Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Bieliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Albino Bielskio ir Lino Šiukštos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 7 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 puntą ir nuteistas 14 metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, iš dalies sudedant, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta 2016 m. sausio 6 d. Jurbarko rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalis ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 14 metų 3 mėnesiams, nurodant bausmę atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. S. B. nuteistas už tai, kad 2016 m. lapkričio 10 d. apie 20.29 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, konflikto metu tyčia vieną kartą smogdamas peiliu savo broliui A. T. į pilvą, padarė durtinį-pjautinį pilvo sužalojimą su abiejų bendrinių ir dešinės išorinės klubinių arterijų pažeidimais, ko pasekoje, įvykus vidiniam kraujavimui į pilvo ertmę, nukraujavimui ir šokui, A. T. įvykio vietoje mirė, taip nužudė savo artimąjį giminaitį ir šeimos narį.

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvavusi nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti ir paskirti švelnesnę bausmę, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 7 d. nuosprendžio nekeisti.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo S. B. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas.

5.1. Nagrinėjamu atveju, nuteistasis S. B. neneigia nustatytų bylos faktinių aplinkybių nužudžius A. T., tačiau nesutinka su nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, prašydamas jo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, bei dėl paskirtos bausmės.

5.2. Kaip matyti iš apeliacinio skundo argumentų, nuteistojo S. B. tvirtinimu, tikslo nužudyti A. T., jis neturėjo, nusikalstamą veiką padarė netyčia. Pasak apelianto, recidyvistu jis pripažintas ne dėl smurtinių nusikaltimų, dėl to tiek jo veikos kvalifikacija, tiek jam skundžiamu nuosprendžiu skirta bausmė turi būti pakeista. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus paduoto apeliacinio skundo ribose, su tokiais argumentais nesutinka. Nors S. B. ginčija jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikaciją ir jam paskirtą bausmę, tačiau nuosprendžio motyvai dėl baudžiamojo įstatymo taikymo ir bausmės skyrimo nuteistajam teisėti ir pagrįsti. Konstatuotina, kad teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą sprendimą. Pagrindo abejoti nuteistojo S. B. nusikalstamos veikos kvalifikacija ir paskirtos bausmės teisingumu, nėra.

6. Pažymėtina, kad pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą atsako tas, kas nužudė savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį. Šeimos nario sąvoka pateikta BK 248 straipsnyje, esančiame BK XXXIV skyriuje, kuriame reglamentuojami nusikaltimai teisingumui, ir Lietuvos teismų praktikoje egzistuoja tam tikros sąsajos aiškinant šeimos nario sąvoką bylose dėl nusikaltimų teisingumui bei bylose dėl nusikaltimų asmeniui, kurie padaromi prieš šeimos narius. BK 248 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad „artimieji giminaičiai“ yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai, o 2 šio straipsnio dalyje numatyta, kad nusikaltimą padariusio asmens „šeimos nariai“ yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai. Nagrinėjamu aspektu taip pat aktualu atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 4 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio 12 d. redakcija), 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio 12 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pateiktą išaiškinimą, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu. Šeimos santykiai yra tam tikras asmenų tarpusavio santykių pobūdis, kuriems būdingas abipusis artumas, abipusė atsakomybė ir parama, t. y. kur kas daugiau nei draugiški santykiai, ir šie santykiai neturėtų būti trumpalaikiai.

