Šiaulių apygardos teismo nutartis

2009-12-29 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-337-282-2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-12-29
Bylos Nr.
1A-337-282-2009
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Virginija Žindulienė (pirm.), Irena Ivanovienė, Zigmas Kavaliauskas
Kaltinamasis
P. M.
Civilinis ieškovas
G. A.
Nukentėjusysis
G. A.
Advokatai
Muradas Bakanas
Kategorijos
Kopija

Pranešėja Virginija Žindulienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-337-282/2009

Teisėjas Erminijus Baziulis Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.1.2.2., 2.1.7., 2.4.7.

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. gruodžio 29 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teisėjų Irenos Ivanovienės, Zigmo Kavaliausko,sekretoriaujant Renatai Guruškinienei,dalyvaujant prokurorui Zenonui Griciui,gynėjui advokatui Muradui Bakanui,išteisintajam P. M.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo G. A. atstovės advokatės Z. K. ir Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro Jono Trumpulio apeliacinius skundus dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 23 d. nuosprendžio, kuriuo P. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. dėl vagystės įsibrovus į saugomą teritoriją, nepadarius jam veikos, turinčios tokio nusikaltimo požymių.

Nukentėjusiojo G. A. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu, išaiškinant pastarajam teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. M. buvo kaltinamas ir išteisintas dėl to, kad 2007 m. kovo 23 d. apie 16 val. (duomenys neskelbtini), įsibrovęs į saugomą kaimo turizmo sodybos, priklausančios G. A., teritoriją, pagrobė svetimą, G. A. priklausantį turtą – 2000 Lt vertės medžio apdirbimo stakles.

Šalies argumentai

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo G. A. atstovė advokatė Z. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 23 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį.

Skunde nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovė nurodo, kad 2006 metais pavasarį G. A. patalpino skelbimą laikraštyje apie tai, jog jam reikalingas specialistas medžio apdirbimo darbams. Į skelbimą atsiliepė P. M., su kuriuo susitarė dėl atlyginimo – jei jis dirbs su savo staklėmis, jam bus mokama po 3000 Lt, jei be staklių – 2000 Lt. P. M. į G. A. sodybą atsivežė savo medžio apdirbimo stakles, bet jos buvo neveikiančios. Po mėnesio G. A. paskolino P. M. 3000 Lt asmeniniams reikalams, tuo atveju P. M. parašė paskolos raštelį, jog laiku neatidavus paskolintų pinigų, grąžins 6000 Lt. Nukentėjusiojo atstovė taip pat skunde nurodo, kad vėliau, G. A. nusprendė statyti rąstinę pirtį ir, kadangi P. M. staklės buvo blogos, nusprendė pagaminti kitas stakles ir kitų darbininkų akivaizdoje (P. B., A. L.) davė P. M. 1600 Lt detalėms pirkti, kuris nupirko detales ir dar papildomai iš P. B. paskolino dar 200 Lt, kuriuos P. B. atidavė G. A.. Gamino stakles P. M. savo darbo metu (2007-07-24 akistatos protokolas), o ne po darbo, kaip vėliau nurodė teisme, variklio nepirko, o nuėmė nuo G. A. betono maišyklės. Apeliantės teigimu, pagaminęs stakles, P. M. pastatė G. A. pirtį ir pastarasis norėjo su juo sudaryti sutartį tolimesniam darbui, bet P. M. atsisakė ir nuo 2006 metų rudenio nebedirbo pas G. A., parašė raštelį, kad pastarasis su juo atsiskaitė (už darbą sumokėjo 11500 Lt), ir jokių pretenzijų jis neturįs. Po to P. M. kreipėsi į G. A. dėl staklių nuomos, tačiau pastarasis jas atsisakė išnuomoti ir po kelių mėnesių P. M. stakles pavogė. Kaip dingo staklės, niekas nematė, tačiau 2007 m. kovo mėn. pabaigoje G. A. paskambino A. L. ir pranešė apie tai. Skunde taip pat nurodoma, kad visa kaimo sodybos teritorija yra aptverta, yra įrengtos vaizdo kameros, todėl G. A. mano, kad P. M. mašiną pastatė dviračių take, praardė tvorą ir naktį stakles pavogė, nes įvažiavimas į kaimo sodybos teritoriją yra uždarytas nuo 23.00 val. iki 7.00 val. ryto.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad medžio apdirbimo staklės pagamintos iš G. A. lėšų, todėl ir priklauso jam, tačiau šią aplinkybę teismas vertino netinkamai. Be to, apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas netinkamai vertino tą faktą, kad staklių vagystė įvyko tik po to, kai G. A. dėl P. M. negrąžintos paskolos kreipėsi į Radviliškio rajono apylinkės teismą, ir 2007-02-22 Radviliškio rajono apylinkės teismas jo ieškinį pilnai patenkino, nors P. M. su apylinkės teismo sprendimu nesutiko ir jį apskundė Šiaulių apygardos teismui, kuris 2007-05-31 atmetė P. M. skundą. Apeliaciniame skunde taip pat išreikšta nuomonė, kad P. M. pavogtos staklės, tai yra iš jo priteistos 6000 Lt sumos kompensavimas, nes būtent dėl to ir darytina išvada, jog P. M. paimdamas stakles, suvokė, jog vagia svetimą turtą.

