Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovui G. S., jo atstovui advokatui Drąsučiui Narmontui, atsakovo Aukštelkės socialinės globos namų atstovei direktorei J. B., trečiojo asmens VĮ „Registrų centras“ atstovei V. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo G. S. ieškinį atsakovui Aukštelkės socialinės globos namams ir trečiajam asmeniui VĮ „Registrų centras“ dėl sandorio pripažinimo galiojančiu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas Aukštelkės socialinės globos namai, tuometinis pavadinimas Aukštelkės internatas, gavęs leidimą iš Socialinės apsaugos ministerijos, nusprendė parduoti nekilnojamąjį daiktą, naudojamą kaip garažą, įstaigos finansiniuose dokumentuose apskaitomą kaip kalvė, ieškovo tėvui S. S.. Šalys sudarė rašytinės formos sutartį ir jos pagrindu ieškovo tėvas į įstaigos kasą sumokėjo 1030 rublių 56 kapeikas. Sumokėjus grynuosius pinigus į internato kasą buvo išrašytas grynųjų pinigų priėmimo kvitas (kvitancija) Nr. 378362. Atlikęs šiuos veiksmus ieškovo tėvas daiktinių teisių į minėtą pastatą viešajame registre neįregistravo, tačiau juo naudojosi ir valdė. Apie tai, kad daiktinės teisės nėra įregistruotos ieškovas sužinojo tik priėmus palikimą po savo motinos mirties.

Vienas iš teisės galiojimo laike ir jos taikymo laiko atžvilgiu aspektų yra tai, kad sandoriui, ar teisiniam santykiui apskritai, yra taikoma to sandorio sudarymo, ar teisinio santykio atsiradimo, pasibaigimo ar pasikeitimo, metu galiojusi teisė. Nors nagrinėjamu atveju sandorio objektas yra savo prigimtimi nekilnojamasis daiktas, sandorio sudarymo metu galiojęs norminis reguliavimas (Civilinio kodekso 255 straipsnis) nurodė, kad notarine tvarka turi būti patvirtinti gyvenamojo namo ar jo dalies pirkimo-pardavimo sandoriai. Norminis reguliavimas, kad visos nekilnojamųjų daiktų sutartys sudaromos notarine tvarka buvo priimtas 1994 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. I-459. Šis reguliavimas, įsigaliojęs nuo 1994 m. birželio 10 d. taip pat numatė, kad sandoris per 3 mėn. turi būti įregistruotas viešajame registre.

Taigi, pastatui (garažui ar kalvei), kuris nebuvo nei namas, nei jo dalis, įstatymas numatė rašytinę tokios sutarties formą, o vėliau atsiradęs notarinės formos reikalavimas visiems nekilnojamojo turto sandoriams nagrinėjamam sandoriui negali būti taikomas lex retro non agit. Sandorio sudarymo metu galiojusios civilinio kodekso normos taip pat nenumatė, kad sandoris dėl nekilnojamojo daikto, kuris nėra nei namas, nei namo dalis yra privalomas tokio sandorio įregistravimas viešame registre.

Byloje liudytojais apklausti sandorio sudarymo metu internate dirbę vyriausioji finansininkė D. G. ir vyresnysis buhalteris S. M. patvirtino, kad iš ministerijos buvo gautas leidimas parduoti įstaigos nenaudojamą pastatą. Tie patys liudytojai nurodė, kad buvo sudaryta rašytinės formos sutartis, kuri įstaigoje nėra išsaugota. Po sutarties sudarymo ieškovo tėvas į įstaigos kasą sumokėjo grynuosius pinigus. Įstaiga grynuosius pinigus priėmė. D. G. patvirtino, kad byloje esantis pinigų priėmimo kvitas Nr. 378362 yra surašytas ir pasirašytas buhalterės atsakingos už kasą Z. P.. Teismas taip pat reikšminga aplinkybe laiko D. G. paaiškinimus, kad grynųjų pinigų kvito išrašymas reiškia, kad pirkėjas už perkamą daiktą sumokėjo visą sumą, nes tik tokiu atveju galėjo būti išrašytas grynųjų pinigų priėmimo dokumentas.

Teismas nagrinėjamo ieškinio kontekste pažymi, kad nors dabar galiojantis sandorio apibrėžimas, pateikiamas CK 1.63 straipsnio 1 dalyje, pinigų sumokėjimo metu 1990 m. sausio mėnesį jokiame norminiame akte nebuvo apibrėžtas, tačiau sandorio sąvoka ir jos turinys iš esmės civilinės teisės teorijoje nekito nuo Romėnų laikų. Pagal CK 1.63 straipsnio 1 dalį sandoriu yra laikomi veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises arba pareigas. Teismo vertinimu šalys - S. S. ir Aukštelkės internatas savo veiksmais siekė sukurti civilines teises ir pareigas - S. S. sumokėdamas pinigus siekė įgyti nuosavybę į pastatą, o internatas - perleisti nenaudojamą pastatą, kurio perleidimui buvo pritarusi Socialinių reikalų ministerija.

Sandorio sudarymo metu galiojusio CK 253 straipsnis nurodė, kad pirkimo-pardavimo sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti turtą pirkėjui nuosavybėn, o pirkėjas įsipareigoja priimti turtą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą. Tuo metu galiojęs norminis reguliavimas nekilnojamojo daikto nuosavybės teisės perėjimo nesiejo su atskiro dokumento - priėmimo-perdavimo akto – pasirašymu. Tad, vertinant tai, kad pirkėjas daikto kainą sumokėjo pardavėjui, laikytina, jog pirkėjui perėjo įsigyjamo daikto nuosavybė, nes pirkėjas faktiškai perėmė daikto valdymą. Byloje apklausti liudytojai nurodė, kad nuo pinigų sumokėjimo momento garažu naudojosi ieškovo tėvas, tas pačias aplinkybes nurodė ir ieškovas, todėl teismas laiko, kad pastato valdymas po sandorio sudarymo buvo perleistas ieškovo tėvui.