6.1. Byloje nustatyta, kad S. B. nužudė A. T., ir ginčo dėl to nėra. Remiantis byloje esančiu asmens duomenų išrašu, patvirtinta, kad nužudytasis A. T. buvo S. B. brolis (t. 1, b. l. 142). Ši aplinkybė patvirtinta ir kitais byloje duomenimis, taip pat paties nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymais. Be to, baudžiamojoje byloje surinktais duomenimis nustatyta, kad 2016 m. lapkričio 10 d. S. B. buvo paleistas iš įkalinimo įstaigos ir grįžo į tėvų namus, kur gyveno ir jo brolis – nužudytasis A. T. su šeima. Taigi, S. B. su A. T. buvo ne tik artimi giminaičiai, bet ir vienos šeimos nariai. Duomenų apie tai, kad pastarieji nepalaikė jokio ryšio, nebendravo, nėra, to nepatvirtina ir bylos medžiaga. Be to, paties S. B. parodymais nustatyta, kad tarp jo ir brolio buvo susiklostę draugiški santykiai, sutardavo gerai, nesipykdavo. Pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes, nuteistajam grįžus iš įkalinimo įstaigos, jis visą įvykio dieną buvo su broliu, nekonfliktavo, bendravo draugiškai, vartojo alkoholį ir tik vėliau susiginčijus (nepamenant dėl ko), šiam vieną kartą dūrė peiliu. Tokiu būdu, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus atskirus įrodymus ir jų visetą, kvalifikuodamas S. B. nusikalstamą veiką, pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, t. y. dėl artimojo giminaičio ir šeimos nario – brolio nužudymo, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė. Nuteistojo nusikalstamai veikai baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, dėl to kvalifikuoti S. B. veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, teisinio pagrindo nėra. Kaip minėta, nustatyta, kad nužudytasis A. T. buvo S. B. brolis, todėl įvertinus tai, kad nusikalstama veika buvo padaryta prieš asmenį, kuris yra kaltininko šeimos narys ir artimas giminaitis, teismo sprendimas, pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes, kvalifikuoti veiką kaip kvalifikuotą nužudymą (pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą), yra teisingas. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad nustatyta griežtesne baudžiamąja atsakomybe už savo artimojo giminaičio ar šeimos nario nužudymą nei nustatytoji BK 129 straipsnio 1 dalyje, yra siekiama apsaugoti ne vien tokias konstitucines vertybes kaip žmogaus gyvybė, jo asmens neliečiamumas, bet ir tokias kaip artimos giminystės santykiai, šeima, motinystė, tėvystė, vaikystė, taigi BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytu nusikaltimu kėsinamasi ne vien į žmogaus gyvybę, asmens neliečiamumą, bet ir į kitas konstitucines vertybes.

6.2. Nuteistojo S. B. veikos kvalifikacijos nekeičia ir tai, kad jis neneigdamas kaltės dėl savo brolio A. T. nužudymo, neturėjo tikslo pastarąjį nužudyti, o tik, kaip jis nurodo, sudrausminti, kad šis netriukšmautų. Iš tiesų, duomenų, paneigiančių šią apelianto poziciją, byloje nėra. Kita vertus, byloje nustatytos įvykio aplinkybės – smūgis peiliu nukentėjusiajam į pilvą (gyvybiškai svarbią ir vieną iš labiausiai pažeidžiamą žmogaus kūno dalį), rodo, kad nuteistasis, kaip ir bet kuris kitas panašią gyvenimišką patirtį (nusikaltimo padarymo metu – 25 metai) turintis žmogus, neabejotinai suprato, jog savo veika (panaudodamas gyvybei pavojingą ir žalojantį įrankį) kelia pavojų nukentėjusiojo gyvybei, numatė, kad gali atimti jam gyvybę, ir nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, t. y. buvo abejingas galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Tokiu būdu, veikė netiesiogine tyčia, ką pagrįstai bei teisingai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

6.3. Ta aplinkybė, kad S. B. anksčiau buvo teistas dėl vagysčių ir apiplėšimų, t. y. kaip jis nurodo, recidyvistu pripažintas ne dėl smurtinių nusikaltimų, taip pat nėra pagrindas kitokio procesinio sprendimo priėmimui. Be to, atkreiptinas apelianto dėmesys, kad recidyvistu BK 27 straipsnio prasme, asmuo pripažįstamas tuomet, kai jis jau būdamas teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, teistumui neišnykus ar jo nepanaikinus įstatymo nustatyta tvarka, padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Nagrinėjamu atveju, S. B., būdamas teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, turėdamas neišnykusį ir įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, vėl padarė labai sunkų tyčinį nusikaltimą, todėl pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo pripažintas recidyvistu. Šiuo atveju nėra svarbu (reikšminga) už kokių anksčiau tyčinių nusikaltimų padarymą jis buvo teistas (jie gali būti tapatūs, vienarūšiai, ar įvairių rūšių, sunkumo laipsnio (BK 11 straipsnis) ir pan.), esmė ta, kad apeliantas jau teistas ir neišnykus ankstesniam teistumui (pagal byloje nustatytas aplinkybes, paleistas lygtinai, neatlikęs ankstesnės bausmės), jis vėl padarė naują tyčinį nusikaltimą – kvalifikuotą nužudymą, todėl jis remiantis BK 27 straipsnio 1 dalies nuostata yra laikomas recidyvistu.