Šalies argumentai

Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 23 d. nuosprendį P. M. atžvilgiu ir priimti naują nuosprendį, kuriuo P. M. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 178 str. 2 d. dėl vagystės įsibraunant į saugomą teritoriją ir paskirti 20 MGL (2600 Lt) baudą, nes teismas netinkamai įvertino visas bylos aplinkybes, nepagrįstai atmetė nukentėjusiojo G. A. ir liudytojų P. B., A. L. parodymus, nekritiškai vertino P. M. deklaratyvius parodymus, todėl padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas.

Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai P. M. parodymus vertino, kaip vienintelius teisingus, visiškai neatsižvelgė į G. A. duotus parodymus, jog, vykdant darbus, buvo nutartą statyti pirtį ir jis P. M. davė 1600 Lt staklių detalėms pirkti, P. M., pritrūkęs pinigų, skolinosi dar, pagamino stakles, o pirtį pastatė su broku, tačiau pratęsti tolimesnių darbų sutartį atsisakė ir nepabaigęs darbų išvyko. Taip pat prokuroras nurodo, kad 2007 m. kovo mėn. antroje pusėje A. L. pranešė, jog nebėra medžio apdirbimo staklių, kaip jos dingo, A. L. nematė, o iš pėdų matėsi, kad nešė 4 vyrai, per tvorą į dviračių taką, nes mašina buvo ant dviračių tako, tvora buvo praardyta.

Prokuroras skunde taip pat nurodo, kad medžio apdirbimo stakles pagamino P. M. pagal G. A. prašymą iš G. A. priklausančių medžiagų bei naudojant pastarojo suteiktas pinigines lėšas. Medžio apdirbimo staklės buvo gaminamos ir laikomos G. A. sodyboje ir naudojamos būtent šios sodybos savininko vykdomai veiklai. Duomenų apie tai, kad būtų susitarimas dėl galimo staklių ar nuosavybės į jas teisių perleidimą P. M., nėra, o pastarojo teiginiai apie staklių priklausomumą jam yra deklaratyvūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, vadinasi realiai medžio apdirbimo staklės priklausė G. A..

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad P. M. apie 7 val. įsibrovė į G. A. sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), ir medžio apdirbimo stakles išgabeno slapta, niekam nežinant ir nepranešant, kas patvirtina, jog P. M. bijojo apie tai prasitarti G. A., suprasdamas, jog jis negali įrodyti nuosavybės teisių į stakles. Remdamasis tuo, prokuroras teigia, kad P. M. suprato, jog sodyboje anksti ryte dar nėra žmonių, niekas nepastebės, todėl pasinaudojo tokia padėtimi ir pagrobė stakles, todėl jo veiksmai turi būti vertinami kaip nusikaltimas ir kvalifikuoti pagal LR BK 178 str. 2 d.