Atliktuose kadastriniuose matavimuose nurodomas pastatas garažas, tačiau pateiktame grynųjų pinigų priėmimo kvite nurodoma, kad mokama yra už kalvę. Byloje liudijusi D. G. nurodė, kad pastatas ilgalaikio turto apskaitoje buvo nurodomas kaip kalvė, tačiau pagal savo naudojimo paskirtį jis nebuvo naudojamas kaip kalvė, o S. S. pastatą įsigijus, jis buvo naudojamas kaip garažas. Teismas, vertindamas liudytojos nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad toks pavadinimo dvilypumas atsirado dėl to, kad grynųjų pinigų kvite Nr. 378362 objektas buvo nurodytas taip, kaip jis buvo fiksuotas įstaigos buhalterinėje (ilgalaikio turto) apskaitoje sandorio sudarymo metu, o garažu pastatas pavadintas ieškovui jį naudojant kaip garažą ir užsakius šio pastato kadastrinius matavimus. Teismas darydamas tokią išvadą atsižvelgia ir į trečiojo asmens VĮ „Registrų centras“ nurodytą šio objekto tapatumą pagal koordinačių sistemą. Taip pat bylos šalys ir liudytojai fotonuotraukoje nurodė, kad nuotraukoje fiksuotas garažas ir buvo vadinamas kalve.

Civilinio proceso teisėje apie tam tikrų aplinkybių (faktų) egzistavimą ar neegzistavimą teismas sprendžia remdamasis tikimybiniu pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai teismui leidžia padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo negu neegzistavo, teismas šiuos faktus pripažįsta nustatytais. Teismui nustatyti tam tikrų faktų ar aplinkybių egzistavimą reikia pašalinti pagrįstą abejonę ir tik tokią abejonę pašalinus galima tokius faktus pripažinti patvirtintais.

Teismas vertindamas tai, kad prašomas pripažinti sandoris buvo sudarytas 1990 metais, t.y. daugiau nei prieš dvidešimt šešis metus, tai, kad su šiuo sandoriu susiję dokumentai (leidimas parduoti, rašytinė pirkimo-pardavimo sutartis) atsakovo jau nebėra saugomi, atsižvelgdamas į trečiojo asmens nurodomas aplinkybes, kad minimo pastato matavimai dar iki nagrinėjamo sandorio buvo atlikti Aukštelkės internato užsakymu ir vadovaujantis tikimybiniu pusiausvyros principu, nesant kitokių įrodymų, teismas laiko, kad labiau tikėtina, kad S. S. ir Aukštelkės internatas sudarė internatui priklausančio nekilnojamojo daikto rašytinės formos pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią už daiktą sumokėdamas 1030 rublių ir 56 kapeikas S. S. įgijo nuosavybės teises į šį pastatą. Todėl teismas sprendžia šioje dalyje ieškovo ieškinį tenkinti.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovas kaip įpėdinis pagal testamentą priėmė palikimą, atsiradusį po savo motinos Teresės G. S. mirties (16-20 b.l.). Taip pat ieškovas kaip įpėdinis pagal testamentą priėmė palikimą, atsiradusį po savo tėvo S. S. mirties (22 b.l.). Teismas pažymi, kad įstatymas numato du palikimo atsiradimo būdus – pagal įstatymą ir pagal testamentą (CK 5.2 straipsnis). Šie būdai iš esmės yra skirtingi, nes paveldint pagal įstatymą paveldėjimo teisė atsiranda tik įstatyme numatytiems asmenims ir tik įstatyme numatyta tvarka (eiliškumu) (CK 5.11 straipsnis), paveldint pagal įstatymą įvyksta universalus palikėjo teisių ir pareigų perėmimas, t.y. įpėdiniai paveldi visą likusį palikėjo turtą ir jo prievoles. Paveldint pagal testamentą yra paveldimas tik tas turtas ir tik tų asmenų, kurie yra nurodyti testamente. Tai reiškia, kad negali būti paveldėtas turtas, kuris nėra nurodytas testamente.

Kaip minėta, ieškovas po savo tėvų mirties atsiradusį palikimą priėmė pagal testamentą, byloje nesant duomenų apie testamento turinį, teismas negali daryti išvados, kad S. S. ieškovui testamentu būtų palikęs ir minimą garažą. Byloje nesant duomenų, kad ieškovas paveldėjimą po savo tėvo mirties būtų priėmęs ir pagal įstatymą, sprendžia ieškovo ieškinį šioje dalyje atmesti. Teismas atmeta ieškinį šioje dalyje ir dėl to, kad byloje nėra duomenų kokie kiti asmenys yra priėmė palikimą pagal įstatymą, atsiradusį po S. S. mirties.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais teismas

nusprendė:

Ieškinį tenkinti iš dalies. Pripažinti, kad ieškovo G. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) tėvas S. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovas Aukštelkės socialinės globos namai, juridinio asmens kodas 290791630, 1990 m. sausio mėnesį sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią S. S. įgijo nuosavybės teisę į pastatą garažą (duomenys neskelbtini).

Likusioje dalyje ieškovo ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.