6.4. Teisėjų kolegijos nuomone, nuosprendžio dalis dėl nuteistajam S. B. skirtos bausmės, dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyto nusikaltimo, taip pat yra teisėta ir pagrįsta. Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmę nuteistajam, tinkamai vadovavosi BK bendrosios dalies normomis, kuriomis reglamentuojama bausmės paskirtis, bausmių skyrimo pagrindai (BK 41, 54 ir 61 straipsniai), įvertino padarytos nusikalstamos veikos bei bausmės proporcingumą ir paskyrė teisingą bausmę. Teismas skirdamas S. B. bausmę, baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė. Atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą, kaltės formą, padaryto nusikaltimo motyvą ir tikslą, paties S. B. asmenybę, nustatytas atsakomybę lengvinančią ir sunkinančias aplinkybes. Kaip nustatyta, apeliantas padarė nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, kuris priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Nuteistasis savo veiksmais sukėlė neatkuriamas pasekmes – kito žmogaus mirtį. Pažymėtina, kad žmogaus gyvybė yra viena iš svarbiausių vertybių saugomų baudžiamojo įstatymo, todėl įstatymų leidėjas įtvirtino griežtą baudžiamąją atsakomybę, tais atvejai kai kaltininko tyčiniais veiksmais nužudomas kitas žmogus, tuo labiau, kad S. B. atėmė gyvybę savo broliui (šeimos nariui ir artimam giminaičiui). Nuteistasis nusikalto veikdamas netiesiogine tyčia, kilusio konflikto su A. T. metu. Nusikaltimas baigtas. Apygardos teismas, parinkdamas laisvės atėmimo bausmės dydį, atsižvelgė į tai, kad nusikaltimas nebuvo planuotas, smurtas nebuvo intensyvus; taip pat į tai, kad peiliu buvo suduotas tik vienas smūgis. Atsižvelgta į nuteistojo atsakomybę lengvinančią (pripažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailėjosi, teisminio bylos nagrinėjimo metu atsiprašė nukentėjusiosios, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir atsakomybę sunkinančią (veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) aplinkybes, taip pat į jį, kaip asmenį, charakterizuojančius duomenis – teistas, teistumas neišnykęs, naują nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu, paleistas lygtinai iš pataisos įstaigos, neatlikęs ankstesnės bausmės. Taigi, įvertinęs šių aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad S. B. turi būti skirtas straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje nustatytos bausmės vidurkis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įvertinęs visas pirmiau nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nuteistajam S. B. paskyrė teisingą ir savo dydžiu proporcingą bausmę. Skirdamas ją, pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį, juo sukeltas pasekmes, nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, kitas šio klausimo sprendimui svarbias aplinkybes, todėl S. B. paskirtoji laisvės atėmimo bausmė nelaikytina neteisinga ar akivaizdžiai per griežta. Be to, nuteistajam skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė pagrįstai BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalių pagrindu subendrinta su ankstesniu nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi. Pažymėtina, kad subendrindamas nuosprendžiais skirtas bausmes, apygardos teismas taikė nuteistajam palankesnį dalinio bausmių sudėjimo būdą, bei prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėjo dalį kitu nuosprendžiu neatliktos bausmės, kuri savo dydžiu atitinka baudžiamajame įstatyme nustatytą terminuotos laisvės atėmimo bausmės minimalią ribą.

6.5. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog šiuo konkrečiu atveju nenustatyta, kad apygardos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, būtų netinkamai įvertinęs BK 41, 51 straipsniuose numatytus reikalavimus. Skirdamas ją, apygardos teismas atsižvelgė ne vien tik į formaliąsias baudžiamajame įstatyme numatytas sąlygas, bet ir į kitas šio klausimo sprendimui svarbias aplinkybes, jas vertino visų bylos faktinių aplinkybių kontekste. Nors nuteistasis nurodo, kad gailisi dėl to ką padarė ir ši aplinkybė yra reikšminga, suteikianti pagrindo manyti, jog kaltininkas neigiamai vertina savo elgesį, tačiau, kaip matyti iš bausmės skyrimo motyvų, į šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, jau atsižvelgė. Be to, įvertinus S. B. asmenį charakterizuojančius duomenis, o būtent, jo ankstesnius teistumus, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, tai, kad naują smurtinę nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui, lygtinio paleidimo metu, akivaizdu, kad tokia kaltininko nusikalstamų veikų chronologija, pobūdis, rodo, jog S. B. yra linkęs nesilaikyti visuomenėje priimtų elgesio normų ir sistemingai pažeidinėti įstatymus. Tokiu būdu, darytina išvada, kad jam taikomas poveikis yra adekvatus bei proporcingas įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumui, atitinka teisingumo principą, todėl mažinti bausmę nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

6.6. Esant konstatuotoms aplinkybėms, keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo S. B. apeliacinį skundą atmesti.