Šalies argumentai

Be to, skunde prokuroras nurodo, kad teismas, neįžvelgęs vagystės požymių, visiškai neįvertino P. M. veiksmų pagal galimus kitus LR baudžiamojo kodekso straipsnius.

Prokuroras prašė Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo G. A. atstovės apeliacinius skundus tenkinti.

Išteisintasis P. M. ir jo gynėjas prašė abu apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Abu apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino P. M. pagal BK 178 str. 2 d., nepadarius jam veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Kolegija pažymi, kad vagystės atveju pagrobiamas gali būti tik svetimas turtas, tai yra toks, kuris grobimo momentu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. Konkrečiu atveju, sprendžiant P. M. atsakomybės klausimą, esmine aplinkybe tapo medžio apdirbimo staklių nuosavybės faktas. Byloje nėra jokių juridinių dokumentų, patvirtinančių medžio apdirbimo staklių priklausomybę vienam ar kitam asmeniui. Kilnojamo daikto – medžio apdirbimo staklių nuosavybės klausimas nebuvo sprendžiamas nei civilinio proceso tvarka. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, jog veikos padarymo metu medžio apdirbimo staklės P. M. nebuvo svetimas turtas. Būtent su tokia teismo išvada nesutinka abu apeliantai, teigdami, jog medžio apdirbimo staklės buvo pagamintos G. A. prašymu, iš pastarojo lėšų ir medžiagų, laikomos jo sodyboje ir naudojamos nukentėjusiojo vykdomoje veikloje, todėl buvo G. A. nuosavybė.

G. A. teisiamajame posėdyje (t. 3, b. l. 13–15) ir apeliaciniame skunde teigė, kad tikslingai, matant liudytojams A. L. ir P. B., naujų staklių gamybai reikalingų detalių supirkimui jis P. M. padavė 1600 Lt, kuris, nupirkęs detales, jo sodyboje sumontavo medžio apdirbimo stakles ir, naudodamas jas, pastatė rastinę pirtį. Nukentėjusiojo G. A. teigimu, P. M. pagamintos medžio apdirbimo staklės priklauso išskirtinai jam, nes P. M. už darbą buvo mokamas atlyginimas, detalės, reikalingos staklėms sumontuoti, buvo nupirktos už jo duotus pinigus ir gamyboje naudojant jam priklausančias detales (betono maišyklės variklį). Tokį pat aplinkybių įvertinimą pateikė ir prokuroras savo apeliaciniame skunde.

Tuo tarpu P. M. viso baudžiamojo proceso metu (t. 1, b. l. 38–40; 84–86; 120–126; 134–135; 164–167; 168–171; 174–176; t. 3, b. l. 9–13) kategoriškai neigė iš G. A. gavęs 1600 Lt staklių gamybai ir tuo pačiu vienodai tvirtino, kad pats pasiskolino iš G. A. 3000 Lt, už tuos pinigus pirko reikalingas detales, pats sumontavo stakles, naudodamas stakles pastatė rąstinę pirtį, todėl medžio apdirbimo staklės, kurias jis išsivežė iš G. A. sodybos, priklauso išskirtinai jam. P. M. taip pat nurodė, kad stakles daugiausia gamino po darbo, tačiau tam naudojo ir darbo laiką, už kurį atlyginimas jam mokamas nebuvo.

Iš aptartų G. A. ir P. M. parodymų akivaizdu, kad kiekvienas jų pateikia savitą aplinkybių vertinimą ir deklaruoja išskirtinai prieštaringą suvokimą dėl nuosavybės teisių į medžio apdirbimo stakles.

