Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo R. P. skundas atmestinas.

Pažymėtina, jog pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d.). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje pabrėžiama, kad, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje A. S. v. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir kt., bylos Nr. 3K-3-449/2009). Teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti. Be to, siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė yra pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Pažymėtina, jog asmens teisės yra pažeidžiamos ne nuo tada, kai teismas pripažįsta, jog jos buvo pažeidžiamos, o atlikus neteisėtus, teisės normoms prieštaraujančius veiksmus.

Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas, nuo 2011-07-08 iki 2014-09-02 periodiškai kalintas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimų, išdėstytų Lietuvos Respublikos priimtų teisės aktų, kurie skelbiami lietuvių kalba.

Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 kv. m, ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124, kuriame nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, yra viešai paskelbti teisės aktai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, tai yra nuo 2014 m. rugsėjo 03 d. (spaudas ant voko, 7 b. l.), ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui, nustačius valstybės pareigą atlyginti neturtinę žalą, ji galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 03 d. iki pareiškime prašomos 2014 m. rugsėjo 02 d.

Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2014-09-22 pažymos Nr. 69/06-4149 „Dėl R. P.“, pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių pirmą kartą etapuotas 2011-07-08 ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2014-09-02. Teismas, taikydamas atsakovo prašomą trejų metų senaties terminą bei atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde nurodytą laikotarpį bei reikalavimą, aptars pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpį nuo 2011-09-03 iki 2014-09-02. Konstatuojama, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2017-07-08 iki 2011-09-02 yra taikytinas trejų metų senaties terminas ir ta skundo dalis atmestina.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2014-09-22 pažymos Nr. 69/06-4149 „Dėl R. P.“, pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių pirmą kartą etapuotas 2011-07-08 ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2014-09-02. Pareiškėjas šiuo laikotarpiu buvo laikomas įstaigoje kamerose Nr. 93,15,53,52,18,19 su dar 4 - 13 asmenų. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui aptariamu 2011-09-03 – 2014-09-02 laikotarpiu periodiškai tekdavo nuo 1,40 kv. m iki 4,64 kv. m gyvenamasis plotas. Pareiškėjui kalint kameroje Nr. 93 (18,23 kv. m), laikotarpiais nuo 2011-09-03 iki 2011-0913, nuo2011-09-26 iki 2011-10-20, nuo 2011-10-25 iki 2011-11-14, kameroje būdavo 7-13 asmenų, pareiškėjui teko nuo 1,40 kv. m iki 2,60 kv. m kameros ploto, kameroje Nr. 15 ( 18,85 kv. m), laikotarpiu nuo 2014-02-21 iki 2014-04-08, kameroje būdavo 4-9 asmenys, pareiškėjui teko nuo 2,09 kv. m iki 4,71 kv. m kameros ploto, kameroje Nr. 53 ( 18,74 kv. m), laikotarpiu nuo 2014-04-15 iki 2014-04-15, kameroje būdavo 5-6 asmenys, pareiškėjui teko nuo 3,12 kv. m iki 3,75 kv. m kameros ploto, kameroje Nr. 52 ( 18,50 kv. m), laikotarpiu nuo 2014-04-15 iki 2014-04-16, kameroje būdavo 4-6 asmenys, pareiškėjui teko nuo 3,08 kv. m iki 4,62 kv. m kameros ploto, kameroje Nr. 18 ( 18,56 kv. m), laikotarpiu nuo 2014-04-16 iki 2014-05-14, nuo2014-05-16 iki 2014-05-28, nuo 2014-05-30 iki 2014-06-10, nuo 2014-06-13 iki 2014-08-12, kameroje būdavo 4-9 asmenys, pareiškėjui teko nuo 2,06 kv. m iki 4,64 kv. m kameros ploto, kameroje Nr. 19 ( 17,62 kv. m), laikotarpiu nuo 2014-08-12 iki 2014-09-02, kameroje būdavo 5-8 asmenys, pareiškėjui teko nuo 2,20 kv. m iki 3,52 kv. m kameros ploto

Iš viso pareiškėjas per laikotarpį nuo 2011-09-03 iki 2014-09-02 Šiaulių TI buvo kalinamas 224 dienas, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 1,40 kv. m iki 4,64 kv. m kameros ploto. Nustatyti tiksliai, kiek kokią dieną kameros ploto teko pareiškėjui, galimybės nėra.

Taigi darytina išvada, jog pareiškėjas aptariamu laikotarpiu, iš viso 224 dienas, buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Aplinkybės, kad pareiškėjas buvo kalinamas kameroje, kurioje jam teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, atsakovas iš esmės neginčija.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog byloje nustatytas atsakovės veiksmų neteisėtumas, kaip viena iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų. Tačiau pažymėtina, kad siekiant nustatyti, ar atsakovei dėl neteisėtų veiksmų atlikimo kyla civilinė atsakomybė, būtina įvertinti, ar pareiškėjui dėl šių neteisėtų veiksmų kilo pasekmės, t. y. neturtinė žala, taip pat ar tarp paminėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys.

LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).

Pareiškėjas R. P., teismui skunde cituodamas CK 6.250 str. 1 d. išvardintus neturtinės žalos požymius (asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita), bei nurodymas atitinkamas teisės normas, kaip Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str., LR Teismų įstatymo 4 str., LR CK 1,138 str., LR CPK 5 str. 1 d., nurodė, kad jis patyrė neturtinę žalą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, jog tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta. Pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui. Pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo mėn. 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-669-11). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėdamas bylas dėl neturtinės žalos atlyginimo konstatavo, kad siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007). Kuo pasireiškė neturtinė žala, kokius patyrė neigiamus išgyvenimus, visų pirma paaiškinti gali tik pats žalą patyręs asmuo.

Pareiškėjas R. P. teismui buvo pateikęs prašymą dėl būtino jo dalyvavimo teismo posėdžio metu. Apklausiamas teismo posėdžio metu pareiškėjas R. P. nurodė neteisėtus atsakovo veiksmus, tačiau negalėjo nurodyti jokių požymių, kuriais jam pasireiškė neturtinė žala, nenurodė jokių neigiamų išgyvenimų, nepateikė ir nenurodė jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, o teismui siekiant nustatyti šiuos požymius, dėl kurių jam galimai buvo padaryta neturtinė žala, iš viso atsisakė pagrįsti kuo jam ši neturinė žala pasireiškė. Be to, pareiškėjas R. P. teismo posėdžio atsisakė teismui pagrįsti neturtinės žalos dydį. Sutinkamai su Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 79 str., teismas privalo ištirti byloje įrodymus, išklausyti proceso šalių paaiškinimus, tad atsisakius proceso šaliai, šiuo atveju pareiškėjui R. P. teikti įrodymus apie patirtą neturtinę žalą, jos požymius, neigiamus išgyvenimus ir jų ryšį su patirta neturtine žala, bei teikti įrodymus apie patirtos neturtinės žalos dydį, laikytina, jog pareiškėjas R. P. neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto. Nenustačius vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų – žalos pareiškėjui padarymo fakto, valstybei pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes konstatuoja, jog pareiškėjo R. P. skundas dėl 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis ABTĮ 85–87str., 88 str. 1 d. 5 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. P. skundą dėl 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.