek nusiderėjo, liudytojas negalėjo atsakyti. Liudytojas taip pat negalėjo aiškiai apibūdinti patalpų, kurias ketino pirkti. Liudytojas patvirtino, kad patalpose vyko remontas, statybos darbai, buvo tinkuojama, atliekami grindų betonavimo darbai, buvo maišai su statybinėmis medžiagomis. Nurodė, kad po metų jam tapo neaktualu, atšaukė visus projektus, o patalpų Žvėryne nepardavė. Teismas sprendė, kad nors natūralu, kad liudytojas negali detaliai prisiminti visų sandorio, vykusio prieš keletą metų, aplinkybių, tačiau, teismo nuomone, įvertinus, kad liudytojas patvirtino, kad sandorių jis nesudarinėja dažnai, kad patalpų ieškojo sau, sutarties nesudarinėjo per tarpininką ir pan., laikytina, kad liudytojas turėtų prisiminti bent kažkokias esmines detales, susijusias su sandoriu. Šioje byloje liudytojas pakankamai aiškiai prisiminė pinigų perdavimo aplinkybes, tačiau kitų detalių negalėjo prisiminti, teigdamas, kad praėjo nemažai laiko.
Teismas pažymėjo, kad ieškovas ginčo patalpas įsigijo 2010 m. gruodžio 23 d., dėl kurių pardavimo M. I. raštu susitarė 2011 m. sausio 7 d., t. y. per 2 savaites rado patalpų pirkėją. Patalpas ieškovas įsigijo už 50 000 Lt, pagal preliminariąją sutartį turtą šalys sutarė parduoti už 55 000 Lt. Liudytojui apibūdinant patalpas, jis nurodė, kad jose vyko remontas, atliekami statybiniai darbai. Byloje nenustatyta, kad šalys sutarė dėl galimo turto pagerinimo, tad, anot teismo, nelogiška, kad ieškovas turtą, kurį buvo sutaręs parduoti (kainų skirtumas 5 000 Lt), gerintų savo lėšomis, kai tuo tarpu nei liudytojas, nei ieškovas teismo posėdžio metu nepatvirtino jokių aplinkybių dėl jo gerinimo, apmokėjimo už tai.
Vertindamas ieškovo poziciją, kad sandoris neįvyko dėl pardavėjo (ieškovo) kaltės, nes patalpos nebuvo atidalintos, už ką buvo atsakinga atsakovė, teismas pažymėjo, kad teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas patvirtino, kad pasikeitė jo planai, jis atšaukė visus savo projektus, kad jam nebuvo aktualu pirkti ginčo objektą. Taigi, teismo vertinimu, sandoris neįvyko ir dėl iniciatyvos, kilusios iš pirkėjo pusės. Teismo posėdžio metu liudytojas nenurodė, kad sandoris neįvyko dėl to, kad patalpos nebuvo atidalintos, t. y. jis nurodė kitas sandorio nesudarymo priežastis. Todėl, teismo nuomone, nėra pagrindo teigti, kad sandoris neįvyko dėl sutartinio įsipareigojimo dėl patalpų atidalijimo nevykdymo (tikrieji šalių ketinimai), dėl ko galima būtų reikalauti žalos priteisimo iš atsakovės. Be to, liudytojas patvirtino, kad jis supratęs, kad dėl patalpų yra tam tikrų niuansų, kad patalpos yra bendroji dalinė nuosavybė, kad ieškovas žadėjo sutvarkyti dokumentus, tačiau nors M. I. ir liudijo, kad jis norėjo žinoti jam priklausančių patalpų kvadratūrą, tačiau negalėjo jų net pakankamai aiškiai apibūdinti, kas yra natūralu, įsigyjant nekilnojamąjį turtą. Be to, nors avanso ir baudos grąžinimo faktą šalys įformino, tačiau liudytojas negalėjo aiškiai paaiškinti aplinkybių dėl avanso perdavimo įforminimo, t. y. nepateikti duomenys, kad šalys užfiksavo rašytiniame dokumente pinigų perdavimo faktą.
Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas nurodė negalintis spręsti, kad sandoris buvo vykdomas būtent tokiomis aplinkybėmis, kaip yra nurodyta ieškinyje ir prie jo pridėtuose dokumentuose. Teismo vertinimu, nustačius, kad sandoris sudarytas tarp pažįstamų asmenų, kad tam tikri sprendime nurodyti aspektai dėl turto įsigijimo, remonto nėra logiški, kad sandorio nesudarymo aplinkybes lėmė kitos aplinkybės, ieškovo reikalavimas dėl 5 000 Lt žalos priteisimo iš atsakovės negali būti tenkinamas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas R. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, prijungti prie bylos papildomus įrodymus – Gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), parduotuvės, kavinės-baro patalpų Nr. 80 paskirties keitimo į gyvenamąją projekto, atliekant kapitalinį remontą, statinio konstrukcijos techninį projektą. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Dėl bylos nagrinėjimo ribų peržengimo. Nei ieškovas, nei atsakovas, nei trečiasis asmuo savo reikalavimų ir atsikirtimų negrindė 2012 m. lapkričio 12 d. įgaliojimo sutartimi, nei procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžio metu nebuvo tirtos ar apskritai analizuotos aplinkybės, koks dokumentas įvardijamas 2012 m. lapkričio 12 d. įgaliojimo sutartimi, kokia jo reikšmė, teismas neprašė išreikalauti šios sutarties nei iš ieškovo, nei iš VŠĮ „Hermis Europe“, šalims nebuvo užduotas nei vienas klausimas, susijęs su minimu dokumentu. Taigi, akivaizdu, kad teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas, sprendimą grindė byloje netirtomis aplinkybėmis bei įrodymais, todėl teismo nurodyti motyvai negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais, o priimtas sprendimas teisėtu, teisingu, pagrįstu ir objektyviu. Teismas pažeidė šalių rungimosi, dispozityvumo bei lygiateisiškumo principus. Ieškovas proceso metu net nežinojo, kad teismui rūpi aplinkybės, susijusios su 2012 m. lapkričio 12 d. įgaliojimu.
2. Dėl nešališkumo principo pažeidimo. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nesilaikyta nešališkumo principo, nes teismas savarankiškai sugalvojo ir teismo sprendime nurodė ieškinio atmetimo motyvą, kurio atsakovė nenurodė savo atsikirtimuose, savo iniciatyva rinko įrodymus, nors ši byla nepriskirta bylų, kuriose teismas privalo būti aktyvus, kategorijai, sprendimą grindė ne bylos nagrinėjimo metu ištirtomis, bet naujai, teismui išėjus į pasitarimų kambarį sugalvotomis aplinkybėmis.
3. Dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Teismas nesilaikė CPK 185 straipsnyje įtvirtintos pareigos visapusiškai ir objektyviai ištirti įrodymus ir aplinkybes, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, t. y. sprendimą priėmė nesusipažinęs ir neišanalizavęs byloje esančių įrodymų arba juos tyrė selektyviai, dėl ko sprendimo motyvuose nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis. Dokumentą, kurio, anot teismo, byloje nėra (2012 m. lapkričio 12 d. Įgaliojimo sutartį), ieškovas yra pateikęs net tris kartus skirtingose pozicijose. Tačiau teismas nesigilino į bylos medžiagą, posėdžio metu netyrė rašytinių įrodymų, nesiaiškino turimų dokumentų ir juose vartojamų sąvokų bei nurodė, kad tokio dokumento išvis nėra.