Iš byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų yra aišku, kad P. M. pagamino naują daiktą – medžio apdirbimo stakles. Naudodamas pagamintas stakles P. M. G. A. prašymu pastatė pastarojo sodyboje rastinę pirtį. To neginčija ir apeliantai. Vienas iš nuosavybės teisės į naują kilnojamą daiktą įgijimo pagrindų yra pastarojo pagaminimas (CK 4.47 str. 1 d. 4 p.), todėl formaliai, P. M. pagaminus stakles, pastarosios turėtų priklausyti išskirtinai jam. Tačiau iš ankščiau aptartų nukentėjusiojo, išteisintojo parodymų, liudytojų P. B. (t. 3, b. l. 15-16), A. L. (t. 3, b. l. 16-19) ir Ž. D. (t. 3, b. l. 19-21) parodymų yra aišku, kad P. M. savo lėšų ir medžiagų pagaminti naujam daiktui neturėjo, todėl šiuo atveju ypatingai aktualu nustatyti, naudodamas kieno lėšas ir medžiagas išteisintasis pagamino medžio apdirbimo stakles.

G. A. teigimu faktą, kad jis P. M. tikslingai padavė 1600 Lt staklių gamybai, patvirtina liudytojų P. B. ir A. L. parodymai, nes pastarųjų akivaizdoje jis padavė minėtą pinigų sumą P. M.. Tiek P. B., tiek A. L. teisiamajame posėdyje vienodai tvirtino, kad G. A. vagonėlyje padavė 1600 Lt P. M. detalėms pirkti, tačiau iš pastarųjų parodymų taip pat akivaizdu, kad nei vienas iš jų neskaičiavo paduodamų pinigų sumos, vadinasi, apie tai jie sužinojo iš kitų šaltinių. Ikiteisminio tyrimo metu, atliekant akistatas tarp P. M. ir liudytojų A. L. (t. 1, b. l. 164–167), P. B. (t. 1, b. l. 168–171), liudytojai nebuvo tokie kategoriški. Liudytojai A. L. ir P. B. nurodė, kad apie pinigų sumą, kurią G. A. davė P. M., sužinojo iš paties G. A. ir apie susitarimą tarp G. A. ir P. M. dėl staklių asmeniškai nieko negirdėjo, o apie duodamų pinigų paskirtį pasakė G. A.. Iš teisiamajame posėdyje liudytojų P. B. ir A. L. duotų parodymų turinio galima susidaryti įspūdį, kad G. A. duodant pinigus (1600 Lt) P. M., visi vyrai (G. A., P. M., P. B., A. L.) buvo vagonėlyje ir aiškiai matė, kiek pinigų, kokiam tikslui ir kokiomis kupiūromis G. A. padavė P. M.. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu A. L. tvirtino, kad jis su P. B. pinigų perdavimo metu buvo lauke prie vagonėlio, pinigų niekas neperskaičiavo, tačiau matė patį perdavimo faktą (t. 1, b. l. 167). Konkrečiu atveju kyla logiškas klausimas, kurioje vietoje, visgi, G. A. perdavė pinigus P. M. ir ar P. B. su A. L. turėjo realią galimybę matyti pinigų perdavimą. Sprendžiant klausimą apie minėtų liudytojų duotų parodymų objektyvumą, kolegija atkreipia dėmesį į tokių parodymų prigimtį. Iš aptartų liudytojų P. B. ir A. L. parodymų akivaizdu, kad daugelį aplinkybių jie sužinojo iš vienos suinteresuotos bylos baigtimi pusės – iš savo darbdavio G. A., nuo kurio iš esmės yra priklausomi, nes, apart darbo pas G. A., kito pragyvenimo šaltinio ir pajamų neturi (t. 1, b. l. 167; 171). Kolegija atkreipia dėmesį į dar vieną esminį liudytojo P. B. parodymų skirtumą. Teisiamajame posėdyje pastarasis, kaip ir G. A., tvirtino, kad P. M., neužtekęs G. A. duotų pinigų staklių gamybai, 200 Lt skolinosi iš jo, o vėliau už P. M. tuos pinigus P. B. atidavė G. A. (t. 3, b. l. 16). Tuo tarpu akistatos su P. M. metu, P. B. tvirtino, kad tuos pasiskolintus 200 Lt atidavė pats P. M. (t. 1, b. l. 170).

