Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-10-17 · Civilinė byla Nr. 2-2428/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-10-17
Bylos Nr.
2-2428/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Rezultatas
Nutartis palikta nepakeista.
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė, Kazys Kailiūnas, Konstantinas Gurinas
Trečiasis asmuo
VSDFV Utenos skyrius Reikalavimas.lt "GRIFS AG" UAB "JSSA" Jaros sauga
Kategorijos
  • 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 125.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-2428/2013Procesinio sprendimo kategorijos: 126.5; 125.7 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. spalio 17 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino ir Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos (kreditorės) A. G. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 4 d. nutarties, kuria atmestas A. G. prašymas uždarosios akcinės bendrovės „ŠERIFŲ KOMANDA“ bankroto byloje padidinti teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi patvirtintą 4 979,52 Lt dydžio pirmos eilės kreditorinį reikalavimą iki 14 173,55 Lt.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjamas kreditoriaus padidinto reikalavimo tvirtinimo bankroto byloje klausimas.

Atskiruoju skundu keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas A. G. prašymas UAB „ŠERIFŲ KOMANDA“ bankroto byloje padidinti teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi patvirtintą 4 979,52 Lt dydžio pirmos eilės kreditorinį reikalavimą iki 14 173,55 Lt, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio apygardos teismas 2013 m. balandžio 15 d. nutartimi nutarė UAB „Jaros sauga“ (šiuo metu UAB „ŠERIFŲ KOMANDA“) pripažinti nemokia ir iškelti bankroto bylą, paskirti UAB “INOVESTUS“ bankrutuojančios UAB „Jaros sauga“ bankroto administratoriumi (toliau – bankroto administratorius).

Panevėžio apygardos teismas 2013 m. birželio 28 d. nutartimi nutarė patvirtinti bankrutuojančios UAB „Jaros sauga“ bankroto administratoriui UAB „INOVESTUS“ 5 500 Lt (plius PVM) sumą kas mėnesį administravimo išlaidoms apmokėti iki pirmajame kreditorių susirinkime bus patvirtinta administravimo išlaidų sąmata.

Panevėžio apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi nutarė patvirtinti bankrutuojančios UAB „ŠERIFŲ KOMANDA“ kreditorius bei jų finansinius reikalavimus, tarp jų ir pirmos eilės kreditorės A. G. 4 979,52 Lt dydžio finansinį reikalavimą.

2013 m. rugpjūčio 19 d. bankrutuojančios UAB „Jaros sauga“ bankroto administratorius UAB „INOVESTUS“ kreipėsi į bankroto bylą nagrinėjantį teismą su prašymu netvirtinti A. S. ir A. G. dalies kreditorinių reikalavimų, A. S. – 2 216,96 Lt sumos ir A. G. - 9 194,03 Lt sumos.

Atsiliepimas

Kreditorė A. G. atsiliepimu į bankroto administratoriaus prašymą netvirtinti jos ir A. S. dalies kreditorinių reikalavimų su prašymu nesutiko, prašė tenkinti kreditorės A. G. prašymą dėl įtraukimo į kreditorių sąrašą visa apimtimi. Atsiliepime nurodė, kad 2012 m. vasario 7 d. nutraukiant darbo sutartį darbdavys liko skolingas 1 500 Lt neišmokėto darbo užmokesčio ir 255,69 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas, todėl vadovaujantis DK 141 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 186 straipsniu, 207 straipsniu, nuo 2012 m. vasario 8 d. iki bankroto bylos iškėlimo kreditorei pagrįstai buvo skaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką. Kreditorės teigimu, bankroto administratoriaus pozicija pripažinti vidutinį darbo užmokestį tik už 5 mėnesių faktiškai uždelstą atsiskaityti laiką, o ne už 14 mėnesių pavėluotą laiką, yra nepagrįsta, kadangi darbuotojas yra silpnesnė darbo santykių šalis, todėl jo interesai yra prioritetiniai ir turėtų būti ginami.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Panevėžio apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 4 d. nutartimi nutarė netenkinti A. G. prašymo bankrutuojančios UAB „ŠERIFŲ KOMANDA“ bankroto byloje padidinti teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi patvirtintą 4 979,52 Lt dydžio pirmos eilės kreditorinį reikalavimą iki 14 173,55 Lt.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, kad A. G. darbo laikotarpis UAB „Šerifų komanda“ tęsėsi trumpai - 3 mėnesius ir 5 dienas, kad darbdavys po 5 mėnesių ir 9 dienų po darbo santykių nutraukimo pervedė į A. G. sąskaitą banke jai neišmokėtą 1 500 Lt darbo užmokestį bei 254,62 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas, tai yra su ja pilnai atsiskaitė, padarė išvadą, kad bankroto administratoriaus pripažinimas A. G. 4 979,52 Lt dydžio vidutinio darbo užmokesčio už faktiškai uždelstą atsiskaityti 5 mėnesių laikotarpį yra visiškai pakankama kompensuoti pareiškėjos patirtus bet kokius finansinius nepatogumus ar praradimus, todėl nėra jokio pagrindo teismo patvirtintą kreditorinį reikalavimą didinti.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėja A. G. yra sveika, darbinga, todėl turėjo galimybę per 5 mėnesių laikotarpį susirasti kitą darbą.