4. Dėl turinio viršenybės prieš formą principo nesilaikymo. Teismas didesnę reikšmę suteikė formai, bet ne turiniui, dėl ko nepagrįstai nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pagal 2013 m. sausio 8 d. Paslaugos sutartį būtų parengtas patalpų atidalijimo iš bendrosios nuosavybės projektas. Ieškovas į bylą yra pateikęs šį projektą, be to, tarp šalių nebuvo kilę ginčo, kad pateiktas projektas yra būtent atidalijimo projektas. Taigi, atsakovei neginčijant aplinkybės, kad pateiktas projektas yra atsidalijimo projektas, jos papildomai įrodinėti nekilo jokios būtinybės, o šis teismo argumentas vertintinas kaip bylos nagrinėjimo ribų peržengimas bei sprendimo pagrindimas bylos nagrinėjimo metu neištirtomis aplinkybėmis. Projekto bendrajame aiškinamajame rašte nurodyta, kad ieškovui priklausančias patalpas kapitalinio remonto metu siekiama atskirti iš bendrosios dalinės nuosavybės ir suteikti joms gyvenamąją paskirtį, tačiau projekte taip pat nurodyta, kad buto kapitalinio remonto projekte konstrukcinė dalis nerengiama, visi konstrukciniai sprendimai rekomenduojami tikslinti atskiru projektu. Atskirojo projekto, susijusio su paskirties keitimu, rengimą patvirtina byloje esanti 2015 m. sausio 7 d. Projektavimo darbų sutartis Nr. MA-15-01-TP-SK, sudaryta su UAB „MA Projektai“, o byloje esanti PVM sąskaita faktūra HE Nr. 101208 525,66 Eur sumai, 2015 m. sausio 15 d. kasos pajamų orderis HE Nr. 15/01 525,66 Eur sumai bei mokėjimo nurodymas Nr. 15873681 tai pačiai sumai patvirtina, kad patalpų paskirties keitimo kaštai į 12 000 Lt (3 475,44 Eur) sumą, sumokėtą už atidalijimo projekto parengimą, neįskaičiuoti, ir už paskirties keitimo projektą mokama atskirai. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovas konstrukcinės dalies projekto dar neturėjo, tačiau šiai dienai jis jau parengtas ir perduotas ieškovui.
5. Dėl žalos pagal preliminarią sutartį. Teismas netinkamai taikė CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą įrodymus vertinti visapusiškai ir objektyviai ištirti aplinkybes, liudytojo paaiškinimus vertino selektyviai ir atsietai nuo kitų byloje esančių įrodymų. Liudytojo pateiktas patalpų apibūdinimas visiškai atitinka ieškovo nurodytą patalpų apibūdinimą. Akivaizdu, kad liudytojas, patalpose buvęs tik vieną kartą, negalėjo apie patalpas pasakyti daugiau ir detaliau, nei pats patalpų savininkas (ieškovas), todėl atmesti ieškinį motyvuojant tuo, kad liudytojas per mažai pasakė, nebuvo jokio teisinio pagrindo, nes tiek liudytojo, tiek ieškovo parodymai, tiek patalpų plotą nurodantys rašytiniai įrodymai iš esmės sutapo. Nurodydamas motyvus dėl galimo turto pagerinimo teismas vėl peržengė bylos nagrinėjimo ribas, nes šios aplinkybės visiškai nesiaiškino teismo posėdžio metu; be to, apdailos darbų vykdymo faktas byloje nebuvo nustatytas, apdaila atlikta gerokai vėliau, todėl kaip tik būtų nelogiška, jei pardavimo kainoje atsispindėtų dar neatliktų darbų vertė. Byloje nėra duomenų, jie neegzistuoja ir ieškovui nėra žinoma, kaip teismas galėjo nustatyti, kad preliminarioji sutartis nepasirašyta dėl kitų priežasčių. Liudytojas akivaizdžiai patvirtino, kad jam buvo reikalingos atskiros patalpos, nes jis yra juvelyras, preliminariosios sutarties sudarymo metu turėjo pirkėją patalpoms Žvėryne, tačiau dėl tokio ilgo patalpų atidalijimo laukimo pirkėją prarado, dėl ko ir nutrūko sandoris su ieškovu. Abejoti liudytojo parodymų teisingumu vien dėl to, kad jis su ieškovu mokėsi vienoje mokykloje, nėra jokio teisinio pagrindo.