Paprastai asmens, betarpiškai dalyvavusio, mačiusio įvykį, parodymai apie esmines aplinkybes būna vienodi ir praėjus ilgesniam laikui gali skirtis detalėmis, tačiau ne iš esmės. Konkrečiu atveju aptarti P. B. ir A. L. liudijimai ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje nėra vienodi, skirtumus galėjo lemti objektyvūs ar subjektyvūs veiksniai, todėl kolegija daro išvadą, kad remtis jų parodymais, kaip neginčijamais, būtų nepagrįsta.

Iš aptartų liudytojų P. B., A. L. ir taip pat apklaustų kitų liudytojų A. K. (t. 3, b. l. 24–25), Ž. D. (t. 3, b. l. 19–21) parodymų aišku tik tai, kad P. M. savų pinigų pagaminti naujas medžio apdirbimo stakles neturėjo ir pinigus gavo iš G. A., tačiau nei vienas liudytojas negalėjo nurodyti, kiek kartų ir tiksliai kokias sumas pinigų P. M. gavo iš G. A.. Šiuo klausimu, kaip jau ankščiau buvo minėta, iš esmės skiriasi P. M. ir G. A. teiginiai – P. M. tvirtinant, kad detales staklėms gaminti pirko iš pasiskolintų 3000 Lt, o G. A. tvirtinant, kad be tų 3000 Lt, kuriuos skolino P. M., pastarajam jis davė dar 1600 Lt. Iš teisiamajame posėdyje ištirtų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų yra aišku, kad P. M. stakles pradėjo montuoti 2006 m. birželio mėn. antroje pusėje. G. A. teigia, kad būtent tada, jis P. M. davė pinigus – 1600 Lt ir 200 Lt, kuriuos pastarasis skolinosi iš P. B., detalėms supirkti. Tuo tarpu P. M. kategoriškai neigė gavęs iš G. A. tuos pinigus staklių gamybai ir tvirtina, stakles pasigaminęs iš tų 3000 Lt, kuriuos, pasirašydamas paskolos raštelį, pasiskolino iš G. A.. Iš minimo paskolos raštelio negalima nustatyti, kokiu tikslu G. A. skolino, o P. M. skolinosi 3000 Lt, nes tai neaptarta paskolos raštelyje. Tačiau iš paskolos raštelio matyti (t. 1, b. l. 146), kad 3000 Lt P. M. iš G. A. skolinosi taip pat 2006 m. birželio mėn. antroje pusėje (2006-06-22), vadinasi P. B. ir A. L. galėjo būti liudininkais įvykio, kuomet G. A. skolino pinigus P. M., nes pastarasis taip pat minėjo, kad G. A. pinigus galėjo duoti dalimis, o ne visą sumą (3000 Lt) iškart. Tuo labiau, kad liudytojai P. B. su A. L. pripažino, jog apie tai, kad G. A. skolino P. M. 3000 Lt jie nieko nežinojo, vadinasi, kokius pinigus G. A. padavė P. M. tą sykį, apie kurį jie minėjo apklausų metu, realiai atskirti jie negali. Tokiu būdu P. B. ir A. L. negali patvirtinti G. A. teiginių apie P. M. tikslingai duotus pinigus (1600 Lt) staklių gamybai. Tuo pačiu kolegija pažymi, kad P. M. parodymams neprieštarauja liudytojo Ž. D., kuris padėjo P. M. gaminti stakles, parodymai (t. 3, b.l. 19-20). Ž. D. nurodė, kad P. M. jam buvo minėjęs, jog G. A. jam suteiks avansą ir iš gaunamos algos jis atsiskaitinės su G. A., o jei dar pritrūks pinigų, tai turės G. A. pristatyti pirkimo čekius, kad pastarasis žinotų kiek dar išskaityti iš P. M. atlyginimo. Tokie Ž. D. parodymai patvirtina P. M. versiją, kad stakles P. M. pasigamino iš savų pasiskolintų lėšų.

Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti ir aptarti įrodymai neginčijamai nepatvirtina G. A. teiginių, jog jis P. M. be paskolintų 3000 Lt dar davė 1600 Lt (plius 200 Lt, kuriuos P. M. skolinosi iš P. B.) naujoms medžio apdirbimo staklėms pagaminti, vadinasi, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovės teiginys, kad staklės buvo pagamintos išskirtinai iš G. A. lėšų, nėra pagrįstas. Tuo pačiu negalima daryti išvados, kad staklės, kurias pagamino, o vėliau iš G. A. sodybos išsivežė P. M., pastarajam buvo svetimas turtas. Taigi kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad P. M. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 str. 2 d., nes nenustatyti visi būtini šiame straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai – nusikaltimo dalykas – svetimas turtas.

Preziumuojant, kad P. M. stakles pagamino iš pasiskolintų tų pačių 3000 Lt, kuriuos Radviliškio rajono apylinkės teismas 2007 m. vasario 22 d. sprendimu (t. 1, b. l. 57) priteisė ieškovui G. A., klausimas dėl nuosavybės teisių lieka neaiškus. Bylos duomenimis nustatyta, kad P. M. pagamintos staklės susideda iš daugelio detalių (t. 1, b. l. 13; 30–33), kurias, kaip paaiškino P. M., pirko įvairiose vietose, o kiek už ką mokėjo, nurodyti negalėjo. Pasak G. A., P. M. stakles gamino jo sodyboje darbo metu, už ką gaudavo atlyginimą, taip pat naudojo G. A. elektros energiją, elektros laidus, kitas materialines vertybes, paėmė variklį nuo nenaudojamos betono maišyklės ir įdėjo jį į pagamintas stakles. P. M. nesutinka su tuo, kad stakles gamino darbo metu ir už tai gavo atlyginimą, nesutinka su išnaudotu staklių gamybai elektros energijos kiekiu ir kitomis G. A. pretenzijomis, tačiau pripažįsta, jog variklio kaina tikrai galima – 250 Lt (t. 3, b. l. 10–11). Byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kokiomis proporcijomis prie naujo daikto – staklių – atsiradimo savo darbu, piniginėmis lėšomis, kitais kilnojamaisiais daiktais prisidėjo P. M. ir G. A.. G. A. teigė jokios apskaitos nevedęs, o P. M. nurodė, kad pirkimo kvitų negavo arba jų neišsaugojo. Akivaizdu, kad medžio apdirbimo staklės, kurias pagamino P. M., tapo ginčo objektu tarp šalių – P. M. ir G. A., todėl, kol nuosavybės klausimas neišspręstas teisme civilinio proceso tvarka, minimos staklės negali būti grobimo dalyku šalims.