Teismas atmetė pareiškėjos motyvą dėl CK 6.54 straipsnyje nustatytos įmokų paskirstymo taisyklės taikymo, motyvuodamas tuo, kad ši taisyklė taikoma civiliniuose teisiniuose santykiuose, o nagrinėjamo ginčo atveju tarp A. G. ir UAB „ŠERIFŲ KOMANDA“ buvo darbo teisiniai santykiai, kuriuos reguliuoja darbo kodekso normos.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pareiškėja (kreditorė) A. G. atskiruoju skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. B2-356-425/2013, tenkinti A. G. prašymą dėl įtraukimo į kreditorių sąrašą visa apimtimi padidinant kreditorinį reikalavimą iki 14 173,55 Lt.

Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1) Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas kreditorės A. G. prašymo padidinti jos patvirtintą kreditorinį reikalavimą, pažeidė lygybės principą, neužtikrindamas jos interesų apsaugos;

2) Pirmosios instancijos teismo išvada dėl CK 6.54 straipsnyje nustatytos įmokų paskirstymo taisyklės netaikymo nagrinėjamoje byloje, yra nepagrįsta, kadangi teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad darbo kodekse nesant tiesioginės normos, reglamentuojančios tam tikrą santykį, taikomos kitų teisės šakų, įskaitant civilinius įstatymus, normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2010). Apeliantės teigimu, nutraukius darbo santykius, buvusių darbo sutarties šalių santykiams darbo teisės normos netaikomos, todėl darbuotojas turi teisę reikalauti priteistus iš buvusio darbdavio mokėjimus paskirstyti CK 6.54 straipsnyje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2003);

3) Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 4 979,52 Lt dydžio vidutinio darbo užmokesčio už faktiškai uždelstą atsiskaityti 5 mėnesių laikotarpį yra visiškai pakankama kompensuoti pareiškėjos patirtus bet kokius finansinius nepatogumus ar praradimus. Apeliantės nuomone, tai, kad buvęs darbdavys sumokėjo dalį jai priklausančios sumos, negali būti pagrindas sustabdyti vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimą, nes sustabdant vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimą neteisėtai suvaržoma kreditorės teisė gauti jai priklausantį darbo užmokestį ir su juo susijusias sumas (Konstitucijos 48 str. 1 d., DK 141 str. 1 d ir 3 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008, 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008, 2012 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27/2012 ir kt.);

4) Pirmosios instancijos teismo išvada, kad kreditorė A. G. yra sveika, darbinga, todėl turėjo galimybę per 5 mėnesių laikotarpį susirasti kitą darbą, taip pat nepagrįsta, nes naujai susidarę darbo teisiniai santykiai negali būti pagrindu mažinti iki tol buvusių įsipareigojimų apimtį bei užkirsti galimybę kreditorei atgauti visas priklausančias ir neišmokėtas sumas.

Atsiliepimas

UAB „ŠERIFŲ KOMANDA“ bankroto administratorius UAB „INOVESTUS“ atsiliepimu su atskiruoju skundu nesutiko, prašė atskirąjį skundą atmesti ir Panevėžio apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 4 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėja savo reikalavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo kildina iš darbo teisinių santykių pagal darbo kodekso normas, todėl civiliniame kodekse numatytas įmokų paskirstymas pareiškėjos atžvilgiu netaikomas. Bankroto administratoriaus teigimu, apeliantės minimoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2003 yra išaiškintas darbo įstatymuose numatytų delspinigių ir civiliniame kodekse numatytų palūkanų skaičiavimo klausimas, bet ne civiliniame kodekse numatytų įmokų paskirstymo klausimas, todėl apeliantė nepagrįstai atskirąjį skundą grindžia šia teismo nutartimi. Pareiškėjos pažeisti interesai yra visiškai atlyginti sumokėjus jai 4 979,52 Lt dydžio vidutinio darbo užmokesčio už 5 mėnesių laikotarpį, todėl pareiškėja neturėtų siekti praturtėti bankrutuojančios įmonės sąskaita, kas pažeistų kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas, Panevėžio apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 4 d. nutartis paliktina nepakeista.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą atskirajame skunde išdėstytų argumentų ribose, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 320 str., 338 str.).

Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nėra nustatyta.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar skundžiama teismo nutartis, kuria teismas atmetė A. G. prašymą UAB „ŠERIFŲ KOMANDA“ bankroto byloje padidinti teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi patvirtintą 4 979,52 Lt dydžio pirmos eilės kreditorinį reikalavimą iki 14 173,55 Lt, yra pagrįsta ir teisėta (CPK 263 str. 1 d.).

Dėl vidutinio darbo užmokesčio kompensacijos už uždelstą atsiskaityti laikotarpį sumažinimo

DK 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas, nustatyta tvarka užpildyti darbuotojo darbo sutartį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už visą uždelsimo laiką. Taigi, jei yra nustatoma, kad darbdavys, pasibaigus darbo teisiniams santykiams, pažeidė įstatyme jam nustatytą pareigą ir uždelsė atsiskaityti su darbuotoju, taip pat kai dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už visą uždelsimo laiką. Pažymėtina, kad darbdavio pareiga išmokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką neatleidžia jo nuo pareigos darbuotojui sumokėti priklausantį darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. DK 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta darbdavio pareiga sumokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką yra papildomas atleidžiamo darbuotojo teisių apsaugos svertas, jei darbdavys netinkamai vykdytų pareigą laiku atsiskaityti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pabrėžiama, kad DK 141 straipsnio 3 dalies paskirtis yra dvejopa. Pirma, šioje normoje nustatytas kompensacinis mechanizmas, kuriuo yra kompensuojamas darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos; antra – tai sankcija darbdaviui, kuris su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaitė atleidimo dieną. Ši sankcija, kaip ir bet kuri kita, gali būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji proporcinga teisės pažeidimui, už kurį yra skiriama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2007; 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008; 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2009). Kasacinio teismo praktikoje pažymima tai, kad darbdavio pareigos išmokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką atsiradimui esminę reikšmę turi ir nevisiško atsiskaitymo su darbuotoju fakto, ir darbo teisinių santykių šalių kaltės konstatavimas. Darbdaviui nurodyta sankcija taikoma, kai dėl tokio uždelsimo atsiskaityti su darbuotoju nėra pastarojo kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2007, 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2007).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atleidžiant A. G. iš darbo jai nebuvo išmokėtas 1 500 Lt darbo užmokestis ir 255,69 Lt kompensacija už nepanaudotas atostogas, t. y. darbdavys nesilaikė nurodytų įstatymo nuostatų, todėl darbdavio atžvilgiu yra pagrindas taikyti DK 141 straipsnio 1 dalies nuostatas. Kreditorės A. G. teigimu, jei turėtų būti priteistas vidutinis darbo užmokestis už laikotarpį nuo darbo santykių nutraukimo iki bankroto bylos UAB „ŠERIFŲ KOMANDA“ iškėlimo, t. y. nuo 2012 m. vasario 7 d. iki 2013 m. balandžio 15 d. UAB „ŠERIFŲ KOMANDA“ bankroto administratorius UAB „INOVESTUS“ bylos nagrinėjimo metu sutiko su penkių mėnesių dydžio vidutinio darbo užmokesčio netesybomis už uždelstą atsiskaityti laiką.