Atsiliepimas
Atsiliepimų į ieškovo R. G. apeliacinį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta.
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje apeliantas (turto pirkėjas) pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės (turto pardavėjos) nuostolius, kuriuos, kaip teigė, jis patyrė dėl atsakovės sutartinės pareigos atidalyti nekilnojamąjį turtą neįvykdymo.
Byloje nustatyta, kad pagal šalių sudarytą 2010 m. gruodžio 23 d. pirkimo-pardavimo ir naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo sutartį atsakovė (turto pardavėja) įsipareigojo nė vėliau kaip iki 2011 m. kovo 28 d. parengti visus reikiamus dokumentus, suderinti projektus ir atidalinti sau liekančią nekilnojamojo daikto dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės bei pakeitimus įregistruoti Nekilnojamojo turto registre (sutarties 6.1.2. p.). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė minėtos pareigos neįvykdė, t. y. savo nekilnojamojo daikto dalies neatidalijo.
Apeliantas prašė priteisti iš atsakovės dvejopo pobūdžio nuostolius: nekilnojamojo daikto dalies atidalijimo projekto parengimo išlaidas bei apelianto ir M. I. 2011 m. sausio 7 d. sudarytos preliminarios turto pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu apelianto sumokėtą baudą.
Dėl žalos (baudos) pagal preliminarią turto pirkimo-pardavimo sutartį priteisimo
Byloje nustatyta, kad 2011 m. sausio 7 d. tarp apelianto (turto pardavėjo) ir M. I. (turto pirkėjo) buvo sudaryta preliminarioji nekilnojamojo turto (to paties, kurį apeliantas buvo įsigijęs iš atsakovės pagal 2010 m. gruodžio 23 d. sutartį) pirkimo-pardavimo sutartis, kurioje šalys susitarė iki 2011 m. kovo 31 d. sudaryti pagrindinę sutartį, o apeliantas, be to, įsipareigojo iki 2011 m. kovo 31 d. parengti visus reikiamus dokumentus, suderinti projektus ir atidalyti parduodamą patalpų dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės bei pakeitimus įregistruoti Nekilnojamojo turto registre (sutarties 3.2. p.). Sutarties 5.1. punkte nustatyta, kad jeigu pagrindinė sutartis nėra sudaroma šioje sutartyje nustatytomis sąlygomis ir/ ar per šios sutarties 3.1. punkte nustatytą terminą dėl pardavėjo kaltės, ši sutartis laikoma nutrūkusi ir pardavėjas privalo grąžinti pirkėjui avansą bei sumokėti avanso dydžio baudą. Pastarąją, kaip patirtus nuostolius (byloje nustatyta, kad apeliantas baudą sumokėjo), apeliantas prašo priteisti iš atsakovės.
Apeliantas tvirtina, kad baudos sumokėjimą lėmė neteisėti atsakovės veiksmai (sutartinės pareigos atidalyti nekilnojamąjį turtą neįvykdymas), todėl sumokėta bauda vertintina kaip apelianto patirti nuostoliai, kuriuos turi atlyginti atsakovė.
Pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, nagrinėjamos kategorijos bylose dėl žalos atlyginimo ieškovas privalo įrodyti tris atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalą bei priežastinį neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšį (CPK 178 str.). Tuo tarpu teismas privalo įvertinti kiekvieno byloje pareikšto reikalavimo pagrįstumą pagal byloje nustatytas aplinkybes ir, esant byloje aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti, kad ieškovas visų civilinės atsakomybės sąlygų neįrodė, ieškovo reikalavimą atmesti. Toks teismo atliekamas ieškinio reikalavimų pagrįstumo vertinimas nėra laikomas bylos nagrinėjimo ribų peržengimu.