Byloje nėra duomenų, patvirtinančių prokuroro teiginius apie tai, kad P. M. stakles iš G. A. sodybos išsivežė slapta, įsibrovęs į saugomą teritoriją. Bylos duomenimis nustatyta, kad stakles P. M. išsivežti padėjo liudytojai Ž. D. ir S. A. (t. 3, b. l. 19–21), kurie patvirtino, kad mikroautobusu į sodybos teritoriją įvažiavo laisvai, pro vartus, kurie buvo atidaryti, kieme matė vaikščiojančius žmones, niekas jų nestabdė ir išvykstant iš teritorijos, per jokias tvoras staklių nenešė. Liudytojas A. L. teisiamajame posėdyje tvirtino, kad staklės dingo naktį, per tvoros kampą mieto link (t. 3, b. l. 16–19), nors tuo pačiu nurodė, kad ,,...kaip išnešė stakles, nematė.“. Liudytojas A. K., ankščiau dirbęs pas G. A., patvirtino, jog dieną vartai į G. A. sodybą buvo atidaromi ir į teritoriją galima buvo patekti laisvai. Be to, nurodė, kad ten, kur stovėjo P. M. pagamintos staklės, privažiuoti su mašina iš kitos pusės nebuvo įmanoma, nes buvo šlapia, ir teritorija prie staklių nebuvo aptverta (t. 3, b. l. 25). Prokuroro teiginių apie slaptą įsibrovimą į saugomą teritoriją ne pro vartus, o iš kitos pusės nepatvirtina nei įvykio vietos apžiūros protokolas (t. 1, b. l. 4–8), nei liudytoju apklaustas ikiteisminio tyrimo tyrėjas M. S. (t. 3, b. l. 23–24) tvirtindamas, kad jokių tvoros kirpimo pėdsakų nenustatė.

Aptarti įrodymai tik dar sykį patvirtina, jog P. M. buvo įsitikinęs savo veiksmų teisėtumu ir manė, kad iš G. A. sodybos pasiima jam priklausantį turtą – medžio apdirbimo stakles, kurias pasigamino.

Prokuroras savo skunde nurodė, kad apylinkės teismas, nenustatęs P. M. inkriminuojamo nusikaltimo požymių, nepagrįstai neįvertino pastarojo veiksmų pagal kitus Baudžiamojo kodekso straipsnius. Iš tokio deklaratyvaus prokuroro teiginio galima susidaryti įspūdį, jog teismas, nenustatęs P. M. veikoje nusikaltimo, numatyto BK 178 str. 2 d., kuriuo buvo kaltinamas, požymių, turėjo spręsti, ar P. M. veiksmai neužtraukia jam baudžiamosios atsakomybės pagal visus kitus Baudžiamojo kodekso straipsnius. Toks prokuroro teiginys ne tik nepagrįstas, bet ir prieštaraujantis Baudžiamojo proceso įstatymo principinėms nuostatoms. BPK 255 str. apibrėžia nagrinėjimo teisme ribas, kurios iš esmės nustatomos prokuroro kaltinamajame akte ir teismas negali nuteisti kaltinamojo už nusikalstamą veiką, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę jam iš anksto nebuvo pranešta. Kita vertus, teismas turi reaguoti, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos neišaiškino kai kurių aplinkybių, kurios vėliau buvo nustatytos teisiamajame posėdyje, ar, priešingai, nepagrįstai pripažino nustatytomis kai kurias aplinkybes, netiksliai formulavo kaltinimą ir kvalifikavo kaltinamojo veiksmus. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo kiekvieną P. M. pareikšto kaltinimo dėl vagystės aplinkybę ir įrodymus įvertino pagal BPK 20 str. 5 d. taisykles – visas bylos aplinkybes ištyrė išsamiai ir nešališkai, pagal savo vidinį įsitikinimą, vadovaudamasis įstatymu, net apsvarstė savavaldžiavimo (BK 294 str.) nusikalstamos veikos sudėties elementus ir pagrįstai nusprendė, kad imtis procesinių priemonių keisti ar tikslinti pareikštą kaltinimą nėra teisinio pagrindo.

Nukentėjusiojo G. A. atstovės skunde išreikštas manymas, kad P. M. stakles pavogė, kaip kompensaciją sau už teismo iš jo priteistus 6000 Lt negrąžintos skolos G. A., yra niekuo nepagrįstas deklaratyvus teiginys. Tokią išvadą kolegija daro atsižvelgusi į visas išdėstytas ir skundžiamame nuosprendyje aptartas aplinkybes.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija,

nutaria:

nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo G. A. atstovės ir Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkė Virginija ŽindulienėTeisėjai Irena IvanovienėZigmas KavaliauskasKopija tikraTeisėjaVirginija Žindulienė