Kaip matyti iš bylos duomenų, A. G. UAB „ŠERIFŲ KOMANDA“ dirbo laikotarpiu 2011 m. lapkričio 2 d. iki 2012 m. vasario 7 d., nutraukiant darbo santykius A. G. nebuvo išmokėtas 1 500 Lt darbo užmokestis ir 255,69 Lt kompensacija už nepanaudotas atostogas, šias neišmokėtas sumas darbdavys pervedė A. G. po penkių mėnesių ir 9 dienų nuo darbo santykių nutraukimo. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs faktus dėl nevisiško atsiskaitymo su pareiškėja, į gana trumpą pareiškėjos įmonėje dirbtą laikotarpį, į darbdavio visiško atsiskaitymo su pareiškėja laiką, į bankroto administratoriaus pripažįstamą 4 979,52 Lt dydžio vidutinio darbo užmokesčio už faktiškai uždelstą atsiskaityti 5 mėnesių laikotarpį, ir palyginęs šiuos nustatytus faktus su pakankamai ilgu laikotarpiu iki bankroto bylos iškėlimo (2013 m. balandžio 15 d.), sprendė dėl saistomos vidutinio darbo užmokesčio kompensacijos už uždelstą atsiskaityti laikotarpį sumažinimo iki 5 mėnesių. Apeliacinio teismo nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada dėl vidutinio darbo užmokesčio kompensacijos už uždelstą atsiskaityti laikotarpį sumažinimo iki faktiškai uždelsto atsiskaityti 5 mėnesių laikotarpio yra pagrįsta, kadangi priešingu atveju šios kompensacijos nesumažinimas reikštų pernelyg didelę disproporciją tarp pareiškėjai priklausančių darbo pajamų už jos išdirbtą gan trumpą laikotarpį ir daugelį kartų jos darbo pajamas viršijančios kompensacijos. Tokia situacija nebūtų suderinama su DK 2 ir 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais, taip pat su proporcingumu kaip bendruoju teisės principu, neatskiriamu nuo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Be to, neadekvačios sankcijos taikymas tokiu atveju pažeistų ne tik šiuos principus, bet ir padarytų žalos kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2010).

Šios išvados nepaneigia apeliantės atskirajame skunde minimos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys, kadangi nurodytose kasacinio teismo nutartyse buvo padarytos išvados atsižvelgus ir įvertinus kitokias ginčo faktines aplinkybes, negu nustatytas nagrinėjamoje byloje.

Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantės argumentas, kad jos atveju turėtų būti taikomos CK 6.54 straipsnyje numatytos įmokų paskirstymo taisyklės, taip pat yra nepagrįstas bei nesudaro pagrindo kitokiai išvadai dėl vidutinio darbo užmokesčio kompensacijos už uždelstą atsiskaityti laiką dydžio.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad kitų teisės šakų normos, įskaitant ir civilinius įstatymus (CK 1.1 str. 3 d., DK 1 str.), reglamentuojančios panašius santykius, gali būti taikomos tada, jeigu darbo teisės normose nėra tiesioginės normos, reglamentuojančios tam tikrą santykį ir jeigu negalima pritaikyti norminių darbo teisės aktų analogijos (DK 9 str.). Toks taikymas yra grindžiamas tuo, kad darbo teisė yra privatinės teisės šaka, kurioje numatytos specialiosios normos bendrųjų civilinės teisės normų atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2010). Pagal įstatyminį reglamentavimą DK nuostatos reguliuodamos darbo santykius turi pirmenybę bendrųjų privatinės teisės nuostatų atžvilgiu (DK 11 str. 1 d.).

Nagrinėjamu atveju, pasisakant dėl CK 6.54 straipsnio taikymo ginčo teisiniams santykiams pažymėtina, jog šiuo atveju būtina atsižvelgti į darbo užmokesčio, kaip atlyginimo už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį, specifiką. Nors pagal DK 141 straipsnio 3 dalį mokėtinos įmokos yra panašios savo prigimtimi, taikymo pagrindais (vėluojant vykdyti piniginę prievolę) ir tvarka į civilinėje teisėje numatytas netesybas, tačiau negalima neatsižvelgti į tai, jog šios sumos yra mokamos egzistuojant darbo teisiniams santykiams, kurie savo prigimtimi ir šalių pobūdžiu skiriasi nuo sutartinių civilinių teisinių santykių. Nurodytos aplinkybės, taip pat darbo teisinių santykių specifika, darbo užmokesčio, kaip atlyginimo už atliktą darbą, pobūdis lemia, kad esant situacijai, kai be darbo užmokesčio darbdavys privalo mokėti ir kitas mokėtinas sumas, kaip kad šiuo atveju tam tikras sumas už vėlavimą atsiskaityti su darbuotoju, darbdavio įmokos pirmiausia užskaitomos kaip darbo užmokestis, o ne kitoms mokėtinoms sumoms padengti ir šiais atvejais CK 6.54 straipsnis, reglamentuojantis įmokų paskirstymą, tiesiogiai netaikomas.

Dėl atskirojo skundo ir pirmos instancijos teismo nutarties

Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai yra nepagrįsti, Panevėžio apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 4 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta ir jos naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai Danutė GasiūnienėKonstantinas GurinasKazys Kailiūnas