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nesutinka su minėtu apelianto tvirtinimu, kad bauda, kurią jis sumokėjo pagal preliminariąją sutartį, yra jo patirti nuostoliai, kuriuos pagal civilinės atsakomybės taisykles turi atlyginti atsakovė. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, o būtent, kad, pagal apelianto ir atsakovės sudarytą sutartį, atsakovė įsipareigojo atidalyti jai priklausančią nekilnojamojo turto dalį, tuo tarpu, pagal apelianto ir M. I. sudarytą preliminarią sutartį, apeliantas įsipareigojo atidalyti jam priklausantį turtą, t. y. savo esme prisiėmė savarankišką įsipareigojimą, kurio įvykdymas objektyviai nebuvo priklausomas nuo atsakovės sutartinių įsipareigojimų vykdymo. Tai, kad atsakovei atidalijus savo turtą, galimai (pagal preliminarią sutartį) būtų laikoma, kad tokiu būdu apeliantas atidalijo ir savo turto dalį, nepaneigia apelianto prisiimto įsipareigojimo savarankiškumo ir neįrodo apelianto sumokėtos baudos ir atsakovės sutartinių įsipareigojimų nevykdymo priežastinio ryšio. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas, preliminarioje sutartyje įsipareigodamas atidalyti parduodamą turtą, o faktiškai tikėdamasis, kad savo turtą iki numatyto termino atidalys atsakovė, įvertinus sutarčių sudarymo aplinkybes (preliminarioji sutartis sudaryta praėjus dviem savaitėms nuo sutarties su atsakove sudarymo), veikė savo rizika, todėl neigiamos tokio veikimo pasekmės tenka jam pačiam.
Dėl išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su preliminarios pirkimo-pradavimo sutarties vykdymu, o būtent, dėl liudytojo parodymų išsamumo, patikimumo, tikrųjų pirkėjo (liudytojo) atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį motyvų, kadangi vertinant ieškinio reikalavimo pagrįstumą, jie neturi esminės teisinės reikšmės.
Taigi nors ir kitais motyvais, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apelianto reikalavimas dėl žalos pagal preliminarią sutartį priteisimo iš atsakovės atmestas pagrįstai.
Dėl žalos, kaip daikto atidalijimo projekto parengimo išlaidų, priteisimo
Kaip minėta, byloje nustatyta, kad atsakovė neįvykdė 2010 m. gruodžio 23 d. pirkimo-pardavimo ir naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų atidalyti sau liekančią nekilnojamojo daikto dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės bei pakeitimus įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Atsakovei šiuos įsipareigojimus įvykdžius, imtis savo nekilnojamojo daikto dalies atidalijimo veiksmų nebūtų reikėję apeliantui, taigi pastarojo išlaidos, susijusios su nekilnojamojo daikto atidalijimu, gali būti vertinamos kaip dėl neteisėtų atsakovės veiksmų (sutartinių įsipareigojimų neįvykdymo) apelianto patirti nuostoliai (CK 6.246 str. 1 d., 6.247 str., 6.249 str. 1 d.).
Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, pagrindinis motyvas, kodėl teismas atmetė apelianto reikalavimą dėl daikto atidalijimo projekto parengimo išlaidų priteisimo, buvo tas, kad šis ieškinio reikalavimas buvo grindžiamas su VšĮ „Hermis Europe“ 2013 m. sausio 8 d. sudaryta paslaugų sutartimi ir apmokėjimu (2013 m. lapkričio 19 d. Kasos pajamų orderiu) pagal ją, o pateiktas atidalijimo projektas parengtas dar 2012 m. lapkričio mėnesį. Dėl šios priežasties, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pagal apelianto nurodytą 2013 m. sausio 8 d. sutartį jokie darbai faktiškai nebuvo atlikti. Tuo tarpu apeliantas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir iš esmės įrodinėja, kad 2012 m. lapkričio mėn. projektas yra parengtas pagal 2013 m. sausio 8 d. sutartį. Nepaisant nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, jog bet kuriuo atveju byloje nustatyta, kad pagal apelianto užsakymą VšĮ „Hermis Europe“ parengė projektą pavadinimu „Gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), parduotuvės, kavinės-baro patalpų Nr. 80 paskirties keitimo į gyvenamąją projektas, atliekant kapitalinį remontą“. Projekto aiškinamajame rašte, 5.1. punkte, nurodyta, kad apeliantui priklausančias patalpas kapitalinio remonto metu siekiama atskirti iš bendrosios dalinės nuosavybės ir suteikti joms gyvenamąją paskirtį. Taigi nurodytą projektą galima laikyti ir atidalijimo projektu. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad tarp apelianto ir VšĮ „Hermis Europe“ buvo sudaryta dar viena – 2012 m. lapkričio 12 d. įgaliojimo sutartis, kurios, anot teismo, nei apeliantas, nei VšĮ „Hermis Europe“ teismui nepateikė, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apelianto pozicija, kad į bylą pateiktas 2012 m. lapkričio 12 d. įgaliojimas ir 2012 m. lapkričio 12 d. įgaliojimo sutartis yra vienas ir tas pats dokumentas, skirtingai vadinamas atskiruose dokumentuose. Kita vertus, kaip teisingai nurodo apeliantas, atsakovei nekeliant klausimo dėl 2012 m. lapkričio 12 d. įgaliojimo sutarties bei jos reikšmės, teismas neturėjo teisinio pagrindo šias aplinkybes vertinti savo iniciatyva bei nuožiūra ir taip peržengti bylos nagrinėjimo ribas.
Apeliantas apeliaciniame skunde pripažįsta, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovė ginčijo pateikto projekto apimtį, t. y. tvirtino, kad tai yra ne tik daikto atidalijimo, bet ir kapitalinio remonto projektas. Taigi pagal šalių apibrėžtą bylos nagrinėjimo dalyką, byloje, atsižvelgiant į šalims nustatytą įrodinėjimo pareigą, turėjo būti išsiaiškinta, ar visi projekte nurodyti darbai yra siejami su daikto atidalijimu, ar susitarta ir dėl kitų darbų atlikimo. Atmetęs ieškinį kitais motyvais, pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių apskritai netyrė ir nevertino, be to, teismas neanalizavo visų civilinės atsakomybės kilimo sąlygų egzistavimo, taigi šioje dalyje neatskleidė bylos esmės.
Pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir/ar pagrįstumą, padarytas faktų vertinimo bei teisės aiškinimo (taikymo) klaidas dažniausiai ištaiso negrąžindamas bylos pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išskyrus atvejus, jei neatskleista bylos esmė, o remiantis byloje pateiktais įrodymais jos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nurodytą apelianto ieškinio reikalavimą išspręsti iš esmės apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės, kadangi dėl tirtinų aplinkybių ir įrodymų apimčių bei pobūdžio byla šioje dalyje būtų nagrinėjama visa apimtimi naujais aspektais. Tokia padėtis prieštarautų apeliacinės instancijos teismo paskirčiai, tiek ir dalyvaujančių byloje asmenų teisei į apeliaciją po to, kai bylą iš esmės išnagrinėja pirmosios instancijos teismas, todėl skundžiamas teismo sprendimas šioje dalyje panaikinamas ir byla dėl nurodyto ieškinio reikalavimo perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 2 p.).
Kartu su apeliaciniu skundu ieškovas pateikė Gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), parduotuvės, kavinės-baro patalpų Nr. 80 paskirties keitimo į gyvenamąją projekto, atliekant kapitalinį remontą, statinio konstrukcijos techninį projektą. Kadangi pateiktas dokumentas susijęs su ta bylos dalimi, kuri grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas jį priima ir perduoda vertinti pirmosios instancijos teismui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Apeliacinės instancijos teismui apeliacinį skundą patenkinus iš dalies ir dalį bylos grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, taip pat kitų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 93 str.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo reikalavimas dėl 3 475,44 Eur (12 000 Lt) žalos atlyginimo bei paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir bylą šioje dalyje perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.